Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo E. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-10-04 nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d., 65 str., paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių m. apylinkės teismo 2006-10-18 nuosprendžiu ir 2007-02-15 nutartimi paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė E. V. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 1 dienai. Pritaikius LR BK 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams bei paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant E. V. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, mokytis arba dirbti ir be šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nuteistas už tai, kad jis 2007-01-17 nuo 18 val. iki 19 val., N. J. įsibrovus į (duomenys neskelbtini) namo kieme, (miestas), stovėjusį M. Š. priklausantį automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o E. V. bei E. M. stebint aplinką bei saugant bendrininką N. J., N. J. pagrobė, o E. V. tokiu būdu padėjo pagrobti svetimą turtą – 10 000 Lt vertės automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo 800 Lt vertės 21 m² laminuoto parketo, tuo padarydami M. Š. 10 800 Lt turtinę žalą.

Šiaulių m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde nurodė, jog Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-10-04 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Prokuroro teigimu, teismas, skirdamas bausmę E. V., neteisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nusikalstamos veikos stadiją bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes: įvykdytas baigtas tyčinis apysunkis nusikaltimas iš savanaudiškų paskatų, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, pasiskirsčius vaidmenimis. Teismas taipogi netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę – E. V. teisiamas jau trečią kartą, nusikaltimą padarė būdamas teistas, neatlikęs bausmės už sukčiavimą, praeityje jau buvo teistas už automobilio vagystę, nuo nuteisimo praėjus 7 mėnesiams vėl dalyvavo automobilio vagystėje, o tai, prokuroro nuomone, rodo, kad automobilių vagystės nuteistajam yra versliškas užsiėmimas, nuteistasis nedirba, neužsiregistravęs darbo biržoje, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nusikaltimo padarymo metu nesimokė ir sutartį dėl priėmimo į suaugusiųjų mokyklą sudarę tik teisminio nagrinėjimo metu. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu E. V. savo kaltės nepripažino, ir tai, nors laikytina jo teise, parodo jo psichinį ryšį su įvykdyta nusikalstama veika, kad jis visiškai nesigaili ją įvykdęs ir savo veiksmų nevertina neigiamai. Teismas, pritaikydamas nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą, tik formaliai konstatavo, kad bausmės vykdymas E. V. atidėtinas, nes yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, šio savo teiginio nemotyvavo. Teismas neatsižvelgė į E. V. anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nuteistojo socialinę brandą bei elgesį po nusikaltimo padarymo. Teismas netinkamai įvertino tai, kad nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais buvo paskirtos laisvės apribojimo bausmės, nustatant tam tikrus įpareigojimus, tačiau jis šių įpareigojimų nevykdė, paskirtos bausmės nepasiekė savo tikslų, dėl to buvo pakeistos į arešto bausmę, o tai rodo, kad prieš tai buvusios paskirtos poveikio priemonės teigiamos įtakos jam nepadarė, jis neatsisakė savo nusikalstamų ketinimų. Tokiu būdu šios priemonės neįgyvendino savo paskirties bei nesulaikė E. V. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Be to, iškart po šio nusikaltimo padarymo, sulaikius E. V. bendrininkus N. J. ir E. M., E. V. pasislėpė, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir teisėsaugos institucijoms prisistatė tik po to, kai bendrininkų atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Visa tai rodo, kad nuteistasis nusikaltimo momentu pilnai suprato priežasčių – pasekmių ryšį, buvo pilnai socialiai subrendęs, be to, iki pilnametystės jam buvo likę tik 3 mėnesiai. Todėl, prokuroro nuomone, tik reali laisvės atėmimo bausmė gali apriboti galimybę E. V. daryti naujas nusikalstamas veikas. Pagrindinis teismo motyvas atidėti E. V. bausmės vykdymą, pasak prokuroro, buvo tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, tačiau tai nėra lengvinanti atsakomybę aplinkybė, į ją tik atsižvelgiama skiriant bausmę, ką šiuo atveju ir padarė teismas, E. V. skirdamas 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kai kitam bendrininkui už analogiškus veiksmus skyrė laisvės atėmimą 2 metams 7 mėnesiams. Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokuroras daro išvadą, jog teismas, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskyrė LR BK 41 str. numatytų tikslų neįgyvendinančią, per švelnią bausmę. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-10-04 nuosprendį: E. V. pripažinti kaltu pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d. bei paskirti laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 2 d., 65 str., paskirtą bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių m. apylinkės teismo 2006-10-18 nuosprendžiu ir 2007-02-15 nutartimi paskirta ir neatlikta bausme ir galutinę subendrintą bausmę E. V. paskirti laisvės atėmimą 2 metams 1 dienai, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose. LR BK 92 str. nuostatų netaikyti ir paskirtos bausmės vykdymo neatidėti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde nurodė nesutinkantis su teismo išvadomis, kad byloje yra surinkti objektyvūs, tinkami, nenuginčijami įrodymai, gauti įstatymo nustatyta tvarka, ir jie yra pakankami dėl jo kaltės pripažinimo inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Spręsdamas jo kaltės klausimą, teismas, apelianto nuomone, negalėjo remtis N. J., E. M. ir R. G. atžvilgiu priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais, nes juose nėra tirta ir įrodyta jo kaltė padarius nusikaltimą, teismas nepagrįstai šiuos procesinius sprendimus kitų asmenų atžvilgiu pripažino leistinais ir tinkamais bylos įrodymais dėl jo kaltės. Teismo nuosprendyje nurodyti nukentėjusiojo M. Š., liudytojų V. B., A. L., R. P., M. K. parodymai tiesiogiai jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme nepatvirtina, todėl teismas negalėjo remtis šių asmenų parodymais. Be to, teismas, remdamasis liudytojo G. V. parodymais, pažeidė LR BPK 6 str. 2 d. ir 3 d., nes G. V., kaip policijos pareigūnui, ir jo parodymams buvo suteikta privilegija dėl jo priklausomybės policijai, dėl šios priežasties jo parodymai vertintini kaip suinteresuoto asmens. Apeliantas nurodo, jo nuomone, esančius prieštaravimus tarp liudytojo G. V. parodymų, kurių pagrindu apeliantas daro išvadą, jog G. V. nematė jo nusikaltimo darymo vietoje. Tačiau, nepaisydamas visų abejonių, teismas patikėjo šio liudytojo parodymais, rėmėsi jais apkaltinamajame nuosprendyje. Teismas taipogi nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais R. G. parodymais, neatsižvelgdamas į tai, kad liudytojas teisme paneigė savo ankstesnius parodymus. Tokiu būdu teismas vadovavosi ne teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Taigi, pasak apelianto, jį kaltinantys duomenys buvo gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, turėjo būti vertinami šio liudytojo teisme duoti parodymai. Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu duotus R. G. parodymus pripažino leistinais ir tinkamais jo kaltės įrodymais. Teismas taipogi nepagrįstai pripažino jį neigiamai charakterizuojamu, nes policijos pareigūno pateikta jo charakteristika atspindi visiškai subjektyvų pareigūno manymą, neatitinka objektyvių faktinių jo ir jo šeimos gyvenimo aplinkybių. Apeliantas daro išvadą, jog teismas neteisingai įvertino nuosprendyje ir skunde nurodytus duomenis, juos pripažindamas tinkamais ir leistinais įrodymais, padarė neteisingas išvadas, kurių nepatvirtina esami bylos objektyvūs duomenys. Visa tai sukliudė teismui priimti teisingą – išteisinamąjį - nuosprendį. Nuteistasis E. V. apeliacinius skundu prašo panaikinti Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-10-04 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė Šiaulių m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą tenkinti dalyje dėl LR BK 92 str. taikymo panaikinimo, nuteistojo E. V. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, Šiaulių m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini, tačiau skundžiamas Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-10-04 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuteistajam E. V. neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. V. paskyrė neteisingą, per švelnią bausmę, tačiau iš skunde suformuluotų prašymų matyti, kad prokuroras neginčija nuteistajam paskirtos bausmės dydžio, jos griežtinti neprašo, iš naujo svarstyti prašo tik bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tik nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip numato LR BK 92 str. 1 d., bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė prokuroras, išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias tiek su E. V. asmenybe, tiek su padaryta nusikalstama veika, tinkamai jas įvertino, atsižvelgdamas į LR BK normas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, pagrįstai taikė LR BK 92 str. ir E. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo bei paskyrė jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nepilnamečio amžių ir turėdamas tikslą padėti jam reintegruotis bei atlikti naudingą vaidmenį visuomenėje, neapsiriboja bendrosios bausmės paskirties akcentavimu, nurodo ir specialią nepilnamečiams taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, kuri iš esmės papildo ir individualizuoja LR BK 41 str. įtvirtintą bausmės paskirtį. Taigi sprendžiant nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės klausimą, daugiausia dėmesio turi būti skiriama ne tiek pačiam nubaudimui, kiek jauno žmogaus asmenybės korekcijai ir tolesnei jo integracijai į pozityvią socialinę aplinką. Teismas, pritaikęs laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir nepilnamečiui E. V. paskyręs auklėjamojo poveikio priemonę, kaip tik ir vadovavosi nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais, jų paskirtimi. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tikslingumą, teismas kompleksiškai įvertino nepilnamečio asmenybę (tiek teigiamus, tiek neigiamus požymius), jo padarytą veiką ir padarė pagrįstą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (2 t., b. l. 51). Bylos duomenys, kad E. V. nuo 2005-09-06 iki 2007-01-15 mokėsi (miestas) jaunimo mokykloje, 2007-08-30 sudarė sutartį dėl priėmimo į (miestas) suaugusiųjų vidurinę mokyklą, šiuo metu ten mokosi, 2007-10-05 sudaryta darbo sutartis, kuria nuteistasis įdarbintas darbininku ūkininko ūkyje (iškart po arešto bausmės atlikimo), Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos charakterizuojamas kaip teigiamai besielgiantis gyventojas, nusiskundimų dėl elgesio, triukšmo E. V. atžvilgiu negauta, gyvena socialiai teigiamoje šeimoje, nusikaltimo darymo metu atliko antraeilį – padėjėjo – vaidmenį, leidžia manyti, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymas neigiamai paveiktų E. V. socialinius ryšius, parodo, jog E. V. stengiasi sukurti pozityvius ryšius su aplinka, pasitaisyti (2 t., b. l. 1-3, 17, 28, 69). Visa tai sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija laiko, kad teismo sprendimas atidėti bausmės vykdymą ir paskirti auklėjamojo poveikio priemonę užtikrina nepilnamečio E. V. resocializacijos bei adaptacijos visuomenėje galimybes, skatina jo asmenybės ugdymą. Kolegija konstatuoja, kad bausmės vykdymo atidėjimas ir auklėjamojo poveikio priemonės skyrimas E. V. atitinka nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties esmę, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas taipogi pažymi, jog prokuroras, apeliaciniu skundu prašydamas LR BK 92 str. nuostatų netaikyti ir paskirtos bausmės vykdymo neatidėti, netinkamai suformulavo šį prašymą. Kadangi apelianto prašymai apibrėžia apeliacinio skundo ribas, yra svarbus jų tikslumas, konkretumas. Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas. Kadangi E. V. skundžiamu nuosprendžiu atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, tai aptartas prokuroro prašymas turėjo būti formuluojamas kaip prašymas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą, o ne paskirtos bausmės vykdymo neatidėti. Be to, nelogiškas prokuroro prašymas E. V. pripažinti kaltu bei paskirti jam laisvės atėmimą. E. V. jau yra pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, todėl nuteistasis antrą kartą kaltu nepripažįstamas ir neteisiamas.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai E. V. pripažino kaltu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Apelianto teiginys, kad teismas negalėjo remtis N. J., E. M. ir R. G. atžvilgiu priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais, nes juose nėra tirta ir įrodyta jo kaltė padarius nusikaltimą, nepagrįstas. Nors šiuose nuosprendžiuose nenagrinėtas E. V. kaltės klausimas, šiais nuosprendžiais konstatuotos faktinės aplinkybės su nusikalstama veika susieja ir E. V.: Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-05-02 nuosprendžiu nuteisti N. J. ir E. M., dalyvavę to paties nusikaltimo padaryme, vėlesniu nuosprendžiu nuteistas R. G. už melagingų parodymų davimą teisme, tuo pagrindu teismas atmetė jo teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kaip apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, nukentėjusiojo M. Š., liudytojų V. B., A. L., R. P., M. K. parodymai tiesiogiai jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme nepatvirtina, tačiau kartu su kitais byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo G. V. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu yra aiškūs, detalūs, nuoseklūs, atitinka kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. Apelianto nurodyti tariami neatitikimai tarp G. V. parodymų vertintini kaip niekuo nepagrįsta, neatitinkanti bylos aplinkybių apelianto interpretacija. Taipogi nėra jokio pagrindo manyti, kad teismas suteikė privilegiją G. V., kaip policijos pareigūnui, ir jo parodymams, toks nuteistojo teiginys deklaratyvus, nepatvirtintas bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojo R. G. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kaip neatitinkančius kitų byloje esančių duomenų. Šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina, papildo kitų įrodymų pagrindu nustatytas bylos aplinkybes, yra išsamūs, nuoseklūs, jis pats patvirtino jų teisingumą ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų metu (1 t., b. l. 38-41, 42-46), be to, teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta tyrėja I. E. paaiškino, kad R. G. apklausos metu pats viską papasakojo, savanoriškai davė parodymus, jo atžvilgiu nebuvo naudojamas joks smurtas ar daromas spaudimas, protokolą jis perskaitė, jokių pastabų neturėjo (2 t., b. l. 40). Kaip matyti iš bylos duomenų, R. G. buvo nuteistas už melagingų parodymų davimą teisme, nagrinėjant E. V. bendrininkų N. J. ir E. M. kaltės klausimą. Visa tai paneigia apelianto skundo argumentus, kad turėjo būti vertinami šio liudytojo teisme duoti parodymai, teismas nepagrįstai ikiteisminio tyrimo metu duotus R. G. parodymus pripažino leistinais ir tinkamais jo kaltės įrodymais. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį E. V. atžvilgiu grindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nustatytų jų vertinimo taisyklių, jų visuma. Liudytojo R. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai vertintini sistemiškai kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis, jie, patvirtindami, papildydami vieni kitus, sudaro vieningą nusikalstamos veikos vaizdą. Nuteistojo argumentas, kad teismas pripažino jį neigiamai charakterizuojamu, neatitinka tikrovės. Teismas įvertino nuteistojo E. V. asmenybę kompleksiškai - atsižvelgė ne tik į jį neigiamai, bet ir į teigiamai charakterizuojančius duomenis (2 t., b. l. 51). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. V. kaltė jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu visiškai įrodyta nuosprendyje išdėstytų iš išanalizuotų įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl E. V. kaltės, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, atidėjus bausmės vykdymą, E. V. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, - ir nustatytas šios poveikio priemonės terminas 1 metams 6 mėnesiams. Tačiau LR BK 87 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog elgesys gali būti apribojamas nuo 30 dienų iki 12 mėnesių. Esant šiai aplinkybei, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė LR BK 87 str. 1 d. normą, nepagrįstai nustatydamas ilgesnį nei numato įstatymas elgesio apribojimo terminą, ir tokiu būdu E. V. neteisingai paskyrė bausmę. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, trumpinant paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo – terminą.

Apylinkės teismas prieštaringai pasisakė kardomosios priemonės klausimu, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, kad E. V. kardomoji priemonė nepaskirta, o rezoliucinėje dalyje nurodydamas E. V. paleisti teismo salėje. Iš bylos duomenų matyti, kad E. V. šioje byloje kardomoji priemonė – suėmimas - nebuvo paskirta. Kadangi aptartas klausimas nekeičia nuteistojo padėties, kolegija tik atkreipia dėmesį, kad, nesant paskirtai minėtai kardomajai priemonei, teismas nepagrįstai nurodė E. V. paleisti teismo salėje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 1 p., 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-10-04 nuosprendį.

E. V. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimo – terminą sutrumpinti iki 12 (dvylikos) mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.