Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-1625-661/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-11-13
Bylos Nr.: 2A-1625-661/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Barkauskas (pran.), Andrutė Kalinauskienė, Rita Kisielienė
Ieškovas: IĮ „Vakaro paslaptis“
Atsakovas: VĮ Valstybės turto fondui
Trečiasis asmuo: M. K., I. Š.

Kategorijos

121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-1625-661/2014

Procesinis bylos Nr. 2-68-3-18780-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos 121.14; 121.18; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Ritos Kisielienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovo) IĮ „Vakaro paslaptis“ ir (atsakovo) VĮ „Valstybės turto fondas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IĮ „Vakaro paslaptis“ ieškinį atsakovui VĮ Valstybės turto fondui dėl turto remonto, pagerinimo išlaidų priteisimo; tretieji asmenys M. K., I. Š.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I Ginčo esmė

Ieškovas (nuomininkas) prašė teismo priteisti iš atsakovės 101 065,03 Lt patirtų išlaidų pagerinant privatizavimo objektą bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad daikto pagerinimo išlaidų kompensavimo nuomininkui tvarka nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje, Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintose Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių (toliau – Taisyklės) 32 punkte, VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2002 m. vasario 2 d. sprendimu patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu taisyklėse. Pagal nurodytą tvarką, nuomos metu patirtas daikto pagerinimo išlaidas nuomininkui atlygina potencialus pirkėjas, pagerinimo išlaidas apskaičiuoja atsakovas, pagal objekto vertinimą, atliktą Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, remdamasi nuomininko pateiktais duomenimis ir dokumentais. Atsakovas kelis kartus pareikalavo, kad ieškovas pateiktų reikiamus dokumentus, bet ieškovas jų nepateikė, todėl atsakovas negalėjo nustatyti ginčo objekto pagerinimų sumos. Kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nepakanka nuomoto daikto pagerinimų daliai procentine išraiška nustatyti. Pateikti ne visi Taisyklės nustatyti dokumentai, todėl atsakovas atsisakė atlyginti ieškovui išlaidas nuomos objektui pagerinti. Pats ieškovas neatliko būtinų veiksmų, todėl turi prisiimti neigiamus padarinius. Atsakovo komisija 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu atsisakė nustatyti privatizavimo objektui Utenoje, (duomenys neskelbtini), pagerinti padarytų išlaidų sumą. Nurodytas sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas. Jis galioja. Ieškovas jo neskundė administracinių bylų teisenos tvarka. Dėl to atsakovas neturi teisės reikalauti atlyginti išlaidų turtui remontuoti ir pagerinti. Be to, Ieškovas nepateikė atsakovui tokių dokumentų: leidimo vykdyti statybos darbus (nei dėl pirmame, nei dėl antrame darbų etapuose vykdytų darbų); teisės aktų nustatyta tvarka parengtų patalpoms pagerinti reikalingų projektavimo dokumentų (dėl antrame darbų etape vykdytų darbų); sutarties su rangovu, darbų atlikimo akto (dėl pirmame darbų etape vykdytų darbų); baigto rekonstruoti ar remontuoti privatizavimo objekto pripažinimo tinkamu naudoti akto (priėmimo naudoti akto) (dėl antrame darbų etape vykdytų darbų).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė priteisti ieškovui IĮ „Vakaro paslaptis“ iš atsakovo VĮ Valstybės turto fondo 7000 Lt daikto pagerinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 7000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad sudarant pirmąją nuomos sutartį ginčo pastato plotas buvo 93,13 kv. m. šią aplinkybę patvirtina taip pat ir Nekilnojamojo turto registro 1998 m. lapkričio 16 d. pažymėjimas (b. l. 56). Iš antrosios nuomos sutarties, kuri sudaryta 2001 m. kovo 6 d., matyti, kad išnuomotas didesnio ploto ginčo pastatas. Tai, ginčo pastatas po 2000–2001 metais atliktų rekonstrukcijos darbų padidėjo, patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010 m. vasario 2 d. ir 2011 m. rugpjūčio 17 d. išrašai – juose užfiksuota, kad ginčo pastato bendras plotas yra 151,02 kv. m (b. l. 76, 77). Be to, 2001 m. birželio 5 d. pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte konstatuota, kad apžiūrėjus atliktus darbus, ginčo pastato plotas yra 157,26 kv. m. iš Utenos rajono mero pavaduotojo V. S. 2000 m. liepos 21 d. projektavimo sąvado, taip pat 2000–2001 metais vykdytų darbų lokalinės sąmatos, techninės dokumentacijos ir derinimo planų bei brėžinių matyti, kad ginčo pastatas prijungtas prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų (b. l. 47–75). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, kad ginčo patalpos pirmuoju darbų etapu (2000–2001 metais) buvo pagerintos, o atsakovas neįrodė, kad ginčo pastatas nepagerintas. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog iš byloje esančių PVM sąskaitų–faktūrų, pirkimo–pardavimo sutarčių, kvitų nustatyta, kad nuomininkas patyrė apie 7000 Lt išlaidų įsigydamas medžiagas, reikalingas darbams atlikti (b. l. 18–45). Atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Utenos statybos ranga“ 2002 m. birželio 19 d. parengta lokalinė sąmata, kurioje nustatyta 39 260 Lt statybinių darbų suma 2001 metų kainomis yra (b. l. 47, 48). Nors aptariamoje lokalinėje sąmatoje įrašyta, kad ji sudaryta pagal 2001 metų kainas, bet visame dokumente, taip pat ir įraše apie kainų sudarymo metus 2002–ieji metai ištaisyti į 2001–uosius metus. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad aptariamas įrodymas yra nepatikimas ir neatitinka įrodymų pakankamumo kriterijaus. 2001 m. birželio 5 d. ginčo pastato pripažinimo tinkamu naudoti akte 39 000 Lt faktiška statybos kainą įrašė trečiasis asmuo M. K., todėl toks įrašas pas savaime neteikia pagrindo spręsti apie būtent tokio dydžio patirtas išlaidas. Remonto darbai atlikti gavus Utenos rajono tarybos Urbanistikos ir aplinkos komitetui 2000 m. birželio 8 d. neprieštaravimą, gavus Utenos rajono mero pavaduotojo V. S. 2000 m. liepos 21 d. išduotą projektavimo darbų sąvadą, pagal UAB „Arstuva“ 2001 m. kovo mėn. parengtą ir suderintą techninį projektą. Utenos apskrities viršininkas J. B. 2001 m. birželio 5 d. patvirtino ginčo kavinę ir parduotuvę tinkama naudoti. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas įrodė 7000 Lt būtinų išlaidų ginčo pastato remonto darbams, atliktiems 2000–2001 metais. Tai, kad atsakovas atsisakė išspręsti nurodytų išlaidų atlyginimo klausimą privatizavimo procese ir ieškovas tokio sprendimo neskundė administracinių bylų teisenos tvarka, nėra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl 7000 Lt pagerinimo išlaidų atlyginimo, nes teisę atgauti tokias išlaidas ieškovas turi CK 6.501 straipsnio 1 dalies pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas IĮ „Vakaro paslaptis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su priimtu sprendimu ir prašo jį panaikinti dalyje, kurioje ieškinys buvo atmestas ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas visiškai. Nurodė, kad:

