Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Kauno ir Marijampolės apskrityse patikslintą pareiškimą atsakovei Jonavos rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Kauno ir Marijampolės apskrityse patikslintu pareiškimu prašo ištirti, ar Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 1TS-240 „Dėl Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo“ 1 punktu patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas, Aprašas) 6 punktas, nustatantis, kad savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus (leidžia įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunkčiuose nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkst. eurų, atitinka:

– Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos.“ (2019 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. XIII-2398 redakcija (nuo 2019-10-01) (TAR, 2019, Nr. 2019-12398);

– Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, kuris reiškia, kad „savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;“ (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatos dalį, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso „sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas.“ (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad „savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba.“ (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte išdėstytą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kuris reiškia, kad „viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta, tikslų.“ (2019 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XIII-2123 redakcija (nuo 2019-11-01) (TAR, 2019-05-28, Nr. 8421).

Pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodė, kad Jonavos rajono savivaldybės taryba 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 1TS-240 „Dėl Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo“ 1 punktu patvirtino Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašą. Apraše inter alia nustatyta: „4. Savivaldybės turtą patikėjimo teise valdo: 4.1. savivaldybės administracija; 4.2. kitos savivaldybės biudžetinės įstaigos, kurioms vadovaujantis Įstatymu ir Aprašu, savivaldybės turtą valdyti patikėjimo teise perduoda savivaldybės institucijos; 4.3. Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti kiti asmenys, kuriems, vadovaujantis Įstatymu ir Aprašu, savivaldybės turtą valdyti pagal patikėjimo sutartį perduoda savivaldybės taryba. <...> 5. Savivaldybės taryba priima sprendimus dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai: 5.1. Aprašo 4.1, 4.2 papunktyje nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra 15 tūkst. eurų ir didesnė; 5.2. savivaldybės turtas pagal patikėjimo sutartį perduodamas Aprašo 4.3 papunktyje nurodytiems subjektams. 6. Savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus (leidžia įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunktyje nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkst. eurų.“

Pareiškėjui kilo abejonių dėl Aprašo 6 punkto atitikties aukštesnės galios norminių teisės aktų – Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2019 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. XIII-2398 redakcija (nuo 2019-10-01) (TAR, 2019, Nr. 2019-12398) (toliau – ir VSTVNDJĮ) 12 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360) (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto ir 48 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2019 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XIII-2123 redakcija (nuo 2019-11-01) (TAR, 2019-05-28, Nr. 8421) (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 8 punkto – nuostatoms.

VSTVNDJĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato „valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai“. VSTVNDJĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama turto patikėjimo teisės sąvoka, tai – „valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Kiti juridiniai asmenys valstybės ar savivaldybės jiems patikėjimo teise perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tiek ir tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta šio įstatymo 10 ar 12 straipsnyje ir turto patikėjimo sutartyje.“

VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos. Tai, kad turto savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba, nurodyta ir VSĮ 48 straipsnio 2 dalyje: „savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba“.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2018-12-11 įstatymo Nr. XIII-1742 redakcija (nuo 2019-07-01) (TAR, 2018-12-18, Nr. 20715) (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. CK 4.106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto patikėjimo teisė – „tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti“. Patikėjimo teisė, kaip išvestinė daiktinė teisė, yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, suteikiant daiktines teises paskirtam turto valdytojui. Todėl akivaizdu, kad sprendimus dėl turto patikėjimo priima (patikėtoju gali būti) turto savininkas.

VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas. To paties straipsnio 6 dalis nustato, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad savivaldybės turtas turi būti valdomas, naudojamas, disponuojama juo vadovaujantis viešosios teisės principu (galima tik tai, kas leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose teisės aktuose). Sistemiškai vertinant anksčiau paminėtų teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai expressis verbis nustato, kad savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba, kad sprendimų dėl disponavimo turtu priėmimas yra išimtinė tarybos kompetencija, kurios niekam negalima perduoti, ir nei VSTVNDJĮ 12 straipsnyje, reglamentuojančiame savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, nei kituose įstatymuose nėra expressis verbis nustatyta, kad sprendimus, susijusius su turto perdavimu patikėjimo teise, gali priimti ne tik savininkas, bet ir kitas (įgaliotas) asmuo, darytina išvada, kad tik savivaldybės taryba, įgyvendindama turto savininko funkcijas, turi teisę priimti sprendimus, susijusius su savivaldybės turto perdavimu patikėjimo teise. O nesant įstatyme expressis verbis įtvirtintų išimčių, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą patikėjimo teise gali perduoti savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo, toks įgaliojimas nėra galimas. Teisėtumo bei įstatymų viršenybės principai draudžia savivaldybės tarybos sprendimu pakeisti įstatymuose nustatytą reglamentavimą.

