Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-115-54/2007 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui, tretieji asmenys M. Z. , A. S. , J. G. ir P. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, vertindamas nuosavybės teisinius santykius (CK 4.93 str.), sandorių sudarymo santykius (CK 1.63 str.) bei civilinės atsakomybės santykius (CK 6.248 str.).Apeliantės teisės naudotis ginčo gyvenamąja patalpa yra nustatytos civilinėje byloje Nr. 2-31-401/2001 esančiais įrodymais (Vilniaus aeroklubo profsąjungos komiteto 1985 m. balandžio 5 d. nutarimas, Vilniaus m. 1- ojo apylinkės teismo sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2001 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, paties atsakovo procesiniai dokumentai). Vilniaus apygardos teismo 2001 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje konstatuota, kad dėl ginčo gyvenamosios patalpos yra susiklostę panaudos teisiniai santykiai, kad apeliantė apsigyvenimo ginčo patalpose faktu atsakovo teisių nepažeidė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuos motyvus patvirtino ir konstatavo, kad V. S. negalima iškeldinti iš ginčo gyvenamosios patalpos. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimu ir nutartimis ir jų įrodinėti iš naujo įstatymas nereikalauja. Apeliantė buvo sąžininga ginčo patalpų valdytoja, jose gyveno. Šių patalpų paskirtis, kaip gyvenamųjų patalpų yra patvirtinama Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės 2001 m. sausio 25 d. registro išrašu, 2000 m. vasario 18 d. pažyma, paties atsakovo kasaciniu skundu bei teismų nutartyse civilinėje byloje Nr. 2-31-401/2001.Tą aplinkybę, kad apeliantė nuolat gyveno ginčo patalpose iki įsibrovimo į šias patalpas, teismo posėdyje patvirtino liudytojai A. S. , M. E. , P. S. . Šį faktą patvirtino ir atsakovo ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-31-401/2001, skundai, teismų posėdžių protokolai, kuriuose atsakovas reikalauja apeliantę iškeldinti, tuo patvirtindamas jos gyvenimo patalpose faktą. Šį faktą patvirtina ir policijos tyrimo dėl 2003 m. lapkričio 25 d., 2003 m. lapkričio 14 d. įsibrovimų į ginčo patalpas ir daiktų išgrobstymo medžiaga. Pats namų apyvokos daiktų buvimo faktas patvirtina, kad šioje patalpoje tikrai buvo gyvenama. Tą aplinkybę, kad ginčo patalpose buvo elektra patvirtina atsakovo liudytojas L. K. , taip pat P. S. paaiškinimai. Be to, apeliantės gyvenimo ginčo patalpose faktą patvirtina ir tai, kad atsakovo atstovai, įsibrovę į ginčo patalpas, ten rado apeliantę, o atvykę policijos pareigūnai neteisėtus veiksmus nutraukė.Atsakovas 1998 m. liepos 9 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 860 pagrindu perimdamas pastatą nebuvo tiek atidus ir rūpestingas ir priėmė pastatą kartu su jame gyvenančiais gyventojais, tame tarpe, apeliante. Atsakovui nepavykus iškeldinti apeliantės teisėtais būdais, nusprendė apeliantę iškeldinti neteisėtais veiksmais. Pradėjus rekonstrukcijos darbus, apeliantei buvo sudarytos gyvenimui neįmanomos sąlygos, išardytas vandentiekis ir kanalizacija, išardyta laiptinė ir stogas. Kadangi apeliantė neturėjo kur išsikraustyti, ji liko gyventi ginčo patalpose, tuomet atsakovas ėmėsi drastiškų veiksmų, įsibrovė į patalpas, užvaldė jos turtą ir gyvenamąją patalpą. Šių veiksmų neteisėtumą patvirtina policijos tyrimo medžiaga, Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2004 m. birželio 16 d. nutarimas, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas trečiųjų asmenų atžvilgiu bei nutarimai jiems skirti administracines nuobaudas. Be to, policijos tyrimo medžiagos pagrindu parengtose Policijos departamento Vidaus tyrimo valdybos tarnybinio patikrinimo išvadoje pripažįstama, kad ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų veikos turėjo būti atliekamas. Tai patvirtinama, kad atsakovo ir trečiųjų asmenų veika buvo neteisėta. Tai, kad apeliantės naudojamos patalpos trukdė tęsti rekonstrukcijos darbus, o atsakovas buvo suinteresuotas šiuos darbus tęsti, paliudijo L. K. , tretieji asmenys A. S. , M. Z. . Tai įrodo, kad atsakovas buvo suinteresuotas iškeldinti apeliantę iš užimamų patalpų. Neteisėto iškeldinimo faktas įtvirtintas įvairiuose policijos tyrimo medžiagos dokumentuose. Teismas nurodytų aplinkybių neįvertino, todėl neteisingai konstatavo, kad nėra trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų, jų kaltės ir priežastinio ryšio dėl padarytos apeliantei žalos. Be to, teismas nukrypo nuo bylos esmės ir pagrindinę sprendimo dalį paskyrė teoriniams samprotavimams apie nuomos ir panaudos sutarčių formaliąją pusę, tuo netiesiogiai įteisindamas atsakovo ir trečiųjų asmenų savavaldžiavimo veiksmus, nuosavybės teisę iškeldamas aukščiau konstitucinių žmogaus teisių (asmeninio gyvenimo privatumo, būsto neliečiamumo ir kt.)Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės daiktai nebuvo išgrobstyti. Policijos tyrimo medžiaga patvirtina, kad apeliangtės turtas buvo paimtas savavaldžiavimo veiksmais, nesant teismo sprendimo, nedalyvaujant teismo antstoliams, be savininko sutikimo, nesant kito teisėto pagrindo juos paimti, nors atsakovas buvo įspėtas apie neteisėtus veiksmus. Turtas buvo paimtas be apeliantės sutikimo, nei daiktai, nei pinigai grąžinti nebuvo ir byloje nėra įrodymų, kad apeliantė galėjo juos pasiimti. Apeliantė per Vilniaus m. notarą įteikė prašymą dėl daiktų grąžinimo, tačiau daiktai grąžinti nebuvo. Be to, atsakovo sudarytas paimtų daiktų sąrašas yra netikslus. Tai patvirtina trečiojo asmens P. K. paaiškinimai, atsakovo atstovės paaiškinimai, atsakovo pateiktos nuotraukos, iš kurių be to matyti, kad apeliantės daiktai sugadinti. Tai, kad nuotraukos darytos ne apeliantės gyvenamosiose patalpose patvirtino atsakovo atstovė, o fotografavimo datą patvirtinantys įrodymai nepateikti.Teismas nurodė, kad gyventi ginčo patalpose nebuvo sąlygų, kad bute nebuvo elektros. Tačiau ginčo bute elektra buvo tiekiama. Tai patvirtino liudytojas L. K. bei kiti liudytojai. Apeliantė nekėlė klausimo ar butas tinkamas gyventi. Be to, teismas neteisingai nurodė, kad pastatas kapitaliai remontuojamas nuo 1998 metų, nes leidimas statyti ir remontuoti pastatą atsakovui išduotas tik 2001 m. gegužės 21 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip savo reikalavimą, taip ir apeliacinį skundą ieškovė, be kita ko, grindžia atsakovo darbuotojų, byloje trečiaisiais asmenimis dalyvaujančių M. Z. , A. S. , J. G. ir P. K. veiksmais, kurių neteisėtumą V. S. įrodinėja Vilniaus m. VPK 3-jo policijos komisariato medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Vilniaus m. VPK tarnybinio patikrinimo medžiaga, taip pat Vilniaus m. savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimais, kuriais tretieji asmenys buvo pripažinti pažeidę ATPK 188 str. bei jiems buvo paskirtos administracinės nuobaudos – įspėjimai.

Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pradėti ikiteisminį tyrimą pagal V. S. pareiškimus buvo atsisakyta, o kaip pagal CPK, taip ir pagal suformuotą teismų praktiką administracinės teisenos tvarka priimti nutarimai neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjant civilinį ginčą ir neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2006). Be to, pastebėtina ir tai, kad kaip matyti iš ieškovės minėtų nutarimų turinio, tretieji asmenys įspėti buvo iš esmės vien dėl to, kad daiktai iš ginčo patalpų buvo kraustomi nesuderinus šio veiksmo su ieškove (Vilniaus m. VPK 3-ojo policijos komisariato medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 7, 40, 44, 49). Svarbu yra ir tai, kad ATPK 188 str. taikomas tik tuo atveju, kai piliečių teisėms ar teisėtiems interesams nebuvo padaryta esminė žala.

Tuo tarpu sprendžiant apie ieškinio pagrįstumą, svarbu yra nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė naudojosi ginčo patalpa. Pati ji, kreipdamasi į teismą, ieškinyje nurodė, kad ginčo patalpose gyveno nuomininkės ir panaudos gavėjos teisėmis. Tačiau nuoma ir panauda pagal savo teisinę prigimtį turi esminius skirtumus, tame tarpe dėl pasekmių, atsirandančių šiems teisiniams santykiams pasibaigus. Ieškovė jokių patikimų įrodymų, leidžiančių teigti, kad tarp šalių susiklostė nuomos santykiai, byloje nepateikė. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir nagrinėjant anksčiau tarp šalių kilusį ginčą dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo patalpų bei dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį (Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo civ. byla Nr. 2³¹-401-2001). Šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi konstatavo, kad iš byloje pateiktų įrodymų negalima konstatuoti, kad ginčo patalpa ieškovei buvo suteikta nustatyta tvarka bei, kad ieškovė mokėjo už ją nuompinigius bei konstatavo, kad atsakovo atsisakymas sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį nepažeidžia V. S. teisių (CPK 182 str.). Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad galima teigti apie tarp šalių susiklosčiusius panaudos teisinius santykius (1964 m. CK 366 str.). Tačiau nei nurodyta teisės norma, nei šiuo metu galiojančio CK nuostatos neįpareigoja panaudos davėjo panaudai pasibaigus suteikti panaudos gavėjui kitą patalpą. Tuo tarpu, kad panauda pasibaigė, įrodo tai, jog atsakovui gavus atitinkamą leidimą, buvo atlikta pastato, kuriame buvo ginčo patalpa, rekonstrukcija, po kurios pastatas buvo pritaikytas mokymo ir administracijos reikmėms (Vilniaus m. VPK 3-ojo policijos komisariato medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 12, CK 6.641 str. 2 d., 6.642 str.). Šia prasme pastebėtina, kad byloje liko nepaneigtas atsakovo atstovės teigimas, kad apie numatomą pastato rekonstrukciją buvo pranešta iškabinus ant jo atitinkamo turinio skelbimus. Akivaizdu, kad prasidėjus pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai bei atjungus komunikacijas, panaudos objekto nebeliko. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino apeliacinės instancijos teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. Š. , T. V. , R. J. , V. K. , Ž. K. . Nurodyti asmenys parodė, kad patekti į ginčo patalpą buvo galima tik per apgriuvusius laiptus, patalpose tvyrojo smarvė, nebuvo išorinių durų, jos buvo netinkamos gyventi. Nurodyti asmenys, priešingai negu ieškovės iniciatyva apklausti liudytojai A. S. , M. E. ir P. S. , nėra suinteresuoti bylos baigtimi ir netikėti jų parodymais pagrindo nėra.