1) 2001-05-28 sudarytas kavinės ir parduotuvės, įrengtų (duomenys neskelbtini), Utenoje pripažinimo tinkamu naudoti aktas, patvirtintas 2001-06-05 , kuriame nurodyta faktinė statybos kaina - 39 000 litų yra prima face įrodymas, patvirtinantis, kad pastato pagerinimų vertė - 39 000 Lt. Ši kaina įrašyta dokumento originale, jai pritarė visi statybos aktą pasirašę asmenys , tame tarpe ir nuomotojas. Taigi, nuomotojas sutiko su atliktų pagerinimų verte ir todėl jos ginčyti, o atsakovas bylos nagrinėjimo metu šio pagerinimo vertės taip pat neginčijo.

2) pradinė nuomos sutartis niekada nebuvo pasibaigusi, ji buvo tik atnaujinama, sudarant sutarties pakeitimus. Dėl to šioje byloje yra taikytina Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 str. 5 dalies išimtis, kur nustatyta, kad už pagerinimus neatlyginama, išskyrus tuos atvejus, jeigu nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2002-05-23 dienos. Taigi, nuomos sutartis buvo sudaryta iki nurodytos datos ir tai leido pagrįstai tikėtis, kad sutarties pakeitimai, atnaujinimai nėra laikomi naujos sutarties sudarymu, o pripažįstamas sutarties tęstinumas. Nuo pat sutarties pradžios buvo susitarta atnaujinti pastatą, jį pagerinti ir nuo pat sutarties pradžios šio tikslo buvo siekiama laipsniškai, darbus atliekant etapais. Toks pradinis tikslas ir buvo įgyvendintas tame tarpe atliekant pastato pagerinimus po 2009-01-28 sutarties pakeitimo pasirašymo.

Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ atsilipime į apeliacinį skundą nurodė, jog nesutinka su pareikštu apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo:

1) Ieškovo pateiktoje 2002 m. birželio 19 d. sudarytoje lokalinėje sąmatoje yra atlikti trys taisymai vietoj 2002 metų nurodant 2001 metus. Šalia taisymų nėra žymos apie tai, kas šiuos taisymus atliko ir kada, taip pat nėra ir taisymus atlikusio asmens parašo. Taigi teismas, pagrįstai sprendė, kad pastarasis įrodymas yra nepatikimas ir neatitinka įrodymų pakankamumo kriterijaus. Be to, net ir nevertinant minėto įrodymo patikimumo klausimo, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad 2002 m. lokalinę sąmatą sudarė UAB „Utenos statybos ranga“, M. K. individualios įmonės užsakymu, tačiau minėta bendrovė sąmatoje nurodytų darbų nevykdė, tik apskaičiavo tam tikrų darbų kainą pagal 2002 m. metais buvusias kainas. Todėl 2002 m. lokalinė sąmata nagrinėjamoje byloje galėtų būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu tik remonto darbų atlikimo metu buvusias remonto darbų kainas, tačiau ji neįrodo nei darbų atlikimo fakto nei realiai ieškovo patirtų išlaidų dydžio, todėl jokios įrodomosios reikšmės neturi. Dėl šios priežasties laikytina, kad įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi ir ieškovo su apeliaciniu skundu pateikta, ieškovo užsakymu R. V. 2014 m. sausio 9 d. sudaryta lokalinė sąmata. Be to, vertinant pastarąją lokalinę sąmatą, matyti, kad ji parengta vadovaujantis tik 2002 m. lokalinių darbų sąmata, joje atlikti skaičiavimai yra visiškai identiški 2002 m. lokalinėje sąmatoje pateiktiems skaičiavimams, kas verčia abejoti šios sąmatos bei joje atliktų skaičiavimų patikimumu ir objektyvumu.

2) Vertinant 2001 m. birželio 5 d. patvirtintą kavinės ir parduotuvės, įrengtų (duomenys neskelbtini), Utenoje, pripažinimo tinkamu naudoti aktą (toliau - aktas), būtina pažymėti, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, kaip dokumento, sudarymo tikslas yra teisės aktų nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamo patikrinimo įforminimas, patvirtinantis, kad konkretus statinys yra tinkamas naudoti, t. y. atitinka projektus, esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį. Ir nors ieškovo pateiktame statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte yra nurodyta faktinė statybos kaina, tačiau ji nebuvo aktą pasirašiusios komisijos tyrimo ir vertinimo objektas, o buvo įrašyta paties M. K., nepagrindžiant nurodytos sumos jokiais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, byloje pateiktas ginčo pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas nelaikytinas ieškovo išlaidas pagrindžiančiu įrodymu.

3) ieškovo reikalavimas priteisti antrame etape jo turėtas išlaidas negalėtų būti tenkinamas ir dėl kitų priežasčių. Visų pirma, kaip ir dėl pirmame etape vykdytų darbų, ieškovas nepateikė byloje įrodymų, kad jo patirtos išlaidos vykdant antrojo etapo remonto darbus padidino jo nuomoto turto vertę (ir jei padidino, tai kokia apimtimi). Ieškovas neįrodė, dėl kokių atliktų statybos-remonto darbų ir kaip realiai buvo pagerintas objektas.

4) Civilinio kodekso 6.501 str. 1 d. nustato, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Cituojama Civilinio kodekso norma yra dispozityvi, leidžianti šalims nustatyti sutartyje kitokį išlaidų atlyginimą, išplečiant ar apribojant nuomininko teisę į šių išlaidų atlyginimą ir atitinkamai nuomotojo pareigą jas atlyginti. Antro etapo darbai buvo vykdyti galiojant 2009 m. sausio 28 d. sutarčiai (ja buvo pakeista 2007 m. birželio 1 d. sutartis), kurioje buvo nustatyta, kad nuomininkas įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis atlikti nuomojamų patalpų vidaus ir išorės remonto ir apdailos darbus bei išorės ir vidaus vandentiekio ir kanalizacijos tinklų įrengimą (Sutarties 8.2 punktas). Sutarties 8.4 punktu šalys susitarė, kad nutraukus sutartį anksčiau laiko nuomotojo reikalavimu, ne dėl nuomininko kaltės, nuomotojas atlygina nuomininkui turėtas išlaidas, susijusias su nuomojamų patalpų remonto, išorės bei vidaus vandens ir kanalizacijos įrengimu. Taigi, šioje nuomos sutartyje šalys susitarė ir nustatė, kad į nuomos mokestį neįskaitytos išlaidos atlyginamos tik esant vienai sąlygai - nutraukus sutartį anksčiau laiko nuomotojo reikalavimu, ne dėl nuomininko kaltės. Toks Nuomos sutartyje įtvirtintas remonto išlaidų atlyginimo reglamentavimas turi būti traktuojamas kaip nustatantis kitokias nei nustatyta Civilinio kodekso 6.501 straipsnyje pagerinimų atlyginimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad minėta nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu nebuvo nutraukta anksčiau laiko, ieškovas neįgijo teisės reikalauti sutartyje aptartų remonto darbų išlaidų atlyginimo, o atsakovas neturi pareigos tokių išlaidų atlyginti.

Atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies atmesti ir priimti naują sprendimą – ieškovo IĮ „Vakaro paslaptis“ ieškinį atmesti. Atsakovas prašo skundžiamo sprendimo dalį panaikinti šiais argumentais:

1) Sudarant ginčo patalpų nuomos sutartis jau galiojo Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis, o ginčo turtas, LR Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 528 buvo įtrauktas į Privatizavimo objektų sąrašą, todėl ieškovui jo investuotos lėšos ginčo situacijoje galėtų būti atlyginamos tik Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, privatizuojant turtą, iš privatizavimo sandorio gautomis lėšomis. Svarbi aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra ta, kad ieškovas vadovaudamasis Privatizavimo įstatymu, turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į jo turėtų išlaidų atlyginimą ir šia teise pasinaudojo - kreipėsi į Valstybės turto fondą prašydamas atlyginti ginčo turto pagerinimo išlaidas, tačiau nepateikė visų reikiamų dokumentų ir neįvykdė Valstybės turto fondo Valdybos patvirtintų Taisyklių sąlygų, todėl Valstybės turto fondas neturėjo teisinio pagrindo šias išlaidas pripažinti atlygintinomis. Valstybės turto fondo Komisijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. priimtas sprendimas atsisakyti nustatyti privatizavimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), Utenoje, -gerinimui padarytų išlaidų sumą yra individualus administracinis teisės aktas, todėl ieškovas, nesutikdamas su juo, turėjo teisę pastarąjį sprendimą skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl turi prisiimti visas iš to kylančias neigiamas pasekmes. Esant galiojančiam ir nepaikintam minėtam Komisijos sprendimui, ieškovas neturi teisės reikalauti priteisti iš Valstybės turto fondo jo galimai patirtas turto remonto ir pagerinimo išlaidas.

2) Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje buvo patenkintas ieškovo reikalavimas, yra teisiškai nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas bei netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus.

1964 m. Civilinio kodekso (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 316 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, išsinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis numato ką kita. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.501 str. 1 dalyje. Cituojama Civilinio kodekso norma yra dispozityvi, leidžianti šalims nustatyti sutartyje kitokį išlaidų atlyginimą, išplečiant ar apribojant nuomininko teisę į šių išlaidų atlyginimą ir atitinkamai nuomotojo pareigą jas atlyginti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime nustatė, kad pirmojo etapo ginčo pastato remonto darbai buvo vykdomi nuo 2000 metų iki 2001 m. birželio 5 d. Šiuo laikotarpiu buvo sudarytos dvi nuomos sutartys: 2000 m. gegužės 19 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis ir 2001 m. kovo 6 d. Negyvenamųjų patalpų Nuomos sutartis. Šiose nuomos sutartyse buvo įtvirtintos identiškos nuostatos, reguliuojančios nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą: Sutarčių 8.2 punktais nuomininkas įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis atlikti nuomojamų patalpų vidaus ir išorės remonto ir apdailos darbus bei išorės ir vidaus vandentiekio ir kanalizacijos tinklų įrengimą; Sutarčių 8.4 punktuose šalys susitarė, kad nutraukus sutartį anksčiau laiko nuomotojo reikalavimu, ne dėl nuomininko kaltės, nuomotojas atlygina nuomininkui turėtas išlaidas, susijusias su nuomojamų patalpų remonto, išorės bei vidaus vandens ir kanalizacijos įrengimu. Taigi, šiose nuomos sutartyse šalys susitarė ir nustatė apimtį darbų, už kuriuos nuomininkas turi teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo, taip pat šalys susitarė, kad į nuomos mokestį neįskaitytos išlaidos atlyginamos tik esant vienai sąlygai - nutraukus sutartį anksčiau laiko nuomotojo reikalavimu, ne dėl nuomininko kaltės. Toks Nuomos sutartyse įtvirtintas remonto išlaidų atlyginimo reglamentavimas turi būti traktuojamas kaip nustatantis kitokias nei nustatyta CK 6.501 straipsnyje pagerinimų atlyginimo sąlygas.