Viešojo turto patikėjimo teisė yra daiktinė teisė, jai galioja visi daiktinėms teisėms būdingi požymiai. Vienas iš jų – daiktinės teisės turinio apibrėžtumas, kuris reiškia, kad konkrečios daiktinės teisės turinys turi būti įtvirtintas įstatyme. Iš teisės aktais apibrėžto patikėjimo teisės turinio darytina išvada, kad teisę priimti sprendimus dėl savivaldybės nuosavybės teise valdomo turto perdavimo patikėjimo teise teisės aktuose išvardytiems turto patikėtiniams turi savivaldybė, kuri turto savininko teises įgyvendina per atstovaujamąją instituciją – tarybą. Taigi, galima teigti, kad Jonavos rajono savivaldybės tarybos patvirtinto Aprašo 6 punkto pagrindu savivaldybės administracijos direktoriui pavedama įgyvendinti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko ir patikėtojo funkcijas nesant VSTVNDJĮ bei VSĮ jam nustatytos tokios teisės ir siekiant kitų, negu įstatyme nustatytų, tikslų, nes VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalis numato savivaldybės tarybai pareigą nustatyti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo tvarką, tačiau tokios teisės ar pareigos pavesti kitai savivaldybės institucijai įgyvendinti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas (ar jų dalį) nenumato. Todėl konstatuotina, jog savivaldybės taryba suteikė administracijos direktoriui tokius įgaliojimus, kurių suteikti pirmiau nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos galimybės nenumato, o tai laikytina ir VSĮ 4 straipsnio 6 punkto įtvirtinto savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo ir VAĮ 3 straipsnio 8 punkto nustatyto nepiktnaudžiavimo valdžia principo pažeidimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra apibrėžta VSĮ 3 straipsnio 9 dalyje ir ji reiškia Konstitucijos ir įstatymų nustatytą kompetenciją, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija, o taip pat reiškia, kad savivaldybės taryba negali šios kompetencijos atsisakyti ar perduoti jos kitoms savivaldybės institucijoms. Nors VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių institucijos, įstaigos ir organizacijos, savivaldybių įmonės pagal įstatymus savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka ir kad šioje dalyje nurodyti savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, tai nereiškia, kad savivaldybės taryba gali nustatyti bet kokią tvarką ir suteikti papildomus (įstatymuose nenustatytus) įgaliojimus savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir organizacijoms, įmonėms. Šių įgaliojimų pagrindu turto patikėtiniai valdo, naudojasi ir disponuoja savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl savivaldybės taryba nustatydama tvarką turi veikti teisėtai ir suteikti tik įgaliojimus, pagal kuriuos būtų laikomasi turto patikėjimo teisinius santykius reguliuojančių įstatymų normų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjęs, kad savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis). Ši konstitucinė vietos savivaldos veiklos nuostata išplėtota VSĮ 4 straipsnio 6 punkte, kuriame įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Analizuojant Aprašo 6 punkto nuostatas, matyti, kad Jonavos rajono savivaldybės taryba nepaisė VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto, 48 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir leido savivaldybės administracijos direktoriui savo įsakymais savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą perduoti patikėjimo teise kitoms įstaigoms, nors akivaizdu, jog pagal įstatymų numatytą reguliavimą perduoti savivaldybės nuosavybės teise priklausantį turtą patikėjimo teise gali tik savivaldybės taryba ir šios teisės perduoti jokiai kitai institucijai negali, kitaip, ji viršytų įstatymuose nustatytus įgaliojimus ir veiktų ultra vires.

Atsižvelgdamas į tai, kad VSĮ nustato, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas (VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas), taip pat jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba (VSĮ 48 straipsnio 2 dalis), pareiškėjas teigia, kad Aprašo 6 punktas neatitinka VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto bei 48 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, taip pat prieštarauja ir VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatai, skelbiančiai, jog savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos. Be to, Aprašo 6 punkto nuostatos nesuderinamos su VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu bei VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintu nepiktnaudžiavimo valdžia principu.

