- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-889-185-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00169-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- R. J.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 149 str. 1 d. – laisvės atėmimas ketveriems metams, pagal BK 150 str. 1 d. – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. J. paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011-01-10 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Į R. J. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014-04-25 iki 2014-10-01 išbūtas laikas. Priteista iš R. J. 77,50 Lt dokumentų pateikimo ir 320 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 23 d. apie 17 val. gyvenamojo namo kambaryje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją B. V., grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą bei pavartodamas fizinį smurtą, t. y. suėmęs nukentėjusiąją rankomis už jos rūbų bei rankų, stūmė ją ant sofos, sakydamas, kad tuoj pat seksualiai ją išnaudos, delnu užspaudė jos burną, neleisdamas šaukti pagalbos, liepė nutilti, pagrasinęs, kad bus blogiau, apžiojo jos burną, apnuogino jos krūtinę ir ją čiulpė, išsitraukė savo lytinį organą, grasinimais ir fiziniu smurtu palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą, dėl ko B. V. ranka liesdama ir dirgindama jo lytinį organą, tenkino R. J. lytinę aistrą prieš savo valią, po to jis, t. y. R. J., suėmęs nukentėjusiąją rankomis, metė ją ant grindų, užgulė savo kūnu, numovė jos kelnes, kelnaites, kišo savo pirštus nukentėjusiajai į makštį bei įvedė savo varpą nukentėjusiajai į makštį ir lytiškai santykiavo su B. V. prieš jos valią, padarydamas jai poodines kraujosruvas nosies srityje, kairiajame skruoste, smakre, dešiniajame žaste, odos nubrozdinimus apatinėje lūpoje, pogleivio kraujosruvą mažosios lytinės lūpos srityje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, ir šiais veiksmais seksualiai prievartavo ir išžagino B. V..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-01 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, į teismo posėdį kviesti ir apklausti G. L. bei policijos pareigūną. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu už nusikalstamas veikas, kurių jis nepadarė, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, vertino ir rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, visiškai atmesdamas jį teisinančius įrodymus, kurie paneigia jam pareikštus kaltinimus ir rodo jo nekaltumą. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad jo kaltė byloje yra įrodyta, nors jis pats neigė padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Prie tokios išvados teismas priėjo remdamasis nukentėjusiosios B. V. parodymais, kuriais, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, netikėti nebuvo pagrindo, kadangi nukentėjusiosios parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Tačiau mano, kad nukentėjusiosios B. V. duotus parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai ir neturėjo jais remtis, nes B. V. jį apkalbėjo, tai sąlygojo jų su nukentėjusiąja daugiau kaip dvidešimt metų besitęsiantys konfliktiniai santykiai ir jos neapykanta jam, kai B. V. be jokios priežasties jį žemindavo, įžeidinėdavo, jo atžvilgiu vartodavo necenzūrinius žodžius. Be to, tai ne pirmas kartas, kai nukentėjusioji išsigalvoja nebūtas istorijas ir teisėsaugos institucijų pagalba siekia jį išvaryti iš namų.
Nurodo, kad teisme apklaustų liudytojų B., B. ir E. parodymai nėra informatyvūs, šios liudytojos iš esmės atkartoja tą patį, ką joms sakė pati B. V., o liudytoja J. B. apskritai nurodė serganti depresija ir vartojanti vaistus, todėl nieko neprisimenanti. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta B. V. draugė F. V. K. dėl jokių pateisinamų priežasčių į teismo posėdį neatvyko, tačiau apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi šios liudytojos tik ikiteisminio tyrimo tyrėjai duotais parodymais. Todėl šių liudytojų parodymai negali turėti jokios įrodomosios reikšmės, nes jie nepatvirtina jam pareikštų kaltinimų.
