Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-02-24 · Civilinė byla Nr. 2A-10/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-24
Bylos Nr.
2A-10/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė (pran.), Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas
Ieškovas
A. M.
Atsakovas
S. M., J. K., V. K.
Trečiasis asmuo
VĮ „Registrų centras“
Kategorijos
  • 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-10/2009Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4.; 30.9.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Audronės Jarackaitės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno,sekretoriaujant Dovilei Gaidelytei, Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovui A. M. , ieškovo atstovui adv. R. Sadauskui,atsakovei S. M. , atsakovų atstovams R. Ražinskienei, R. Laurinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-888-28/2006 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams S. M. , J. K. , V. K. , trečiajam asmeniui VĮ „Registrų centras“ dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, butų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei jų padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. M. pareiškė ieškinį atsakovams J. K. , V. K. , S. M. , kurį patikslinęs (1 t., b. l. 3-5, 2 b. t., l. 133-134, 3 t., l. 50-53, 139-142, 176-179; CK 1.5 str., 1.87 str. 1 d., 1.138, 3.88, 3.90 str., 3.92 str. 2 d., 3.116, 3.117 str., 4.72, 4.74 str., 4.73 str. 3 d., 4.80 str., 1964 m. CK 472 str.) bei pateikęs pareiškimą dėl senaties termino atnaujinimo (4 t., b. l.16-17; CK 1.126 str., 1.131 str. 2 d.), prašė:

atnaujinti ieškinio senaties terminą 1995 m. lapkričio 16 d. buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoriui ginčyti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių;pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini) (ginčo butas), 1995 m. lapkričio 16 d. pirkimo – pardavimo sandorį atsakovės V. K. vardu apsimestiniu sandoriu, kadangi juo buvo siekiama pridengti tikrąjį sandorį – ginčo buto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, pirkimą S. M. vardu;pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2002-08-01 statinio – buto, esančio (duomenys neskelbtini) (ginčo butas), pripažinimo naudoti tinkamu aktą Nr. 888 ir ginčo buto teisinę registraciją atsakovės V. K. vardu nuo įregistravimo momento; pripažinti ginčo butus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine sutuoktinių A. M. ir S. M. nuosavybe ir juos padalinti lygiomis dalimis, natūra priteisiant ieškovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovei S. M. – butą, esantį (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 1994-10-28 susituokė su atsakove S. M. Po santuokos sudarymo sutuoktiniai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklausė atsakovei S. M. . Siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas, sutuoktiniai nutarė pirkti keturių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigė, jog atsakovė S. M. įsipareigojo parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo trūkstamą pinigų sumą naujo buto pirkimui pridėti iš savo santaupų. Buvo susitarta, kad ginčo butas bus perkamas sutuoktinės vardu, tačiau 1995 m. kovo 2 d. atsakovė S. M. jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), ieškovui nežinant, perleido savo motinai V. K. , perleidimą įforminusi dovanojimo sutartimi, kurį vėliau, 1995 m. lapkričio 10 d., atsakovė V. K. pardavė R. K. už 52 000 Lt. 1995 m. lapkričio 16 d. Atsakovė V. K. savo vardu nupirko keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini) už 64 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad jis buvo įsitikinęs, kad ginčo butas perkamas sutuoktinės vardu, kaip ir buvo susitarta, nes 12 000 Lt buto pirkimui davė ieškovas. Ieškovas pažymėjo, kad visas šias aplinkybes jis sužinojo tik 1996 m. rugsėjo 19 d., kai buvo priimtas Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos potvarkis, leidžiantis virš buto (duomenys neskelbtini), įsirengti gyvenamąsias patalpas.

Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad prasidėjus teismo procesui jis sužinojo, jog trūkstamą pinigų sumą buto (duomenys neskelbtini), pirkimui atsakovei V. K. tariamai padovanojo duktė J. Š. . Ieškovas teigė, kad paaiškėjus nesąžiningiems sutuoktinės veiksmams, jis kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, tačiau atsakovėms S. M. ir V. K. pažadėjus, įrengus palėpę, ginčo butą perrašyti ieškovo ir atsakovės (sutuoktinės) vardu, ieškovas patikėjo atsakovių žodžiais, o byla dėl santuokos nutraukimo buvo nutraukta; santuoka tarp šalių iki šiol nėra nutraukta, nuo 2003 m. birželio 1 d. sutuoktiniai kartu negyvena. Ieškovas nurodė, kad 2002 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 888 pastogė buvo pripažinta tinkama naudotis, naujai įrengtos patalpos buvo įregistruotos atsakovės V. K. vardu kaip atskiras butas (duomenys neskelbtini); ir tuomet ginčo butas atsakovės nebuvo perrašytas jo ir sutuoktinės vardu. Ieškovo teigimu, nei atsakovė V. K. , nei J. K. niekada negyveno ginčo butuose Vilniuje, nes jų abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Be to, ginčo butas, jį įsigijus, buvo prastos būklės ir sutuoktiniai buvo nusprendę ginčo butą remontuoti ieškovo ir sutuoktinės (atsakovės) lėšomis, kadangi ieškovas tuo metu gaudavo nemažą darbo užmokestį, be to, turėjo santaupų. Ieškovas nurodė, kad jis pats rūpinosi buto remontu, pirko statybines medžiagas, todėl, atlikus buto remontą, jo vertė žymiai padidėjo (buto ir palėpės įrengimui buvo išleista 121 240 Lt). Atsakovės S. M. tėvai, atsakovai V. ir J. K. , neturėjo lėšų, kurių būtų pakakę buto remontui ir palėpės rekonstrukcijai. Dėl to ieškovas su sutuoktine S. M. yra ginčo butų, esančių (duomenys neskelbtini), faktiški savininkai. Pažymėjo, jog, nors ginčo butas 1995-11-16 įsigytas už 64 000 Lt, iš kurių atsakovės S. M. buvo 52 000 Lt, o ieškovo – 12 000 Lt, į buto kapitalinį remontą ir palėpės statybą žymiai daugiau lėšų įdėjo ieškovas. Pagal ieškovo atliktus paskaičiavimus į buto kapitalinį remontą ir palėpės statybą buvo investuota 36 919 Lt sutuoktinės S. M. ir 109 003 Lt ieškovo lėšų. Ieškovo nuomone, sutuoktinė elgėsi nesąžiningai, siekė apgaule įgyti ieškovo pinigines lėšas, apgavo ir suklaidino ieškovą, nes jo lėšomis ir darbu sukurtas pagerintas turtas nebuvo registruotas nei jo, nei jo sutuoktinės vardu, idant skyrybų atveju nekilnojamasis turtas nebūtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir ieškovas neturėtų teisės į jį. Dėl nesąžiningų sutuoktinės veiksmų buvo sudarytas 1995 m. lapkričio 16 d. apsimestinis pirkimo-pardavimo sandoris, kadangi juo buvo siekiama pridengti tikrąjį sandorį – buto, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, pirkimą S. M. vardu. Minėtu sandoriu buvo pažeistos ieškovo turtinės teisės, todėl ieškovas, siekdamas apginti savo pažeistas teises, kreipėsi teisminės gynybos.

Prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą nurodytam pirkimo – pardavimo sandoriui nuginčyti, ieškovas nurodė, kad apie savo pažeistas teises jis sužinojo 2003 m. birželio 1 d., kai atsakovė S. M. liepė jam išsikraustyti iš buto, o atsakovai V. K. ir J. K. atsisakė perrašyti ginčo butus jo ir atsakovės S. M. vardu, todėl jis nepažeidė trejų metų ieškinio senaties termino; tačiau, jei teismas pripažintų, kad ieškovas pažeidė trejų metų ieškinio senaties terminą, prašė atnaujinti šį terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Nurodė, kad prašymas spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į atsakovų nesąžiningą elgesį, ieškinio senaties instituto esmę ir paskirtį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. liepos 18 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei V. K. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) areštą (4 t., b. l. 139-146).