Pareiškėjas pažymi, jog, analizuojant galiojančius įstatymus, reglamentuojančius turto patikėjimo teisę, kaip aukščiausią nuosavybės teise valdomo turto perdavimo formą, matyti, kad savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektų galimybės valdyti, naudoti turtą bei disponuoti juo yra apribotos, palyginti su, pvz., valstybės turto patikėtojų ir patikėtinių teisėmis. Kaip jau buvo minėta, VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina išskirtinai savivaldybių tarybos, o to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina ne vienas, o du subjektai – Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. VSTVNDJĮ 28 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodyta, kad valstybės turto valdytojas Vyriausybės nustatyta tvarka gali perduoti patikėjimo teise nereikalingą arba netinkamą (negalimą) naudoti valstybės turtą, tačiau savivaldybės turto valdytojui (savivaldybės administracijos direktoriui, biudžetinei įstaigai, savivaldybės įmonei) VSTVNDJĮ nuostatos tokios galimybės nesuteikia.

Taigi, savivaldybės taryba, įgyvendindama VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatą ir nustatydama savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo tvarką, privalo griežtai laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų ir nekeisti imperatyvaus reguliavimo taikant analogiją VSTVNDJĮ reglamentuotam valstybės turto valdymui. Pagal oficialios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik pagal įstatymą.

Atsakovė Jonavos rajono savivaldybės taryba atsiliepime nurodė, kad su Vyriausybės atstovo patikslintu pareiškimu nesutinka dėl toliau nurodomų priežasčių.

Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Atsakovė pažymi, kad iki 2019 m. spalio 1 d. savivaldybių turto patikėjimo teisės perdavimo reglamentavimas buvo gerokai griežtesnis nei tuo metu ir dabar galiojantis valstybės turto patikėjimo teisės perdavimo reglamentavimas, nes nepaisant to, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas, sprendimus dėl valstybės turto patikėjimo teisės perdavimo Vyriausybės nustatyta tvarka priima Vyriausybė, valstybės įmonė Turto bankas, vykdanti centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo funkcijas, arba kitos valstybės institucijos, įstaigos ir organizacijos, o savivaldybės turto patikėjimo teisės perdavimas buvo leistas tik savininkui – savivaldybės tarybai. Lietuvos Respublikos finansų ministerijai 2018 m. rudenį rengiant Įstatymo 5, 6, 10, 12, 14, 15, 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą buvo suvienodintas valstybės ir savivaldybių turto patikėjimo teisės perdavimo reglamentavimas, nustatant, kad savivaldybės turtas patikėjimo teise perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, o savivaldybės institucijos, įstaigos ir organizacijos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka gali priimti sprendimus dėl savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, išskyrus sprendimus, susijusius su šio turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu. Ši VSTVNDJĮ redakcija įsigaliojo 2019 m. spalio 1 d. Įstatymo pakeitimą lydinčiame aiškinamajame rašte Lietuvos Respublikos finansų ministerija aiškiai deklaravo siekį vienodinti valstybės ir savivaldybių turto patikėjimo teisės perdavimo reglamentavimą: „Siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgus į STT rekomendacijas dėl savivaldybių turto patikėjimo teisės reguliavimo, Turto valdymo įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamas įstatymo 12 straipsnis papildomas nuostatomis, kad savivaldybių turto perdavimo, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato savivaldybės taryba. Savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektams (savivaldybių įstaigoms, institucijoms, įmonėms) suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus dėl savivaldybių turto perdavimo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perdavimu kitų subjektų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jeigu įstatymai (pvz., Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas) nenustato ko kita. Be to, 12 straipsnio 3 dalyje papildomai siūloma nustatyti, kad sprendime dėl savivaldybės turto perdavimo kitiems subjektams turi būti nurodytas patikėjimo sutarties galiojimo terminas, kiti, nei įstatyme išvardyti, turto valdymo ir disponavimo juo apribojimai. Siekiant vienodų teisinių santykių dėl valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį, atitinkamai keičiama Turto valdymo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis.“ Taigi, savivaldybių tarybos turi teisę nusistatyti kiekvienai savivaldybei tinkamiausią turto patikėjimo teisės perdavimo tvarką ir turi teisę suteikti galimybę savivaldybės vykdomajai institucijai ir savivaldybės valdomoms biudžetinėms įstaigoms savivaldybės tarybos nustatyta tvarka priimti sprendimus dėl patikėjimo teise valdomo savivaldybės turto patikėjimo teisės perdavimo kitoms savivaldybės įstaigoms.

