- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- eI-948-189/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms J. Š. ir I. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 140,40 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad jai nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Pareiškėjos ginčo laikotarpiu dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 112,73 Eur, tačiau jai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 65,68 Eur ir dėl to susidarė priteistinas 4 140,40 Eur motinystės pašalpos skirtumas. Taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Ministerija, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, nesiėmė. Dėl tokio Ministerijos neveikimo pareiškėjai buvo padaryta 4 140,40 Eur nuostolių.
Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Pareiškėja pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja nurodo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 94 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas nustato, kad Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinio reguliavimo. Pareiškėja nurodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Taigi taip buvo pažeisti Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, tarp jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Valstybės institucijoms neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos privalėjo elgtis, o tai reiškia netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus dirbančioms motinoms ir neužtikrinus tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, buvo pažeisti tiek teisingumo, tiek konstitucinis teisinės valstybės principai. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėja teigia patyrusi nuostolių, nes jai neteisėtai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.
Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą praneštą tinkamai.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skunde, rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir prašė jais vadovaujantis patenkinti pareiškėjos skundą (2018 m. birželio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, tačiau pareiškėja jų nustatyta tvarka neginčijo.
Teismo posėdyje Ministerijos atstovai palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė jos skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. birželio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir VSDFV) atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 11 d. sprendimui Nr. 6-24-9124 apskųsti nustatytas vieno mėnesio terminas, tačiau jis nebuvo apskųstas ir buvo įvykdytas, todėl jo teisėtumas negali būti teisminio nagrinėjimo objektas. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos turėjo būti pakeistos ne po 2017 m. sausio 2 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, bet po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalies) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad jis atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti. Todėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 7 d. nutarimo paskelbimo įstatymų leidėjas neturėjo pareigos keisti ar naikinti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatą. Ši pareiga įstatymų leidėjui atsirado 2017 m. sausio 2 d., įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje VSDFV atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju pareiškėja turtinę žalą kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. kad Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais nebūtų nustatytas toks ribojimas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, veiksmų atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taigi žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (neveikimas), 2) žala ir 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Lietuvos administracinių teismų praktikoje (žr. 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015 ir kt.) laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taip pat kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, nustatyta pareiga nuodugniai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti išvardytų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kurių pagrindu padaroma vienokia ar kitokia išvada (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006 ir kt.). Toks vertinimas, siekiant turtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų (neveikimo) pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo neatsižvelgdamas į tai, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala, t. y. spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, neatsižvelgdamas į tai, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Tai reiškia, kad tam, kad atsirastų teisė į žalos atlyginimą, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (žr. LVAT 2011 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-1448/2011 ir kt.). Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms (įskaitant moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamas motinystės pašalpas) apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, 2015 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-9124 ,,Dėl A. V. teisės į motinystės pašalpą“ (b. l. 12) apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. mažindamas jos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 112,73 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur. Taigi, taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį motinystės pašalpa sumažėjo 4 140,40 Eur suma. Pareiškėja šią sumą vertina kaip jai atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą turtinę žalą, manydama, jog atsakovės atstovė Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, kuriuose nebūtų nustatytas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimas. Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartimi atsakovės atstove įtraukta VSDFV, todėl teismo sprendime vertinami abiejų atsakovės atstovių galimai neteisėti veiksmai.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas“, nurodė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia (liet. be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Atsižvelgiant į tai, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis, tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Todėl darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovės atstovei pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Dėl to negalima daryti išvados, kad atsakovės atstovė, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad buvo būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XII-2501, kuriame išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtinusios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Taigi, įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Atsižvelgiant į tai, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).
Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime apskaičiuota jai motinystės pašalpa pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi, šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo vertinti kaip dar neįvykdyto Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas mokėti pareiškėjai motinystės pašalpą yra pagrįstas tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jis laikytinas teisėta šio teisinio reglamentavimo pasekme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apskaičiuota negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovės veiksmų ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo reikalavimai priteisti turtinę žalą ir palūkanas atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.