Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. M. atstovo advokato D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. 2014 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo skyriaus Administracinės veiklos ir analizės grupės nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 4 d., 124¹ str. 7 d. už tai, kad 2014 m. birželio 21 d. apie 11.40 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Opel Astra v.n. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo arčiau kaip 5 m prieš pėsčiųjų perėją, nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo. Institucijos nutarimu D. M. buvo skirta 220 Lt bauda.

Skunde taip pat nurodoma, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė policijos pareigūnai K. P. ir A. S., kurie piktnaudžiavo tarnybiniais įgaliojimais, todėl jų parodymais galima vadovautis tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Protokolas šioje byloje negali būti laikomas patikimu įrodymu dėl kelių akivaizdžių jo trūkumų, t.y. 1) protokolą surašė policijos pareigūnas A. S., kuris piktnaudžiavo tarnybiniais įgaliojimais; 2) protokolas buvo surašytas ne pažeidimo padarymo vietoje, o Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-ajame policijos komisariate; 3) D. M. ne tik nedalyvavo, bet ir jam net nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti tariamai jo automobiliu padaryto pažeidimo fiksavime (tuo metu, kai jis vyko, D. M. buvo nugabentas į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-ąjį policijos komisariatą). Be to, protokole buvo nutylėtos faktiškai buvusios aplinkybės (D. M. į bylą pateiktos nuotraukos ir vaizdo medžiaga), todėl D. M. pateiktas kaltinimas dėl Kelių eismo taisyklių 155.4 p. pažeidimo (automobilio stovėjimas arčiau kaip 5 m iki pėsčiųjų perėjos) abejotinas. Šio KET pažeidimo konstatavimui turi būti užfiksuota, jog automobilis sustojo ir stovėjo pėsčiųjų perėjoje ar arčiau kaip 5 m atstumu prieš ją. Toks fiksavimas turėtų būti atliktas, naudojant vaizdo fiksavimo priemones (fotoaparatus ar vaizdo kameras ir matavimo priemones pvz., matavimo ruletes). Protokole tik formaliai nurodyta, jog D. M. automobilis stovėjo arčiau kaip 5 m prieš pėsčiųjų perėją. Protokole nepaminėta, kiek arčiau D. M. automobilis stovėjo prieš pėsčiųjų perėją, neįrašyta, kad KET 155.4 p. pažeidimas buvo fiksuojamas, naudojant fotoaparatą (vaizdo kamerą) ir kokią nors matavimo priemonę, kuri aiškiai rodytų, jog D. M. automobilis prieš pėsčiųjų perėją stovėjo arčiau, nei leidžiama. Nepaisant to, administracinio teisės pažeidimo byloje yra nežinia kokiu fotoaparatu nežinia kokiu laiku darytos kelios nuotraukos, kuriose užfiksuotas D. M. automobilis ir jo stovėjimo vieta. Mano, kad Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimų, susijusių su pažeidimo fiksavimu, nebuvo laikomasi, o, įvertinus nurodytas aplinkybes, dėl kurių policijos pareigūnai A. S. ir K. P. ėmėsi veiksmų D. M. atžvilgiu, siekdami atkeršyti, savaime yra pagrindas abejoti protokole nurodytomis aplinkybėmis ir šių policijos pareigūnų paaiškinimais.

Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad neva D. M. padarytą teisės pažeidimą patvirtina nuotraukos. Tačiau iš byloje esančių nuotraukų negalima daryti kategoriškos išvados, jog automobilis stovėjo arčiau nei 5 m prieš pėsčiųjų perėją. Tarp šių nuotraukų nėra nuotraukos, kurioje būtų užfiksuota tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos pradžios ištiesta matavimo ruletė, rodanti, kad tarp minėtų taškų nėra 5 m tarpo, ar kažkokios panašios nuotraukos. Iš akies vertinant administracinio teisės pažeidimo byloje esančias nuotraukas, akivaizdu, jog D. M. automobilis nestovi ant pėsčiųjų perėjos ir jog tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos pradžios yra pakankamai didelis atstumas, panašus į 5 m atstumą. Policijos pareigūnai K. P. ir A. S. savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad atstumas tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos pradžios buvo 4,1 metro. Pabrėžtina, kad D. M., matuojant atstumą nuo jo automobilio iki pėsčiųjų perėjos, nedalyvavo. Todėl jam nėra žinoma, ar toks matavimas apskritai buvo atliekamas (jeigu buvo atliekamas – koks atstumas iš tikrųjų buvo nustatytas). Įvertinus tai, kad matavimo priemonės duomenys protokole, pažeidžiant Policijos patruliu veikios instrukcijos reikalavimus, nėra nurodyti, D. M. nebuvo pasiūlyta dalyvauti atstumo matavime (su galimybe sutikti/nesutikti su matavimu rezultatais), tai informacijos apie 4.1 m atstumą tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos pradžios savaime negalima laikyti teisinga.

Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, jog yra pakankamai duomenų, leidžiančių neginčijamai pripažinti, jog D. M. pastatytas automobilis stovėjo arčiau kaip 5 m prieš pėsčiųjų perėją. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis dviem įrodymais, t.y. policijos pareigūnų parodymais ir jų tarnybiniais pranešimais. Tačiau, anot pareiškėjo, policijos pareigūno K. P. parodymų teisme negalima laikyti patikimais įrodymais sprendžiant administracinio teisės pažeidimo padarymo klausimą, kadangi jis buvo nepatenkintas D. M. elgesiu, fiksuojant tarnybinio automobilio stovėjimą draudžiamoje vietoje, inicijavo konfliktą ir D. M. atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Tai patvirtina Vilniaus miesto aplinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo nutarimu administracinė byla, kurioje D. M. buvo kaltinamas policijos pareigūnų įžeidinėjimu, nepagarbos jiems rodymu ir pareigūnų nurodymų nevykdymu, buvo nutraukta. Be to, dėl pareigūno K. P. veiksmų D. M. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini). pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. Tuo tarpu pareigūnas A. S. teismui savo parodymų nedavė (nors tikrai galėjo tokius parodymus duoti, nes tą pačią dieną tame pačiame teisme davė parodymus kitoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)), vadinasi, sąmoningai vengė patvirtinti savo tarnybiniame pranešime pateiktus šališkus teiginius. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas akcentavo kelių policijos pareigūnų S. I. ir E. C. paaiškinimus, kurie, jų teigimu, matavo atstumą tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos, šie paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Policijos pareigūnė S. I. teisme negalėjo pasakyti, ar D. M. dalyvavo atstumo nuo jo automobilio iki pėsčiųjų perėjos nustatyme (iš pradžių minėta policininkė teigė, kad D. M. matavime dalyvavo, o vėliau - kad D. M. galėjo ir nebūti). Policijos pareigūnė S. I. tvirtino, kad matavimuose be jos porininko E. C. dar dalyvavo patruliai, t.y. K. P. ir A. S., tačiau toks teiginys neatitinka tikrovės, nes bylos medžiaga rodo, jog, D. M. nugabenus į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-ąjį policijos komisariatą, prie D. M. automobilio, stovinčio ties pastatu adresu Panerių g. 9, Vilnius, vėliau grįžo tik policininkas K. P. (policijos pareigūnas A. S. liko policijos komisariate ir surašinėjo D. M. protokolą).

Policijos pareigūnė S. I. teigė, kad pažeidimo vietoje nuotraukos lyg tai buvo daromos ir kad atstumo matavimo rezultatų kelių policininkai raštu niekur nefiksavo (esą tik pasakė policijos pareigūnams). Tai, kad kelių policininkai patys niekur nefiksavo atstumo tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos matavimo rezultatų, patvirtino ir kelių policininkas E. C.. Taigi, kelių policininkai patys neužfiksavo menamo pažeidimo ir paliko tai daryti policijos pareigūnams A. S. ir K. P., įsivėlusiems į konfliktą su D. M.. Dėl šių priežasčių mano, kad kelių policijos pareigūnės S. I. paaiškinimų nenuoseklumas ir prieštaravimas faktams savaime yra pagrindas abejoti jų patikimumu.