Atsakovės manymu, palyginus VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcijas, akivaizdu, kad pakeitimu savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir organizacijoms buvo suteikta teisė priimti sprendimus dėl turto disponavimo savivaldybių tarybų nustatyta tvarka, įskaitant ir patikėjimo teisės perdavimą, kuris priskirtinas disponavimu turtu sąvokai, apibrėžtai VSTVNDJĮ 2 straipsnio 1 dalyje: „Disponavimas turtu – teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.“ Apribota liko tik teisė turtą perduoti kitų asmenų nuosavybėn, daiktinių teisių suvaržymo galimybė ir teisė perduoti turtą patikėjimo teise valdyti kitiems juridiniams asmenims. Savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektams (savivaldybių įstaigoms, institucijoms, įmonėms) suteikiami įgaliojimai priimti sprendimus dėl savivaldybių turto perdavimo. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos tiesiogiai nurodo, kad sprendimus dėl disponavimo turi teisę priimti ne tik savivaldybės taryba, bet ir savivaldybės institucijos ir įstaigos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Atsakovė ir numatė tokią tvarką, t. y. Tvarkos aprašo 6 punkte nustatė, jog „Savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus (leidžia įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunktyje nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkst. eurų“.

Taigi atmestini Vyriausybės atstovo argumentai, jog VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas nereiškia, kad savivaldybės taryba gali nustatyti bet kokią tvarką ir suteikti papildomus (įstatymuose nenustatytus) įgaliojimus savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir organizacijoms, įmonėms. Atsakovė numatė ne papildomus (įstatymuose nenumatytus) įgaliojimus, o pasinaudojo VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri tiesiogiai nurodo, kad sprendimus dėl disponavimo turtu turi teisę priimti ne tik savivaldybės taryba, bet ir savivaldybės institucijos ir įstaigos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

Nepaisant to, kad valstybės turto savininkas yra Seimas, Vyriausybė suteikia galimybę sprendimus dėl turto perdavimo iš vienos valstybės biudžetinės įstaigos ar valstybės įmonės perduoti kitai valstybės biudžetinei įstaigai ar valstybės įmonei tų pačių biudžetinių įstaigų ar valstybės įmonių sprendimais. Tik tam tikrais atvejais sprendimo priėmimo teisė palikta Vyriausybei, o nustatyti tvarką, kas ir kokias teises turi priimant sprendimus dėl turto perdavimo, pavesta Vyriausybei. Taigi, Seimas, būdamas valstybės turto savininkas, iš esmės nedalyvauja valstybės turto perdavimo tarp turto valdytojų procesuose ir tai yra norma. Šiuo metu valstybės ir savivaldybių teisė disponuoti turtu VSTVNDJĮ yra reglamentuojama vienodai.

Atsakovė nesutinka su Vyriausybės atstovo argumentais, jog savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektų galimybės valdyti, naudoti turtą ir disponuoti juo yra apribotos, palyginti su valstybės turto patikėtojų ir patikėtinių teisėmis, o savivaldybių nuosavybės perdavimas patikėjimo teise yra apibrėžtas ir reguliuojamas išskirtinai. Nei viena Vyriausybės atstovo nuoroda į teisės aktus to nepatvirtina. Specialiuose teisės aktuose VSĮ ir VSTVNDJĮ valstybės ir savivaldybių turto patikėtojų ir patikėtinių teisės valdyti naudoti turtą ir disponuoti juo yra reglamentuojamos vienodai.

Vadovaudamasis VSTVNDJĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta turto patikėjimo teisės sąvoka Vyriausybės atstovas daro išvadą, kad turtą patikėjimo teise perduoda tik du subjektai – valstybė arba savivaldybės. Atkreiptinas dėmesys, kad nei valstybė, nei savivaldybės pačios nepriima sprendimų, nevykdo turto apskaitos, negali atlikti turto perdavimo veiksmų ir pasirašyti dokumentų, todėl visais klausimais valstybei ir savivaldybei atstovauja teisės aktuose nurodyti subjektai. Vyriausybės atstovo teiginys, kad turtą patikėjimo teise perduoda du subjektai – valstybė arba savivaldybės – nesudaro pagrindo teigti, kad savivaldybės turto perdavimo (perleidimo) klausimais savivaldybių negali atstovauti savivaldybės tarybos įgalioti subjektai (aktualiu konkrečiu atveju – savivaldybės vykdomoji institucija). Ta pati turto patikėjimo teisės sąvoka aiškiai apibrėžia išvardytų subjektų (valstybės ar savivaldybių institucijų, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų) teisę valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės ir savivaldybės turtu. Disponavimo sąvoka apima ir turto perleidimą kitiems subjektams, todėl turto patikėjimo teisės perdavimas yra disponavimas valstybės ar savivaldybės turtu, kurį reglamentuoja teisės aktai. Turto patikėjimo teisės sąvokoje aiškiai atskiriami kiti juridiniai asmenys, kurių teisė patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti valstybės ar savivaldybės turtu yra pabrėžtinai apribota, palyginti su valstybės ar savivaldybių institucijų, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų teisėmis.

