Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Ingai Levinskienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajai R. K., gynėjai advokatei Audronei Neniškienei, nukentėjusiajam I. Š., teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. K. pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji 2010-07-05, apie 20 val., R. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini)., lenktiniu peiliu, tyčia dūrė kartą I. Š. į krūtinę, padarė durtinę pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su kairio plaučio ir vidinės krūtininės arterijos sužalojimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, hemoraginiu šoku, taip padarė I. Š. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta jos teisė į gynybą, nes nebuvo išaiškintos teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją, ji apklausta be advokato. Taip pat nurodo, jog teismo posėdyje nedalyvavo gynėjas, kuris būtų gynęs jos interesus. Apeliantė skunde teigia, jog su nukentėjusiuoju susitaikė, lankė jį ligoninėje, slaugė, jis pretenzijų nuteistajai neturi. Taip pat nurodo, jog prieš nuosprendžio paskelbimą sudarė sutartį su Valstybine ligonių kasa, kuria įsipareigojo per penkerius metus padengti teismo nuosprendžiu priteistą sumą už nukentėjusiojo gydymą, todėl būdama įkalinimo įstaigoje, šios sutarties įvykdyti negalės. Apeliantė teigia, jog teismas neištyrė visų svarbių aplinkybių.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis taip pat prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras neprieštaravo, kad apeliacinis skundas būtų tenkinamas iš dalies.

Nuteistosios R. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kolegija pažymi, kad LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai R. K. pripažino kalta padarius LR BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skyrė jai bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantės kaltės padarius nusikaltimą. Teismas tinkamai atliko įrodymų vertinimą ir jį pateikė nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, todėl nuteistosios skundo argumentas, jog teismas neištyrė visų svarbių aplinkybių, yra ne tik deklaratyvus, nepagrįstas jokiais duomenimis, tačiau ir paneigiamas teismo ištirtais ir išsamiai įvertintais įrodymais.

Nuteistoji R. K. neneigė, jog padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo metu. Nuteistosios nurodytos aplinkybės apie nusikaltimo padarymo aplinkybes atitinka nukentėjusiojo I. Š. parodymus bei liudytojo R. B. parodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. K. nurodė, jog dūrė peiliu sėdinčiam I. Š. į krūtinę. Nurodė, jog savo kaltę pripažįsta bei nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, jis jai atleido. Nuteistosios R. K. parodymus atitinka ir nukentėjusiojo I. Š. bei liudytojo R. B. parodymai, be to, šie asmenys savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nei nuteistoji, nei nukentėjusysis negalėjo nurodyti konkrečios priežasties, dėl ko R. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį ir jam dūrė peiliu. Teismas pagrįstai nustatė aplinkybes, kad R. K. veikė tyčia, sąmoningai, ji suprato savo veiksmų pavojingumą, kad savo veiksmais gali sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo taip veikti, nors ir nenorėjo padaryti tokio pobūdžio sužalojimų, tačiau smogdama į gyvybei pavojingą kūno vietą, turėjo suprasti, jog gali kilti sunkaus kūno sužalojimo pasekmės, t. y. R. K. veikė neapibrėžta tyčia. Kolegija konstatuoja, kad kitų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą šalinti nuteistosios baudžiamąją atsakomybę, byloje nenustatyta. Priešingai, pirmosios instancijos teismo ištirti nuteistosios, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, kiti rašytiniai bylos duomenys (parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialisto išvada, daiktų pateikimo protokolas, įvykio vietos apžiūros protokolas) patvirtina, jog R. K., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, po to, kai I. Š. jai palietė koją ir kažką pasakė, dėl to susinervinusi, kartą dūrė rankoje laikomu peiliu nukentėjusiajam į krūtinę. Bylos duomenys patvirtina, kad visus įrodymus teismas ištyrė tiesiogiai: apklausė kaltinamąją, nukentėjusįjį, liudytoją, pagarsino bylos duomenis, todėl teismas nepažeidė LR BPK 242 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms nepagrįstas ir atmestinas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neištyrė visų bylos aplinkybių. Toks apeliacinio skundo argumentas tik deklaratyvus ir jame nepateikti motyvai šiai aplinkybei patvirtinti.