Be to, kelių policijos pareigūnas E. C. nurodė, kad administracinio teisės pažeidimo schemoje turėtų būti viskas įforminta ir kad tą schemą turėjo braižyti patrulis (A. S. ar K. P.), tačiau byloje nėra jokios administracinio teisės pažeidimo schemos. Nėra ir jokių nuotraukų, kurios aiškiai rodytų, jog D. M. automobilis stovi arčiau nei 5 m prieš pėsčiųjų perėją. Byloje yra policijos pareigūno K. P. neaiškiu laiku darytos nuotraukos, iš kurių atstumo tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos neįmanoma nustatyti. Kelių policijos pareigūno E. C. 2014 m. liepos 9 d. tarnybiniame pranešime, surašytame, praėjus daugiau nei dviem savaitėms nuo paties tariamai atlikto atstumo matavimo ir tik D. M. advokatui pareikalavus pateikti informaciją apie kokius nors matavimus apskritai, yra taisymų, dėl kurių neaišku, nuo kurios D. M. automobilio dalies (priekinio ar galinio bamperio) iki pėsčiųjų perėjos atstumas buvo matuotas. Pats E. C. teismo posėdyje pagal savo rašyto tarnybinio pranešimo kopiją iš pradžių tvirtino, kad matavo iki priekinio bamperio, tačiau vėliau, pažvelgęs į K. P. nuotrauką, pradėjo tvirtinti, kad tarnybiniame pranešime yra įsivėlusi klaida - matavo iki galinio bamperio. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui pareikalavus pateikti kelių policijos pareigūno E. C. tarnybinio pranešimo originalą, paaiškėjo, jog toks dokumentas nėra išsaugotas. Be to, tikėtina, kad kelių policijos pareigūnas E. C., rašydamas tarnybinį pranešimą po dviejų savaičių nuo įvykio, naudojosi policininkų A. S. ir K. P. pateikta informacija. Tarnybinio pranešimo surašymo laikas, taisymai tarnybiniame pranešime, šio pranešimo originalo neišlikimas ir kitos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, jog kelių policijos pareigūno E. C. tarnybinis pranešimas buvo surašytas ad hoc, D. M. atstovui pareikalavus pateikti informaciją ir kelių policijos pareigūno E. C. tarnybinio pranešimo turinys buvo derinamas su policijos pareigūnais A. S. ir K. P., konfliktavusiais su D. M.. Tai savaime yra pagrindas abejoti kelių policijos pareigūno E. C. tarnybinio pranešimo turinio atitikimu tikrovei ir patikimumu.

Taip pat atstovo nuomone, A. S. ir K. P. tarnybinių pranešimų negalima laikyti patikimais įrodymais, sprendžiant administracinio teisės pažeidimo padarymo klausimą. Minėti policijos pareigūnai, nepatenkinti D. M. elgesiu, fiksuojant tarnybinio automobilio stovėjimą draudžiamoje vietoje, inicijavo konfliktą ir D. M. atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Tai patvirtina Vilniaus miesto aplinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Kalbant apie atstumo nuo automobilio iki pėsčiųjų perėjos matavimą, logiška teigti, jog atstumas matuojamas nuo pėsčiųjų perėjos pradžios (pvz., kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“) iki artimiausios automobilio dalies. Savaime suprantama ta dalis paprastai būna automobilio priekinis bamperis. Tačiau šiuo atveju arčiausiai pėsčiųjų perėjos buvo D. M. automobilio galinė dalis – galinis bamperis. Taigi, atstumas iki pėsčiųjų perėjos turėjo būti matuojamas nuo automobilio galinės dalies. Kelių policijos pareigūno E. C. tarnybiniame pranešime yra nurodyta, kad atstumas iki pėsčiųjų perėjos buvo matuotas nuo automobilio priekinio bamperio. Skundžiamoje teismo nutartyje nėra nurodyta, kad kelių policijos pareigūnas E. C. teismo posėdyje pripažino, jog atstumas tarp pėsčiųjų perėjos ir automobilio šiuo atveju turėjo būti ir buvo matuojamas nuo automobilio galinės dalies. Tokios aplinkybės rodo, kad byloje nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų apie atstumą tarp pėsčiųjų perėjos ir D. M. automobilio, t.y. neginčijamai rodytų D. M. padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje nurodoma, kad kelių policijos pareigūnai S. I. ir E. C. užfiksavo pažeidimą, tai neatitinka bylos medžiagos. Byloje nėra jokių dokumentų, kuriuos kelių policijos pareigūnai S. I. ir E. C. būtų surašę, fiksuodami tariamai per mažą D. M. automobilio stovėjimo atstumą nuo pėsčiųjų perėjos. Apskritai kelių policijos pareigūnų elgesys atrodo nelogiškas: jie atvažiavo, su rulete išmatavo atstumą tarp automobilio ir pėsčiųjų perėjos, pasakė matavimo rezultatą patruliui (patruliams) ir išvažiavo. Nėra jokio matavimo fiksavimo kelių policijos pareigūnų surašytame dokumente, nuotraukose ar vaizdo medžiagoje. Iš to seka, kad kelių policijos pareigūnai S. I. ir E. C. pažeidimą fiksavo žodžiu. Jeigu net kelių policijos pareigūno tarnybinis pranešimas surašomas, tik suinteresuotiems asmenims pradėjus domėtis tam tikra situacija, vadinasi, policijos pareigūnas, kvietęs kelių policijos pareigūną atlikti matavimus, pastarojo nurodytais matavimų rezultatais gali nesivadovauti ir dokumentuose nurodyti jam priimtinus duomenis (ypač tuo atveju, kai kilęs konfliktas su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu ir norima jį pamokyti pagarbos policininkams). Įvertinus aukščiau nurodytus faktus, konstatuotina, kad neaiškumai, susiję su atstumu tarp D. M. automobilio ir pėsčiųjų perėjos, nebuvo pašalinti ir kad liko neaišku, koks atstumas skyrė D. M. automobilį ir pėsčiųjų perėją. Tačiau į šiuos neaiškumus Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, pažeisdami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, nekreipė dėmesio, kas lėmė nepagrįstų ir neteisėtų jų sprendimų priėmimą.