Teismas nurodė, jog sandorio apsimestinumas reiškia, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, o tokiu sandoriu dengė kitą sandorį, ir šios aplinkybės aiškintinos atsižvelgiant į šalių tarpusavio ryšius, sutarties esmę ir tikslą. Teismas, aiškindamasis tikruosius šalių ketinimus ir motyvus sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį, nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei S. M. , todėl, jai disponuojant šiuo turtu, nebuvo reikalingas sutuoktinio ieškovo rašytinis sutikimas. Atsakovių S. M. ir V. K. sudaryta nurodyto buto dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notariškai, o bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šiuo sandoriu buvo siekiama kitų teisinių pasekmių nei numatyta sutartyje, todėl teismas nenustatė pagrindų pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu. Teismas konstatavo, jog nei ieškovas, nei jo sutuoktinė, atsakovė S. M. niekada nebuvo ginčo buto savininkai, šis butas jiems niekada nepriklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes jį nuosavybės teise įsigijo atsakovė V. K. už 64 000 Lt, t. y. lėšas, gautas pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), o 12 000 Lt padovanojus J. Š. (1 t., b. l. 47). Piniginių lėšų dovanojimo sandoris nėra nuginčytas, o ieškovas neįrodė, kad ginčo buto pirkimui jis davė 12 000 Lt, nes kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia šią ieškovo nurodytą aplinkybę (1 t., b. l. 45). Teismo teigimu, ginčo buto pirkimo sandorį sudariusių šalių valia atitiko sutartį, nes atsakovė V. K. sandoriu siekė įsigyti ginčo butą, o kita sutarties šalis – jį parduoti, ir sudarytas sandoris nepažeidė ieškovo teisių; dėl ko ginčo buto pirkimo – pardavimo sandoris negali būti pripažintas apsimestiniu.

Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl ginčo buto teisinės registracijos ir 2002-08-01 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 888 atsakovės V. K. vardu pripažinimo negaliojančiais ir panaikinimo, nurodė, jog nenustatyta, kad tarp šalių būtų buvęs susitarimas dėl ginčo buto remonto ir rekonstrukcijos, t. y. būtų egzistavę ginčo buto remonto finansavimo santykiai, kad ieškovas būtų investavęs į ginčo butus 109 003 Lt, nes pagal bylos duomenis atsakovai patys ir samdydami kitus asmenis atliko ginčo buto remontą ir rekonstrukciją (2 b. t., l. 102-119). Be to, atsakovė V. K. rūpinosi ginčo buto išlaikymu (1 t., b. l. 84-105, 2 b. t., l.1-11); byloje nėra įrodymų, jog ieškovas savo lėšomis būtų atlikęs ginčo buto remontą ir rekonstrukciją, o ieškovo pateiktų skaičiuočių teismas nelaikė tinkamais įrodymais, kadangi dalis jose nurodytų sumų nebuvo paremtos pirminiais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog nagrinėdamas šiuos reikalavimus, remiasi tik šalių paaiškinimais ir oficialiais rašytiniais įrodymais bei nesivadovauja liudytojų parodymais apie buto remontą ir rekonstrukciją, kurie yra prieštaringi.

Teismas, atmetęs ieškinio reikalavimus dėl ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, dėl ginčo buto teisinės registracijos atsakovės V. K. vardu ir Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pripažinimo negaliojančiais ir panaikinimo, atmetė ir ieškovo reikalavimą pripažinti ginčo butus sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti ją lygiomis dalimis natūra.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie tai, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso ne jo sutuoktinei, o atsakovei V. K. , ieškovas sužinojo 1996 m. rugsėjo mėnesį, kai su sutuoktine S. M. tvarkė dokumentus (duomenys neskelbtini), reikalingus ginčo buto palėpės įrengimui, tačiau nesiėmė jokių veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti iki ieškinio šioje byloje pareiškimo 2003 m. liepos 16 d., nors, būdamas išsilavinusiu žmogumi, jis turėjo suvokti pasekmes, kurios kyla asmeniui, žinant apie savo pažeistas teises, tačiau jų neginant. Teismo teigimu, ieškovas nenurodė faktinių aplinkybių, kurios galėjo jam sutrukdyti ginti savo pažeistą teisę, bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatytos aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Šalies argumentai

