- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- Iv-2307-629/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- V. D., P. M., L. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. D., P. M., L. R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 16-18, 23-25) kreipėsi į teismą prašydami: 1) priteisti kiekvieno pareiškėjo naudai po 21 006 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2009 m. liepos mėn. iki išmokėjimo dienos iš atsakovės Lietuvos Respublikos turtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl trukdymo būti išrinktiems į Europos Parlamentą; 2) priteisti kiekvieno pareiškėjo naudai 10 000 Lt iš atsakovės Lietuvos Respublikos moralinę (neturtinę) žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. dėl trukdymo būti išrinktiems į Europos Parlamentą.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija neteisėtai 2009 m. birželio 14 d. priimdama sprendimą Nr. 190 „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą rezultatų nustatymo ir paskelbimo“ savo neteisėtais veiksmais sudarė aplinkybę neįgyvendinti pareiškėjams teisėtų lūkesčių naudotis konstitucine rinkimų teise kelti kandidatus ir būti kandidatais į Europos Sąjungos Parlamentą. Pasak pareiškėjų, jie turėjo dvasinį išgyvenimą, kad pažeidžiamos jų konstitucinės ir Europos Sąjungos garantuotos rinkimų teisės. Pažymėjo, jog tokiu būdu buvo pažeistas pareiškėjų teisėtas lūkestis, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d., veiks sąžiningai laikydamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normų ir nepažeis konstitucinės vertybės – rinkimų teisės. Dėl tos priežasties, pareiškėjų manymu, atsakovė turi kompensuoti moralinę žalą.
Tai pat nurodė, jog minėtu Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 190 „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą rezultatų nustatymo ir paskelbimo“ buvo pažeista pareiškėjų teisė stoti į tarnybas Europos Sąjungos valdžios institucijose bei pažeisti teisėti lūkesčiai išrinkimo metu gauti pajamas. Tokiu būdu, pasak pareiškėjų, jie patyrė materialinį nuostolį, kadangi Europos Parlamento pareiginis atlyginimas pagal bendrą statutą neatskaičius mokesčių sudaro 7 807,31 eurų, atskaičius Europos Sąjungos mokestį bei draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įmokas grynosios pajamos sudaro 6 083,91 eurų arba 21 006 Lt.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais, Europos Teisingumo Teismo byla Nr. C-300/04 priimant prejudicinį sprendimą byloje M. G. E. ir O. B. S. prieš College van burgemeester en wethouders van Den Haag.
Pažymėjo, jog, kadangi rinkimai jau įvykę ir teisė kandidatuoti ir būti išrinktiems į Europos Parlamentą negrįžtamai pažeista ir šios teisės negalima atstatyti tik panaikinus Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 114 „Dėl asociacijos „už konstitucines gyventojų teises“ prašymo registruoti kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą“, todėl prašoma priteisti kompensaciją už negautas pajamas, nes tik tokiu būdu galima apginti pažeistas teises.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 35-38) prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Atsakovės teigimu, pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kuriomis būtų galima grįsti jų teisę į materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, taip pat nenurodė, kuo pasireiškė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 114, kuriuo buvo atsisakyta registruoti asociacijos „Už konstitucines gyventojų teises“ keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašą 2009 m. birželio 7 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, ir 2009 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 190 „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą rezultatų nustatymo ir paskelbimo“ neteisėtumas. Be to, pasak atsakovės, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad šiais Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais jiems buvo padaryta materialinė ir moralinė žala, taip pat dėl tokios žalos dydžio.
Pažymėjo, jog sprendžiant, ar pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinami, būtina nustatyti, ar Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, priimdama 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 114 ir 2009 m. birželio 14 d. sprendimą Nr.190, veikė teisėtai. Pasak atsakovės, Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, priimdama 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 114, vadovavosi galiojančiais įstatymais, tarp jų ir Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. 1 d., kurio atitinkamos nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 34 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl, pasak atsakovės, pareiškėjų manymu, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas pagrįstas įstatymo, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, nuostatomis, negali būti laikomas teisėtu; pagal Konstitucijos 7 str. negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau, pasak atsakovės, ši nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Atsakovės teigimu, vadovaujantis Konstitucijos 6 str. 1 d., Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pasak atsakovės, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 13 d. sprendime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad negali būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Tad atsakovė daro išvadą, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t.y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsakovė pažymėjo, jog teisėtumo prezumpcija reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti vykdomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valdžios institucijoms ir, kol Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs įstatymo ar kito teisės akto prieštaraujančiu Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos jo nekonstitucingumu. Šios pozicijos patvirtinimui atsakovė remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi byloje Nr. A5-264/2003, 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi byloje Nr. P-165/2003, 2004 m. gegužės 17 d. nutartimi byloje Nr. A3-369-04).
