Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2011-03-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-300-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-03-21
Bylos Nr.
1A-2-300-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Irena Ivanovienė
Nuteistasis
M., M. K., N. D.
Advokatai
Edmundas Jankaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-300/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.3., (S)
NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUŠiaulių apygardos teismas2011 m. kovo 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Raimundo Jurgaičio,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Vladai Buivydienei,gynėjams advokatams Edmundui Jankaičiui, Stasiui Zabitai,nuteistiesiems M. K., N. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir N. D. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

N. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. K. ir N. D. buvo nuteisti už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-03-17, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-03-17 apie 14.09 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie (duomenys neskelbtini) degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), ten už 175 litus šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Po to M. K. ir N. D., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006-04-03, veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006-04-03 apie 13.30 val. automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir už 560 litų neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006-03-16 patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliantas M. K. apeliaciniu skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti R. V., gimusį (duomenys neskelbtini), ir iš dalies pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį, ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Skunde nurodo, kad prisipažino, jog padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir paaiškino, kad jis su N. D. buvo garaže, kai atvažiavo R. V., kurio pravardė (duomenys neskelbtini). Jis bendravo tik su N. D.. Iš pradžių R. V. bendravo draugiškai, o paskui tapo agresyvus. Nusivežęs jį ir N. D. j (duomenys neskelbtini) grasindamas jam ir N. D. pistoletu liepė surasti žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus. Nei jis, nei N. D. asmenų, galinčių platinti narkotines medžiagas, neieškojo, tačiau to R. V. nesakė, nes jo bijojo. Po kurio laiko N. D. papasakojo jam, kad R. V. jį supažindino su kažkokiais vyrais ir šiems vyrams R. V. pasakė, kad N. D. prekiaus hašišu. Iš N. D. pasakojimo suprato, kad R. V. imsis fizinio smurto N. D. atžvilgiu, jei pastarasis atsisakys perdavinėti narkotines medžiagas. N. D. buvo išsigandęs, jis pasakė, kad R. V. davė jam narkotines medžiagas ir liepė jas perduoti kažkokiam asmeniui. R. V. liepė N. D. į susitikimą važiuoti vienam. Jis taip pat bijojo R. V., tačiau į susitikimą dėl narkotikų perdavimo nusprendė iš draugiškumo važiuoti kartu su N. D., manydamas, jog taip bus saugiau. Narkotikus perdavė prie (duomenys neskelbtini) degalinės asmeniui, vardu T.. Minėtas T., atvykęs paimti narkotikus, kalbėjosi tik su N. D.. N. D. perdavė T. narkotikus, kokią pinigų sumą sumokėjo T., jis nežino, tačiau N. D. už perduotas narkotines medžiagas gautus pinigus atidavė R. V., jie nieko sau nepasiliko. Po šio perdavimo minėtas T. nuolat skambinėjo, norėjo kuo skubiau gauti dar narkotinių medžiagų. R. V. pristatė narkotines medžiagas N. D., po to įvyko antrasis narkotikų perdavimas minėtam T.. Antrasis narkotinių medžiagų perdavimas įvyko prie (duomenys neskelbtini), koks kiekis narkotinių medžiagų buvo perduotas, nežino, taip pat nežino, kokia suma buvo gauta už šias narkotines medžiagas, pinigų jie neskaičiavo, pinigus perdavė R. V.. Žinojo, kad R. V. policijoje turi pažinčių, todėl dėl narkotinių medžiagų ir grasinimų į policiją kreiptis bijojo. Sužinojęs, kad jo ieško policija, jis pats nuvyko į policijos komisariatą. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi.

Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė, jog ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu R. V. nebuvo apklaustas, nebuvo ieškomas, ši aplinkybė nepaneigta. Teigia, kad R. V. parodymai galėtų nustatyti jo nusikalstamos veikos mastą ir laipsnį. Ikiteisminio tyrimo metu pas jį buvo atliktos kratos, kurių metu narkotinių medžiagų nebuvo rasta, mano, kad tai patvirtina, jog jis savo iniciatyva neužsiėmė narkotinių medžiagų platinimu. Teigia, kad R. V. jo ir N. D. atžvilgiu panaudojo psichinę prievartą, tačiau teismas, pasak apelianto, neištyręs šios aplinkybės, ją atmetė kaip gynybinę versiją.

Be kita ko, nuteistasis nurodo, kad, teismas neatsižvelgė į vieną iš pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje – bausmės teisingumo principą. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Viena iš išimčių įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Ši dalis taikoma, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tada teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Nurodo, kad jis ir N. D. tęstinę nusikalstamą veiką padarė 2006-03-17 ir 2006-04-03. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006-09-18. Ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas 2008-08-06. Raseinių rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis 2010-04-21 (baudžiamasis procesas truko ilgiau nei ketverius metus). Taigi mano, kad yra pagrindas tvirtinti, jog baudžiamosios bylos procesas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Mano, kad baudžiamosios bylos proceso eiga rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Teismo procesui pirmojoje instancijoje buvo būdingos pernelyg ilgos procesine būtinybe nepateisintos pertraukos (pvz., kaltinamasis aktas surašytas 2008 m. rugpjūčio 14 d., o teisiamasis posėdis pradėtas tik 2009-06-26, taip pat pertraukos tarp posėdžių nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d., nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). Baudžiamosios bylos procesas jo atžvilgiu tęsėsi daugiau kaip keturis metus. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT jurisprudencija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007)).

Taipogi apeliantas mano, kad jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista. Nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (VVejrup prieš Daniją (VVejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tarnas Kovacs prieš Vengriją (Tarnas Kovacs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pasak nuteistojo, teismas paskirdamas bausmę turėjo atsižvelgti į jam inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad dėl inkriminuojamo nusikaltimo žalingi padariniai nesukelti, nusikalstama veika buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų ir realios grėsmės visuomenės saugumui nebuvo ir negalėjo iškilti, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mastą.