Ieškovas A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 25 d. sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės, patenkinant ieškovo ieškinį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (4 t., b. l. 151-156). Ieškovas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neteisingai išaiškinus faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialinės ir proceso teisės normas, neatsižvelgus į atsakovų elgesį sandorių sudarymo metu ir teisme, todėl naikintinas. Apelianto teigimu:

ginčo buto pirkimo-pardavimo atsakovės V. K. vardu apsimestinumą įrodo tokios aplinkybės: ieškovo sutuoktinė S. M., ieškovui nežinant, perleido jai nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), savo motinai V. K. dovanojimo sutartimi, nors šeimoje augo 2 nepilnamečiai vaikai, sutuoktinė niekur nedirbo, kito buto šeima neturėjo. Sutuoktinės motina, atsakovė V. K. , nuosavybės teise turėjo butą (duomenys neskelbtini), kurio neketino parduoti, o į gautą dovanų butą Vilniuje taip ir nepersikėlė gyventi; ginčo buto pirkimui trūkstamus 12 000 Lt suteikė ieškovas, kadangi jis dirbo ir turėjo lėšų, atsakovai nepaneigė šios aplinkybės, o liudytojo parodymai taip pat patvirtino ginčo buto pirkimo sandorio apsimestinumą; be to, teismas netyrė ieškovo pateikto garso įrašo (CPK 220 str.) ir nepasisakė apie šį įrodymą;teismas nevertino atsakovų ir ieškovo gaunamų pajamų ginčo buto įsigijimo ir palėpės rekonstrukcijos metu, nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovai neturėjo finansinių galimybių atlikti ginčo buto remontą ir rekonstrukciją, t. y. žymiai padidinti ginčo buto vertę. Ginčo bute gyveno tik faktiniai ginčo buto savininkai, nes atsakovė V. K. niekuomet jame negyveno. Pažymi, jog rekonstruotas ginčo butas įvertintas 157 000 Lt. Be to, atkreipia dėmesį, kad atsakovė S. M. 2002-0515 padovanojo atsakovei V. K. 13 000 Lt, nors gyveno santuokoje su ieškovu ir buvo reikalingas jo sutikimas šiam sandoriui. Teigia, jog iš atsakovų gautų pajamų nebuvo įmanoma rekonstruoti ginčo butą, be to, atsakovai J. Ir V. K. yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, pensininkai, kas tik patvirtina, kad faktiniai ginčo buto įgijėjai ir statytojai buvo ieškovas ir atsakovė S. M..teismas netinkamai pritaikė materialinės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Teigia, jog, nors jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1996 m. rugsėjo mėnesį, tačiau jis aktyviai gynė savo pažeistas teises: bendravo su atsakovais, kalbino juos perrašyti ginčo buto nuosavybės teises, 1997 m. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo, tačiau tik 2003 m. birželio mėnesį sutuoktinei liepus ieškovui išsikraustyti iš ginčo buto, ieškovas suvokė, jog teisės į ginčo butą pažeistos galutinai, taikaus susitarimo su atsakovais nebus įmanoma pasiekti, o būtina kreiptis dėl teisminės gynybos. Pažymi, jog teismas neįvertino to, kad ieškovas iki 2003 m. birželio mėnesio gyveno ginčo bute, buvo priregistruotas, todėl nebuvo pagrindo ginti savo teisių.

Atsiliepimas

Atsakovė S. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkami pritaikė materialinės ir proceso teisės normas. Pažymi, jog nesuvokiama ieškovo pozicija, kad jis, jo teigimu, aktyviai dalyvavęs ginčo buto būsimos pirkimo-pardavimo sutarties sudaryme, visiškai nesidomėjo ginčo buto pirkimo sandorio įforminimu, teisine registracija. Kiti ieškovo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neparemti įrodymais. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas ginčo buto rekonstrukciją atliko savo lėšomis ar jėgomis, priešingai, bylos įrodymai patvirtina atsakovų argumentus, kad ginčo buto savininkai ir statytojai buvo atsakovai K.. Atsakovė nurodė, kad teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį, motyvuodamas, kad ieškovas apie savo teisų pažeidimą sužinojo 1996 m. rugsėjo mėnesį, tačiau nesiėmė aktyvių veiksmų ginti savo tariamai pažeistas teises.

