- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-23
- Bylos Nr.
- 2K-496/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Vytautas Greičius, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- J. M.
- Advokatai
- Rimantas Talačka
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (V. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutarties.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą dvejų metų laisvės atėmimu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jo veikoje nesant nusikalstamos veikos požymių. Iš V. M. nukentėjusiajam J. M. priteista 3386,91 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 500 Lt išlaidoms, susijusioms su atstovo pagalba teisme, atlyginti. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai iš nuteistojo V. M. priteista 4235,92 Lt išlaidoms, susijusioms su nukentėjusiojo gydymu, atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi nuteistojo V. M. gynėjo advokato Rimanto Talačkos apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 6 d., apie 17.00 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais keturiais asmenimis bendrininkų grupe, viešoje vietoje – Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties iš chuliganiškų paskatų tyčia spyrė vieną kartą į nugarą J. M., dėl to šis nugriuvo, po to kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys gulintį J. M. pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas. J. M. atsistojus ir ėmus bėgti, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nubėgo jam iš paskos ir Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „Maxima“, pasivijęs J. M., spyrė jam iš nugaros keletą kartų į kojas; J. M. nuo jo smūgių pargriuvus, jis tyčia keturis kartus spyrė gulinčiajam į veidą, padarydamas jam dešiniojo skruostikaulio lūžį su kraujosruvomis veide; taip dėl chuliganiškų paskatų padarė J. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio šio sveikata sutriko ilgiau nei dešimt dienų, dėl to J. M. ilgai sirgo. Tokiais veiksmais V. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasatorius nesutinka nei su pirmosios, nei su apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais, nes, anot jo, buvo tiriami tik jo kaltę pagrindžiantys įrodymai, o ne visi įrodymai byloje kaip visuma. Teismai nuteisė jį neįsigilinę į įvykio, kuriame jis nedalyvavo, aplinkybes, ir neteisingai vertino bylos medžiagą. Kasatorius apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad nukentėjusiojo parodymai prieštaringi ir neteisingi – jie prieštarauja liudytojų parodymams bei kitiems bylos duomenims. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nuteistojo V. M. išvaizda visiškai neatitinka nukentėjusiojo nurodytų jį sumušusių asmenų požymių, o 2009 m. vasario 20 d. papildomos apklausos metu, praėjus keturiems mėnesiams po įvykio, nukentėjusysis jau su smulkmenomis pasakojo, kaip jis buvo mušamas prie parduotuvės „Maxima“, ir nurodė, kad jį agresyviai mušė būtent V. M., nors apklaustas praėjus tik 18 dienų po įvykio nukentėjusysis teigė, kad neprisimena, ar buvo mušamas prie parduotuvės „Maxima“, ir jokio agresyviai jį mušusio asmens nenurodė. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad J. M. 2009 m. vasario 20 d. papildomos apklausos metu nurodė, jog jį sumušė V. M., o prieš tai, 2008 m. gruodžio 9 d. akistatos metu, uždavė V. M. klausimą, ar šis nežino, kas jį mušė prie penkiaaukščio namo į veidą. Taip, anot nuteistojo, buvo patvirtinta, kad ne jis sumušė nukentėjusįjį. Taip pat skunde pabrėžiama, kad tai, jog J. M. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, patvirtina ir parodymai, duoti 2010 m. balandžio 6 d. apeliacinės instancijos teisme, kuriuose šis teigia, kad jam buvo suduotas tik vienas smūgis į veidą. Tai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis J. M. parodė, jog jį sumušę vaikinai iš įvykio vietos iš karto nepasišalino, nors pirmiau teigė priešingai. Apeliacinės instancijos teisme J. M. parodė, kad po įvykio paskambino vyriausiajam sūnui, šis atvyko ir buvo kartu, kol atvažiavo policija ir greitoji pagalba. Tokių parodymų jo pirminiuose parodymuose nėra. Jų nepatvirtina nei policijos darbuotojo 2008 m. spalio 6 d. tarnybinis pranešimas apie įvykį, nei liudytojų parodymai. Liudytojos R. Š. (R.) parodymai taip pat yra nenuoseklūs. Nė vienas liudytojos R. Š. nurodytas nukentėjusįjį mušusių vaikinų požymis neatitinka nuteistojo V. M. išvaizdos, apklausiama vėliau ši liudytoja ėmė keisti parodymus. 2009 m. sausio 15 d. apklausoje R. R. vienos apklausos metu kelis kartus keitė parodymus, kol pareiškė, kad nukentėjusįjį mušė vienas vaikinas ir tai buvo V. M., antras vaikinas nieko J. M. nedarė, tik bandė atitraukti V. M. nuo J. M. 2008 m. lapkričio 13 d. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytoja R. Š. (R.) iš pateiktų nuotraukų atpažino du vaikinus, kurie 2008 m. spalio 6 d., apie 17.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sumušė nepažįstamą vyrą. 2009 m. gruodžio 3 d. pirmosios instancijos teisme liudytoja iš pradžių parodė, kad šį įvykį prisimena; išėjusi iš parduotuvės pamatė, kaip du jaunuoliai daužo vyrą, tačiau, atsakydama į prokurorės klausimą, keitė ką tik duotus parodymus ir teigė, jog nukentėjusįjį mušė vienas žmogus. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino, kodėl liudytoja keitė savo parodymus, o priimdami sprendimus rėmėsi jais, kaip patikimais įrodymais. Taip pat nė vienas liudytojo D. R. nurodytas vaikinų požymis neatitinka nuteistojo V. M. išvaizdos. 2008 m. lapkričio 13 d. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos protokole užfiksuota, kad liudininkas D. R. iš pateiktų nuotraukų atpažino du vaikinus, kurie 2008 m. spalio 6 d., apie 17.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sumušė nepažįstamą vyrą. Vėlesnėse apklausose liudytojas D. R. savo parodymus pakeitė. 2009 m. sausio 15 d. apklausoje jis kategoriškai tvirtino, kad nukentėjusįjį mušė vienas vaikinas ir tai buvo V. M., o 2009 m. sausio 22 d. apklausiamas teisme kategoriško tvirtinimo, kad mušė vienas vaikinas, faktiškai atsisakė ir į prokurorės klausimą, ar antrasis vaikinas mušė nukentėjusįjį, nurodė, jog to nematė; tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šiais parodymais kaip nuosekliais.
Taip pat kasatoriui kelia abejonių nukentėjusiojo patirtos traumos data ir aplinkybės. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad J. M. papildomai paaiškino, jog traumos dieną jis buvo apžiūrėtas Vilniaus universitetinės ligoninės Žalgirio klinikoje; ten jam buvo nustatytas skruostikaulio lūžis. Toks nukentėjusiojo paaiškinimas neatitinka tikrovės, nes įvykio dieną jis į VU ligoninės Žalgirio kliniką nesikreipė, į šią kliniką kreipėsi kitą dieną po įvykio, t. y. 2008 m. spalio 7 d. Įvykio dieną 2008 m. spalio 6 d. J. M. buvo pristatytas ir apžiūrėtas Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje; ten jam buvo nustatyti galvos ir veido sumušimai. Jokio skruostikaulio lūžio nebuvo nustatyta ir po apžiūros jis paleistas namo gydytis ambulatoriškai. Kasatorius mano, kad byloje liko nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis J. M. patyrė skruostikaulio traumą, dėl kurios buvo gydomas VU ligoninės Žalgirio klinikoje nuo 2008 m. spalio 13 d. iki 2008 m. spalio 20 d.
