- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-25
- Bylos Nr.
- ATP-191-382/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-46-3-02114-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Pocius
- Pažeidėjas
- O. J.
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties, kuria administracinėn atsakomybėn patraukto O. J. skundas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo panaikinimo atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. J. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 3 d., 14.10 val., Medingėnų g., Plungės m., vairavo automobilį „Peugeot 607“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nedavė kelio jį lenkiančiam, ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Hyundai Santa Fe“ ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadinti abu automobiliai bei nežymiai sužalota N. S. Tokiais veiksmais O. J. pažeidė KET 5, 9, 106 p. reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 str. 1 d. ir ATPK 127 str. 2 d.
2014 m. lapkričio 19 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus nutarimu O. J. buvo pripažintas kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo ir nubaustas pagal ATPK 127 str. 1 d. – vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų bauda, pagal ATPK 127 str. 2 d. – dvidešimt aštuonių eurų bauda. Paskirtos nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir galutinė nuobauda O. J. paskirta – vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų bauda.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su šiuo nutarimu O. J. su skundu kreipėsi į Tauragės rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Institucijos nutarimą, kuriuo jam paskirta nuobauda.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto O. J. skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad Institucijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad jis sukdamas į kairę neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, netinkamai įvertino esamą ir būsimą eismo situaciją ir neabejotinai sukėlė pavojų eismo saugumui – sudarė kliūtį jį lenkiančiam kito automobilio vairuotojui.
Šalies argumentai
O. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį visiškai neatsižvelgė į tai, kad Institucija administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjo pažeisdama ATPK 272 straipsnio nuostatas, t. y. jis nebuvo supažindintas su administracinio teisės pažeidimo byla, policijos pareigūnai atsisakė priimti ir prie bylos pridėti jo pateiktą papildomą medžiagą (vaizdo įrašą ir nuotraukas) motyvuodami tuo, jog duomenų bylai išnagrinėti ir priimti nutarimą pakanka, o byloje esančių dokumentų kopijas jis gavo tik po to, kai raštu Institucijai pats pateikė prašymą, jau pasibaigus bylos nagrinėjimo procesui.
Toliau apeliantas skunde ginčija pirmosios instancijos skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo jo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio, šališkai remdamasis vien nukentėjusiojo N. S. parodymais, atmesdamas jo ir kartu su juo automobilyje važiavusios R. J. parodymus. Apelianto teigimu, teismas klaidingai nustatė, kad priekyje važiavusi jo vairuojama transporto priemonė važiavo arčiau dešiniojo krašto ir nerodė posūkio signalo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ne jis, o būtent N. S. neįsitikino, jog gali saugiai atlikti lenkimo manevrą. Jo automobilis lėtino greitį su įjungtu kairiojo posūkio signalu ir automobiliui prisiartinus prie menamos ašinės linijos N. S. turėjo būti aišku, kad jis ruošiasi sukti į kairę, todėl N. S. jo vairuojamą bei jau pasisukusią transporto priemonę privalėjo apvažiuoti iš dešinės pusės, o to nepadaręs N. S. pažeidė KET 141.2–141.4, 142 p. reikalavimus. Administracinėn atsakomybėn patrauktas O. J. savo teiginius motyvuoja KET 142 p., kuriame nurodyta, jog jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą. Pasak apelianto, nors N. S. teigia, kad jis jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą, kai susidūrė su kitu automobiliu, tačiau nei jis, nei liudytoja R. S., kuri sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės dešinėje pusėje, nematė juos lenkiančio automobilio. Be to, jei būtų galima tikėti N. S. parodymais, tuomet jo (apelianto) automobiliui turėjo būti apgadintas kairės pusės priekinis sparnas ir priekinis buferis, kadangi po pirmojo smūgio automobilis „Hyundai Santa Fe“ atsitrenkė į jo automobilio šoną, arčiau galo. Taigi, apeliantas daro išvadą, kad N. S. nesilaikė KET 141, 142 p. numatytų reikalavimų ir padarė klaidingą išvadą, jog jis sustos arba suks į dešinę, nors jis rodė kairiojo posūkio signalą. Apeliantas tvirtina, kad automobilio sustabdęs nebuvo, važiavo arčiau skiriamosios juostos, o susidūrimo metu jo vairuojamas automobilis jau visu korpusu buvo priešingoje eismo juostoje ir N. S. galėjo sėkmingai važiuoti tiesiai savo važiavimo kryptimi, nekliudydamas pasukto automobilio.
