- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-11
- Bylos Nr.
- 1A-841-581-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-000336-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Pranas Šimkus, Jolanta Raščiuvienė (pran.)
- Nuteistasis
- G. J.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Eligijaus Gladučio,
nuteistajam G. J., jo gynėjui advokatui V. F.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 235 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. J. nuteistas už tai, jog 2012 m. gegužės 29 d. Biržų m., Vytauto g. 39, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl V. J. sukčiavimo, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnį, davė melagingus parodymus, kad jis 2011 m. spalio mėnesį, paprašytas savo tėvo V. J., nuvyko į Pasvalį, į Ž. Š. namus, ir ten Ž. Š. padavė, padėdamas ant stalo, 60000 litų, tuo tarpu šie G. J. melagingi liudijimai buvo paneigti Biržų rajono apylinkės teismo šioje baudžiamojoje byloje 2013 m. rugsėjo 5 d. priimta nutartimi V. J. atžvilgiu, šia nutartimi neginčijamai nustačius, kad V. J., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir reikalinga taikyti V. J. priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, šioje nutartyje nurodant, kad V. J. ir G. J. teiginys, kad pinigus Ž. Š. jie grąžino, atiduodami grynais pinigais, tokie jų parodymai nepatvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, todėl jie atmetami.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. J. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.
Nutartyje, kuria informuoja prokuratūrą apie jo tariamai nusikalstamus veiksmus, nurodyta, kad: „... G. J.... davė melagingus parodymus apie tai, kad jis 2011 m. spalio mėnesį, paprašytas savo tėvo V. J., nuvyko į Ž. Š. namus ir ten jam padavė, padėdamas ant stalo, 60000 Lt grynais pinigais“. Iš 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria V. J. buvo paskirtos medicininio poveikio priemonės, matyti, kad jis šiame teismo procese dalyvauja ne kaip liudytojas, o kaip V. J. šeimos narys (jo atstovas) ir jo parodymai nutartyje nei minimi, nei analizuojami. Taigi, teismas šiame procesiniame dokumente nepasisako apie tai ar jo parodymus laiko įrodymais ir ar jais vadovaujasi priimdamas sprendimą. Jo parodymai nebuvo pagarsinti įstatymo nustatyta tvarka ir vertinti santykyje su kitais įrodymais. Todėl teismas, spręsdamas ar jo tėvo veikoje yra nusikaltimo požymiai, visiškai nesivadovavo jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir jų nevertino. Prokurorė D. Š., surašydama jo atžvilgiu kaltinamąjį aktą, klaidino teismą jame įrašydama, kad minėti jo melaginti parodymai buvo paneigti Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi baudžiamojoje byloje, priimtoje V. J. atžvilgiu.
Teigia, kad jo parodymuose nėra jokios informacijos, kuri neigtų tėvo kaltę sukčiavus arba trukdytų tyrimui ar teismui nustatyti turto savininko klaidinimo faktą ar aplinkybes. Jo parodymų esmė apie tai, jog tėvas su Ž. Š. buvo susitaręs dėl kompensacijos ir jis jos dalį atvežė. Tėvas nebuvo kaltinamas tuo, kad nekompensavo Ž. Š. išlaidų, o buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 161 204 litus. Taigi, įrodinėjimo dalykas jo byloje buvo veiksmai, susiję su svetimo turto pasisavinimu panaudojant apgaulę, nes tik už tai gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Tačiau jo tėvas negavo 161 204 litų, nes juos gavo Turto bankas, t. y. tėvas nepasisavino svetimo turto. Ž. Š. net yra pareiškęs ieškinį Panevėžio apygardos teismui kuriuo prašo iš jo tėvo priteisti be teisėto pagrindo gautus pinigus. Toks veiksmas rodo, kad pats Ž. Š. pripažįsta, kad tarp jo ir tėvo klostėsi civiliniai teisiniai santykiai. Todėl netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti byloje tiesą, nes jo liudijimas tvirtino tarp tėvo ir Ž. Š. buvus kažkokius atlygintinius ar kompensacinius santykius.
