- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- I-4778-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05467-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose. Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namuose buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, buvo nuolat pažeidžiamos Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų nuostatos. Dėl netinkamų sąlygų padaryta žala jo sveikatai. Kalinimo metu negalėjo tinkamai išsimiegoti, pasidarė dirglus, sutriko visavertis gyvenimas, jautėsi suvaržytas, patyrė nepatogumų, emocinę depresiją. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimą kildina dėl per mažo gyvenamojo ploto bei dėl to, kad trūko būtino inventoriaus, t. y. spintelių rūbams bei higienos reikmenims susidėti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, nurodė, jog pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012 metų birželio mėnesį. VPN prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2012 metų birželio mėnesio iki 2012-11-16 dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 302, 306, 307, 314, ir 412. Atskirais laikotarpiais pareiškėjas gyveno ir drausmės grupės patalpose Nr. 7D, 9D, 10D ir 12D bei atliko jam paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 1K, 2K, 3K, 4K, 5K, 6K, 7K ir 16K.
Paaiškino, jog nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno šioje gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės bei baudos izoliatoriaus kamerose, nėra galimybės, nes duomenys nekaupiami. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos Nr. 302 plotas – 31,94 m², miegamų vietų – 6; Nr. 306 plotas – 15,75 m², miegamų vietų – 5; Nr. 307 plotas – 29,70 m², miegamų vietų – 9; Nr. 314 plotas – 14,44 m², miegamų vietų – 4; Nr. 412 plotas – 13,59 m², miegamų vietų – 4. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 7D plotas – 14,39 m², miegamų vietų – 4; Nr. 9D plotas – 14,23 m², miegamų vietų – 4; Nr. 10D plotas – 14,66 m², miegamų vietų – 4; Nr. 12D plotas – 14,89 m², miegamų vietų – 4. Baudos izoliatoriaus kameros 1K plotas – 13,05 m², miegamų vietų – 3; 2K plotas – 14,35 m², miegamų vietų – 3; 3K plotas – 13,64 m², miegamų vietų – 3; 4K plotas – 13,55 m², miegamų vietų – 3; 5K plotas – 14,08 m², miegamų vietų – 3; 6K plotas – 12,99 m², miegamų vietų – 3; 16K plotas – 14,48 m², miegamų vietų – 3.
Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 m² pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 m² – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Dėl pareiškėjo argumento, jog trūko inventoriaus nurodė, kad visos VPN gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinimo taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo taisyklės). Pabrėžė, kad visos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 ir tvirtino, kad minėtos normos nebuvo pažeistos.
Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-11-18, ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012-11-18.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jam galimai padarytą žalą laikotarpiu nuo 2012-11-18 iki 2015-11-18 pareiškėjas kildina iš to, jog minėtu laikotarpiu buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis ploto reikalavimas bei dėl to, kad nebuvo aprūpintas inventoriumi.
Teismas sprendžia galimus viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2012-11-18 iki 2015-11-18.
Taisyklių 11¹ punkte buvo nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 punktas, ginčo metu galiojusi redakcija).
Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami. Pareiškėjas taip nenurodė asmenų skaičiaus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPN pabrėžė, kad gyvenamosiose patalpoje, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerose visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Nesant tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose patalpose buvo asmenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai.
Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti (b. l. 9, 11) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus. Darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012-11-18 iki 2015-11-18 atliekant bausmę VPN, nebuvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,1 m² gyvenamosios patalpos ploto ir ne mažiau nei 3,6 m² baudos izoliatoriaus kameros ploto, t. y. byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas tvirtino, kad ne tik ploto trūkumas pažeidė jo teises, bet ir tai, kad nebuvo aprūpintas inventoriumi.
Lietuvos Respublikos ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova (vienam asmeniui); spintelė prie lovos (vienam asmeniui); taburetė (vienam asmeniui); stalas (1 vnt.); sieninis laikrodis (1 vnt., būrio gyvenamųjų patalpų koridoriuje); kambarinis termometras (1 vnt.); užuolaidos (po 1 komplektą kiekvienam langui (moterų pataisos namuose)); užuolaidėlės (po 1 komplektą kiekvienam langui); šiukšlių dėžė (1 vnt.); valymo inventorius (1 komplektas). Atsakovas teismui patvirtino, jog visos patalpos buvo aprūpintos inventoriumi, todėl pareiškėjo argumentas dėl inventoriaus trūkumo vertintinas kritiškai. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar paaiškinimų, kad dėl trūkstamo inventoriaus kreipėsi į atsakovą, kas, teismo vertinimu, tik sustiprina abejones, jog pareiškėjo argumentas yra deklaratyvus ir nepagrįstas.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas visas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo M. J. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.