Mano, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė nekaltumo prezumpciją, kuris, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo įrodyti, kad D. M. padarė administracinį teisės pažeidimą ir kad jis kaltas dėl tokio pažeidimo padarymo. Iš nutarimo aišku, kad ši institucija nesigilino į situacijos esmę ir aplinkybes vertino formaliai (preziumuojant, kad policininkų teiginiai patys savaime yra teisingi ir atitinka tikrovę). Tačiau byloje faktiškai nėra jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų D. M. pateiktų kaltinimų pagrįstumą. Nesant patikimų ir neabejotinų įrodymų apie administracinio teisės pažeidimo padarymą ir traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę, administracinė nuobauda tokiam asmeniui negali būti skiriama. Šiuo atveju remiantis protokolu ir kita bylos medžiaga negalima daryti išvados, jog buvo įrodyta, kad D. M. padarė protokole nurodytus administracinius teisės pažeidimus ir iš esmės D. M. buvo nubaustas, vien vadovaujantis prielaidomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas toleravo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato padarytus nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus ir byloje esančius neaiškumus aiškino ne D. M. naudai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mano, kad šiuo atveju protokolas buvo surašytas, nesant objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių D. M. pateiktus kaltinimus; nutarimu D. M. administracinė nuobauda buvo paskirta, objektyviai neišanalizavus aplinkybių ir nesurinkus pakankamų galimą pažeidimo padarymą patvirtinančių įrodymų, todėl visi nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai turi būti pašalinti, o nesant galimybės juos pašalinti – aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Be to, pažeidimas turi būti grindžiamas objektyviais įrodymais, atitinkančiais ATPK 256 str. nuostatas. Įvertinus byloje surinktą medžiagą, protokolo ir nutarimo turinį, darytina išvadą, kad D. M. inkriminuotas pažeidimas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, negali būti laikomas įrodytu, todėl nutarimas kaip ir skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti.

Objektyviai įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog D. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, išnaudojus visas galimybes pašalinti neaiškumus ir prieštaravimus, nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą, jog D. M. padarė ATPK 124¹ str. 4 d. numatytą pažeidimą. Tačiau esama padėtis rodo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai išanalizavo administracinio teisės pažeidimo, nurodyto ATPK 124¹ str. 4 d., bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir administracinę nuobaudą D. M. skyrė nepagrįstai ir neteisėtai, o šis apeliacinis skundas dėl skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dalies ir nutarimo laikytinas pagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

D. M. atstovo advokato D. S. apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas D. M. patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ str. 4 d., nes, apelianto manymu, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų D. M. kaltei pagrįsti.