Vadovaujantis minėtomis sutarčių nuostatomis, ieškovas turėtų teisę reikalauti atlyginti tik tas išlaidas, kurias ieškovas patyrė vykdydamas sutartyje nurodytus konkrečius darbus (vandentiekio, kanalizacijos tinklų įrengimo darbai, remonto darbai). Tuo tarpu ieškovas reikalauja atlyginti visas išlaidas, kurias jis neva patyrė vykdant ne tik Sutarčių 8.2 ir 8.4 punktuose nurodytus konkrečius darbus, tačiau ir viso pastato rekonstrukciją, po kurios padidėjo pastato plotas, buvo įrengta kavinė ir parduotuvė ieškovo verslui vykdyti. Be to, svarbu pažymėti, kad nuomos sutartys nuomotojo reikalavimu nebuvo nutrauktos anksčiau laiko, todėl ieškovas apskritai neįgijo teisės reikalauti sutartyje aptartų remonto darbų išlaidų atlyginimo, o atsakovas neturi pareigos tokių išlaidų atlyginti. Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo minėtų Nuomos sutarčių sąlygų ir jomis nesivadovavo, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo, o spręsdamas, kokia apimtimi šias išlaidas atlyginti, teismas rėmėsi tik ieškovo pateiktais išlaidas pagrindžiančiais įrodymais.

3) Ieškinys yra pareikštas netinkamo ieškovo. Atsižvelgiant į tai, ginčo materialinių teisinių santykių subjektas yra nuomos sutarties šalis - patalpų nuomininkas M. K., todėl nagrinėjamoje byloje subjektinę teisę reikalauti priteisti turto pagerinimo išlaidas už pirmame etape atliktus remonto darbus galėtų turėti M. K., kuris nuomojosi patalpas ir remonto darbus atliko 2000 m. gegužės 19 d. sutarties pagrindu, bet ne M. K. individuali įmonė, kuri minėtos sutarties sudarymo ir darbų atlikimo metu apskritai neegzistavo.

4) Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jo patirtos išlaidos padidino jo nuomoto turto vertę (ir jei padidino, tai kokia apimtimi), tokiu būdu, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo turtas buvo pagerintas.

5) Nauja - 2004 m. gruodžio 30 d. nuomos sutartis dėl ginčo patalpų nuomos ir visos kitos vėlesnės sutartys buvo sudarytos jau galiojant minėtai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio nuostatai, numatančiai, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą už pagerinimus neatlyginama.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas mano, jog jam turi būti atlygintos visos su turto pagerinimu susijusios išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto, įtraukto į Privatizavimo objektų sąrašą, pagerinimo išlaidų, patirtų nuomos metu, atlyginimo.

Dėl teisės skųsti atsakovo priimtus sprendimus dėl nuomojamo

turto pagerinimo patirtų išlaidų

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovas IĮ „Vakaro paslaptis“ 2011 m. rugsėjo 14 d. pateikė Valstybės turto fondui prašymą dėl privatizavimo objektui - negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), Utenoje, pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo (b.t. I., b.l. 132). Prašyme ieškovas nurodė, kad rekonstrukcijos/remonto darbai buvo vykdomi dviem etapais: 1) nuo 2000 m. kovo 6 d. iki 2001 m. vasario 2 d.; 2) iki 2009 m. kovo 27 d. Prie prašymo buvo pridėti dokumentai, kurie neatitiko Valstybės turto fondo valdybos 2002 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 3 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarkos reikalavimų.

2000 m. kovo 16 d. įstatymu Nr. VIII-1575 Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau - Privatizavimo įstatymas) 10 straipsnis „Privatizavimo objektų sąrašas ir objekto privatizavimo programa“ buvo papildytas 13 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą; vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų; gaunamų iš privatizavimo sandorio lėšų dalis, proporcinga vertės padidėjimui, turi būti išmokėta nuomininkui, padariusiam pagerinimus. Šiuo įstatymo pakeitimu įstatymų leidėjas specialiai reglamentavo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą privatizuojant valstybinį (savivaldybių) turtą tuo aspektu, kad pareiga atlyginti pagerinimo išlaidas teko potencialiam privatizuojamo turto pirkėjui.

Turto pagerinimo (turto vertės padidėjimo) išlaidų nustatymo ir jų atlyginimo tvarka privatizuojant valstybei (savivaldybei) priklausantį turtą nustatyta specialiuosiuose teisės aktuose:

Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 patvirtintose Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklėse (32 punktas) ir VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2002 m. vasario 2 sprendimu patvirtintose Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu taisyklėse (Žin., 2008, Nr. 27- 1015) (toliau Taisyklės). Taisyklės detaliai reglamentuoja nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarką. Pagal šias Taisykles nustatyta, kad sudarant objekto privatizavimo programos projektą būtina nustatyta šio objekto vertę (10 p.). Kai vertinami valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausantys objektai (statiniai), kuriuos išsinuomojęs nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino, turi būti nustatytas šių objektų vertės padidėjimo procentas dėl šiems objektams pagerinti patirtų būtinų išlaidų (20 p.).

Privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytos išlaidos atlyginamos objekto privatizavimo metu, atsižvelgiant į nuomininko pateiktus dokumentus, nurodytus Taisyklių III skyriuje. Turto valdytojas dėl šių dokumentų pateikimo raštu kreipiasi į nuomininką. Nuomininkas, padaręs išlaidas dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo bei pageidaujantis, kad tos išlaidos būtų atlygintos objekto privatizavimo metu, turto valdytojui per 45 kalendorines dienas nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikia šiuos dokumentus: prašymą; objekto (statinio) techninės būklės defektinį aktą arba objekto (statinio) techninės ekspertizės išvadą (objekto nuotraukas prieš šio objekto pagerinimą); nuomotojo (turto valdytojo) išduotą leidimą objekto (statinio) pagerinimui; baigto rekonstruoti ar remontuoti objekto (statinio) pripažinimo tinkamu naudoti aktą (baigto rekonstruoti negyvenamojo pastato ar patalpos priėmimo naudoti aktą); atliktą pripažinto tinkamu naudoti objekto (statinio) techninę inventorizaciją ir teisinę registraciją nuomotojo vardu; teisės aktų nustatyta tvarka parengtus objekto (statinio) pagerinimui reikalingus projektavimo dokumentus bei darbų sąmatą; paskutinių ir tų metų, kada buvo atliekami remonto darbai, finansinę atskaitomybę su mokesčių inspekcijos žyma; padarytų išlaidų dėl objekto (statinio) pagerinimo darbų sąnaudas ir (ar) išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitos faktūros, įvairūs mokėjimo dokumentai, sutartys su rangovais ir kt.) ir kt.

Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu bei leidimų išdavimo nuomininkams nuomojamų objektų (statinių) pagerinimui įstatymų nustatyta tvarka rengti reikalingus dokumentus taisykles reglamentuoja VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 3 patvirtintos Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu taisyklės. Pagal šias taisykles privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų sumą nustato minėta Komisija. Taisyklės numato, kad: nuomininkui per 5 darbo dienas nuo Komisijos sprendimo priėmimo raštu pranešama apie nustatytą ir turto valdytojo patvirtintą privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų sumą (išsiunčiama derinimo pažyma) arba apie atsisakymą nustatyti privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų sumą, nurodant atsisakymo motyvus (9 p.); nuomininkui per 30 dienų nuo informacijos gavimo dienos neužginčijus Komisijos priimto sprendimo, šis objektas vertinamas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka; vertinant tokį privatizavimo objektą (statinį), nustatomas (nenustatomas) vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų (10 p.); turto vertintojų nustatytą objekto vertės padidėjimą procentais, Komisijai sutikus, patvirtina turto valdytojas; nuomininkas, susipažinęs su vertės padidėjimu procentais (išsiunčiamas protokolo išrašas), per 5 darbo dienas nuo rašto gavimo dienos savo sutikimą turi patvirtinti raštiškai, nurodydamas banką ir sąskaitos numerį (11 p.); nuomininkui nesutikus su turto vertintojų nustatytu vertės padidėjimu procentais, turto valdytojas, pasirašęs su nuomininku vertinimo išlaidų atlyginimo turto valdytojui sutartį, turi teisę viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka su turtą vertinančia įmone sudaryti šio procento nustatymui sutartį (12 p.); komisijai ir (ar) nuomininkui nesutikus su turtą vertinančios įmonės nustatytu vertės padidėjimu procentais, ginčai sprendžiami Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka (13 p.); objekto privatizavimo programoje nurodoma pagerinti padarytų išlaidų suma ir vertės padidėjimas procentais. Pažymėtina, kad analogiška privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų sumos nustatymo tvarka numatyta ir Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 32 punkte.

Valstybės turto fondas 2011 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (30)3R-1990 informavo ieškovą (b.t. I., b.l. 134), kad tik pateikus visus reikalingus dokumentus, Komisija nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu galės nagrinėti ieškovo pateiktą Prašymą ir priimti sprendimą dėl objektui pagerinti padarytų išlaidų sumos atlyginimo privatizavimo metu. Minėtu raštu Valstybės turto fondas nurodė per kokį terminą ir kokie dokumentai turi būti pateikti. Ieškovui nepateikus visų reikalingų dokumentų, Valstybės turto fondas pakartotinai 2012 m. balandžio 19 d. raštu Nr. (30)3R-983 kreipėsi į ieškovą dėl trūkstamų dokumentų pateikimo (b.t. I., b.l. 136), tačiau ieškovas prašomų dokumentų nepateikė.

Komisija išnagrinėjo visus turimus dokumentus ir nustatė, kad ieškovas nėra pateikęs privalomų pateikti dokumentų dėl kapitalinio remonto darbų, vykdytų pirmajame etape ir antrame etape. Ieškovui nepateikus visų Taisyklėse nurodytų, privalomų pateikti dokumentų, teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog Komisija negalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo nustatinėti ieškovo nuomotam turtui galimai padarytų pagerinimų sumos. Atsižvelgiant į tai, Komisija 2012 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą atsisakyti nustatyti privatizavimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), Utenoje, pagerinimui padarytų išlaidų sumą (b.t. I., b.l. 107). Apie šį sprendimą ieškovas buvo informuotas 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. (30)3R-1982 (b.t. I., b.l. 107). Valstybės turto fondo Komisijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. priimto sprendimo atsisakyti nustatyti privatizavimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), Utenoje, pagerinimui padarytų išlaidų, ieškovas neginčijo, todėl turi prisiimti visas iš to kylančias neigiamas pasekmes.