Atsakovės teigimu, pareiškėjų nurodyti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. 114 ir 2009 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 190 iki Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 nutarimo paskelbimo buvo įvykdyti, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais, neduodančiais pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.
Nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimu pripažinęs Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, kaip galimą įstatymo prieštaravimo Konstitucijai pašalinimą ir alternatyvą išimtinei politinių partijų teisei kelti kandidatų sąrašus įžvelgė tokios teisės suteikimą minėtame įstatyme politinėms organizacijoms. Tačiau, pasak atsakovės, pareiškėjų įkurta asociacija „Už konstitucines gyventojų teises“, kurios keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašą Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2009 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 114 atsisakė registruoti 2009 m. birželio 7 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, iš esmės neturi jokių politinės organizacijos požymių, t. y. negalėtų būti tinkamas subjektas, turintis teisę kelti kandidatų sąrašus Europos Parlamento rinkimuose.
Atsakovė pažymėjo, kad, pareiškėjų teigimu, jiems padaryta ir jų prašoma priteisti materialinė žala yra menama ir pagrįsta tik prielaida, kad, būdami iškelti kandidatais rinkimuose į Europos Parlamentą, jie būtų buvę neabejotinai išrinkti ir gavę parlamentarams priklausantį atlyginimą. Pasak atsakovės, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pripažinti jų išrinkimo galimybę, taip pat nepateikė jokių įrodymų apie jiems padarytą moralinę žalą bei jos dydį.
Teismo posėdyje pareiškėjai V. D., P. M., L. R., atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos, atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 40, 41, 42, 48, 49, 51).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjams atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2009 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. 114 „Dėl asociacijos „Už konstitucines gyventojų teises“ prašymo registruoti kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (toliau – ir Rinkimų į Europos parlamentą įstatymas)36 str. nusprendė atmesti asociacijos „Už konstitucines gyventojų teises“ prašymą registruoti pateiktą 5 kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą (b. l. 7). Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija savo sprendimą pagrindė tuo, kad pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. 1 d. kandidatus gali kelti politinė partija, pagal Politinių partijų įstatymą įregistruota ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų ir atitinkanti šio įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, o asociacija „Už konstitucines gyventojų teises“ neatitinka Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 2 str. nustatytos politinės partijos sampratos ir šio įstatymo 5 str. nustatytų reikalavimų, t. y. nėra Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. 1 d. nurodytas subjektas, turintis teisę kelti kandidatus.
Pareiškėjai 2009 m. balandžio 29 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 2-6), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 114 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją registruoti asociacijos „Už konstitucines gyventojų teises“ pateiktą kandidatų sąrašą į Europos Parlamento narius daugiamandatėje apygardoje. Pareiškėjai taip pat prašė užpildyti ad hoc Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme esančias teisės spragas dėl kitų subjektų, turinčių teisę kelti kandidatų sąrašus Europos Parlamento rinkimuose, Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai įteikiamų pareiškinių dokumentų sąrašo, jo pateikimo, tikrinimo procedūrų bei sprendimų dėl kandidatų sąrašo įregistravimo tvarkos, procedūrų ir kitų reikalavimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir prašė išspręsti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos 2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1490, įsigaliojusio nuo 2008 m. balandžio 30 d., redakcija), ta apimtimi, kuria numatoma, kad kandidatus į Europos Parlamento narius gali kelti išimtinai tik partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 2 d., 34 str. 1 d., 35 str. 2 d., 135 str. 1 d. (b. l. 26-29, abi lapo pusės). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimu pripažino, kad: Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. (2009 m. vasario 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui.