Taip pat nurodo, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, neigiamai vertina savo elgesio padarinius, siekia pasitaisyti, rūpinasi savo mažamečiais vaikais, juos išlaiko, per ketverius metus naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jį galima laisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantas mano, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi ir skiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba teismas, vadovaudamasis LR BK 62 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir tuo atveju, kai yra numatyta bent viena šio straipsnio 1–6 punktuose numatytų sąlygų, t. y. kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus.

Šalies argumentai

Nuteistasis N. D. apeliaciniu skundu prašo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti R. V., gimusį (duomenys neskelbtini), ir iš dalies pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.

Skunde nurodo, kad jis visiškai prisipažino, kad padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir paaiškino visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, tačiau teigia, jog nusikalstamą veiką padarė tik dėl jo atžvilgiu naudotos psichinės prievartos. Apklausiamas kaltinamuoju jis kaltu prisipažino visiškai ir paaiškino, kad jis kartu su M. K. garažuose remontuodavo automobilius. Vieną dieną į garažą atvyko R. V., pravarde (duomenys neskelbtini). Jis paprašė sutaisyti jo automobilį. Po to jis pradėjo lankytis pas juos dažniau. Vieną vakarą R. V. atvažiavo išgėręs ir pasisiūlė jį ir M. K. parvežti į namus. Vietoje to jis juos nuvežė į (duomenys neskelbtini), vėliau į savo namus, kuriuose juos vaišino alkoholiu, vėliau jiems pasakė, kad į alkoholį įdėjo anfetamino. Tuo metu R. V. pademonstravo pistoletą, aiškino, kad jis pats priklauso (duomenys neskelbtini) gaujai, dalyvauja plėšimuose. R. V. demonstruojamą pistoletą buvo įrėmęs jam į galvą, po to pradėjo kalbėti, kad jam reikia žmonių, kurie platintų narkotikus. Šiuos R. V. veiksmus vertina kaip psichinę prievartą. Jis liepė jam ir M. K. surasti jam žmones, kurie galėtų platinti narkotikus. Jis su M. K. žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus, neieškojo, tačiau to R. V. nesakė, nes jo bijojo. R. V. į jo garažą buvo atvežęs apspardytą žmogų, kaip įrodymą, kas laukia jo ir M. K., jei nepadės jam. Tada R. V. liepė jam važiuoti kartu su juo. Nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) mieste esantį (duomenys neskelbtini) sustojo prie parduotuvės, kur stovėjo pilkos spalvos „Espeisas“. Prie mašinos buvo keturi vyrai. R. V. supažindino su vyrais ir jiems pasakė, kad jis prekiaus hašišu. Grįžęs į garažą, jis paskambino M. K. ir tarėsi su juo, ką daryti. Jam paskambino T., jis buvo vienas iš prie parduotuvės buvusių vyrų, ir paprašė narkotikų. R. V. jam atvežė paketą su narkotinėmis medžiagomis ir liepė jį perduoti T.. Su R. V. reikalavimu perduoti narkotines medžiagas sutiko, nes jo bijojo. Į susitikimą su T. važiavo kartu su M. K.. (duomenys neskelbtini) mieste prie degalinės (duomenys neskelbtini) atvažiavo automobilis, iš kurio išlipo T.. Jis padavė jam paketą, o T. sumokėjo pinigus, vėliau pinigus perdavė R. V.. Po to skambindavo T. ir prašydavo didesnio narkotikų kiekio. Jam R. V. grasino, kad jį nužudys, jei neplatins narkotikų, grasinimai buvo realūs, iš jų suprato, kad R. V. grasinimus gali įvykdyti (R. V. grasinimų vertinimui įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis 1999-10-04 gulėjo (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje dėl psichikos sutrikimo, diagnozė – nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas). Po to dar vieną kartą perdavė tam pačiam T. didesnį narkotikų kiekį, kurį jam buvo davęs R. V., Tomo sumokėtus pinigus perdavė R. V.. Sandėris vyko prie (duomenys neskelbtini). Į susitikimą važiavo taip pat su M. K.. Ten esančiuose krūmuose padėjo paketą. T. sumokėjo pinigus ir pasiėmė narkotikus. Po antrojo narkotikų perdavimo, praėjus trims dienoms, jis išvyko į (duomenys neskelbtini), nes nenorėjo daugiau daryti nusikaltimų, be to, bijojo, jog R. V. gali su juo susidoroti. Dėl R. V. grasinimų ir narkotinių medžiagų į policiją nesikreipė, nes jam buvo žinoma, kad R. V. policijoje turi pažįstamų. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad R. V. jis įvardijo ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė net jo pravardę (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad jis liepė perduoti narkotines medžiagas. Be to, minėtas (duomenys neskelbtini) nurodytas ir pokalbių stenogramoje prie 2007-02-20 techninių priemonių panaudojimo protokolo.

Nurodo, jog teismas nuosprendyje nurodė, kad jo nurodyta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė bijodamas dėl savo gyvybės, laikytina jo gynybine taktika, siekimu išvengti bausmės. Apeliantas mano, jog tai konstatuodamas teismas neatsižvelgė, kad ši aplinkybė nebuvo ištirta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu (R. V. nebuvo apklaustas, nebuvo ieškomas), aplinkybė nepaneigta. Mano, kad R. V. gyvenamoji vieta policijos pareigūnams buvo žinoma, tačiau dėl jam nežinomų priežasčių jis apklaustas nebuvo. R. V. parodymai galėtų nustatyti jo nusikalstamos veikos mąstą ir laipsnį (po 2010-04-21 paskelbto nuosprendžio jam (duomenys neskelbtini) pavyko sužinoti, kad R. V. gimęs (duomenys neskelbtini)). Nuteistasis pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbeni, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). R. V. jo atžvilgiu panaudojo psichinę prievartą – grasinimus panaudoti fizinį smurtą, tačiau teismas, neištyręs šios aplinkybės, atmetė tai kaip gynybinę versiją.

Teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu Kauno apygardos prokuratūros prokurorei N. O., tiek teisminio nagrinėjimo metu Raseinių rajono apylinkės teismui buvo pateikti prašymai atlikti pakartotinį narkotinių medžiagų tyrimą (kadangi specialistų išvados Nr. 20-KE-675 ir Nr. 3599 yra neišsamios, jose nėra ištirtas būtent narkotiko grynosios medžiagos kiekis), tačiau prašymai buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad Kauno m. VPK KP Kriminalinių tyrimų tarnybos 2006-03-28 specialisto išvadoje Nr. 20-KE-675 ir Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro 2006-05-02 išvadoje Nr. 3599 išsamiai aprašyti tirti objektai. Šio nusikaltimo dalykas yra narkotinės medžiagos, kurios įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Prie šių lentelių įrašytose iš penkių dalių susidedančiose pastabose pasisakoma dėl kai kurių sąrašuose įrašytų medžiagų ypatybių ar kiekio nustatymo metodikos. Paskutinėje (penkiomis žvaigždutėmis pažymėtoje) pastaboje nurodyta, kad medžiagos kiekis pateikiamas perskaičiavus į grynąją medžiagą. Ši pastaba paaiškina lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką (perskaičiavus į grynąją medžiagą). Narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis laikomas dideliu, kai jos yra daugiau kaip 25 g (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-217/2007). Narkotinė medžiaga – kanapių derva visada būna su priemaišomis, t. y. bendras kiekis ir juose esančių narkotinių medžiagų kiekis nesutampa, šių medžiagų koncentracija parduodamoje kanapių dervoje būna įvairi (be to, minėtas R. V. buvo nurodęs, kad narkotinė medžiaga yra labai nestipri ir jose daug priemaišų). Todėl nuteistasis mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes bei tenkinti prašymą dėl pakartotinio narkotinių medžiagų tyrimo, kadangi kanapių dervos kiekis yra svarbus nusikaltimo dalyko požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė.

Nurodo, jog teismas nuosprendyje konstatavo, kad taikyti LR BK 62 straipsnio 1 dalį nėra pagrindų, nes jis nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, jam buvo taikyta ekstradicija. Tai konstatuodamas teismas, apelianto nuomone, neteisingai įvertino byloje esančius duomenis. Teigia, kad iš Lietuvos jis išvyko į (duomenys neskelbtini) praėjus trims dienoms po 2006-04-03 padarytos nusikalstamos veikos, nes nenorėjo daugiau daryti nusikaltimų, o ne todėl, kad norėjo pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro (šias aplinkybes nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu). Būdamas (duomenys neskelbtini) jis nesislapstė. Išvyko dar iki tol, kol jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (nutarimas pripažinti įtariamuoju priimtas 2007-09-06), be to, ikiteisminiame tyrime jam, įtariamajam paieška paskelbta tik 2007-09-06.

Žemesnės instancijos teismas

Šias aplinkybes konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2008-06-11 nutartyje, kuria atmetė Kauno apygardos prokurorės N. O. skundą dėl suėmimo paskyrimo. Be to, Kauno apygardos teismas šioje nutartyje nurodė, jog teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad jam iki jo išvykimo į užsienį buvo paskirta kardomoji priemonė, ir kad jis būtų pažeidęs kardomosios priemonės sąlygas.

Taipogi nurodo, jog teismas, paskirdamas bausmę, neįvertino, kad jis yra jauno amžiaus, neteistas, baudžiamojo proceso metu jam paskirtos kardomosios priemonės nepažeidinėjo, nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos 2006 m. nepadarė naujų nusikalstamų veikų, dirba (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) bendrovėje, kurioje gauna darbo užmokestį, ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, 2009-03-26 Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi yra paskirtas tėvo J. D. (J. D. nustatytas 15 proc. darbingumo lygis) rūpintoju, jį prižiūri ir išlaiko, padedu tvarkytis buityje, turi du mažamečius vaikus (sūnūs P. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini)), kuriuos taip pat materialiai išlaiko, 2008-09-25 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi jo mažamečio sūnaus P. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su juo.

Apeliantas pažymi, kad jo tėvui J. D. specialusis nuolatinės slaugos poreikis pratęstas nuo 2010-03-08 iki 2011-03-07, jis ir toliau yra jo rūpintojo pareigose. Jo motinai V. D. neįgalumas nėra nustatytas, tačiau ji negali rūpintis sutuoktiniu J. D., kadangi pati turi sveikatos problemų, jai diagnozuota depresija. Jo buvusiai sutuoktinei S. D. motinos valdžia neapribota, tačiau, kaip minėjo, sūnaus P. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Sūnus P. D. gyvena su juo, jis jį prižiūri, rūpinasi, domisi jo mokslais, užtikrina jam pastovų būstą, tinkamas auklėjimo ir vystymosi sąlygas, suteikia ramią aplinką ir saugumą. Sūnus P. D. yra jautrus, prisirišęs prie jo, gyvenimo sąlygų pasikeitimas gali pakenkti jo interesams. Jo sutuoktinė A. D. (santuoka sudaryta 2008-09-20) nedirba, registruota darbo biržoje, todėl išlaikyti jų mažametį sūnų D. R. negali.