Atsakovai V. ir J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai nesirėmė ieškovo pateiktomis skaičiuotėmis, kurios nėra paremtos pirminiais įrodymais, o rėmėsi tik šalių paaiškinimais ir oficialiais rašytiniais įrodymais. Atsakovai nurodo, jog įstatymai nedraudžia asmenims įsigyti kelis butus nuosavybėn, o gyvenamosios vietos deklaravimo faktas nesusijęs su nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra bylos šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 265, 270 straipsnių nuostatomis, teismas turi priimti sprendimą dėl visų reikalavimų, kuriuos pareiškė šalys, motyvuojamojoje sprendimo dalyje pateikdamas teisinį bei faktinį sprendimo išvadų pagrindimą.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir neturėjo pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų dėl teismo sprendime nurodytų motyvų.

Apygardos teismas pagrįstai nurodė, jog sandorio apsimestinumas reiškia, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, ir tokiu sandoriu dengė kitą sandorį, šios aplinkybės aiškintinos atsižvelgiant į šalių tarpusavio ryšius, sutarties esmę ir tikslą; tačiau ieškovas neįrodė ginčo sandorio apsimestinumo pobūdžio; bei konstatavo, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo apsimestinis.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad butas (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei S. M. , todėl, jai disponuojant šiuo turtu, nebuvo reikalingas sutuoktinio (ieškovo) rašytinis sutikimas, kad piniginių lėšų dovanojimo sandoris nėra nuginčytas, ir ginčo buto pirkimo sandorį sudariusių šalių valia atitiko sutartį (atsakovė V. K. sandoriu siekė įsigyti ginčo butą, kita sutarties šalis – jį parduoti), o gyvenamosios vietos deklaravimo faktas nesusijęs su nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimu; ieškovas neįrodė, kad ginčo buto pirkimui jis davė 12 000 Lt, o ieškovo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apygardos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, motyvuotai nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog jis savo lėšomis atliko ginčo buto remontą ir rekonstrukciją, kad bylos įrodymai patvirtina atsakovų argumentus, jog ginčo buto savininkai ir statytojai buvo atsakovai K., o ieškovo pateiktų skaičiuočių teismas nelaikė tinkamais įrodymais, kadangi byloje nepakanka rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo skaičiavimus, ir turėjo pagrindo nesivadovauti prieštaringais liudytojų parodymais apie ginčo buto remontą ir rekonstrukciją; juolab kad nagrinėjamoje byloje nėra pareikšta reikalavimo, susijusio su lėšų, įdėtų į ginčo buto rekonstrukciją, išreikalavimu, o siekiama nuginčyti notariškai patvirtintą sandorį bei teisinio registravimo duomenis.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą, pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo taip pat sudaro pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Nurodytu pagrindu atmesdamas ieškinį, teismas teisingai nustatė, kad ieškovas apie tai, jog ginčo butas nuosavybės teise priklauso ne jo sutuoktinei, o atsakovei V. K. , sužinojo 1996 m. rugsėjo mėnesį, tačiau nesiėmė veiksmų pažeistoms (jo teigimu) teisėms apginti iki ieškinio šioje byloje pareiškimo 2003 m. liepos 16 d., ir nenurodė faktinių aplinkybių, kurios galėjo jam sutrukdyti ginti pažeistą teisę, o bylos nagrinėjimo metu teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima jį atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas taip pat nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kurios pagrįstų jo atnaujinimą.

Dėl nurodytų ir kitų teismo sprendimo motyvų, apygardos teismas turėjo pagrindo ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorio nepripažinti apsimestiniu, be to, nepatenkinti ir kitų ieškovo reikalavimų.

Neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvai, kad apygardos teismas nepagrįstai netyrė ieškovo pateikto garso įrašo (CPK 220 str.), juo nesirėmė ir dėl jo nepasisakė teismo sprendime.

Bylos duomenimis, ieškovas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs kompaktinį diską „Verbatim CD-R” su jame užfiksuotu garso įrašu ir teksto stenogramą (b. t. 2, l. 136-137, 142-146), o teismas, 2004-03-23 protokoline nutartimi pridėdamas prie bylos pateiktą įrašą, įpareigojo ieškovą pateikti šio įrašo originalą, ir po to spręsti dėl šio įrodymo tyrimo (b. t. 2, l. 142).