Apeliantas taip pat pažymi, kad eismo įvykio schemose nėra nei jo, nei N. S. parašų. Eismo įvykio schemoje neužfiksuoti jo automobilio rato pėdsakai, palikti ant kelio dangos, nors jo pateiktose nuotraukose matosi, kad jo automobilio priekinis kairysis ratas jau buvo užvažiavęs ant šaligatvio ir beveik buvo įsukęs į kiemo įvažiavimą. Susidūrimo metu jo automobilis buvo pasukęs į kairę dideliu kampu ir visas automobilio korpusas buvo priešingoje eismo juostoje. Taigi eismo įvykio schema prieštarauja jo darytoms nuotraukoms. Apeliantas įsitikinęs, kad N. S. vairuojamas automobilis į jo automobilį trenkėsi du kartus, t. y. pirmu smūgiu jis trenkėsi į jo automobilio kairės pusės galines dureles ir statramstį, o antru smūgiu – į priekines automobilio kairės pusės dureles. Po antro smūgio jo automobilio priekinė dalis buvo pastumta apie 1,5 m, kairės pusės jo automobilio statramstis ir stogas buvo sulinkę stačiu kampu į automobilio salono vidų. Taigi pirmojo kontakto metu tarp automobilių išilginių ašių buvo beveik status kampas, o susidūrimas įvyko jo vairuojamam automobiliui jau visa ašimi pasisukus į kairę, judant mažu greičiu. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad automobiliui „Hyundai Santa Fe“ apgadinta ne tik priekinė dešinė pusė, bet ir centrinė buferio dalis, sulankstytas valstybinis numeris, centrinė variklio dangčio dalis ir variklio aušinimo radiatoriaus grotelės. Tačiau apylinkės teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl sukelto eismo įvykio, neskirdamas net ekspertizės, kuri būtų pašalinusi visas abejones. Kadangi administracinių teisės pažeidimų jis nepadarė ir Kelių eismo taisyklių nepažeidė, todėl administracinio teisės pažeidimo byla jam turi būti nutraukta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
O. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad vairuodamas automobilį „Peugeot 607“ ir sukdamas į kairę neįsitikino, jog tai daryti saugu, nepraleido jį lenkiančios transporto priemonės ir su ja susidūrė, dėl to buvo apgadintos abi transporto priemonės ir nežymiai sužalotas žmogus.
Apeliaciniu skundu neginčijamas ATPK 127 str. 1 d., 2 d. dispozicijose nurodytų pasekmių atsiradimas – kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimas bei žmogaus sužalojimas, tačiau apeliantas nesutinka, kad jis, sukdamas į kairę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau KET). Apelianto nuomone, eismo įvykiui ir jo pasekmių kilimui įtakos turėjo būtent N. S. veiksmai.
Pagal ATPK 127 str. 2 d. asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir kad tarp jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei ATPK 127 str. 2 d. dispozicijoje nurodytų pasekmių (kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kitokio turto sugadinimo (apgadinimo) ir pan.) yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas O. J., daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog O. J. padarė jam inkriminuotus ATPK 127 str. 1 d., 2 d. numatytus pažeidimus, už kuriuos jis nubaustas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu. Skirtingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina administracinėn atsakomybėn patrauktas O. J., pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu dėl šių administracinių teisės pažeidimų vadovaudamasis ne vien nukentėjusiojo N. S. parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas apelianto kaltę grindė surinktų ir ištirtų įrodymų visuma – administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, eismo įvykio schemomis, fotonuotraukomis, liudytojų parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga. Visi šie aptarti įrodymai, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų padarytų administracinių teisės pažeidimų vaizdą.