Nurodo, kad apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu, neatsižvelgė į jo paaiškinimus bei jo prašymą byloje apklausti kaimynę G. L. ir policijos pareigūną, t. y. nesuteikė jam galimybės gintis nuo pareikštų kaltinimų bei pateikti teismui jį teisinančius įrodymus. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, niekada neneigė, kad dėl to, jog B. V. jį įžeidė, pavadindama „pederastu“, prieš ją masturbavosi, tačiau jokiu būdu nevertė jos tenkinti jo lytinės aistros ir jos neišžagino. Taip pat neneigė, kad atnešęs B. V. uogienės, užkliuvo už slenksčio ir griūdamas ant grindų, parvertė ir B. V., dėl ko ji galėjo užsigauti. Prašymą apklausti G. L. ir policijos pareigūną jis buvo išsakęs dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir tuo metu bei apylinkės teisme jo prašymas buvo atmestas. Atmesdamas prašymus, nuteistojo nuomone, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus ir bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. nesutinka tiek su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiek su faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, vertino ir rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, visiškai atmesdamas jį teisinančius įrodymus, kurie paneigia jam pareikštus kaltinimus ir rodo jo nekaltumą. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas pakartoja savo versiją, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, bando sumenkinti liudytojų, ypač nukentėjusiosios parodymus, jų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo.
Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad nuteistojo R. J. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl teismo padarytų BPK 20 str. pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei priimtam teismo sprendimui. Apylinkės teismo pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., buvo grindžiama liudytojų, nukentėjusiosios parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami. Nukentėjusiosios byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatu, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Skundžiamame nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. Apeliacinio skundo teiginys, kad apylinkės teismas buvo šališkas, yra deklaratyvus ir pagrįstas iš esmės tik nuteistojo nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl atmetamas.
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kuriais yra grindžiamas minėtų BPK nuostatų pažeidimas, yra tai, kad teismas prioritetą teikė nukentėjusiosios parodymams, nors jie, pasak apelianto, duoti tik siekiant jį apkalbėti. Tačiau aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto skundo teiginiu ir manyti, kad apylinkės teismas, pripažindamas R. J. kaltu dėl BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo, nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios B. V. parodymais, pagal kuriuos nuteistasis, smurtaudamas prieš ją, prievarta tenkino lytinę aistrą bei lytiškai santykiavo su ja prieš jos valią. Skundžiamame teismo nuosprendyje visi ištirti įrodymai yra išdėstyti ir įvertinti, išvados dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo padarytos sugretinus, palyginus juos su kitais bylos duomenimis ir įvertinus jų visumą, nuteistojo gynybos versija motyvuotai atmesta. Apylinkės teismas nenustatė, kad nukentėjusioji būtų davusi melagingus parodymus ar turėjusi pagrindą apkaltinti nuteistąjį nebūtų nusikalstamų veikų padarymu. Tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Todėl darytina išvada, kad pripažindamas nuteistąjį kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais.