Taigi, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, labiau tikėtina, kad prasidėjus pastato rekonstrukcijai, ginčo patalpoje nebuvo gyvenama. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir tai, kad nagrinėjant aukščiau minėtą civilinę bylą Vilniaus m. 1-ame apylinkės teisme buvo pateikti duomenys apie kitą ieškovės gyvenamąją vietą (Vilniaus m. 1-o apylinkės teismo civ. byla Nr. 2³¹-401-2001, t. 2, b. l. 44, 79). Tokiu būdu atsakovas, būdamas rūpestingas jam patikėto pastato (duomenys neskelbtini) valdytojas, privalėjo atliekant pastato rekonstrukciją, atlaisvinti ir perduoti jį atitinkamai statybinei organizacijai bei, kita vertus, pasirūpinti ginčo objekte paliktų daiktų saugumu. Todėl vertinti atsakovo veiksmus, pervežant ieškovės daiktus iš rekonstruojamos patalpos į kitą, saugią vietą, kaip kaltus, nėra pagrindo. Vien dėl šios aplinkybės laikyti ieškovės reikalavimą pagrįstu negalima (CK 6.245 str. 4 d., 6.248 str.).

Be to, kalbant apie ieškinio pagrįstumą, svarbu yra ir tai, kad iš ginčo patalpų buvo pervežti ne tik ieškovės, bet ir jos pažįstamo P. S. daiktai. Tačiau pastarasis jau kitą dieną savo daiktus atsiėmė. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad ieškovė iki nagrinėjamos bylos iškėlimo rodė iniciatyvą atsiimti daiktus, byloje nėra. Tai parodo, kad pati ieškovė nesirūpino jų saugumu bei būkle. Pastebėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, ieškovei pareikalavus, jos pačios atrinkti daiktai jai buvo iš karto atiduoti (b. l. 155). Dalies daiktų ieškovė neatsiėmė apeliuodama į jų blogą būklę, kam patvirtinti buvo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Tačiau iš kitų byloje surinktų įrodymų, tame tarpe liudytojais apklaustų policijos pareigūnų, trečiųjų asmenų paaiškinimų, taip pat nuotraukų bei jas dariusio liudytojo V. A. N. parodymų matyti, kad iš ginčo patalpų išvežti daiktai buvo ilgą laiką nenaudojami, dalis jų buvo sugedę.

Pastebėtina ir tai, kad didžiąją dalį turtinės žalos ieškovė sieja su daiktų pervežimo metu piniginių santaupų bei juvelyrinių dirbinių dingimu. Tačiau, kaip jau buvo nustatyta, ginčo patalpa, iš kurios buvo pervežti daiktai, buvo netinkama ne tik gyventi, bet ir saugoti vertingus daiktus. Ieškovė, būdama rūpestinga ir atidi, turėjo pati pasirūpinti ten laikytų vertingų daiktų saugumu. Be to, ieškovė apie pinigų bei juvelyrinių dirbinių dingimą kraustymo metu dalyvavusiems pareigūnams nepranešė. Savo pareiškime policijai apie trečiųjų asmenų jos nuomone neteisėtus veiksmus, rašyto iš karto po įvykio, apie tai taip pat nepaminėjo. Pirmą kartą apie piniginių santaupų ir juvelyrinių dirbinių dingimą ieškovė policijai pranešė tik 2004 m. kovo 1 d., t. y. praėjus daugiau negu trims mėnesiams po daiktų pervežimo (Vilniaus m. VPK 3-iojo PK medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 4). Šių aplinkybių visuma taip pat leidžia abejoti ieškovės reikalavimo pagrįstumu (CPK 178 str.).

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį atmesti (CK 6.245 str. 4 d., 6.246 str., 6.248 str., 6.250 str., CPK 178 str.).

Naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. S. 46,05 Lt (keturiasdešimt šešis litus ir penkis centus) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.