- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2016-05-17
- Bylos Nr.
- I-1592-289/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. sausio 28 d. (pagal pašto žymeklį) buvo gautas pareiškėjos D. D. skundas (2, 3 b.l.), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja D. D. teismo posėdžio metu patvirtino savo pačios skunde nurodytas faktines aplinkybes, palaikė savo reikalavimą ir prašė iš atsakovo priteisti 2000 Eur neturtinės žalos.
Savo skunde pareiškėja nurodė, kad apytiksliai nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. ji buvo laikoma Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Šiuo kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai buvo atimta teisė, užkirstas kelias į asmeninius pasimatymus, dėl to buvo sutrikę jos socialiniai ryšiai, taip pat ji negalėjo susirašinėti laiškais su savo artimaisiais, giminaičiais, sugyventiniu. Administracijos veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala. Prašo tenkinti skundą ir priteisti jos naudai 2000 Eur moralinei žalai atlyginti (2 b.l.).
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (90 b.l.).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (80–85 b.l.) nurodė, kad pareiškėja buvo laikoma įstaigoje periodiškai nuo 2010-06-22 iki 2013-05-16 ir nuo 2014-03-31 iki 2014-04-02, tačiau pareiškėja skundžia laikotarpį nuo 2010 m. birželio iki 2013 m. balandžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ir tiesėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Kadangi pareiškėja, skundu reikšdama reikalavimus, pati apibrėžė skundo ribas – laikotarpis nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn., todėl atsakovas pasisakys tik dėl minėto laikotarpio. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Apeliantė, nepagrįstai ilgai manydama, jog pažeistos jos teisės, negynė savo teisių. „Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (LR CK 6.271 str. prasme)“ (LVAT 2012-07-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Todėl galima daryti išvadą, jog apeliantė į teismą kreipėsi galimai siekdama sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Juolab, kad apie savo tariamai pažeistas tieses ji jau žinojo 2014 m. pradžioje, kai padavė skundą dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (sprendimas yra įsiteisėjęs). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Dėl tardymo izoliatoriuje suteikiamų pasimatymų nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtaisiais laikomi: nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (1 p.); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas (2 p); nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (3 p.); nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas (4 p.). Pažymėjo, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėja D. D. į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymu suteikti jai ilgalaikį pasimatymą su sugyventiniu nesikreipė. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjos teisinė padėtis buvo suimtasis, o Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme suimtiesiems nenumatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus. Iš išdėstytų teisės normų turinio ir pastarųjų praktinio taikymo teismų praktikos darytina išvada, kad pareiškėjos skunde dėstomos pretenzijos dėl pasimatymų nesuteikimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje neturi teisinio pagrindo, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Dėl pareiškėjos teisės susirašinėti nurodė, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 37 punkte užfiksuota, kad Suimtųjų išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitą tam skirtose kortelėse (6 priedas) atlieka laiškų apskaitos darbuotojas. Suimtąjį paleidžiant iš tardymo izoliatoriaus ar perkeliant į kitą laisvės atėmimo vietų įstaigą, šiame punkte nurodyta kortelė įsegama į suimtojo asmens bylą. Teismui pateiktos D. L. (D.) susirašinėjimo apskaitos kortelių kopijos, iš kurių matyti, jog pareiškėja jos kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu dažnai siųsdavo laiškus laisvėje esantiems asmenims, todėl pretenzijos, kad jai kalint įstaigoje nebuvo užtikrinta jos teisė susirašinėti, yra nepagrįstos ir prieštaraujančios byloje esančiai medžiagai. Atsakovas, drausdamas pareiškėjai rašyti laiškus toje pačioje įstaigoje kalintiems asmenims, vadovavosi teisės aktais ir juose nustatytais reikalavimais. Dėl to pareiškėjai nebuvo sudarytos išimtinai blogesnės sąlygos nei kitiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems asmenims. Pareiškėjos pretenzijos, kad jai nebuvo sudarytos galimybės siųsti laiškų ir taip įgyvendinti teisės į susirašinėjimą, yra nepagrįstos, todėl turėtų būti atmestos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos D. D. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jos nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais, t. y. kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai buvo atimta teisė į pasimatymus, taip pat ji negalėjo susirašinėti laiškais su savo artimaisiais, giminaičiais, sugyventiniu, todėl prašoma priteisti jos naudai 2000 Eur moralinei žalai atlyginti.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos mėn. 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-1527-12).
