- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-12
- Bylos Nr.
- eI2-3145-609/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05268-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas, yra nepagrįstas, nes iš naujo nagrinėjant jos prašymą, atsakovas nenustatė naujų faktų ir duomenų apie jos keliamą grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjos vertinimu, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. liepos 29 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra tokio paties turinio, kaip ir ankstesnė išvada, nes yra grindžiama tais pačiais faktais, t. y. 2023 m. rugsėjo 28 d. jos užpildytu Klausimynu, kuriame ji nurodė, kad pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, daroma išvada, kad asmuo, Klausimyne nurodydamas, kad pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, taip pat paaiškinime teigdamas, kad Rusija Ukrainoje kariauja su fašizmu ir Krymas priklauso Rusijai, taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Pareiškėjos vertinimu, pateikdamas naują išvadą, VSD neatliko jokių veiksmų bei nenustatė ir netgi nesistengė nustatyti jokių naujų faktinių aplinkybių, o vadovavosi tuo pačiu 2023 m. rugsėjo 28 d. jos užpildytu Klausimynu, nežiūrint į tai, kad po sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjimo, Migracijos departamentui atnaujinus jos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nagrinėjimą, ji užpildė naują Klausimyną, kuriame nurodė, kad Rusijos pradėtam karui, kad Krymas priklauso Ukrainai, nepritaria.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad priimdamas Sprendimą, atsakovas objektyviai visų ją charakterizuojančių savybių neįvertino, t. y. neįvertino to, jog Lietuvoje ji gyvena nuo 2013 metų, Lietuvoje turi nekilnojamąjį turtą, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. sausio 13 d. dirbo Lietuvoje ir darbo vietą buvo priversta palikti dėl pablogėjusios sveikatos būklės ir neįgalumo, kad ji yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, kuris yra profesionalus karys ir nuo 2000 metų atlieka karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, kad ji ilgą laiką gydosi, jos sveikatos būklė yra sudėtinga (operuotas smegenų auglys), todėl jai yra reikalinga nuolatinė priežiūra ir pagalba, kurią gali suteikti tik jos sutuoktinis, nes pareiškėja Lietuvoje neturi giminių, išskyrus sutuoktinio gimines, o su Baltarusijoje gyvenančiais giminaičiais seniai nepalaiko jokių ryšių, su Baltarusija neturi jokių ekonominių, socialinių ir kultūrinių ryšių ir Baltarusijoje nėra buvusi daugiau nei metus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja bei jos atstovas skundą palaiko ir prašo jį patenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka. Teigia, kad leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išduotas 2019 m. sausio 16 d. Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu ir užpildė Klausimyną. Pildydama Migracijos departamento klausimyną, atsakydama į Klausimyno 10 klausimą (ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje) pažymėjo atsakymą „Taip“, atsakydama į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?) pažymėjo, kas Krymas priklauso „Rusijos Federacijai“. Paprašyta raštu pakomentuoti savo atsakymus į klausimyno 10 ir 11 klausimus pareiškėja pateikė raštišką paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Rusija Ukrainoje kovoja su fašizmu, o Krymas priklauso Rusijai todėl, kad Kosovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos po įvykusio referendumo, taigi ir Krymas po įvykusio referendumo priklauso Rusijai, nes taip nori žmonės.
Pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 29 d. gavo VSD raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 str. 4 d., VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą. Pildydama Klausimyną, pareiškėja 2023 m. rugsėjo 28 d. nurodė, kad ji pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje ir Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Paaiškinime, rašytame 2023 m. rugsėjo 28 d., pareiškėja nurodė, kad Rusija Ukrainoje kariauja su fašizmu, o Krymas priklauso Rusijai dėl surengto referendumo, kurio norėjo gyventojai. VSD vertinimu, nurodydama, kad pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainoje, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, paaiškinime teigdama, kad Rusija Ukrainoje kariauja su fašizmu ir Krymas priklauso Rusijai, pareiškėja išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, bei yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai, keletą kartų per metus, vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, turėdama leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėja gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją, pareiškėjos pažiūras ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pagal kompetenciją atlikdamas individualų pareiškėjos vertinimą, Migracijos departamentas nustatė, kad leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2019 metais ir jį pareiškėja turėjo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2019 m. sausio 30 d. Pareiškėjos sutuoktinis (santuoka sudaryta 2019 m. birželio 25 d.) yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Nustatyta, kad nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėja buvo susituokusi su kitu Lietuvos Respublikos piliečiu (santuoka sudaryta 2013 m. sausio 19 d., ištuoka 2016 m. balandžio 14 d.). Pareiškėjos sūnus, gim. 2001 m. gruodžio 21 d., yra Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2016 m. spalio 10 d. turėjo leidimą laikinai gyventi. Yra duomenų apie tai, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. sausio 13 d. pareiškėja buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Taip pat nustatyta, kad nuo 1993 m. sausio 16 d. iki 2013 m. sausio 31 d. pareiškėja gyveno ir dirbo Baltarusijos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Migracijos departamentas turi duomenų apie tai, kad 2017 m. pareiškėjai buvo atlikta galvos operacija šalinant auglį. Pareiškėjai yra nustatytas 45 procentų darbingumo lygis. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis yra ilgalaikiai, pareiškėja neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Siekiant išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, 2023 m. lapkričio 3 d. buvo atlikta pareiškėjos apklausa, kurios metu pareiškėja nurodė, kad ji gimė Ukrainoje, vėliau gyveno Lietuvoje ir čia baigė mokyklą, o studijuoti išvyko į Baltarusiją. Baltarusijoje ir dabar gyvena jos mama, tačiau ji su ja nebendrauja. Baltarusijoje ji buvo susituokusi su Baltarusijos piliečiu. Iš šios santuokos turi vaikų, kurie kartu su tėvu yra išvykę gyventi į JAV. Į Lietuvos Respubliką ji atvyko gyventi 2013 metais, nes čia susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu. Šiuo metu ji yra susituokusi su kitu Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjos vaikai su ja bendrauja per nuotolį ir jos nelanko. Paprašyta pakomentuoti savo atsakymus į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pareiškėja nurodė, kad Krymas anksčiau priklausė Rusijai, todėl ir dabar teisėtai priklauso Rusijai, o Rusijos kariuomenė Krymą saugo. Nurodė mananti, kad po kurio laiko Lietuvos žmonės irgi taip pat vertins. Pokalbio metu bandė išvesti paraleles su situacija Kosove, kaltino JAV organizavus referendumą Kosove. Galvoja, kad tokia situacija, kai kariuomenė užima kitos valstybės teritoriją, žmonijos istorijoje yra įprasta, o šiuolaikiniam žmogui apskritai yra būdingi pirmykščio žmogaus instinktai. Teigė, kad JAV taip pat nesilaiko teisės, o Lietuvoje gyvenantys žmonės daug ko nežino. Teigė, kad jai yra žinoma, kad Kaliningradas Rusijai, o Klaipėda Lietuvai atiteko pagal tą pačią sutartį. Jeigu Rusija turės Vokietijai atiduoti Kaliningradą, tai Lietuva Vokietijai turės atiduoti Klaipėdą. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į klausimyno ir apklausos klausimus ir VSD rašte nurodytą informaciją, konstatavo, jog pareiškėja remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir yra lojali Rusijos režimui, todėl gyvendama Lietuvos Respublikoje, ji gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Migracijos departamentas taip pat įvertino, kad pareiškėja leidimo nuolat gyventi turėjimo laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2023 m. birželio 30 d. 12 kartų vyko į Baltarusijos Respubliką, o atsižvelgus į tai, kad pareiškėja praeityje turėjo apie 20 metų trukusius darbo santykius minėtoje valstybėje, šia prasme pareiškėja laikytina pažeidžiama, nes manipuliuojant jos turėtais ekonominiais ryšiais, Baltarusijos režimas gali ją šantažuoti.