Be to, nurodo, kad vienas iš pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Viena iš išimčių įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Ši dalis taikoma, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tada teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teigia, kad jis ir M. K. tęstinę nusikalstamą veiką padarė 2006-03-17 ir 2006-04-03. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006-09-18. Kaip įtariamasis jis buvo apklaustas 2008-05-29, savo kaltę pripažino visiškai. 2008-08-06 ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas. Raseinių rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis 2010-04-21 (baudžiamasis procesas truko ilgiau nei keturis metus). Taigi, mano, kad yra pagrindas tvirtinti, kad baudžiamosios bylos procesas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.

Žemesnės instancijos teismas

Policijos pareigūnai 2006-03-17 organizavo narkotinių medžiagų pirkimą. Operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgyjo NVIM dalyvis Nr. 1, 2006-03-20 davė užduotį Kauno m. VPK KTT specialistui, kuris 2006-03-28 surašė savo išvadą Nr. 20-KE-675, kad tyrimui pateikti tamsios spalvos, sausi, supresuoti gabalėliai yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė yra 27,55 g. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kada ši specialisto išvada buvo gauta Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate, todėl nėra aišku, ar 2009-03-28 turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų platinimo, ar vėliau (mano, kad nuo specialisto išvados Nr. 20-KE-675 gavimo įrodymų rinkimas turėjo būti fiksuojamas pagal BPK normas, kitu atveju surinkti duomenys turėtų būti pripažinti neteisėtais ir negalėtų būti pripažinti įrodymais). Policijos pareigūnai 2006-04-03 dar vieną kartą organizavo narkotinių medžiagų pirkimą, inicijuodami dar didesnį kiekį. Operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgyjo NVIM dalyvis Nr. 1, 2006-04-06 davė užduotį Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistui, kuris 2006-05-02 surašė savo išvadą Nr. 3599, kad tyrimui pateikta rudos spalvos medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendroji masė yra 66,636 g. Ši specialisto išvada Kauno m. VPK buvo gauta 2006-05-09, tačiau ir šiuo atveju ikiteisminis tyrimas iškart nebuvo pradėtas dėl narkotinių medžiagų platinimo (ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2006-09-18). Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos sudėtį veikoje, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tokia nuostata išplaukia iš BPK 2 straipsnio turinio, kur nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Mano, kad BPK 171 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, ikiteisminio tyrimo įstaigai nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas, buvo pažeista. Tokias BPK 171 straipsnio 1 dalies taikymo nuostatas išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. spalio 18 d. nutartyje Nr. 2K-P-412/07.

Teigia, kad baudžiamojo proceso metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę jo teises į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą pagal įstatymą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis, Protokolo Nr. 7 2 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys).

Nurodo, jog baudžiamosios bylos proceso eiga rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Teismo procesui pirmojoje instancijoje buvo būdingos pernelyg ilgos procesine būtinybe nepateisintos pertraukos (pvz., kaltinamasis aktas surašytas 2008 m. rugpjūčio 14 d., o teisiamasis posėdis pradėtas tik 2009-06-26, taip pat pertraukos tarp posėdžių nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d., nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). Baudžiamosios bylos procesas jo atžvilgiu tęsėsi daugiau kaip ketverius metus. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT jurisprudencija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).

Tai apibendrinant, nuteistasis daro išvadą, kad jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista. Apeliantas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norvvay, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tarnas Kovacs prieš Vengriją (Tarnas Kovacs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).

Be kita ko, nurodo, kad teismas paskirdamas bausmę turėjo atsižvelgti į jam inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad dėl inkriminuojamo nusikaltimo žalingi padariniai nesukelti, nusikalstama veika buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų, ir realios grėsmės visuomenės saugumui nebuvo ir negalėjo iškilti, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį man inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mąstą.

Taip pat nurodo, jog nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, daug kartų apsvarstė savo neteisėtą elgesį dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo ir yra supratęs neigiamus savo elgesio padarinius, mano, kad sėkmingai siekia pasitaisyti, dirba, rūpinasi savo tėvu ir mažamečiais vaikais, juos išlaiko, per ketverius metus naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jį galima pataisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, mano, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi ir skiriant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba teismas, vadovaudamasis LR BK 62 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir tuo atveju, kai yra numatyta bent viena šio straipsnio 1–6 punkte numatytų sąlygų, t. y. kaltininkas išlaiko neįgalų asmenį, išlaiko mažamečius vaikus.

Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė pašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. ir N. D. atžvilgiu buvo panaudotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis (toliau – NVIM). Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 3 straipsnyje nurodyta, kad NVIM – tai sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimosi įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymu byloje, nepakanka, jog NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant OVĮ nuostatų, bet ir pats jo realizavimas turi būti teisėtas – taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamos veikos. Juo gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikalstamų veikų. Pagal OVĮ 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Provokacija, kaip veika, gali reikštis kito asmens lenkimu padaryti konkrečią nusikalstamą veiką jį įtikinėjant, grasinant, šantažuojant, prašant ar naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir darančius įtaką jo apsisprendimui elgtis nusikalstamai. Nustatant provokaciją, turi būti ne vien tik atsižvelgiama į NVIM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką). Provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant ir aplinkybes, nesusijusias su NVIM dalyvių veikla, visumos, kurioje reikšminga yra tai, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti, kai tokio rengimosi jis buvo nenutraukęs. Provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be NVIM dalyvių įsikišimo.

Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnai gavę operatyvinę informaciją priėmė nutarimą dėl operatyvinės bylos iškėlimo (3 t. 51–53 b. l.), kurios pagrindu buvo sankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis (3 t. 55 b. l.). Veikiant pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį NVIM dalyvis (Nr. 1) 2006-03-17 (duomenys neskelbtini) mieste (duomenys neskelbtini) degalinėje susitiko su N. D. ir M. K., iš kurių už 175 Lt įgijo narkotinę medžiagą. 2006-03-20 operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgijo NVIM dalyvis (Nr. 1), davė Kauno m. VPK KP KTT specialistui užduotį atlikti augalinės kilmės medžiagos tyrimą ir atsakyti į jo pateiktus klausimus (1 t. 40 b. l.), ir šis 2006-03-28 surašė savo išvadą Nr. 20-KE-675, kad tyrimui pateikti tamsios spalvos, sausi, supresuoti gabalėliai, esantys trijuose maišeliuose, įgyti 2006-03-17 NVIM dalyvio, yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė yra 27,55 g (1 t. 41 b. l.). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kada ši specialisto išvada buvo gauta Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate (to nesimato ir iš specialisto išvados). 2006-04-03 policijos pareigūnai jau antrą kartą organizavo narkotinių medžiagų pirkimą, inicijuodami dar didesnį kiekį. Veikiant pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį NVIM dalyvis (Nr. 1) 2006-04-03 nuvyko į (duomenys neskelbtini) rajoną, (duomenys neskelbtini) esančią kaimo turizmo poilsiavietę (duomenys neskelbtini), kur susitiko su N. D. ir M. K., iš kurių už 560 Lt įgijo narkotinę medžiagą (septynis polietileninius užspaudžiamus maišelius su rudos spalvos medžiaga). 2006-04-06 operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaiškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgijo NVIM dalyvis (Nr. 1), 2006-04-06 davė užduotį Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistui (1 t. 51–52 b. l.), kuris 2006-05-02 surašė savo išvadą Nr. 3599, kad tyrimui pateikta rudos spalvos medžiaga iš septynių bespalvių plastikinių uždaromų maišelių su raudonos spalvos juostelėmis, 2006-04-03 įgyta iš pil. N. D. ir pil. M. K., yra narkotinė medžiaga - kanapių derva, kurios bendroji masė yra 66,636 g (1 t. 54–55 b. l.). Ši specialisto išvada Kauno m. VPK KP ONTT buvo gauta 2006-05-09 (1 t. 53 b. l.). O iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas, remiantis vyresniojo tyrėjo R. G. 2006-09-18 tarnybiniu pranešimu (1 t. 35 b. l.), M. K. ir N. D. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo dideliu kiekiu) buvo pradėtas tik 2006-09-18, taigi iš to, kas paminėta matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas praėjus daugiau nei 6 mėnesiams po pirmo NVIM dalyvio ir M. K. bei N. D. susitikimo, kurio metu buvo įgytos narkotinės medžiagos. Taipogi, kolegija vertindama ikiteisminio tyrimo pradėjimo momentą, atsižvelgia į tai, kad nėra aišku, kada 2006-03-28 specialisto išvada Nr. 20-KE-675 (1 t. 41 b. l.), kurioje konstatuota, jog tyrimui pateikti tamsios spalvos, sausi, supresuoti gabalėliai, esantys trijuose maišeliuose, įgyti 2006-03-17 NVIM dalyvio, yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė yra 27,55 g., buvo gauta Kauno miesto vyriausiajame policijos komisariate, tačiau 2009-03-28, kai jau buvo paruošta specialisto išvada, ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų platinimo nepradėtas, nors Kauno m. VPK KP ONTT 2006-05-09 buvo gauta dar viena specialisto išvada Nr. 3599 (1 t. 53 b. l.).

Taigi, remiantis BPK 2 straipsniu, ,,prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“, o iš to išplaukia, kad operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos sudėtį veikoje, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas (LAT nutartis Nr. 2K-P-412/2007). Kolegija konstatuoja, kad tokiais veiksmais buvo pažeista BPK 171 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tokiais veiksmais, t. y. ikiteisminio tyrimo nepradėjimu, kai jau buvo duomenų, kad NVIM dalyvio Nr. 1 įgytos medžiagos yra narkotinės, buvo siekiama dirbtinai „sukonstruoti“ nusikalstamos veikos požymius, tai, kolegijos nuomone, pagrindžia prieš tai paminėtos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo pradžios momento. Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad nuteistųjų atžvilgiu ir toliau buvo atliekami NVIM dalyvio Nr. 1 provokaciniai veiksmai.

Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tą aplinkybę, jog buvo siekiama dirbtinai „sukonstruoti“ nusikalstamos veikos požymius, patvirtina ir nuteistųjų M. K. ir N. D. pozicija išsakyta tiek apeliaciniuose skunduose, tiek nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kur jie neneigia perdavę narkotines medžiagas (duomenys neskelbtini), tai yra liudytojui Nr. 1, tačiau teigia, kad šiuos nusikalstamus veiksmus įvykdė veikiami R. V., pravarde (duomenys neskelbtini), kuris jų atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, t. y. grasino jiems.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl psichotropinės medžiagos pardavimo liudytojui Nr. 1 aplinkybių iš esmės grindžiamas šio liudytojo parodymais, pagal kuriuos jis 2006 m. pavasarį, kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, susipažino su N., ir N. jam pasiūlė įsigyti narkotinių medžiagų. Liudytojas Nr. 1 (T.), apklaustas apylinkės teisme parodė, kad 2006 m. kovo mėn. jis su pareigūnais R. G. ir S. P. atvažiavo į (duomenys neskelbtini), į iš anksto su N. sutartą vietą. Jis įsėdo į tamsios spalvos „BMW“ automobilio galą, nes priekinėje sėdynėje sėdėjo N.ir M.. Jis iš jų nupirko hašišo, už kurį sumokėjo 175,00 litus. Vaikinai pasakė, kad narkotikus jie gali pristatyti bet kada ir įvairiais kiekiais. Su jais susitarė, jei neras N., tai gali skambinti M. ir gavo jo telefono numerį. Jis pasiėmė narkotikus ir nuėjo į automobilį, kuriuo į susitikimą jį atvežė S. P.. 2006 m. balandžio mėnesį, dienos tiksliai neprisiminė, jis paskambino N.ir paprašė didesnio kiekio hašišo. N. liepė susitikti prie (duomenys neskelbtini), esančios prie autostrados. Į nurodytą vietą jis atvažiavo su pareigūnu S. P., o pareigūnas R. G. buvo kitame automobilyje ir viską stebėjo. P. K. jis persėdo į N. vairuojamą automobilį „BMW“, 3 klasės, tamsios spalvos. Kartu su N. buvo ir M.. Jie pavežė jį nuo kavinės link autostrados apie 200 metrų. Jis padavė jiems 560,00 litų, o jie parodė, kur padėtas hašišas. Jis išlipo iš automobilio ir iš nurodytos vietos paėmė baltos spalvos paketą. Išvyniojęs paketą, jis rado 7 pakelius su hašišu. Po to nuėjo į automobilį, o narkotines medžiagas perdavė R. G. (3 t. 19–20 b. l.).

Kolegija, spręsdama klausimą dėl poveikio darymo nuteistiesiems, visų pirma atkreipia dėmesį į esamus prieštaravimus dėl liudytojo Nr. 1 ir nuteistųjų M. K. ir N. D. susipažinimo momento. Ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios liudytojo Nr. 1 apklausos metu, jis parodė, kad 2006 m. kovo mėnesį iš (duomenys neskelbtini) gyvenančių asmenų, kurių įvardyti negali, sužinojo, kad vaikinai, vardu N. ir M., ieško asmenų, kuriems galėtų parduoti narkotikus – hašišą. Iš vieno iš matymo pažįstamo asmens, kurio anketinių duomenų nežino, gavo N. telefono numerį ir 2006-03-17 paskambino turėtu telefonu N. ir prisistatė T. iš (duomenys neskelbtini) bei pasakė, kad nori su juo susitikti (duomenys neskelbtini) dėl narkotinės medžiagos – hašišo. N. nieko neklausinėjo, jie sutarė susitikti tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) (1 t. 76 b. l.). O apklausiamas apylinkės teismo teisėjos I. N., liudytojas Nr. 1 jau parodė, kad 2006 m. pavasarį jis susipažino su N. ir jis pasiūlė jam įsigyti narkotinių medžiagų. Taip pat parodė tai, kad iki narkotinių medžiagų pardavimo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) degalinėje buvo susitikęs su N. R. mieste jam nežinomoje vietoje, tada N. pasiūlė pirkti narkotines medžiagas. Taipogi parodė, kad su N. susipažino kavinėje, kurios pavadinimo ir vietos negali nurodyti, su N. supažindino iš matymo pažįstamas asmuo, kurio duomenų nežino (3 t. 19–20 b. l.). Taigi iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad liudytojo Nr. 1 parodymai dėl jo ir N. D. susipažinimo momento visiškai skirtingi: pirmoje apklausoje jis parodė, kad iš pažįstamo asmens gavo N. telefono numerį ir taip susisiekė su juo, vėliau, apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisėjos, jau teigė, kad su N. D. susipažino kavinėje. O N. D. tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (3 t., 23 b. l.), tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (3 t. 190 b. l.) parodė, kad jį su T. (liudytoju Nr. 1) supažindino R. V. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, tada R. V. davė jam jo telefono numerį. Taip pat parodė, kad, kai jį R. V. pristatė, jis už 20–30 metrų matė liudytoją – tyrėją R. G.. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių surasti ir išsikviesti liudytoją Nr. 1 apklausai, tačiau išnaudojus visas galimybes šio liudytojo surasti ir apklausti nepavyko (3 t. 148–149, 172–173 b. l.). Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo N. D. parodymai apie tai, kad jį su liudytoju Nr. 1 supažindino R. V., pravarde (duomenys neskelbtini), nepaneigta.

Taipogi kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys nepaneigia ir nuteistųjų M. K. ir N. D. teiginių apie tai, kad jiems grasino R. V., pravarde (duomenys neskelbtini), ir taip darė psichologinį poveikį bei liepė jiems perduoti narkotines medžiagas R. V. pažįstamam T. (liudytojui Nr. 1).