Kolegija sprendžia, jog esant galiojančiam ir nepaikintam minėtam Komisijos sprendimui –ieškovas neturi teisės reikalauti priteisti iš Valstybės turto fondo jo galimai patirtas turto remonto ir pagerinimo išlaidas. Toliau, kolegija plačiau pasisako ir dėl kitų apeliacinių skundų argumentų.

Dėl pirmame etape atliktų remonto darbų išlaidų pagrįstumo

Teismas sprendime nustatė, kad pirmojo etapo ginčo pastato remonto darbai buvo vykdomi nuo 2000 metų iki 2001 m. birželio 5 d. Šiuo laikotarpiu buvo sudarytos dvi nuomos sutartys: 2000 m. gegužės 19 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis ir 2001 m. kovo 6 d. Negyvenamųjų patalpų Nuomos sutartis. Taigi, dėl pirmojo etapo remonto darbų turi būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 316 straipsnyje nustatytos teisės normos, pagal kurias nustatyta, jog jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, išsinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis numato ką kita. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.501 str. 1 dalyje. Cituojama Civilinio kodekso norma yra dispozityvi, leidžianti šalims nustatyti sutartyje kitokį išlaidų atlyginimą, išplečiant ar apribojant nuomininko teisę į šių išlaidų atlyginimą ir atitinkamai nuomotojo pareigą jas atlyginti. Minėtose nuomos sutartyse buvo įtvirtintos identiškos nuostatos, reguliuojančios nuomojamo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą: Sutarčių 8.2 punktais nuomininkas įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis atlikti nuomojamų patalpų vidaus ir išorės remonto ir apdailos darbus bei išorės ir vidaus vandentiekio ir kanalizacijos tinklų įrengimą; Sutarčių 8.4 punktuose šalys susitarė, kad nutraukus sutartį anksčiau laiko nuomotojo reikalavimu, ne dėl nuomininko kaltės, nuomotojas atlygina nuomininkui turėtas išlaidas, susijusias su nuomojamų patalpų remonto, išorės bei vidaus vandens ir kanalizacijos įrengimu. Taigi, šiose nuomos sutartyse šalys susitarė ir nustatė apimtį darbų, už kuriuos nuomininkas turi teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo, taip pat šalys susitarė, kad į nuomos mokestį neįskaitytos išlaidos atlyginamos tik esant vienai sąlygai - nutraukus sutartį anksčiau laiko nuomotojo reikalavimu, ne dėl nuomininko kaltės.

Vadovaujantis minėtomis sutarčių nuostatomis, ieškovas turėtų teisę reikalauti atlyginti tik tas išlaidas, kurias ieškovas patyrė vykdydamas sutartyje nurodytus konkrečius darbus (vandentiekio, kanalizacijos tinklų įrengimo darbai, remonto darbai). Tuo tarpu ieškovas reikalauja atlyginti visas išlaidas, kurias jis neva patyrė vykdant ne tik Sutarčių 8.2 ir 8.4 punktuose nurodytus konkrečius darbus, tačiau ir viso pastato rekonstrukciją, po kurios padidėjo pastato plotas, buvo įrengta kavinė ir parduotuvė ieškovo verslui vykdyti. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog minėtos nuomos sutartys nuomotojo reikalavimu nebuvo nutrauktos anksčiau laiko, todėl ieškovas apskritai neįgijo teisės reikalauti sutartyje aptartų remonto darbų išlaidų atlyginimo, o atsakovas neturi pareigos tokių išlaidų atlyginti. Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo minėtų Nuomos sutarčių sąlygų ir jomis nesivadovavo, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo, o spręsdamas, kokia apimtimi šias išlaidas atlyginti, teismas rėmėsi tik ieškovo pateiktais išlaidas pagrindžiančiais įrodymais.