Vyriausybės atstovas nurodo, kad pagal VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalį, savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamasi įstatymais, įgyvendina savivaldybės taryba. Tačiau pareiškėjas nenurodė tolesnės straipsnio pozicijos. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai nurodė, kad savivaldybių turto perdavimo, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato savivaldybių tarybos. Atsakovė ir numatė tokią tvarką.

Vyriausybės atstovas nurodo, kad vadovaujantis VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, o pagal VSĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatas „Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba“. Tačiau pareiškėjas cituoja tik dalį VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto. Minėtame punkte toliau nurodyta, kad savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija yra „sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose“. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, atsakovei įstatymo pagrindu yra suteikta kompetencija nustatyti tvarkos taisykles dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo. Ši VSĮ nuostata neprieštarauja specialiojo VSTVNDJĮ nuostatoms, leidžiančioms savivaldybių taryboms ne tik pačioms priimti sprendimus dėl disponavimo turtu, bet ir nustatyti turto perdavimo tvarką, suteikiant sprendimų teisę savivaldybės institucijoms bei įstaigoms.

Pareiškėjo patikslintas pareiškimas yra grindžiamas iš esmės tik abstrakčiais teiginiais dėl Tvarkos aprašo 6 punkto neatitikties VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatoms, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatoms, 48 straipsnio 2 dalies nuostatoms, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui, neišreiškiant aiškios, nuoseklios ir gilesnės teisinės pozicijos dėl prieštaravimo tarp šių aktų.

Pareiškėjas, vykdydamas savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo patikėjimo teise teisinio reguliavimo monitoringą, privalo sistemiškai vertinti Savivaldybės teisinio reguliavimo atitinkamoje srityje visumą, o ne vien pavienes normas, ir pagal tai spręsti apie galimą Savivaldybės veikimą ultra vires ar neteisėtų aktų priėmimą. Pareiškėjas netinkamai, formaliai aiškina Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatas, atsiedamas jas nuo kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą patikėjimo teise.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas prašė ištirti, ar Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 1TS-240 „Dėl Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo“ 1 punktu patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo 6 punktas, nustatantis, kad savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus (leidžia įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunkčiuose nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkst. eurų, atitinka:

– Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos.“ (2019 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. XIII-2398 redakcija (nuo 2019-10-01) (TAR, 2019, Nr. 2019-12398);

– Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatos dalį, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso „sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas.“ (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad „savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba“ (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte išdėstytą nepiktnaudžiavimo valdžia principą (2019 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XIII-2123 redakcija (nuo 2019-11-01) (TAR, 2019-05-28, Nr. 8421).

Dėl Tvarkos aprašo 6 punkto atitikties Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui ir Vietos savivaldos įstatymui

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2019 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. XIII-2398 redakcija (nuo 2019-10-01) (TAR, 2019, Nr. 2019-12398) 12 straipsnio 1 dalis nustato: „Savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360) 48 straipsnio 2 dalis nustato: „Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba“.

VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija: „sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose“.

VSĮ 16 straipsnio 6 dalis nustato: „Išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai“.

Tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta: „Savivaldybės turtą patikėjimo teise valdo:

4.1. savivaldybės administracija;

4.2. kitos savivaldybės biudžetinės įstaigos, kurioms, vadovaujantis Įstatymu ir Aprašu, savivaldybės turtą valdyti patikėjimo teise perduoda savivaldybės institucijos;

4.3. Įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodyti kiti asmenys, kuriems, vadovaujantis Įstatymu ir Aprašu, savivaldybės turtą valdyti pagal patikėjimo sutartį perduoda savivaldybės taryba.“

Tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta: „Savivaldybės taryba priima sprendimus dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai:

5.1. Aprašo 4.1, 4.2 papunktyje nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra 15 tūkst. eurų ir didesnė;

5.2. savivaldybės turtas pagal patikėjimo sutartį perduodamas Aprašo 4.3 papunktyje nurodytiems subjektams.“

Tvarkos aprašo 6 punkte nustatyta: „Savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus (leidžia įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunktyje nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkst. eurų“.

Nurodyta VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, ir ją atkartojanti VSĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, bei VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostata, kad sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, o taip pat VSĮ 16 straipsnio 6 dalis, imperatyviai įtvirtinanti, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai, leidžia spręsti, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijų įgyvendinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kurios savivaldybės taryba negali nei atsisakyti, nei perleisti jokiai kitai savivaldybės institucijai, nes tai tiesiogiai ir imperatyviai įtvirtinta minėtose įstatymo normose.