Pirmosios instancijos teisme N. D. parodė, kad jis kartu su M. K. garažuose remontuodavo automobilius. Vieną dieną į garažą atvyko R. V., pravarde (duomenys neskelbtini), prašė sutaisyti jo automobilį, po to jis pradėjo lankytis dažniau. Vieną vakarą R. V. atvažiavo išgėręs ir jis juos nuvežė į (duomenys neskelbtini), ten juos gąsdino, aiškino, kad jis priklauso gaujai, įrėmė jam į galvą šautuvą, jis liepė surasti jiems žmones, kurie galėtų platinti narkotikus. Po dviejų dienų jis vėl atvyko į garažą ir klausė, ar įvykdytas jo nurodymas. Jie žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus, nesurado. Tada R. V. liepė N. D. važiuoti kartu su juo. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mieste esantį (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės, kur stovėjo pilkos spalvos „Espeisas“. Prie mašinos buvo keturi vyrai. R. V. supažindino su vyrais ir jiems pasakė, kad jis prekiaus hašišu. N. D. nurodė tai, kad (duomenys neskelbtini) prie mašinos stovėjo liudytojas R. G.. Grįžęs į garažą jis paskambino M. K. ir tarėsi su juo, ką daryti. Jam paskambino T., jis buvo vienas iš prie parduotuvės buvusių vyrų, ir paprašė narkotikų. R. V. jam atvežė paketą su narkotinėmis medžiagomis ir liepė į susitikimą su T. važiuoti vienam. Jis į susitikimą važiavo su M.. (duomenys neskelbtini) mieste prie degalinės (duomenys neskelbtini) atvažiavo automobilis, iš kurio išlipo T.. Jis padavė jam paketą, o T. sumokėjo pinigus. Skambino R., klausė, ar perdavė tą paketą. Po to skambindavo T. ir prašydavo didesnio narkotikų kiekio. Jam R. V. grąsino, kad jį nužudys, jei neplatins narkotikų. Po to dar vieną kartą perdavė tam pačiam T. didesnį narkotikų kiekį. Sandėris vyko prie (duomenys neskelbtini). Į susitikimą važiavo su M.. Ten esančiuose krūmuose jie padėjo paketą. T. sumokėjo pinigus ir pasiėmė narkotikus. Po antro narkotikų perdavimo jis išvyko į (duomenys neskelbtini), nes bijojo, kad R. V. gali su juo susidoroti. Po narkotikų perdavimo R. V. kažkur dingo (3 t. 23–25 b. l.).

Analogiškus parodymus pirmosios instancijos teisme davė ir M. K., tik jo nebuvo, kai R. V. N. D. susipažindino su T., tai yra liudytoju Nr. 1. M. K. parodė, kad nežino, kokį kiekį narkotikų N. D. perdavė, kiek gavo pinigų. Visus gautus pinigus jie atidavė R. V.. Perdavimo metu dalyvavo T., po to, jis nuolat skambinėjo, norėjo kuo skubiau gauti narkotinių medžiagų. Antrame narkotikų perdavime dalyvavo, nes bijojo (duomenys neskelbtini), kuris jam grasino (3 t. 25–27 b. l.).

M. K. ir N. D. tokius savo parodymus patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu (3 t. 190–191 b. l.).

Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad surasti ir iškviesti R. V., pravarde (duomenys neskelbtini), apklausai, tačiau išnaudojus visas galimybes šio asmens surasti ir apklausti nepavyko (3 t. 118–122, 124–125, 151 b. l.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nepaneigti nuteistųjų teiginiai dėl to, kad jiems grasino ir darė poveikį dėl narkotinių medžiagų perdavimo R. V., pravarde (duomenys neskelbtini), tai, teismo nuomone, patvirtina ir pokalbių stenograma prie 2007-02-20 techninių priemonių panaudojimo protokolo (1 t. 44–46 b. l.).

Iš 2007-02-20 protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus matyti, kad 2006-03-17 apie 14.09 val. buvo užfiksuota garso priemonėmis N. D., M. K. ir liudytojo Nr. 1 narkotinių medžiagų sandoris, kurio metu liudytojas iš minėtų asmenų įgijo pagal susitarimą narkotinės medžiagos – hašišo (1 t. 44 b. l.). Iš šio susitikimo pokalbių stenogramos matyti, kad N. D. kalba apie turimą mažą narkotinių medžiagų kiekį, o liudytojas Nr. 1 (T.) klausia N. D.: „Ar tau nepasakė m.?“ (1 t. 45 b. l.), iš to matyti, kad liudytojas Nr. 1 pažinojo asmenį, pravarde „M.“, ir kad jis tiekia narkotines medžiagas nuteistiesiems, tai matosi ir iš liudytojo Nr. 1 siūlymo nuteistiesiems bendrauti tiesiogiai, t. y. be „M.“ (1 t. 45–46 b. l.).

Toliau iš baudžiamosios bylos medžiagos, iš 2007-02-20 protokolo apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus matyti, kad 2006-04-03 apie 13.30 buvo užfiksuotas garso priemonėmis N. D., M. K. ir liudytojo Nr. 1 narkotinių medžiagų sandoris, kurio metu liudytojas iš minėtų asmenų įgijo pagal susitarimą narkotinės medžiagos – hašišo, tačiau, kaip matyti iš šio protokolo turinio, dėl techninių kliūčių garso įrašas neišėjo (1 t. 50 b. l). Taipogi atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas Nr. 1 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2006-04-03 sandorio metu jis su savimi turėjo vaizdo ir garso fiksavimo techniką (1 t. 76–77 b. l.), o byloje yra duomenų tik apie garso įrašymo technikos panaudojimą (1 t. 50 b. l ), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie liudytojo Nr. 1 naudotą vaizdo fiksavimo techniką. Taipogi paminėtina tai, kad liudytojas Nr. 1, apklausiamas apylinkės teismo teisėjos, parodė, kad R. V., pravarde „M.“, nepažįsta ir nebuvo sutikęs, bei parodė tai, kad M. ir N. neminėjo, iš kur gauna narkotinių medžiagų (3 t. 19–20 b. l.), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojo Nr. 1 nurodytas aplinkybes paneigia jau minėta pokalbių stenograma prie 2007-02-20 techninių priemonių panaudojimo protokolo (1 t. 45–46 b. l). Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad liudytojas Nr. 1 (T.) pažinojo narkotines medžiagas N. D. ir M. K. tiekusį asmenį, pravarde „M.“, tai yra R. V..

Be kita ko, kolegijos vertinimu, tą aplinkybę, kad N. D. ir M. K. buvo daromas psichologinis poveikis bei tai, kad jie buvo provokuojami padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, be išdėstytų aplinkybių, patvirtina ir prieštaringi liudytojo R. G. parodymai.