Veiksmų neteisėtumo pagal LR CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Savo skunde pareiškėja D. D. nurodė, kad kalinimo laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje jai buvo atimta teisė į pasimatymus, nes administracija tokių pasimatymų nesuteikdavo, dėl to buvo sutrikę jos socialiniai ryšiai, taip pat ji negalėjo susirašinėti laiškais su savo artimaisiais, giminaičiais, sugyventiniu. Dėl šios priežasties ji patyrė neturtinę žalą. Administracijos veiksmais buvo pažeminta jos garbė ir orumas. Prašo priteisti jos naudai 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl pasimatymų
Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Suėmimo vykdymo įstatyme, kitaip nei Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje, kuri suteikia teisę į ilgalaikius pasimatymus, suimtam asmeniui nėra suteikiama teisė į ilgalaikius pasimatymus.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-04-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-526/2014 pažymėjo, kad suimtieji (nuteistieji) tardymo izoliatoriuose laikomi tam tikru tikslu (kaip minėta, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme) ir tik tam tikrą neilgą laiko tarpą, todėl jie negali būti palyginamoje situacijoje su nuteistaisiais, kurie laikomi pataisos namuose, kadangi jų kalinimo tvarka ir aplinkybės iš esmės skiriasi. Minėtoje nutartyje taip pat akcentuota, kad pareiškėjui jo buvimo tardymo izoliatoriuose metu buvo suteikta galimybė į trumpalaikius pasimatymus, nors ir ribojant juos, tačiau suteikiant minimalius priimtinus kontaktus, o ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuose laikytinas proporcinga teisės į privataus gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens (pareiškėjo) buvimo tardymo izoliatoriuje laiką, <…> vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo kankinamas, su juo nebuvo nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi, todėl nėra ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kartu ir iš jo išplaukiančių nacionalinių teisės aktų nuostatų (BVK, Suėmimo vykdymo įstatymo) pažeidimo.
Pagal Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006-01-11 priimtų Europos kalinimo įstaigų taisyklių nuostatas, kaliniams turi būti užtikrinta teisė bendrauti su giminėmis ir kitais asmenimis, tačiau bendravimas ir pasimatymai gali būti apribojami, jei to reikia tinkamai įstaigos tvarkai, saugumui ir apsaugai palaikyti (šių taisyklių 22.4 punktas).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime (80-85 b.l.) nurodoma, kad pareiškėja skundžiamu laikotarpiu su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su sugyventiniu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė ir ilgalaikio pasimatymo įstaigoje neturėjo. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjos teisinė padėtis buvo suimtoji, o Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme suimtiesiems nenumatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1,2, 3 ir 4 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenumatė ilgalaikių pasimatymų. Aplinkybė, kad nenumatyta ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisės pasimatyti su artimaisiais nebuvo pažeistos. Neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų suteikimu pareiškėjai, nenustatyta.
Dėl teisės susirašinėti
Suimtųjų teisė susirašinėti yra numatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Konkrečiai, Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Tardymo izoliatoriaus administracija suimtojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat suimtųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo laiško gavimo dienos. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 37 punkte užfiksuota, kad suimtųjų išsiunčiamų ir gaunamų laiškų apskaitą tam skirtose kortelėse (6 priedas) atlieka laiškų apskaitos darbuotojas. Suimtąjį paleidžiant iš tardymo izoliatoriaus ar perkeliant į kitą laisvės atėmimo vietų įstaigą, šiame punkte nurodyta kortelė įsegama į suimtojo asmens bylą. Iš teismui pateiktų D. L. (D.) susirašinėjimo apskaitos kortelių kopijų (65–79 b.l.) matyti, jog pareiškėja jos kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu dažnai siųsdavo laiškus laisvėje esantiems asmenims, todėl teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išsakyta nuomone, jog pretenzijos, kad pareiškėjai kalint įstaigoje nebuvo užtikrinta jos teisė susirašinėti, yra nepagrįstos ir prieštaraujančios byloje esančiai medžiagai. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnyje numatytos suimtųjų pareigos ir draudimai. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad suimtiesiems draudžiama bendrauti su asmenimis, laikomais kitose kamerose. Atsakovas, drausdamas pareiškėjai rašyti laiškus toje pačioje įstaigoje kalintiems asmenims, vadovavosi teisės aktais ir juose nustatytais reikalavimais, dėl to pareiškėjai nebuvo sudarytos išimtinai blogesnės sąlygos nei kitiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje esantiems asmenims.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. vasario 5 d. pažymoje Nr. 61/04-272 (64 b.l.) nurodyta, kad duomenų, jog suimtoji D. D., būdama Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010-06-01 iki 2013-04-30, su prašymais į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Pareiškėjos nurodytais motyvais tenkinti jos prašymo priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo, kadangi reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. D. skundą dėl 2000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.