Turto savininko funkcijų įgyvendinimas apima visų nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių įgyvendinimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2018-12-11 įstatymo Nr. XIII-1742 redakcija (nuo 2019-07-01) (TAR, 2018-12-18, Nr. 20715) 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises.

VSTVNDJĮ 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad disponavimas turtu – teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.

VSTVNDJĮ 2 straipsnio 12 dalis nustato, kad turto patikėjimo teisė – valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Kiti juridiniai asmenys valstybės ar savivaldybės jiems patikėjimo teise perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tiek ir tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta šio įstatymo 10 ar 12 straipsnyje ir turto patikėjimo sutartyje.

CK 4.106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti.

Taigi, patikėjimo teisė yra išvestinė daiktinė teisė ir toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, kai turto savininkas įgyvendina disponavimo teisę jam priklausančiu turtu, suteikdamas daiktines teises paskirtam turto valdytojui. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas dėl turto perdavimo patikėjimo teise yra savininko teisių ir funkcijų įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nei VSTVNDJĮ, nei VSĮ neišskiria jokio turto, dėl kurio savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija disponuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir įgyvendinti turto savininko funkcijas galėtų būti skaidoma pagal kokius nors turto kriterijus ir pasidalijama su kitomis savivaldybės institucijomis. Todėl VSTVNDJĮ ir VSĮ įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ir įgyvendinti tokio turto savininko funkcijas apima visą (bet kokį) savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

Tačiau nagrinėjamu atveju Tvarkos aprašo 5 ir 6 punktais atsakovė savivaldybės tarybos kompetenciją dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu paskirstė tarp savivaldybės tarybos ir vykdomosios institucijos priklausomai nuo turto vertės ir subjekto, kuriam turtą perduoda patikėjimo teise.

Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą, savivaldybės taryba priima sprendimus dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai savivaldybės administracijai ar kitai savivaldybės biudžetinei įstaigai perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra 15 tūkstančių eurų ir didesnė (5.1 papunktis), arba kai savivaldybės turtas pagal patikėjimo sutartį perduodamas Aprašo 4.3 papunktyje nurodytiems kitiems asmenims (5.2 papunktis). Tiriamu Tvarkos aprašo 6 punktu savivaldybės taryba suteikė teisę savivaldybės vykdomajai institucijai priimti sprendimus (leisti įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunkčiuose nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkstančių eurų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Tvarkos aprašo 6 punktu atsakovė nustatė VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte ir 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, kad išimtinės kompetencijos teise sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priima ir savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba, prieštaraujančią teisės normą, nes priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei priklausančiu mažesnės nei 15 tūkstančių eurų vertės turtu suteikė teisę savivaldybės vykdomajai institucijai. Taigi atsakovė pažeidė imperatyvią VSĮ 16 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą teisės normą, kuri draudžia savivaldybės tarybai perduoti kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai įgaliojimus, priskirtus išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Tai draudžia net ir pati, VSĮ 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos sąvoka, kuri imperatyviai nustato, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – „Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija; Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms“.

Atsakovė, grįsdama savo argumentus, nurodo, kad VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalys buvo pakeistos siekiant teisinio aiškumo ir atsižvelgus į STT rekomendacijas dėl savivaldybių turto patikėjimo teisės reguliavimo, o įstatymų leidėjas VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodė, kad savivaldybių turto perdavimo, valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato savivaldybių tarybos. Atsakovė pažymi, kad VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos tiesiogiai nurodo, kad sprendimus dėl disponavimo turi teisę priimti ne tik savivaldybės taryba, bet ir savivaldybės institucijos ir įstaigos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, o tokią tvarką ji ir numatė Tvarkos aprašo 6 punkte. Be to, atsakovė remiasi tuo, kad VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte nurodyta ne tik pareiškėjo cituojama nuostata, kad savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija yra „sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas“, bet ir „šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose“. Todėl šios normos pagrindu atsakovei suteikta kompetencija nustatyti tvarkos taisykles dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo. Ši VSĮ nuostata neprieštarauja specialiojo VSTVNDJĮ nuostatoms, leidžiančioms savivaldybių taryboms ne tik pačioms priimti sprendimus dėl disponavimo turtu, bet ir nustatyti turto perdavimo tvarką, suteikiant sprendimų teisę savivaldybės institucijoms bei įstaigoms.