2010 m. gruodžio 15 d. ir 2011 m. vasario 1 d. pareiškėjai pateikė skundo patikslinimus (b. l. 16-18, 23-25), kuriuose patikslino savo pirminį skundą, papildomai prašydami priteisti kiekvieno pareiškėjo naudai po 21 006 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2009 m. liepos mėn. iki išmokėjimo dienos iš atsakovo Lietuvos Respublikos turtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, t. y. dėl trukdymo būti išrinktiems į Europos Parlamentą bei priteisti kiekvieno pareiškėjo naudai 10 000 Lt iš atsakovo Lietuvos Respublikos moralinę (neturtinę) žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. trukdymo būti išrinktiems į Europos Parlamentą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R146-01/2011 pareiškėjų V. D., P. M., Liudviko Ragauskio skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. 114 atmetė kaip nepagrįstą, o pareiškėjų reikalavimus Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo išskyrė į atskirą administracinę bylą ir perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 26-29, abi lapo pusės).
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime akcentavo teisinio reguliavimo, suteikiančio išimtines teises politinėms partijoms dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, antikonstitucingumą ir pabrėžė konstitucinę Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat gyvenančių Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisę savarankiškai dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neanalizavo kitų politinių organizacijų, steigiamų tam tikriems politiniams siekiams įgyvendinti, teisės dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą įgyvendinimo apimties ir kitų su tuo susijusių klausimų. Vis tik, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, įstatyme apibrėždamas politinių organizacijų sampratą, gali numatyti politinių organizacijų įvairovę, inter alia tokias politines organizacijas, kurios steigiamos tam tikriems politiniams siekiams įgyvendinti, be kita ko, tam, kad dalyvautų konkrečiuose Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad politinių organizacijų steigimas ir veikla (priešingai, negu politinių partijų) nėra reguliuojami ordinarinės teisės lygmeniu, o pareiga šiuos santykius sureguliuoti įstatymu įstatymų leidėjui kyla iš Konstitucijos.
Kaip buvo nustatyta, 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjai sudarė partnerystės (asociacijos) sutartį ir pasivadino Asociacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. vasario 14 d. sprendime pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju asociacija, t. y. savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo prasme (2 str. 1 d.) įkurta nebuvo, o pareiškėjų sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.969–6.982 str.) sukūrė civilinius teisinius santykius, kurių dalyviai yra pareiškėjai. Taigi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo prasme Asociacija nelaikytina organizacija, juo labiau politine organizacija, įsteigta tam tikriems politiniams siekiams įgyvendinti, taigi, atitinkamai nelaikytina ir nauju rinkimų (plačiąja prasme) teisinių santykių dalyviu. Asociacija nelaikytina ir susivienijimu (asociacija) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimo prasme. Kaip matyti iš bylos medžiagos (2009 m. balandžio 14 d. prašymas dėl kandidatų į Europos Parlamentą sąrašo įregistravimo), pareiškėjai į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl kandidatų į Europos Parlamentą sąrašo registravimo kreipėsi ne individualiai, o kaip, jų manymu, kolektyvinis subjektas. Asociacija, be kita ko, pateikė pirmiau minėtos 2009 m. balandžio 1 d. sudarytos partnerystės (asociacijos) sutarties kopiją. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija vertino, kad Asociacija į atsakovą su prašymu registruoti jos pateiktą sąrašą kreipėsi nebūdama subjektas galintis kelti (teikti prašymą registruoti) kandidatų į Europos Parlamentą sąrašą, todėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendime Nr. 114 padaryta išvada, kad Asociacija nėra Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 str. 1 d. nurodytas subjektas, turintis teisę kelti kandidatus, net ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pateiktą aiškinimą, yra pagrįsta. Taip pat pažymėjo, kad analogišką poziciją dėl Asociacijos, kaip subjekto, galinčio dalyvauti rinkimuose ir kelti kandidatų sąrašus, yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R502-3/2010.
Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 str. nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos darbuotojų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 str., nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 str. neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.).
Teismo vertinimu, byloje nesurinkta įrodymų pagrindžiančių pareiškėjų nurodomus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjai taip pat nepateikė įrodymų, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais jiems buvo padaryta materialinė ir moralinė žala, nepagrindė prašomos žalos dydžio, taip pat ir priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš būtinų sąlygų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla ir prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų V. D., P.M., L. R. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.