Nors kvestionuodamas savo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio apeliantas teigia, kad kaltas yra kito automobilio vairuotojas – N. S., kuris jam važiavo iš paskos, kadangi jis sukdamas į kairę įsitikino, jog tai daryti saugu ir niekam jokios kliūties nesudaro, t. y. pasižiūrėjo per šoninį kairės pusės veidrodėlį ir rodė kairiojo posūkio signalą, o kitas vairuotojas – N. S. pažeidė Kelių eismo taisykles, kuriose nurodyta, kad jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiais apelianto teiginiais. Akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas O. J. savaip interpretuoja šias Kelių eismo taisykles ir jų aiškinimą pateikia sau naudinga linkme.
Pažymėtina, kad KET 141.2 ir 141.3 p. reikalavimų (įsitikinti, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia eismo juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo; įsitikinti, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms) turi laikytis vairuotojas prieš pradėdamas lenkti kitą transporto priemonę, o ne jos lenkimo momentu. Tai konkrečiai nurodyta KET 141 p. dispozicijoje. Pagal KET 141.4 p. – prieš pradėdamas lenkti vairuotojas turi įsitikinti, jog baigdamas lenkti, jis galės laisvai grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei. Taigi, O. J. skunde nurodyti KET 141.2–141.4 p. reikalavimai tiesiogiai taikytini vairuotojams, kurie ketina lenkti priešais važiuojančią transporto priemonę ir privalo įvertinti riziką, kad tai jie galėtų padaryti laiku ir saugiai. Lygiai tas pats pasakytina ir apie KET 142 p., kuriame numatyta, kad jeigu priekyje važiuojantis vairuotojas rodo kairįjį posūkio signalą ir yra persirikiavęs posūkiui į kairę (apsisukimui), važiuojantysis paskui jį privalo apvažiuoti sukančią transporto priemonę iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins eismo juostą.
Šioje byloje tiek pagal nukentėjusiojo N. S. paaiškinimus, tiek pagal byloje esančias fotonuotraukas, eismo įvykio schemą nustatyta, jog N. S. prieš pat susidūrimą jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą, t. y. jis jau buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. S. prieš pradėdamas lenkti priešais jį važiavusį O. J. vairuotą automobilį pažeidė jau minėtus KET 141.2–141.4 ir 142 p. reikalavimus. To nepatvirtina ir paties apelianto pateiktos eismo įvykio nuotraukos, kurios, beje, visiškai sutampa su byloje esančiomis ir policijos pareigūnų darytomis fotonuotraukomis (b. l. 5–13). Akivaizdu, kad sėkmingai ir saugiai baigti lenkimo manevrą N. S. sutrukdė būtent O. J., kuris nesilaikė KET 5, 9, 106 p. reikalavimų, dėl šios priežasties ir įvyko nagrinėjamas eismo įvykis. Tai, kad N. S. automobilis nagrinėjamu atveju buvo lenkiantysis, neabejotinai patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos. Iš fotonuotraukose užfiksuotų automobilių apgadinimų matyti, kad N. S. automobilis priekiniu dešinės pusės kampu trenkėsi į automobilio „Peugeot 607“ kairės pusės vairuotojo ir keleivio pusės dureles. Automobiliui „Hyundai Santa Fe“ apgadinta tik priekinė dešinioji automobilio dalis. Taigi automobilių sužalojimo lokalizacija liudija faktą, kad pažeidėjo automobilis „Peugeot 607“ prieš pradėdamas posūkį į kairę buvo lenkiamas automobilio „Hyundai Santa Fe“ ir privalėjo nekliudyti lenkiančiam automobiliui atlikti šį manevrą. Taigi, apeliantas neteisus tvirtindamas, kad „Hyundai Santa Fe“ automobilis atsitrenkė į jo automobilio šoną, arčiau galo ir kad jis jau buvo įvažiavęs ir visu automobilio korpusu pasisukęs į priepriešinę eismo juostą.