Ieškovas, pateikęs teismui kompaktinį diską CD-R su įrašu, ieškovo teigimu, padarytu („bendraujant su 3 asmenimis“) iš originaliai įrašyto pokalbio diktofonu “Panasonic” 2003 m. birželio mėnesį, šiuo diktofonu įrašyto originalaus įrašo (mikrokasetės) nepateikė pirmosios instancijos teismui. Beje, mikrokasetinio diktofono “Panasonic” mikrokasetės įrašo ieškovas nepateikė ir su apeliaciniu skundu, o pateikė jį tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka 2006-10-09 su prašymu prijungti prie bylos, teigdamas, kad pokalbį įrašė atsakovė S. M., o diktofoną su mikrokasete (įrašu) surado jo duktė (b. t., 4, l. 189-191). Atsakovės S. M. teigimu, įrašo ji nedariusi ir neprisimena buvus tokį pokalbį, neaišku, kada atliktas šis įrašas, ar mikrokasetės įrašo šaltinis žmonių balsai, ar garsai, atkurti kito garsus įrašančio įrenginio; įrašas nėra leistina įrodinėjimo priemonė (b. t. 5, l. 7-8, 61-62).

CPK 177 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Beje, apskritai įrodymu civilinėje byloje gali būti tik tokia informacija, kuri gauta, surinkta, ištirta ir įvertinta nepažeidžiant įstatymų ( CPK 177 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog klausimas dėl garso įrašų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo, turi būti sprendžiamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tokio įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje B. P. v. J. M., Nr. 3K - 3 - 136/2004, bylų kategorija 57.1; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. A. L. , Nr. 3K - 3 - 1406/2002, bylų kategorija 20.6,126). Tik nustačius ir įvertinus šias aplinkybes gali būti sprendžiamas klausimas apie šio įrodymo leistinumą bei jo įrodomąją vertę. Dėl pasakyto apygardos teismas pagrįstai pasiūlė ieškovui pateikti garso įrašo originalą, kurio nepateikus, turėjo pagrindo C disko įrašo netirti ir nevertinti, kaip CPK nustatyto įrodymo šaltinio.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pridėjusi prie bylos ieškovo pateiktus mikrokasetinį diktofoną, mikrokasetę, specialisto išvadą ir stenogramą (b. t. 4, l. 246-247, 221-227), 2007 m. spalio 4 d. nutartimi atsakovų prašymu buvo paskyrusi teismo fonoskopinę garso įrašo, įrašyto į mikrokasetę ,,PANASONIC MC – 60“ ( ir į CD-R), ekspertizę (b. t. 5, l. 30-32; CPK 302 str., 178 str., 212 str., 213 str., 184 str.), kurią teismo pavedimu atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro fonoskopinių ekspertizių skyriaus ekspertė, ir pateikė 2008-08-05 ekspertizės aktą Nr. 11-2931(07) su priedais (CD-R garso įrašo stenograma, signalogramos; b. t. 5, vokas, kuriame - aktas su priedais - 20 lapų, lydraštis - 1 lapas ).

Pagal CPK taisykles, teismas įvertina eksperto išvadą, atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais, patikrina, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, bei patikrina, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Teismo fonoskopinės ekspertizės 2008-08-05 akte Nr. 11-2931(07) nurodoma, kad teismo ekspertė sugrupavo teismo pateiktus klausimus ir sujungė juos pagal atliekamų tyrimų eiliškumą bei performulavo pagal Ekspertizių (tyrimų) atlikimo LTEC nuostatų 12.6 ir 12.7 punktus.