Įvertinęs, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kitas minėtas su pareiškėja susijusias aplinkybes, Migracijos departamentas konstatavo, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiu sutuoktiniu, pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje, pareiškėjos sveikatos būklė, nustatytos diagnozės ir žemas darbingumo lygis negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Išvada yra nepakankamai individualizuota, kad VSD ar Migracijos departamentas turėjo vertinti pareiškėjos vėliau užpildytą klausimyną. Atnaujinus pareiškėjos prašymo dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo nagrinėjimą buvo vertinamas Klausimynas, kuris buvo pateiktas su šiuo prašymu. Pareiškėja 2024 m. liepos 27 d. teikė naują prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi su nauju klausimynu, tačiau minėtas prašymas buvo nepriimtas, nes buvo atnaujintas ankstesnio prašymo nagrinėjimas.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas neatliko pareiškėjos individualaus vertinimo. Jo vertinimu, VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, Sprendimo proporcingumą. Atsakovo vertinimu, Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad ji nekelia grėsmės valstybės saugumui. Teigia, jog tiek Klausimyne, tiek rašytiniuose paaiškinimuose, tiek apklausos metu pareiškėja patvirtino, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tokiu būdu pareiškėja sąmoningai reiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ji neturi ryšių su Baltarusija. Duomenys apie valstybės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjos ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, be to, Baltarusijoje gyvena pareiškėjos mama.
Atsakovas teigia, kad teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes ir priėmėm teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašo skundą patenkinti visiškai atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą nurodo, kad su skundu nesutinka.
Teigia, kad pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant ne tik Rusijos (t. y. valstybės, kuri kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai) įvykdytą neteisėtą Krymo aneksiją, bet ir neišprovokuotą karinę agresiją prieš Ukrainą, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Reikšdama palankumą Rusijos režimui, pareiškėja yra ir potencialus verbavimo taikinys Rusijos / Baltarusijos režimų jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis režimų jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
Nors pareiškėja teigia, kad ji Rusijos pradėto karo Ukrainoje nebepalaiko, kad ji pakeitė savo poziciją dėl Krymo priklausomybės Rusijai, šios aplinkybės, jas vertinant visos bylos medžiagos kontekste, niekaip nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Šios aplinkybės tik demonstruoja pareiškėjos įsitikinimų labilumą ir siekį išvengti Lietuvos institucijų galimo neigiamo sprendimo jos atžvilgiu.
Trečiojo suinteresuoto asmens VSD teigimu, nuo pat apsigyvenimo Lietuvoje 2013 metais pareiškėja nuolat grįždavo į Baltarusiją. Vien ta aplinkybė, kad pastaruoju metu ji į Baltarusiją nebuvo išvykusi nereiškia, kad pareiškėja nėra palanki Rusijos režimui, kad dažnų grįžimų į Baltarusiją metu negalėjo realizuoti anksčiau aprašytos grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui.
Trečiojo suinteresuoto asmens VSD vertinimu, racionaliai paaiškinama, kad inicijavusi leidimo nuolat gyventi pakeitimo procedūrą ir žinodama neigiamą Lietuvos valstybės institucijų požiūrį į vykimą į Baltarusiją, pareiškėja sąmoningai pastaruoju metu galėjo susilaikyti nuo kelionių į savo kilmės valstybę.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog VSD išvada yra neindividualizuota. Teigia, kad vertindamas pareiškėjos situaciją, Migracijos departamentas rėmėsi dviem VSD išvadomis. Lyginant šias dvi išvadas akivaizdu, kad Išvada yra individualizuota, skirta konkrečiai pareiškėjos keliamai grėsmei valstybės saugumui įvertinti. Vien tai, kad Pareiškėja nesutinka su VSD išvados turiniu ir joje pateiktu grėsmės vertinimu, nereiškia, jog Išvada yra nepagrįsta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD akcentuoja, kad ilgą laiką gyvendama Lietuvoje, pareiškėja taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Valstybinės kalbos mokėjimas yra būtina prielaida užsieniečiui integruotis į visuomenę, suvokti tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Kalbinės integracijos nebuvimas lemia ir pilnavertiškos kultūrinės, socialinės, ekonominės ir politinės pareiškėjos integracijos negalimumą.