Iš liudytojo Nr. 1 parodymų matyti, kad R. G. stebėjo tiek 2006-03-17, tiek 2006-04-03 liudytojo Nr. 1 ir M. K. bei N. D. susitikimus, kurių metu M. K. ir N. D. pardavė narkotines medžiagas liudytojui Nr. 1 (1 t. 76–77 b. l., 3 t. 19–20 b. l.), tačiau pats R. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nedalyvavo perkant iš kaltinamųjų narkotikus (3 t., 43–44 b. l.). Taip pat apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu R. G. parodė, kad apie R. V. girdi pirmą kartą, ir tai, jog nepamena, ar buvo susipažįstant kaltinamiesiems su „dalyviu“ (3 t. 43–44 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu 2011-01-25 R. G. parodė, kad R. V. nepažinojo, neprisimena bylos, kurioje R. V. buvo nuteistas 2006-07-03 nuosprendžiu, neprisimena, ar atliko kokius nors procesinius veiksmus, negali pasakyti, ar liudytojas Nr. 1 pažinojo R. V., nežino, kas yra „M.“ (3 t. 188–191 b. l.). Kito apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. G. jau parodė, kad R. V. jam žinomas kaip asmuo M. Š. baudžiamojoje byloje, jį pažino bylos metu, santykiai buvo tik darbiniai, R. V. matė tik M. Š. bylos metu, modulyje R. V. nefigūravo, negali kategoriškai atsakyti, kad R. V. tiekė narkotines medžiagas N. D., dėl R. V. pravardės „M.“ negali nei patvirtinti, nei paneigti, neatsimena, ar dalyvavo (duomenys neskelbtini), kai liudytojas Nr. 1 susipažino su N. D.. Taipogi tą aplinkybę, kad R. G. pažinojo R. V., patvirtina iš Kauno miesto apylinkės teismo išreikalauta baudžiamoji byla, kurioje 2006-07-03 nuosprendžiu buvo nuteisti R. V., M. Š., A. B. (3 t. 135–142 b. l.). Iš Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-389/2006 medžiagos matyti, kad R. G. 2004-07-19 tarnybiniame pranešime plačiai nurodė R. V. nusikalstamą veiką (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 2 t. 45 b. l.), 2004-07-05 tarnybiniame pranešime nurodė, kad yra tikslinga klausytis R. V. naudojamo MRT ir daryti įrašus, bei atlikti slaptą R. V. sekimą (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 2 t., b. l. 78), inicijavo R. V. slaptą sekimą (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 2 t., 83 b. l.), 2004-07-26 tarnybiniu pranešimu pranešė, kad tikslinga kreiptis į Kauno apygardos prokuratūrą dėl kratų sankcionavimo pas R. V. (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 2 t., 141 b. l.), 2004-06-21 R. G. apklausė įslaptintą liudytoją Nr. 2 (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 3 t., 35–36 b. l.), R. G. apklausos protokolas (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 3 t., 46–48 b. l.), 2004-07-29 R. G. atliko R. V. asmens kratą (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 4 t., 2 b. l.), R. G. buvo kviečiamas liudytoju R. V. byloje (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 4 t., 119, 127, 133, 145, 161 b. l.) ir 2005-07-15 apklaustas liudytoju (baudžiamoji byla Nr. 1-389-2006, 4 t., 180 b. l.). Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atmeta liudytojo R. G. parodymus, kad apie R. V. jis nieko nežino, nes liudytojas R. G. buvo apklaustas Kauno miesto apylinkės teisme 2006 m. nagrinėjamoje byloje, kurioje R. V. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 260 str. 2 d., ir ši byla buvo nagrinėjama tuo metu (nuosprendis R. V. atžvilgiu priimtas 2006 07 03), kai M. K. ir N. D. atžvilgiu buvo taikomas NVIM, inicijuotas R. G..

Remiantis išdėstytų duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokios informacijos, kuri paneigtų M. K. ir N. D. parodymus, kad narkotines medžiagas, gavę iš R. V., jie perdavė T. (liudytojui Nr. 1), o iš liudytojo Nr. 1 gautus pinigus už narkotines medžiagas perdavė R. V..

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad M. K. ir N. D. nurodytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos provokavimo, t. y., kad jie nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pirmosios instancijos teismo, įvykdė įbauginti R. V., pravarde „M.“, kuris juos supažindino su T. t. y. liudytoju Nr. 1 ir provokuojami liudytojo Nr. 1, byloje esančia medžiaga nepaneigtos, o, priešingai, byloje nustatytos aplinkybės kaip tik patvirtina nuteistųjų parodymus.

Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose) (LAT nutartis Nr. 2A-P-6/2008).

Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atliekant NVIM, buvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant, nusikalstama veika nebūtų padaryta (kasacinės nutartys Nr. 2A–P–6/2008, 2K–418/2010; 2K-192/2010; 2K-523/2008, 2K-113/2011 ir kt.; kaip naujesnį Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą žr. Bannikova prieš Rusiją (Bannikova v. Russia, no. 18757/06, 4 November 2010).

Teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais daro išvadą, kad NVIM realizavimas buvo neteisėtas, nes taikant NVIM, M. K. ir N. D. buvo provokuojami padaryti nusikalstamas veikas, kadangi taikant NVIM, gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikalstamų veikų. Šioje byloje nustatyta priešingai, nuteistieji buvo provokuojami nusikalsti aktyviai juos skatinant ir kurstant. Taigi, neteisėtu būdu gauti įrodymai yra niekiniai.

Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, kad 2006-03-17 ir 2006-04-03 buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, todėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendis naikintinas, o M. K. ir N. D. išteisintini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį, kuriuo M. K. ir N. D. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. K. ir N. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones: M. K. rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o N. D. rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir rašytinį įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Irena IvanovienėRaimundas Jurgaitis