Teisėjų kolegijos nuomone, eksperto pateiktose išvadose neatsakyta į teismo iškeltą klausimą: ar mikrokasetėje „PANASONIC MC-60” esančio garso įrašo šaltinis yra žmonių balsai ar garsai, atkurti kito garsus įrašančio įrenginio (3), kurį, be to, ekspertė performavo, 4 - klausimo antroje dalyje vietoje “ar” įrašydama “ir”, dėl ko jis neatitinka ir teismo iškelto klausimo esmės. Beje, eksperto išvadoje (1.2) nurodoma, jog tyrimui pateiktoje mikrokasetėje „Panasonic MC-60” ir kompaktiniame diske „Verbatim” užfiksuoti garso įrašai yra tapatūs užfiksuoto pokalbio turinio, triukšmų ir garsinės aplinkos pobūdžio, įrašytų garso signalų dažnių juostos, signalogramos pobūdžio kitimo prasme. Tačiau garso įrašo stenogramose, pridėtose prie ekspertizės akto (1 priedas – 2 psl.; b. t. 5) bei prie specialisto išvados (1 priedas; b. t. 4, l. 220-227 ), užfiksuoti įrašo tekstai nėra tapatūs. Be to, eksperto išvadoje (2.2) teigiama, kad „tyrimui pateiktose laikmenose: mikrokasetėje ir kompaktiniame diske esantys garso įrašai skiriasi užfiksuoto garso signalo ir triukšmo lygiu bei bendra trukme; mikrokasetėje „Panasonic MC-60” iki pokalbio pradžios yra įrašytas fragmentas (daugiau nei 1 min. trukmės) be kalbančiųjų asmenų”; ekspertės išvada dėl to, ar mikrokasetėje „Panasonic MC-60, esantis garso įrašas yra originalas, yra tikėtina, o į klausimą, kuris iš pokalbio dalyvių atliko tiriamą įrašą, ekspertė negalėjo atsakyti.

Be to, byloje nėra pakankamai (patikimų) duomenų apie tiriamo garso įrašo atlikimo laiką, aplinkybes bei jį atlikusį asmenį; nė viena iš bylos šalių nepripažino, kad darė šį garso įrašą, o ekspertas, atlikęs įrašo fonoskopinę ekspertizę, taip pat negalėjo nustatyti, kuri iš pokalbio šalių jį įrašė, bei neatsakė į klausimą, ar mikrokasėtėje esančio garso įrašo šaltinis nėra garsai, atkurti kito garsus įrašančio įrenginio. Beje, ieškovo pateiktų garso įrašų (CD-R bei mikrokasetėje) stenogramų tekstai nėra tapatūs, o pokalbio šalys kalba apie asmeninius ir turtinius santykius, konkrečiai nenurodydamos nė vieno ginčo buto.

Minėta, kad pagal CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, o teismas, kuriam pateiktas garso įrašas, kiekvienu atveju sprendžia dėl jo leistinumo ir įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdamas į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir kt.

Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyto garso įrašo atsiradimo, jo pateikimo teismui alinkybės, šalių paaiškinimai, kiti aukščiau paminėti duomenys, sudaro pagrindo teigti, jog tikėtina, kad garso įrašas padarytas slaptai nenustatyto asmens, nesant tam teisinio pagrindo.

Dėl pasakyto, yra pagrindo teigti, kad paminėtas garso įrašas nagrinėjamoje byloje nėra leistina įrodinėjimo priemonė, todėl teisėjų kolegija šiame įraše užfiksuotų aplinkybių nevertina kaip įrodymo (CPK 177 str. 3 d., 220 str., 185 str.). Tokia išvada neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K - 3 - 1406/2002, bylų kategorija 20.6,126; 2004 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K - 3 - 136/2004, bylų kategorija 57.1; 2005-05-04 nutartis byloje Nr. 3K-3-302/2005, kategorija 75.4.3; 75.8; 2006-04-19 nutartis byloje Nr. 3K - 3 - 27/2006).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti apygardos teismo sprendimo, kurio išvadų bei motyvų nepaneigė nei apeliacinio skundo argumentai, nei papildomai apelianto pateikti ir apeliacinės instancijos teismo ištirti duomenys (CPK 329 - 330 str.).

Nepatenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovo priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, o atsakovei S. M. jos sumokėtos advokato pagalbos išlaidos, kurias apeliacinės instancijos teisme prašė atlyginti atsakovų atstovė (b. t. 4, l. 183, b. t. 5, l. 47; CPK 302, 88, 92, 96, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 25 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo A. M. atsakovei S. M. 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų bei valstybei 82 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Audronė JarackaitėMarytė MitkuvienėDonatas Šernas