Tokia atsakovės pozicija, teisėjų kolegijos vertinimu, yra neteisinga. Atsakovės argumentas, kad VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos neva pagrindžia atsakovės teisę Tvarkos aprašo 6 punktu pavesti savivaldybės vykdomajai institucijai priimti sprendimus dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, nes ši įstatymo norma tiesiogiai nurodo, kad sprendimus dėl disponavimo turi teisę priimti ne tik savivaldybės taryba, bet ir savivaldybės institucijos ir įstaigos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo aiškinti įstatymą taip, kad būtų paneigtas imperatyvus draudimas savivaldybės tarybai atsisakyti savo išimtinės kompetencijos. Pažymėtina, kad pirmasis VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalies sakinys įtvirtina, kad „Savivaldybių turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių institucijos, įstaigos ir organizacijos, savivaldybių įmonės pagal įstatymus savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka“ ir tik antrasis šios normos sakinys nustato: „Šioje dalyje nurodyti savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su šio turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.“ Tai reiškia, kad VSTVNDJĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos šioje dalyje nurodytiems savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektams teisę priimti sprendimus, susijusius su savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, kurį akcentuoja atsakovė, suteikia tik po to, kai jiems toks turtas prieš tai perduodamas patikėjimo teise. Kitaip tariant, kitos savivaldybės institucijos pirmiau turi gauti valdyti patikėjimo teise joms perduotą turtą ir tik tada, savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka, turi teisę juo disponuoti. Tačiau būtent teisė, įgyvendinant savininko funkcijas, perduoti savivaldybių turtą patikėjimo teise kitiems subjektams, kurie po to savivaldybių tarybų nustatyta tvarka jį valdo, naudojasi ir disponuoja juo, priklauso tik savivaldybės tarybai, kaip išimtinė jos kompetencija priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės akcentuojama VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisykles nesuteikia teisės atsisakyti toje pačioje įstatymo normoje įtvirtintos išimtinės kompetencijos priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu ar perduoti dalį šios kompetencijos kitoms savivaldybės institucijoms. Kitaip tariant, išimtinė kompetencija priimti sprendimus vienu klausimu negali paneigti absoliutaus imperatyvaus draudimo atsisakyti savivaldybės tarybos išimtinės kompetencijos ar ją riboti bet kuriuo kitu išimtinės kompetencijos klausimu. Remiantis VSĮ 3 straipsnio 9 dalimi ir 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija reiškia, kad tai Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija, todėl ir pati savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms, nustatydama savo žemesnės galios norminiu aktu tokį teisinį reguliavimą, kuris paneigia minėtas imperatyvias VSĮ 3 straipsnio 9 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-22/2013, 2016 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjęs, kad savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, jis yra ribojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis).

Pagal VSĮ 29 straipsnio 1 dalį, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir jeigu šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.

VSĮ 29 straipsnis, apibrėžiantis ir savivaldybės vykdomosios institucijos kompetenciją, tiesiogiai nenumato, kad savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai priskiriama įgyvendinti savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas ir priimti sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kaip minėta, tai yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija pagal VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto ir 48 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios savivaldybės taryba negali atsisakyti. Tai reiškia, kad Tvarkos aprašo 6 punktu savivaldybės vykdomajai institucijai suteikta teisė priimti sprendimus (leisti įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise nėra pagrįsta įstatymu. Atsakovė negali žemesnės galios norminiu aktu suteikti savivaldybės vykdomajai institucijai platesnės kompetencijos ir daugiau įgaliojimų, nei suteikia įstatymai. Pagal oficialios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus teisėkūros srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, inter alia (be kita ko) nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų. Todėl įstatymo įgyvendinamajame teisės akte atsakovė neturi teisės nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų, apribotų įstatyme nustatytą, o remiantis įstatymu gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų pagal įstatymą.

Dėl Tvarkos aprašo 6 punkto neatitikties teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams

VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teisėtumo principas įpareigoja laikytis teisės aktų hierarchijos ir užtikrinti, kad žemesnės galios teisės aktai atitiktų visų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus.

VAĮ 3 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta, tikslų.

Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik pagal jiems priskirtą kompetenciją, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I-1-4/2006, Nr. I-8-15/2007, Nr. I-444-4/2008). Administracinėje byloje Nr. I-444-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų.

Kiekvieno viešojo administravimo subjekto kompetenciją apibrėžia atitinkami teisės aktai. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 str. 2 d.). Ši konstitucinė vietos savivaldos veiklos nuostata detalizuota VSĮ 4 straipsnio 6 punkte, kuriame įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Taigi, vertinant savivaldybės kompetencijos tam tikroje teisinio reguliavimo srityje klausimą, nagrinėjamos bylos atveju vertinant teisę nustatyti Tvarkos aprašo 6 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pirmiausia yra būtina vadovautis specialiaisiais įstatymais, kurie reguliuoja savivaldybės institucijų kompetencijos santykius.