Administracinių teisės pažeidimų bylose pareiga įrodinėti tenka institucijai (pareigūnui), tiriančiai ir nagrinėjančiai administracinio teisės pažeidimo bylą. ATPK 259, 259¹, 260, 284, 286 straipsnių nuostatos įstatyme nurodytas institucijas (pareigūnus) įpareigoja visapusiškai, išsamiai, objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir traukiamo atsakomybėn asmens kaltę pagrįsti įrodymais. ATPK 256 str. numato, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. numato, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tam tikro fakto buvimas konstatuojamas, remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinamas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

D. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 124¹ str. 4 d. ir jis patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad pastatė transporto priemonę arčiau kaip 5 m prieš pėsčiųjų perėją, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 155.4 p. reikalavimus. Apeliaciniame skunde, ginčijant institucijos ir apylinkės teismo priimtų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, nurodoma, kad nebuvo surinkta objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių D. M. kaltę teisės pažeidimo padarymu, byloje nepašalinti prieštaravimai, neįvertinta, kokiomis aplinkybėmis D. M. buvo surašytas protokolas ir priimtas nutarimas bei kaip protokole įvardintas pažeidimas buvo fiksuojamas.

Patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentams pritartina.

Vertinant D. M. atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole ir priimtame nutarime tik formaliai buvo aprašyta pažeidimo esmė - kad šio asmens automobilis stovėjo arčiau kaip 5 m prieš perėją, nenurodant tikslaus išmatuoto atstumo. Policijos pareigūnų K. P. ir A. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad atstumas nuo D. M. automobilio buvo išmatuotas rulete ir pažeidimas užfiksuotas fotoaparatu, tačiau nei protokole, nei Institucijos nutarime tai nenurodyta, taip pat nepridėti šiuos duomenis pagrindžiantys įrodymai (naudojamų techninių priemonių pažeidimui išaiškinti pavadinimai, numeriai, metrologinės patikros liudijimai ir pan.). Be to, nors minėtuose policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad išmatuoti atkarpą nuo pėsčiųjų perėjos iki D. M. automobilio buvo iškviestas kitas policijos pareigūnų ekipažas, kuriems atvykus ir išmatavus atstumą (nustatytas 4,1 m atstumas) buvo nustatytas pažeidimas, administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo pateikti šiuos veiksmus patvirtinantys dokumentai (tarnybiniai pranešimai, schema ar kt.) Iš bylos duomenų matyti, kad Institucijos nutarime D. M. kaltė pagrįsta policijos pareigūnų K. P. ir A. S. tarnybiniais pranešimais bei policijos pareigūno K. P. padarytomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotas stovintis galu į pėsčiųjų perėją automobilis, vizualiai matyti tarpas tarp pėsčiųjų perėjos ir automobilio, kiti duomenys, patvirtinantys tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek nuotraukose užfiksuotas aplinkybes, nebuvo renkami.

Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog tarp D. M. ir policijos pareigūnų K. P. ir A. S. protokole nurodytu laiku kilo konfliktas dėl fiksavimo tarnybinio automobilio, kuris stovėjo draudžiamoje vietoje, kas duoda pagrindą teigti apie galimą policijos pareigūnų suinteresuotumą ir pastarųjų tarnybiniuose pranešimuose nurodytus duomenis, kaip galinčius patvirtinti D. M. kaltę dėl pažeidimo padarymo, vertinti tiek, kiek jie patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Byloje esančios nuotraukos dėl teisės pažeidimo fiksavimo nėra pakankamai informatyvios, kadangi vizualiai spręsti apie tarpo tarp perėjos ir automobilio ilgį nėra galimybės, tarnybiniame pranešime nurodytas atstumas 4,1 m yra artimas leistinam, todėl iš nuotraukų negalima padaryti vienareikšmės išvados apie padarytą pažeidimą. Šiose nuotraukose neatsispindi jų padarymo data ir laikas. Datos ir laiko prierašas prie šių nuotraukų padarytas ranka, nurodyta - 2014 m. birželio 21 d. 11.40 val., tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog bylos duomenys liudija, kad šis pažeidimas buvo fiksuotas nors ir tą pačią dieną, bet ne nurodytu laiku, o vėliau, t.y. po to, kai D. M. po konflikto su minėtais pareigūnais buvo pristatytas į policijos komisariatą. Atkarpą nuo pėsčiųjų perėjos iki D. M. automobilio išmatavę pareigūnai, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, žodžiu K. P. nurodė, koks buvo atstumas.

Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant D. M. atstovo skundą, buvo pateikta policijos pareigūno E. C., atvykusio į iškvietimą išmatuoti atstumą nuo pėsčiųjų perėjos iki D. M. automobilio, 2014 m. liepos 9 d. surašyto tarnybinio pranešimo kopija. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog šis tarnybinis pranešimas byloje atsirado po nutarimo D. M. atžvilgiu priėmimo ir, D. M. atstovui pareikalavus. E. C. tarnybinio pranešimo originalas teismui nebuvo pateiktas. Šiame tarnybiniame pranešime buvo padarytas taisymas, nurodant fiksuojamo teisės pažeidimo aplinkybes, dėl ko kilo abejonės - nuo kurios D. M. automobilio dalies, t.y. nuo priekinio ar galinio bamperio buvo atliktas matavimas. Teisme apklaustas E. C. patvirtino savo rašytame tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių teisingumą, kad matavo nuo automobilio priekinio bamperio, tačiau, parodžius nuotraukas, suabejojo, nuo kur buvo matuojama, bei teigė, kad tarnybiniame pranešime galėjo būti įsivėlusi klaida. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl šiame tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių teisingumo. Šių abejonių negalima pašalinti objektyviais duomenimis. Policijos pareigūnės S. I., kuri kartu su E. C. buvo atvykusi fiksuoti pažeidimo, parodymai šių abejonių neišsklaido - jos nurodytos aplinkybės iš dalies paneigtos kitais bylos duomenimis. Nors ji teigė, kad, matuojant atstumą dalyvavo pats D. M. ir policijos pareigūnas A. S., bylos duomenimis nustatyta, kad atstumo matavimo metu D. M. buvo pristatytas į PK, taip pat nedalyvavo A. S.. Liudytoja negalėjo nurodyti, ar atstumo matavimo metu buvo daromos nuotraukos. Be to, tiek, E. C., tiek S. I. teisme patvirtino, kad, nors jie ir išmatavo atstumą nuo pėsčiųjų perėjos iki D. M. automobilio, patys šių duomenų nefiksavo, o paliko tai daryti juos iškvietusiam ekipažui. Įvertinus tarp D. M. ir policijos pareigūnų K. P. ir A. S. kilusį konfliktą, jo pobūdį ir eigą, duomenų teisės pažeidimui pagrįsti rinkimas tų pačių asmenų gali kelti abejonių jų teisingumu. Tam, kad duomenys taptų įrodymais administracinio teisės pažeidimo byloje, jie turėtų būti užfiksuoti ir patikrinti ATPK nustatyta tvarka. Visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai Institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

Nei vienam iš surinktų įrodymų negali būti suteiktas prioritetas prieš kitus. Nors apylinkės teismas esminių prieštaravimų liudytojų duotose parodymuose neišžvelgė, išvada, kad policijos pareigūnų parodymais neginčijamai nustatyta atsakomybėn traukiamo asmens kaltė dėl pažeidimo padarymo, negalima.

Pažymėtina, jog asmens kaltė, gali būti konstatuota tik tada, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Gi byloje nustatytų aplinkybių visuma vienareikšmiškai nepatvirtina išvados dėl administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo.

Pažymėtina, kad asmuo yra traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei ir taikyti asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, administracinės atsakomybės poveikio priemones. Priimant nutarimą skirti asmeniui administracinę nuobaudą, negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės. Taigi, kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo pripažįstamas, tik surinkus pakankamai neabejotinų duomenų pagrindžiančių asmens kaltę. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms asmens kaltumui pagrįsti. Tik ištyrus proceso metu surinktus įrodymus ir nelikus jokioms protingoms abejonėms, asmuo gali būti pripažįstamas kaltu, jam inkriminuoto teisės pažeidimo padarymu. Pagal ATPK 248 str. administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo ne tik išaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, bet taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu indubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Esant išdėstytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad neginčytinų duomenų D. M. kaltei pagal ATPK 124¹ str. 4 d. pagrįsti nebuvo surinkta. Nėra jokios protingos galimybės keliamus prieštaravimus ir abejones pašalinti, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, papildomas aplinkybių tyrimas byloje būtų beprasmis. Todėl laikytina, kad neįrodyta, jog D. M. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 4 d., dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis bei 2014 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo skyriaus Administracinės veiklos ir analizės grupės nutarimas negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais, jie naikinami, o administracinio teisės pažeidimo byla D. M. atžvilgiu nutraukiama, nesant jo veiksmuose jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto 124¹ str. 4 d., įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Tarnybos organizavimo skyriaus Administracinės veiklos ir analizės grupės 2014 m. birželio 23 d. nutarimą bei administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 124¹ str. 4 d. D. M. nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.