Taip pat atliekant asmens atpažinimo veiksmus buvo pažeistas BPK 192 straipsnis. Tiek nukentėjusiajam, tiek liudytojams V. M. buvo parodytas atpažinti su dviem kitais asmenimis, kurie iš esmės skyrėsi nuo V. M. pagal šiuos požymius: kūno sandarą, amžių, ūgį, veido formą, rūbų modelį, spalvą. Svarbūs atpažinimo požymiai – plaukų ir akių spalva – atpažinimo protokoluose nenurodyti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo V. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Bekišas prašo V. M. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi, priimdamas procesinį sprendimą, jog kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teismas pakankamai aiškiai argumentavo, kodėl neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad nusikaltimą prieš jį įvykdė būtent V. M., kurį jis atpažino asmens parodymo atpažinti metu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusysis davė nuoseklius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu nukentėjusysis taip pat parodė, kad yra tikras, jog kasatorius mušė jį į veidą. Nukentėjusiojo parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Jie buvo vertinami kartu su kitais įrodymais. Dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo laiko ir aplinkybių nėra pagrindo abejoti. Atliekant parodymą atpažinti buvo laikomasi BPK 192 straipsnyje numatytų šio ikiteisminio tyrimo veiksmo taisyklių.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo žemesnės instancijos teismų surinktų įrodymų nevertina. Nuteistojo V. M. kasaciniame skunde nurodomi du su teisės taikymo galima problematika susiję teisiniai argumentai: a) įrodymų vertinimo kaip visumos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvimas; b) netinkamas asmens parodymo atpažinti atlikimas. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tiek iš nukentėjusiojo J. M., tiek ir iš liudytojų D. ir R. R. parodymų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nustatė ir prieš J. M. naudoto smurto apimtį, ir smurtavusį asmenį. Kasatoriaus teigimas, kad neaišku, kokiomis aplinkybėmis J. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nepagrįstas. Tai, kad skruostikaulio lūžis nustatytas tik kitą dieną po įvykio, neduoda pagrindo teigti apie galimą nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą kitomis aplinkybėmis (tai patvirtina rašytinių įrodymų byloje visuma – teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir Všį Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikų vyriausiosios gydytojos pažyma). Taip pat pažymėtina, kad kasatorius savaip interpretuoja 2008 m. gruodžio 9 d. akistatos protokolą byloje, nurodydamas, jog teismai juo neturėjo vadovautis kaip jį kaltinančiu įrodymu, nes jame nurodyta, jog J. M. klausė nuteistojo V. M., kas jį mušė į veidą prie penkiaaukščio namo. Pažymėtina, kad akistatos protokole, kaip ir kituose dokumentuose, esantys duomenys byloje turėtų būti vertinami kaip visuma: tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai taip ir padarė: J. M., paklaustas akistatos metu, ar pažįsta prieš save esantį asmenį, nedviprasmiškai nurodė, kad tai tas asmuo, kuris jį sumušė. Akistatos metu jis uždavė V. M. klausimą ir apie kitus bendrininkus. Apie V. M. veiką ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas parodė ir liudytojas D. R. – apie tai, kad šis smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, kitas asmuo bandė jį atitraukti. D. R. tvirtino aiškiai matęs kasatoriaus veidą. R. R. taip pat gerai atpažino kasatorių, nes aiškiai matė būtent jo veidą. Taigi V. M. tvirtinimas kasaciniame skunde, kad jo pagal jokius požymius nukentėjusysis ir liudytojai neatpažino, yra klaidingas. Parodymai atpažinti atlikti vadovaujantis BPK 192 straipsniu. BPK 192 straipsnis nereikalauja parodymo atpažinti protokole nurodyti akių ar plaukų spalvos. BPK 192 straipsnyje nustatyta, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažinti kartu su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną; parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę; parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. Nagrinėjamoje byloje parodymo atpažinti protokolai surašyti laikantis šių reikalavimų, turi būtinus priedus – nuotraukas, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atliekant parodymo atpažinti veiksmus ir parodymų atpažinti protokolus tiriant teismo posėdyje būtų padaryta esminių BPK pažeidimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. M. (V. M.) kasacinį skundą atmesti.