Be to, Ieškovas prašomą priteisti 39 260 Lt dydžio sumą už pirmame etape atliktus remonto darbus grindė kasos kvitais, pagrindžiančiais tik dalies statybinių medžiagų pirkimą, 2002 m. birželio 19 d. sudaryta lokaline sąmata ir 2001 m. birželio 5 d. patvirtintu kavinės ir parduotuvės, įrengtų (duomenys neskelbtini), Utenoje, pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Ieškovo pateiktoje 2002 m. birželio 19 d. sudarytoje lokalinėje sąmatoje yra atlikti trys taisymai vietoj 2002 metų nurodant 2001 metus. Šalia taisymų nėra žymos apie tai, kas šiuos taisymus atliko ir kada, taip pat nėra ir taisymus atlikusio asmens parašo. Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad šis įrodymas yra nepatikimas ir neatitinka įrodymų pakankamumo kriterijaus. Be to, kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog 2002 m. lokalinė sąmata nagrinėjamoje byloje galėtų būti laikoma įrodymu, pagrindžiančiu tik remonto darbų atlikimo metu buvusias remonto darbų kainas, tačiau ji neįrodo nei darbų atlikimo fakto nei realiai ieškovo patirtų išlaidų dydžio, todėl jokios įrodomosios reikšmės neturi. Dėl šios priežasties laikytina, kad įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi ir ieškovo su apeliaciniu skundu pateikta, ieškovo užsakymu R. V. 2014 m. sausio 9 d. sudaryta lokalinė sąmata. Vertinant šią lokalinę sąmatą, matyti, kad ji parengta vadovaujantis tik 2002 m. lokalinių darbų sąmata, joje atlikti skaičiavimai yra visiškai identiški 2002 m. lokalinėje sąmatoje pateiktiems skaičiavimams, tai verčia abejoti šios sąmatos bei joje atliktų skaičiavimų patikimumu ir objektyvumu. Vertinant 2001 m. birželio 5 d. patvirtintą kavinės ir parduotuvės, įrengtų (duomenys neskelbtini), Utenoje, pripažinimo tinkamu naudoti aktą, šis dokumentas patvirtina, kad konkretus statinys yra tinkamas naudoti, t. y. atitinka projektus, esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį, tačiau nepatvirtina finansinių-ūkinių operacijų fakto, t.y., faktiškai turėtų remonto išlaidų dydžio.

Kolegija, įvertinusi byloje esamus įrodymus konstatuoja, jog ieškovas neįrodė, jog jo atlikti remonto darbai pagerino ginčo patalpas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jo patirtos išlaidos padidino jo nuomoto turto vertę, tokiu būdu, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo turtas buvo pagerintas pirmame etape. Todėl ši sprendimo dalis, kurioje ieškovo reikalavimas patenkintas ir iš atsakovo priteista 7000 Lt, naikintina ir ieškinys šioje dalyje netenkintinas.

Dėl ieškovo antrame etape (2009 metais) atliktų remonto darbų

2002 m. birželio 19 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio pakeitimas, numatantis, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą už pagerinimus neatlyginama. Ši teisės norma yra taikytina nuomos sutartims, sudarytoms nuo 2002 m. birželio 19 d., t. y. nuo 2002 05 23 įstatymo Nr. IX-900 įsigaliojimo. Iš šių nuomos sutarčių, sudarytų nuo 2000 m. iki 2011 m. turinio matyti, kad visos nuomos sutartys buvo terminuotos, kiekvienoje iš jų naujai buvo apskaičiuojamas ir nustatomas nuomos mokestis, taip pat skirtingai reglamentuotos šalių teisės ir pareigos, turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir kitos sąlygos. 2001 m. kovo 6 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2002 m. kovo 6 d. Minėtos sutarties 6 punkte šalys nustatė, kad pasibaigus nuomos terminui, ji gali būti pratęsta rašytiniu šalių susitarimu. Suėjus sutartyje nustatytam jos galiojimo terminui joks rašytinis susitarimas tarp šalių nebuvo pasirašytas, todėl nuomos sutartis pasibaigė.

Nauja - 2004 m. gruodžio 30 d. nuomos sutartis dėl ginčo patalpų nuomos ir visos kitos vėlesnės sutartys buvo sudarytos jau galiojant minėtai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio nuostatai, numatančiai, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą už pagerinimus neatlyginama. Ieškovo 2009 metais atlikti pastato remonto darbai buvo vykdomi galiojant 2007 m. birželio 1 d. sutarčiai ir 2009 m. sausio 28 d. sutarčiai, kuria buvo pakeista 2007 m. birželio 1 d. sutartis. Šios sutartys buvo sudarytos jau galiojant minėtai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio redakcijai, todėl ieškovo antrajame etape (2009 metais) atlikti pagerinimai, jeigu ir būtų nustatyta, kad tokie pagerinimai buvo atlikti, pagal galiojančius teisės aktus negali būti atlyginami, o 2009 m. sausio 28 d. sutarties sąlygos, nustatančios nuomotojo pareigą atlyginti nuomininkui jo turėtas išlaidas yra prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas,

nutaria:

Ieškovo IĮ „Vakaro paslaptis“ apeliacinio skundo netenkinti, atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teisėjai Alvydas BarkauskasAndrutė KalinauskienėRita Kisielienė