Vertindamas pareiškėjos išsakytus Rusijos režimui palankius įsitikinimus, VSD daro išvadą, kad nemokėdama lietuvių kalbos, pareiškėja faktiškai visą laiką gyvena Rusijos informaciniame lauke, formuojamame Rusijos Federacijos valdžios propagandinių naratyvų, nukreiptų prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai yra pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui patvirtinimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi, išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjai 2019 m. sausio 16 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, remiantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Šis leidimas galiojo iki 2024 m. sausio 16 d. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
2023 m. lapkričio 13 d. (Migris) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi buvo nutrauktas tuo pagrindu, kad yra priimtas Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Po to, kai Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas, pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 29 d. prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu nagrinėjimas buvo atnaujintas bei priimtas Sprendimas.
Nesutikdama su Sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos.
Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) sąvoka – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs (Įstatymo 54 str. 4 d.).
Įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, be kita ko, kai pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (Įstatymo 56 str. 1 d.).
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).
Aprašo 109 punkte nustatyta, kad Įstatymo 56 straipsnio 1 punkte nurodytas leidimas nuolat gyventi negalioja nuo jame įrašytos galiojimo pabaigos datos. Leidimas nuolat gyventi gali būti pakeistas Įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais (Aprašo 71 p.). Migracijos departamentui gavus Valstybės saugumo departamento informaciją, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, užsieniečio prašymas pakeisti leidimą skubos tvarka nagrinėjamas bendra tvarka (Aprašo 89 p.). Pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti (Aprašo 90 p.).
Aprašo 104 punkte nustatyta, jog paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Aprašo 105 punkte įtvirtinta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Sprendimas priimtas vadovaujantis Aprašo 90 punktu, kuriame nustatyta, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį prašoma pakeisti.
Kadangi Sprendimas priimtas, sprendžiant pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, šiame kontekste pažymėtina tai, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimo nutraukimas Aprašo 90 punkto pagrindu taikymas siejamas ne su leidimo užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvoje negaliojimu Įstatymo 56 straipsnio 1 punkto pagrindu (t. y. pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui), o su vieno iš Aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytųjų Migracijos departamento sprendimų panaikinti užsieniečiui išduotą galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje priėmimu paminėtuose Aprašo punktuose nurodytais pagrindais.
Pagal Įstatymo 55 straipsnio 1 dalį užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą nuolat gyventi pateikia Migracijos departamentui. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas (Įstatymo 55 str. 2 d.).
VAĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Tuo atveju, jei viešojo administravimo subjektui yra pateiktas konkretus prašymas priimti tam tikrą administracinį sprendimą, šis subjektas ir turi priimti tokį administracinį sprendimą (teigiamą arba neigiamą), kaip jį įpareigojo įstatymų leidėjas, užuot priėmus kitos rūšies administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013; 2015 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).
Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumo, Migracijos departamentas šį prašymą perkvalifikavo ir pagal šį pareiškėjos prašymą dėl leidimo pakeitimo priėmė Sprendimą. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens prašymo perkvalifikavimas, iš esmės nepriimant įstatyme numatytų sprendimų, prilyginamas pareigos motyvuoti priimamus administracinius aktus pažeidimui. Tokia situacija taip pat nėra suderinama su VAĮ įtvirtintu objektyvumo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1433-146/2015).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai neišsprendęs pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Dėl šiame teismo procesiniame sprendime išdėstytų motyvų toks atsakovo priimtas Sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.
Pažymėtina tai, kad Sprendimu panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalie 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies pilietei, Lietuvos Respublikoje įgijusiai ilgalaikio gyventojo statusą, todėl Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio jos statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C 106/89, Rink. p. I 4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. ESTT sprendimo Commune de Mesquer, C 188/07, Rink. p. I 4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ESTT sprendimo Mau, C 160/01, Rink. p. I 4791, 34 punktą).
ESTT jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, byloje Nr. C-636/16, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama.
Dėl visuomenės saugumo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C 273/97, Rink. p. I 7403, 17 punktą; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C 285/98, Rink. p. I 69, 17 punktą; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C 423/98, Rink. p. I 5965, 18 punktą ir 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C 186/01, Rink. p. I 2479, 32 punktą). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. sprendimo C. O. ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 punktus; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C 70/94, Rink. p. I 3189, 27 punktą; minėto sprendimo Albore 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C 398/98, Rink. p. I 7915, 29 punktą).