Nepagrįstas, todėl atmetamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo pažeista jos teisė į gynybą. Nuteistoji teigia, kad nebuvo išaiškintos įtariamajai jos teisės, taip pat ir teisė turėti gynėją, buvo apklausiama nedalyvaujant advokatui, teismo posėdyje taip pat nedalyvavo advokatas, kuris būtų gynęs nuteistosios interesus. Šios aplinkybės prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Byloje esantis pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 51-52) patvirtina, jog R. K. išaiškintos įtariamojo teisės, numatytos LR BPK 21 straipsnio 3 dalyje, taip pat ir teisė turėti gynėją, jos išvardintos, įtariamoji savo ranka patvirtinusi ir pasirašiusi, jog įtariamojo teisės jai išaiškintos. Įtariamosios parašas, vardas bei pavardė parašyti tame pačiame lape, po sakiniu, kuriame nurodytos įtariamosios teisės, todėl nėra pagrindo manyti, jog įtariamoji nebuvo informuota apie jos, kaip įtariamosios, turimas teises, taip pat ir teisę turėti gynėją. Be to, teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole R. K. savo ranka parašiusi, jog jai išaiškinta, kad procesinių veiksmų metu ji gali turėti gynėją. Šią aplinkybę R. K. patvirtinusi savo parašu (t. 1, b. l. 53). Byloje esančiame protokole dėl gynėjo atsisakymo R. K. savo ranka parašiusi, jog apklausoje gynėjo nepageidauja. Šią aplinkybę ji patvirtino savo parašu (t. 1, b. l. 54). Analogiškai įtariamoji gynėjo yra atsisakiusi ir parodymų patikrinimo vietoje metu, tą patvirtino savo parašu (t. 1, b. l. 57). Byloje esantis teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, jog kaltinamajai buvo išaiškintos jos teisės, numatytos LR BPK 22 str., 261 str., 6 d., 111 str., 272 straipsnyje, kaltinamoji patvirtino, jog gynėjo neturi, tačiau sutiko bylą nagrinėti be gynėjo (t. 1, b. l. 89). Byloje nėra duomenų, jog R. K. būtų pareiškusi pageidavimą turėti gynėją. Šios aplinkybės paneigia skundo argumentą dėl neužtikrintos teisės į gynybą bei patvirtina, jog R. K. teisės būnant įtariamąja ir kaltinamąja užtikrintos tinkamai. Esant šioms aplinkybėms atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl teisės į gynybą pažeidimo. Tuo pačiu atmestinas apeliaciniame skunde pateiktas prašymas panaikinti nuosprendį.

Kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas tenkinti nuteistosios prašymą dėl bausmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas padarytos veikos ir nuteistosios pavojingumą, skirdamas nuteistajai R. K. bausmę, nepakankamai įvertino LR BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą, nemotyvavo išvados dėl LR BK 62 straipsnio sąlygų skirti švelnesnę bausmę nebuvimo. Be to, po nuosprendžio paskelbimo atsirado naujos aplinkybės (dalinis žalos atlyginimas, susitarimas dėl žalos atlyginimo), kurios turi įtakos bausmės skyrimui.

Kolegija pažymi, kad Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. K. padarė tyčinį nusikaltimą, teisiama pirmą kartą, administracine tvarka nebausta, niekur nedirba, gyvena iš atsitiktinių darbų, girtauja, tačiau dėl jos elgesio nusiskundimų negauta, tai nuteistosios asmenybę charakterizuojančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi, o taip pat nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė - R. K. nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad nuteistoji atsiprašė nukentėjusiojo, šis kaltininkei atleido.