Atsižvelgiant į VSTVNDJĮ ir VSĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl savivaldybės tarybos pareigos vykdyti savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas ir dėl išimtinės kompetencijos priimti sprendimus dėl disponavimo tokiu turtu, kurios savivaldybės taryba negali atsisakyti, akivaizdu, kad savivaldybės tarybai nėra nustatyta įgaliojimų dispozityviai nustatyti, dėl kokio turto ji išimtinę kompetenciją įgyvendins pati, o dėl kokio gali įgalioti savininko funkcijas vykdyti kitą savivaldybės instituciją, kaip nurodyta Tvarkos aprašo 6 punkte. Savivaldybės taryba turi teisę nustatyti perdavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo tvarką, kaip tai numato VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies antrasis sakinys, tačiau, įvertinus imperatyvų VSĮ 3 straipsnio 9 dalies ir 16 straipsnio 6 dalies draudimą atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms, savivaldybės taryba neturi teisės įstatymą įgyvendinančiu žemesnės galios norminiu aktu nustatomoje tvarkoje dalį savo išimtinės kompetencijos pavesti įgyvendinti kitai savivaldybės institucijai.

Tvarkos aprašo 6 punkto nuostata, kad savivaldybės vykdomoji institucija priima sprendimus (leidžia įsakymus) dėl savivaldybės turto perdavimo patikėjimo teise, kai Aprašo 4.1, 4.2 papunkčiuose nurodytiems subjektams perduodamas turtas, kurio vieneto likutinė vertė, neatsižvelgiant į buhalterinėje apskaitoje pripažintą nuvertėjimą, yra mažesnė nei 15 tūkstančių eurų, neatitinka pagal anksčiau nurodytus motyvus VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatų apimtimi, kuria nustatoma, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, taip pat neatitinka VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatų apimtimi, kuria nustatoma, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priklauso sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, ir 6 dalies nuostatų apimtimi, kuria nustatoma, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai, o taip pat neatitinka ir VSĮ 48 straipsnio 2 dalies nuostatų apimtimi, kuria nustatoma, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba.

Įtvirtindama tokią Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatą atsakovė pažeidė teisinį reguliavimą pagal VSTVNDJĮ ir VSĮ, nes nustatė šių įstatymų neatitinkančias nuostatas dėl to, koks subjektas dėl tam tikro savivaldybei priklausančio turto turi teisę įgyvendinti savininko funkcijas. Savivaldybės taryba negali tokios teisės, kaip nurodyta Tvarkos aprašo 6 punkte, įtvirtinti savo žemesnės galios poįstatyminiame akte, t. y. negali nustatyti priešingo arba kitokio, nei įtvirtinta įstatymuose, teisinio reguliavimo. Vadinasi, Tvarkos aprašo 6 punkto nuostata pažeidžia VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą.

Atsakovė taip pat pažeidė ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes Tvarkos aprašo 6 punkto nuostata reiškia, kad savivaldybės vykdomoji institucija sprendimus dėl tam tikro savivaldybei priklausančio turto gali priimti, nors ji nėra subjektas, kuriam tokią teisę suteiktų VSTVNDJĮ ar VSĮ. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatavus Tvarkos aprašo 6 punkto neatitiktį nurodytoms VSTVNDJĮ ir VSĮ nuostatoms, laikytina, kad toks savivaldybės tarybos sprendimu įtvirtintas reguliavimas pažeidė ir VAĮ 3 straipsnio 8 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą.

Įvertinusi nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisėkūros subjektas, šiuo atveju atsakovė, nepagrindė teisės aktais nustatytų įgaliojimų ir teisės priimti Tvarkos aprašo 6 punkto nuostatas, todėl pažeidė teisėtumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 1TS-240 „Dėl Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo“ 1 punktu patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo 6 punktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 daliai, VSĮ 4 straipsnio 6 punktui, VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktui ir 6 daliai, VSĮ 48 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 8 punktui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pripažinti, kad Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 1TS-240 „Dėl Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo“ 1 punktu patvirtinto Jonavos rajono savivaldybės turto perdavimo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise tvarkos aprašo 6 punktas prieštarauja:

– Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai (2019 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. XIII-2398 redakcija (nuo 2019-10-01) (TAR, 2019, Nr. 2019-12398);

– Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 26 punktui ir 6 daliai, 48 straipsnio 2 daliai (2019 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-2321 redakcija (nuo 2019-07-27) (TAR, 2019-07-26, Nr. 12360);

– Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 8 punktui (nuo 2019-11-01) (TAR, 2019-05-28, Nr. 8421).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.