Pagal Įstatymo nuostatas, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, panaikinamas, jeigu: leidimas gautas apgaulės būdu (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (Įstatymo 54 str. 1 d. 21 p.); užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.); užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą (Įstatymo 54 str. 1 d. 4 p.).
Nors pagrindo, numatyto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžtis („ <...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; <...>“), yra identiška ar panaši į kitų Įstatyme numatytų pagrindų, susijusių su užsieniečių Įstatyme numatyto statuso (ar leidimo) įgijimu / išlaikymu, apibrėžtis – pagrindas atsisakyti išduoti, panaikinti ir atšaukti nacionalinę vizą („ <...> jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.); atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui („<...> jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui („<...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.); panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui („<...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.); prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje, nustatytus kriterijus, nesuteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos, nesuteikti laikinos apsaugos, panaikinti užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą („<...> yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 88 str. 2 d. 5 p. ir 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p. ir 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p.); neįleisti į Europos Sąjungos valstybės narės pilietį ir jo šeimos narį į Lietuvos Respubliką („<...> jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 98 str. 2 p.); panaikinti Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje („<...> šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 106 str. 1 d. 1 p.), jis (pagrindas, numatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje, kas suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.) panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos / konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas / nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje.
Išdėstytu teisiniu reguliavimu buvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio l3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje taip pat buvo sprendžiama dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo asmeniui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje konstatavus, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėjos atžvilgiu priimtas Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas, konstatavus, jog Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai neatliko pareiškėjos situacijos vertinimo, todėl sprendžiant klausimą ar pareiškėja kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas turėjo iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų.
Iš Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, yra itin formalus, pagrįstas išimtinai VDS 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) ir VSD 2024 m. liepos 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos šeiminę padėtį, nurodė, kad ją sieja šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ekonominiai ryšiai nenustatyti), iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėja, vertinimas. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendime ir VSD 2024 m. liepos 29 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo teisėtu ir pagrįstu. Tai lemia, kad Sprendimas turi būti panaikintas.
Nors Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar uždraudimo į ją atvykti klausimas, toks sprendimas sukuria prielaidas tokiems veiksmams, be to, atsižvelgiant į gero administravimo ( atsakingo valdymo) principą, netoleruotina situacija, kai ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas bei jo šeimos nariai ilgą laiką būna teisiškai neapibrėžtoje situacijoje jo teisinio statuso aspektu.
Pareiškėja prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).
Administracinėse bylose už kiekvieną skundą, nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30,00 Eur žyminis mokestis, o paduodant skundą elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą skundą, t. y. 22,50 Eur (ABTĮ 35 straipsnio 1, 3 dalys).
Žyminio mokesčio mokėjimo prievolė sąlygota ABTĮ, todėl pareiškėjos patirtos išlaidos, susijusios su žyminio mokesčio mokėjimu, laikytinos būtinomis.
Nors pateiktas mokėjimo nurodymas patvirtina, kad AB SEB banke 2024 m. rugsėjo 23 d. buvo sumokėtas 23,00 Eur žyminis mokestis, pareiškėjai priteistina įskaityta 22,50 Eur žyminio mokesčio suma.
Susipažinusi su pareiškėjos prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas bei įrodymais, kuriais grindžiamas šis prašymas (2025 m. sausio 13 d. sąskaita už teisines paslaugas ir SEB banko 2025 m. sausio 13 d. išrašas), juos įvertinusi pagal ABTĮ 56 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie patvirtina pareiškėjos patirtų išlaidų realumą ir sąsajumą su suteiktomis teisinėmis paslaugomis šioje administracinėje byloje.
Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinus pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas teikiant teisines paslaugas šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, atsižvelgiant į tai, kad prieš tai pareiškėjos atžvilgiu priimtas faktiškai analogiškas Migracijos departamento sprendimas buvo panaikintas, taip pat į teismo posėdžio trukmę, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašoma priteisti suma (1 000 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjai iš atsakovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. L. skundą patenkinti visiškai.
Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti.
Pareiškėjos A. L. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti iš dalies ir pareiškėjai A. L. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 500 (penkis šimtus ) Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje prašymo netenkinti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.