Apylinkės teismas konstatavo, jog LR BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių, leidžiančių skirti švelnesnę bausmę R. K., nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių reikšmę spręsdamas dėl nuteistosios pavojingumo ir dėl taikytinos bausmės, kuri atitiktų teisingumo principą, o taip pat nemotyvavo išvados dėl LR BK 62 straipsnio netaikymo. Nors R. K. nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, yra tyčinis, baigtas, tačiau, kaip teismas teisingai nustatė, R. K. nenorėjo tokių pasekmių, veikė neapibrėžta tyčia, todėl laikytina, jog veika buvo spontaniška, o tai iš dalies mažina šios konkrečios veikos pavojingumą. Dėl padaryto nusikaltimo R. K. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, ir šią aplinkybę teismas pagrįstai laikė atsakomybę lengvinančia. Todėl įvertinus šias aplinkybes kartu su tomis aplinkybėmis, jog nuteistoji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, nukentėjusiojo atsiprašė, šis jai atleido, nukentėjusysis civilinio ieškinio nereiškė, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pretenzijų nereiškė, norėjo bylą nutraukti. Be to, R. K. iš karto po sužeidimo stengėsi padėti nukentėjusiajam, laikė užspaudusi kraujuojančią žaizdą, siekė išvengti sunkių pasekmių, tai rodo mažesnį nuteistosios pavojingumą visuomenei. Iš byloje esančių R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie pagarsinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, jog ji ėmėsi priemonių pranešti apie padarytą veiką atitinkamoms tarnyboms, skambino bendruoju pagalbos telefonu 112, tačiau nepavyko prisiskambinti, abonentas neatsakė. Tuomet tuoj pat, tuo pačiu metu būnant nuteistajai, apie įvykį tarnybas telefonu informavo kartu buvęs R. B., tam nuteistoji neprieštaravo ir tuo pačiu R. B. pagalba siekė pranešti apie veiką ir jos pasekmes reikiamoms tarnyboms, siekė suteikti skubią pagalbą nukentėjusiajam. Taigi laikytina, kad bendromis pastangomis su liudytoju nuteistoji pranešė apie nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės apibūdina ne itin didelį nuteistosios pavojingumą, parodo, jog savo neteisėtą veiką nuteistoji vertina adekvačiai, o taip pat patvirtina, jog yra LR BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. R. K. ne tik prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau laikytina, jog pati savo noru pranešė apie savo padarytą nusikaltimą. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistoji ėmėsi priemonių atlyginti civiliniam ieškovui nusikaltimu padarytą žalą, sudarė sutartį su civiliniu ieškovu dėl žalos atlyginimo ir dalį jos atlygino (t. 1, b. l. 101-103). Nors žala dalinai atlyginta tik po nuosprendžio paskelbimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, turi pareigą ne tik patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, tačiau turi teisę esant visoms įstatymo numatytoms sąlygoms įvertinti papildomai pateiktus duomenis ir skirti švelnesnę bausmę.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi taikant BK 62 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti šių sąlygų visumą: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) nuoširdžiai gailisi ir (ar) padeda ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygina ar pašalina padarytą turtinę žalą. Tam, kad būtų taikomas BK 62 straipsnis, t. y. paskirta švelnesnė, nei įstatymo numatyta, bausmė, turi būti konstatuotos visos šios sąlygos.

Kaip jau aptarta anksčiau, R. K. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, ėmėsi priemonių pranešti apie padarytą savo veiką, be to, iš dalies atlygino nusikaltimu padarytą žalą ir susitarė dėl visos žalos atlyginimo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra visos LR BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės skirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, jog LR BK 62 straipsnis numato teismui teisę, bet ne pareigą skirti švelnesnę bausmę, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, žymia dalimi mažinančias paties nusikaltimo, o taip pat ir nuteistosios pavojingumą, sprendžia, jog šiuo atveju siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tikslus tikslinga taikyti LR BK 62 straipsnio 1dalį, 3 dalies 3 punktą ir nuteistajai skirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Apeliantei R. K. skirtina bausmė - laisvės apribojimas maksimaliam įstatymo numatytam terminui – 2 (dvejiems) metams, skiriant įpareigojimus.

Nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n usprendė:

Nuteistosios R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio dalį, kuria R. K. skirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams, ją atliekant pataisos namuose, panaikinti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 1 dalimi, R. K. skirti bausmę laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, įpareigoti nuteistąją be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigoti nuteistąją per visą bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, laisvės apribojimo bausmės metu per 12 mėnesių neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.