Nors nuteistasis R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, taip pat ir apeliaciniame skunde neigė išžaginęs ir seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją B. V. bei nuosekliai laikėsi versijos, jog jis, atnešęs nukentėjusiajai į namus du stiklainius uogienės, paslydo ant slenksčio ir griūdamas ant grindų užgriuvo ant nukentėjusiosios, dėl ko, keliu galėjo užgauti jos lytinius organus, po ko, pakėlęs nukentėjusiąją nuo grindų ją pasodino ant sofos, tačiau nukentėjusiajai pradėjus jį vadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais, jis ant jos supyko bei jai pasakęs, kad „dėjo ant jos“, išsitraukė savo lytinį organą ir stovėdamas priešais ją ėmė masturbuotis, kol jam išsiliejo sperma ant B. V. kelių, kuri, kolegijos nuomone, apylinkės teismo pagrįstai buvo atmesta kaip gynybinė, konstatuojant, jog ją visiškai paneigia byloje ištirti ir išnagrinėti įrodymai – teisiamajame posėdyje duoti nukentėjusiosios, liudytojų L. E., J. B., V. B. parodymai, BPK 276 str. 4 d. tvarka pagarsinti F. V. K. parodymai, specialisto išvada, specialistės – ekspertės teisme duoti paaiškinimai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į nukentėjusiosios B. V. parodymus, tiek ir į jo duotus paaiškinimus, juos analizavo, vertino visumoje su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis ir nurodė, kad, nors R. J. savo kaltės nepripažino, byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų duomenų, kurie laikytini įrodymais, visuma visiškai įrodo, jog apeliantas padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. Su šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis visiškai sutinka ir teisėjų kolegija.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji B. V. viso proceso metu nuosekliai ir detaliai nurodė aplinkybes, kaip jos atžvilgiu buvo padarytos nusikalstamos veikos. B. V. parodė, kad įvykio metu ji viena buvo savo namuose. Išgirdusi beldimą atrakino duris ir pamatė žentą R. J., kuris gyvena su jos dukra tame pačiame name, tik atskirai įrengtame bute. Jis rankoje laikė du stiklainius su uogiene, kuriuos atnešė jai. R. J. pasakė, kad uogienės jai nereikia, nes dar turi savo. Nenorėjo, kad R. J. užeitų į jos namus. Tačiau R. J. ją stumtelėjo ir įėjo į vidų. Pasak nukentėjusiosios, R. J., pastatęs stiklainius, uždarė duris ir jas užrakino, dėl ko ji labai išsigando. Tada jis puolė ją bučiuoti, veidu spaudė jai nosį, apžiojo burną ir atlenkęs jos galvą pūtė į burną orą. Ji stūmė R. J. nuo savęs, liepė jam pasitraukti, tačiau nuteistasis rankomis ją stūmė į virtuvę. Ji laikėsi už durų, tačiau veikiama jėgos griuvo ir trenkė galvą į virtuvės spintelės rankenėlę, dėl ko labai išsigando ir pradėjo iš visų jėgų šaukti. Tačiau R. J. jai uždengė burną, liepė nutilti, sakė, kad bus dar blogiau. Nukentėjusioji parodė, kad tada R. J., pakėlęs ją nuo grindų, tempė į kambarį, sakydamas „eik į kambarį, aš dabar tave išdulkinsiu“. Ji prašė R. J. jos neliesti, siūlė jam pinigų (50 Lt), kad jis jai nieko nedarytų ir ją paleistų. Tačiau R. J., pasakęs, kad jam pinigų nereikia, nutempė ją į kambarį ir nustūmė ant sofos. Jai atsisėdus ant sofos R. J. apžergė jos kojas, išsitraukė savo lytinį organą ir stovėdamas priešais ją liepė jį masažuoti. Prašė R. J. ją paleisti, bet jis jai pasakė „masažuok, kurva“. Tada R. J. pakėlė jos palaidinę, liemenėlę, ištraukė jos krūtį ir ėmė ją čiulpti, vis liepdamas masažuoti jo lytinį organą. Ji dviem pirštais paėmė už R. J. lytinio organo ir jį masažavo. Ji vis prašė R. J. ją paleisti, jam siūlė pinigų, tačiau R. J., pasakęs „kiek aš su tavim kurva vargsiu“, numetė ją nuo sofos ant grindų, numovė jos kelnaitės, pats nusimovė kelnes ir savo rankomis lytinį organą įkišo į jos makštį. Ji verkė, prašė ją paleisti, bandė gintis – griebė R. J. už lūpos, nosies, ausies, tačiau bijojo stipriau priešintis, nes manė, kad ją gali nužudyti. R. J. ją prievartavo maždaug apie 20 min., po to atsitraukė nuo jos, užsimovė kelnes, pakėlė ją nuo žemės, pasodino, jai paprašius, leido apsirengti. Po to jis dar kartą apžergė jos kojas, vėl išsitraukė savo lytinį organą ir stovėdamas priešais ją pats jį masažavo kelias minutes, kol jam išbėgo sperma ant jos džinsinių kelnių. R. J. ranka nuvalė nuo jos kelnių spermą ir pasakęs „seniai galvojau tai padaryti ir padariau“, užsimovė kelnes ir išėjo. Po įvykio jai labai skaudėjo galvą, stuburą ir lytinius organus, ant nosies, kairiame skruoste, ant smakro ir rankų buvo mėlynės. Apie šį įvykį ji kitą dieną (tą pačią dieną dėl streso negalėjo surinkti telefono numerio) papasakojo V. F. K., J. B. ir savo dukrai. Pasak nukentėjusiosios, ji norėjo kviesti policiją, tačiau bijojo tai daryti, galvojo, jog R. J. gali jai keršyti – nužudyti. Bet praėjus kuriam laikui ji vis dar jautėsi labai silpnai, todėl išsikvietė medikus ir apie įvykį pranešė policijai. Nukentėjusioji parodė, kad iki šio įvykio jos su R. J. santykiai nebuvo konfliktiški, tačiau prieš trejus metus jis jau buvo prieš ją smurtavęs, norėjo ją išprievartauti, bet tą kartą ji jam atleido. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes jie ne tik viso proceso metu buvo nuoseklūs, bet juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir jų patikrinimo vietoje metu, manekeno pagalba detalizuodama, kas ir kur su ja buvo daroma, kategoriškai tvirtindama, jog nuteistasis jos atžvilgiu vartojo smurtą ir smurtaudamas prievarta lytiškai su ja santykiavo, ir tenkino savo lytinę aistrą prieš jos valią. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog šio tyrimo veiksmo protokolas surašytas nepažeidžiant BPK 179 str. reikalavimų ir atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus. Byloje esančia specialisto išvada Nr. G 627/14 (05) neginčytinai nustatyta, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusiajai B. V. buvo padaryta poodinė kraujosruva nosies srityje, kairiame skruoste, smakre, dešiniame žaste, odos nubrozdinimas apatinėje lūpoje, pogleivio kraujosruva mažosios lytinės lūpos srityje – nežymus sveikatos sutrikdymas. Pogleivio kraujosruva mažosios lytinės lūpos srityje padaryta kietu buku daiktu, galimai kišant lyties organą, pirštus ar panašiai. Poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimas veide bei poodinė kraujosruva žaste padarytos kietais bukais daiktais, galimai suduodant plaštaka, kumščiu, spiriant ar panašiai. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais. Sužalojimų pobūdis ir lokalizacija prieštarauja tam, kad B. V. būtų galėjusi susižaloti pati. Netikėti šia specialisto išvada kolegija neturi pagrindo, juolab kad šią išvadą dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų, jų pobūdžio, lokalizacijos ir mechanizmo teisme patvirtino ir ją pateikusi specialistė – ekspertė S. M., kuri dar papildomai nurodė, jog užgriūnant padaryti sužalojimus mažosiose lytinėse lūpose neįmanoma. Kraujosruva mažojoje lytinėje lūpoje negali būti padaryta tik išoriškai liečiant, turi būti tiesioginė intervencija į lyties organus. Tokia intervencija gali būti ir su daiktu, ir su pirštu ar su lyties organu, to nustatyti neįmanoma, bet su kojos keliu (kaip tvirtino nuteistasis) tokių sužalojimų padaryti neįmanoma. Pasak specialistės, mažąsias lytines lūpas dengia didžiosios lytinės lūpos, o jose sužalojimų nebuvo. Be to, atsižvelgiant į nukentėjusiosios vyresnį amžių, jos gleivinė yra išsausėjusi. Todėl išoriškai be intervencijos į lyties organus kraujosruva nebūtų atsiradusi. Aukštesniojo teismo nuomone, šios paminėtos aplinkybės, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, visiškai paneigia R. J. iškeltą versiją, kad sužalojimus jis nukentėjusiajai galimai padarė netyčia užgriūdamas ant jos. Nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir kita byloje esanti specialisto išvada Nr. S 149/14(01), kurioje nurodyta, kad ant nukentėjusiosios pateiktų džinsinių kelnių yra rasta sperma, kuri, atlikus DNR tyrimą, pagal gautą DNR profilį sutampa su R. J. DNR profiliu beveik šimtu procentų (99,999999999999 procentai) tikimybe. Taip pat nukentėjusiosios parodymus apie jos atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas iš dalies patvirtina garso įrašų, pateiktų Bendrojo pagalbos centro, Šiaulių skyriaus, apžiūros protokolas. Iš padaryto įrašo stenogramos matyti, kad 2014-04-25 fiksuoti B. V. pokalbiai su Bendruoju pagalbos centru, policija ir greitosios medicinos pagalbos stotimi. B. V. verkdama nurodė, kad ją sumušė bei išprievartavo žentas, jai skauda nugarą, galvą, kitas kūno vietas. Taip pat B. V. nurodė, kad jos žentas už analogišką nusikaltimą jau yra teistas, ją taip pat jau antrą kartą išprievartauja, bet ji pirmą kartą jam dovanojo. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nukentėjusioji savo nurodytos įvykių versijos laikėsi ir bendraudama su kitais, tiek jai pažįstamais, tiek ir nepažįstamais asmenimis. Teisme kaip liudytoja apklausta greitosios medicinos pagalbos felčerė V. B. parodė, kad ji prisimena ir 2014-04-25 iškvietimą, ir nukentėjusiąją. Iš pradžių nukentėjusioji buvo nedrąsi, skundėsi, kad jai visur skauda, o po to pasakė, kad prieš dvi dienas ją išžagino žentas. Iš pradžių tuo nepatikėjo, nes nukentėjusioji buvo vyresnio amžiaus moteris, tačiau ją apžiūrėjusi išoriškai pamatė sužalojimus ant nosies, lūpos, kuriuos, pasak nukentėjusiosios, jai padarė žentas, ir kurie buvo maždaug dviejų dienų senumo, jai (liudytojai) abejonių dėl nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių nebekilo, juolab kad nukentėjusioji bendravo aiškiai, tik buvo labai išsigandusi, sakė, kad žentas gyvena už sienos. Nukentėjusiąją pristatė į ligoninę, daugiau šiuo įvykiu nesidomėjo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji B. V. analogiškai įvykio situaciją papasakojo ir kitą dieną paskambinusi savo draugei F. V. K.. Nepagrįstu laikomas apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų tyrimo reikalavimus, nes nuosprendį pagrindė liudytojos F. V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais, apelianto nuomone, remtis negalėjo. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju apylinkės teismas F. V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apelianto kaltės neįrodinėjo, o minėtos liudytojos parodymus tik perskaitė kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti, ir dėl to, įrodymų tyrimo reikalavimų nepažeidė. BPK 301 str. 1 d. numatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str. 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme nepavykus apklausti liudytojos F. V. K. (ji yra senyvo amžiaus ir sunkiai vaikšto), jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., buvo perskaityti kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Iš minėtos liudytojos parodymų matyti, kad paskambinusi B. V. verkdama jai pasakė, kad ją išprievartavo žentas. B. V. liudytojai nurodė, kad ji buvo viena namuose, kai atėjo žentas, atnešė uogienės, ją padėjo koridoriuje, užrakino duris ir stūmė ją į kambarį. Virtuvėje ji griuvo ir užsigavo nugarą. Po to žentas nutempė ją į kambarį ir liepė masažuoti jo lytinį organą, pūtė jai į burną orą, liepė nusiimti liemenėlę. B. V. liudytojai sakė, kad bijodama, jog jos nenužudytų, ji masažavo žento lytinį organą, jam siūlė 50 Lt už tai, kad jis ją paleistų ir jai nieko nedarytų, tačiau žentas su tuo nesutiko. Po to ją žentas numetė ant grindų, liepė mautis kelnes, kelnaites. Kai nukentėjusioji tai daryti atsisakė, žentas pats numovė jai džinsines kelnes, kelnaites ir ją išprievartavo. Nukentėjusioji liudytojai sakė, kad ji gynėsi, pešdama žentui už plaukų ir traukdama už ausies. F. V. K. parodė, kad po to ji B. V. skambino kiekvieną dieną, nes jai rūpėjo jos sveikata. B. V. guodėsi nugaros skausmu. Po to sužinojo, kad ji kreipėsi į policiją. Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant teisme, šiuo atveju buvo tinkamai vadovautasi BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, liudytojos F. V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. Be to, siekdamas surinkti papildomus duomenis, apylinkės teismas apklausė ir liudytojos F. V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus užfiksavusią tyrėją L. E., kuri parodė, kad F. V. K. ji prisimena, minėta liudytoja dėl senyvo amžiaus sunkiai vaikšto. Apklausos metu jai liudytoja nurodė, kad su nukentėjusiąja yra draugės nuo jaunystės, dėl senatvės ir sveikatos būklės negali susitikti, tačiau labai dažnai kalbasi telefonu, ir jai paskambinusi B. V., verkdama papasakojo apie įvykį. Pasak L. E., liudytoja F. V. K. papasakojo visas aplinkybes, kurias ji užrašė apklausos protokole. L. E. parodė, kad F. V. K. puikiai suprato, ką kalba, yra šviesaus proto ir jai (liudytojai L. E.) jokių įtarimų dėl jos parodymų, kad ji gali ką nors apkalbėti ar sakyti netiesą, nekilo. Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas negalėjo remtis liudytojos J. B. parodymais bei jais grįsti jo kaltę, nes minėta liudytoja nurodė serganti depresija ir vartojanti vaistus, todėl nieko neprisimena. Kaip matyti iš minėtos liudytojos duotų parodymų, jų dalis dėl nukentėjusiosios emocinės būsenos ir sveikatos būklės po aptariamo įvykio atitiko kitus pirmiau aptartus įrodymus, t. y. minėta liudytoja parodė, kad po aptariamo įvykio, tiksliau, kitą dieną, jai paskambinusi B. V. paprašė pas ją užeiti, ir kai ji su nukentėjusiosios dukra pas ją nuėjo, B. V. ėmė skųstis nugaros skausmais, minėjo R. J., iš jos kalbos suprato, kad tarp jų įvyko konfliktas, tik neprisimena jo priežasties, vėliau sužinojo, kad B. V. kvietė greitąją medicinos pagalbą ir buvo išvežta į ligoninę. Todėl kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojos J. B. parodymai.
Taigi visų byloje esančių ir pirmiau aptartų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma šiuo atveju atskleidžia išsamias apelianto nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kurios detaliai aprašytos nuteistajam pareikštame kaltinime. Kolegijos nuomone, visos pirmiau paminėtos aplinkybės, t. y. nukentėjusiosios viso proceso metu duoti nuoseklūs parodymai apie jos atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei tarpusavyje neprieštaraujantys ir vienas kitą papildantys liudytojų parodymai, kurie patvirtina, jog nukentėjusioji savo nurodytos įvykių versijos laikėsi ir po įvykio bendraudama su kitais, tiek jai pažįstamais, tiek ir nepažįstamais asmenimis, nenustačius jokio objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiosios ar liudytojų parodymų patikimumu, juos patvirtinant ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, šiuo atveju visiškai paneigia pirmiau nurodytą nuteistojo versiją ir kartu patvirtina, jog apeliantas, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, su ja atliko išžaginimo bei seksualinio prievartavimo veiksmus.
Nuteistasis apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą - iškviesti į posėdį ir apklausti jo nurodytus asmenis (G. L. ir policijos pareigūną). Prašymas netenkinamas. Pažymėtina, kad analogiškus prašymus nuteistasis buvo išsakęs ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų pirmosios instancijos teismas pasisakė bei motyvuotai juos išsprendė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, apeliantas prašymą apklausti G. L. grindė vien tik aplinkybe, kad ji galėtų charakterizuoti nukentėjusiosios būdą, tačiau nenurodė jokių duomenų, susijusių su šiuo įvykiu, kad G. L. būtų ką nors mačiusi ar girdėjusi, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog šis nuteistojo prašymas nėra reikšmingas ir susijęs su nusikalstamomis veikomis, motyvuotai jį atmetė. Kitas nuteistojo prašymas – apklausti balandžio 27 d. jį atvesdinusią policijos postinę, taip pat pagrįstai buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad ši policijos pareigūnė nėra susijusi su tiriamu įvykiu ir kad nėra duomenų, jog ji ką nors žino apie byloje nagrinėjamas aplinkybes. Nuteistasis ir savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kad jo prašomi apklausti asmenys būtų ką nors matę ar girdėję apie nagrinėjamą įvykį, todėl apklausti nuteistojo prašomus asmenis ir papildomai tirti aplinkybes, kurios nėra reikšmingos ir susijusios su nagrinėjamomis veikomis, nėra jokio pagrindo. Tai, kad apylinkės teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai atmetė nuteistojo prašymą apklausti nurodytus asmenis, savaime nereiškia, kad buvo pažeista apelianto teisė į gynybą.
Taigi esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei skundžiame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d., kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Apeliacine tvarka patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pagrindų nuosprendį pakeisti ar jį panaikinti nenustatė, todėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.