Jo parodymai nėra melagingi, nes tokių parodymų davimas paprastai reikštų visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, jos iškraipymą arba realių, egzistuojančių faktų neigimą arba išgalvotų faktų nurodymą. Tokio pobūdžio kaltinimai jam nebuvo pareikšti.
Pažymėjo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinimas suformuluotas taip, kad jam užkerta kelią gintis, nes jame netinkamai nurodomas objektyvusis veikos požymis - t.y. kaip jo parodymai trukdė teismui nagrinėti jo tėvo V. J. baudžiamąją bylą arba kitaip tariant - kaip buvo sutrikdyta normali teismo veikla ar kaip buvo pažeistos proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.
Nei prokuratūra, nei teismas nepatikrino kiek yra teisingi paties Ž. Š. ir jo sutuoktinės parodymai. Nuosprendyje kaip jo kaltės įrodymas rašomas teiginys, kad Ž. Š. negalėjo suskaičiuoti jo atgabentų pinigų, nes po insulto turi sveikatos problemų ir sunkiai valdo ranką. Tačiau nebuvo patikrinta ar jis tikrai nevaldo rankos. O jis žino, kad tų metų vasarą Ž. Š. D. sanatorijoje atliko reabilitacinį gydymą ir po jos ranką galėjo valdyti. Tuo labiau, kad jis savarankiškai vairuoja automobilį BMW X5. Jei rankos nevaldytų, to daryti jis negalėtų.
Sugretinus tarpusavyje Ž. Š. parodymus ir privatizavimo dokumentus aiškiai matyti, kad V. J. neperėmė nei Ž. Š. pinigų, nei jo turto (kas yra būtinas sukčiavimo požymis ir sąlyga atsakomybei pagal BK 182 str.). Jei tėvas neperėmė Ž. Š. turto (o jis perėmė Turto fondo valdytą turtą), vadinasi nebuvo klaidinamas turto savininkas. Todėl objektyviai negalėjo trukdyti ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui nustatyti šios aplinkybės.
Fakto, kad jis atvežė pinigus į Ž. Š. namus ir perdavė juos tėvui, o pastarasis Ž. Š., įrodinėjimas nėra nei tariamo jo tėvo sukčiavimo įrodinėjimo dalykas, nei jo atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalykas. Tai yra civilinės bylos, kurioje būtų sprendžiamas ginčas tarp jo tėvo ir Ž. Š. dėl žodinės sutarties sudarymo fakto, šios sutarties sąlygų, atsiradusių prievolių ir jų tinkamo ar netinkamo vykdymo, įrodinėjimo dalykas. T. Š. ir Jonaičių parodymų yra prieštaravimas, kuris iki šios dienos nepašalintas. Todėl jis vertintinas kaltinamųjų naudai, nes to reikalauja nekaltumo prezumpcija.
Teismas nesiėmė priemonių pilnai ištirti jo paaiškinimus apie tai, iš kur jis gavo tuos 60 000 Lt. Vien ta aplinkybė, kad sąskaitoje nebuvo pinigų nereiškia, kad jis neturėjo grynųjų pinigų. Nuosprendyje neanalizuojami pateikti objektyvūs duomenys apie telefoninį ryšį su tėvu V. J. 2011 m. spalio 24 d. pirmojoje pusėje.
Teismo posėdyje nuteistasis G. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. J. apeliacinis skundas atmetamas.
BK 235 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ar nukentėjusysis asmuo nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Parodymai nėra melagingi, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo. BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Šio straipsnio 3 dalyje pasakyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus ar išvadą, paaiškinimus, arba iš esmės neteisingai išverčia, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-616/2006). Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
G. J. nuteistas už ikiteisminio tyrimo metu melagingai duotus parodymus apie tai, kad 2011 m. spalio mėnesį, paprašytas savo tėvo V. J., nuvyko į Pasvalį, į Ž. Š. namus, ir ten Ž. Š. padavė, padėdamas ant stalo, 60 000 litų.
Ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimas yra baigtas, kai liudytojas pasirašo ikiteisminio tyrimo veiksmo, kuriame jis dalyvavo, protokolą. Apklausus kaip liudytoją G. J. baudžiamojoje byloje, šiam apklausoje nurodžius melagingą informaciją, protokolą pasirašius, taip užtikrinant tariamą protokole minimos informacijos teisingumą, nusikalstama veika buvo baigta. Todėl apelianto argumentas, kad jis teismo posėdžio metu dalyvavo ne kaip liudytojas, o kaip kaltinamojo šeimos narys įtakos jo veikos kvalifikavimui neturi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad taip pat nuteistojo G. J. teisės, numatytos BPK 82 straipsnio 2 dalyje nebuvo pažeistos. BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. G. J. yra V. J. sūnus, todėl ikiteisminio tyrimo metu G. J., kaip liudytojui, teisingai buvo išaiškinta BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė. Akivaizdu, kad jeigu liudytojas G. J. būtų atsisakęs duoti parodymus arba atsakyti į kai kuriuos ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktus klausimus, tokiu atveju jam nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, G. J. būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingų liudytojo parodymų davimą, duodamas melagingus parodymus, suprato, kad apklausiamas kaip liudytojas duoda melagingus parodymus ir kad tokiais veiksmais gali būti sutrikdyta normali ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų veikla, ir norėjo taip veikti. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus savo valia ir niekieno neverčiamas. G. J. parodymai, jo įvykių versija sutapo su J. J. gynybine pozicija, t. y. V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuri buvo paneigta baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuosekliais liudytojų Ž. Š. ir S. Š. parodymais bei priimta Biržų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, kurioje pripažinta, kad V. J., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir nutrata V. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Teisėjų kolegijos nuomone, G. J. taip siekė palengvinti V. J. teisinę padėtį. Tai, kad G. J. nuosekliai palaikė ikiteisminio tyrimo metu V. J. gynybinę poziciją neleidžia manyti, kad G. J. duodamas parodymus sąžiningai klydo ir sąžiningos klaidos nenustatyta, o nustatyta, kad G. J., suprasdamas savo, kaip liudytojo baudžiamojoje byloje, procesinę padėtį, žinodamas savo teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus, davė ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje metu melagingus parodymus, suprato ir norėjo, kad melaginga informacija būtų užfiksuota procesiniame dokumente ir panaudota baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. J. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 235 straipsnio 1 dalį.
Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, 4 punkte – kaltinamajame akte nurodomi pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 2012 birželio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361-2012 nurodė, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje.
Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamajame akte aprašant G. J. inkriminuojamą nusikalstamą veiką buvo nurodyta nusikalstamos veikos vieta, laikas, padarymo būdas ir kitos svarbios aplinkybės, visiškai atitinkančios nusikalstamos veikos sudėčių požymius. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendyje konstatavo, kad pagal baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes Biržų rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnį, ir raštu patvirtinęs protokole surašytų parodymų teisingumą, G. J. davė melagingus parodymus apie svarbias, esminės reikšmės turinčias bylai aplinkybes. Visa tai rodo, kad kaltinamajame akte nurodytos tiek inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, pasekmės, nusikaltimo objektas, subjektas ir kt.), tiek pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiami įtarimai, tiek juridinis kvalifikavimas.
Kolegija konstatuoja, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o G. J. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas ( BPK 22 straipsnio 3 dalis), pažeista nebuvo.
Kiti G. J. skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų ir nepasisako.
Esant nurodytų aplinkybių visumai, G. J. skundas laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. J. apeliacinį skundą atmesti.