Apeliantas O. J. viso proceso metu tvirtino, kad jis rodė kairiojo posūkio signalą, nukentėjusysis tvirtino priešingai – kad O. J. nerodė jokio posūkio signalo, o tik pradėjo lėtinti greitį ir beveik sustojo. Nesant kitų duomenų, galimybės šią aplinkybę objektyviai nustatyti nėra, tačiau pažymėtina, kad konkrečiu atveju, svarstant dėl O. J. atsakomybės, ši aplinkybė reikšmės neturi, nes posūkio ženklo rodymas (kur lenkimas leidžiamas) sukančiam į kairę automobiliui prieš lenkiantįjį jokios pirmenybės nesuteikia ir nuo pareigos praleisti lenkiantį automobilį bet kuriuo atveju neatleidžia. Taigi posūkio signalo rodymas ar nerodymas šiuo atveju nelėmė eismo įvykio pasekmių.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog O. J., sukdamas į kairę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, netinkamai įvertino esamą ir būsimą eismo situaciją ir neabejotinai sukėlė pavojų eismo saugumui – sudarė kliūtį jį lenkiančiam automobilio „Hyundai Santa Fe“ vairuotojui, nors būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus turėjo realią galimybę pastebėti jį lenkiantį automobilį ir sustabdyti pradėtą sukimo manevrą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent O. J. veiksmai sąlygojo eismo įvykį, yra teisėta ir pagrįsta.
Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog Institucijai nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, šiurkščiai pažeidę administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino. Pasak O. J., jam buvo atimta galimybė susipažinti su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, pareigūnai atsisakė prie bylos pridėti jo pateiktus papildomus duomenys, ant eismo įvykio schemos nėra jo parašo, todėl, apelianto nuomone, akivaizdžiai buvo pažeistos ATPK 272 str. įvardytos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės. Tačiau ir šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad O. J. būtų kreipęsis į administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusią ir nutarimą priėmusią instituciją su prašymu leisti susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byloje surinktais įrodymais ar pridėti prie bylos papildomus įrodymus (vaizdo įrašą, fotonuotraukas). Byloje yra tik duomenys apie tai, kad O. J. Institucijai 2014 m. lapkričio 19 d. buvo pateikęs prašymą gauti bylos kopiją. Šis jo prašymas buvo tenkintas (b. l. 52). Tai, kad apeliantas bylos kopijas gavo tik tuomet, kai bylos tyrimas jau buvo baigtas, nėra Institucijos kaltė, kadangi apelianto teisė kreiptis dėl dokumentų kopijų išdavimo bet kuriuo proceso metu nebuvo suvaržyta. O. J., žinodamas, kad yra patrauktas administracinėn atsakomybėn už pažeidimų padarymą, savarankiškai galėjo domėtis vykstančiu tyrimu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Institucija 2014 m. lapkričio 19 d. pažeidėjui išsiuntė pranešimą, kuriame išaiškino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinės teises ir pareigas (b. l. 49). Tačiau, kaip minėta jau anksčiau, apeliantas šiomis savo teisėmis nepasinaudojo.
Tai, kad eismo įvykio schemoje nėra nei jo, nei nukentėjusiojo parašų, pripažintina trūkumu, tačiau šis trūkumas nelaikytinas pažeidimu, dėl kurio skundžiama teismo nutartis turėtų būti pripažinta neteisėta.
Atsakant į apelianto argumentus, kad byloje nebuvo atlikta automobilių autotechninė ekspertizė ir dėl to tiek Institucija, tiek teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, pažymėtina, kad ekspertizė skiriama tuomet, kai byloje nepakanka duomenų nustatyti, kokie pažeidimai buvo padaryti tiriamo eismo įvykio metu ir kas tuos pažeidimus padarė. Tuo tarpu iš nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad duomenų, įrodančių O. J. kaltę sukėlus eismo įvykį, pakanka.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados motyvuotos ir pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatos aiškinantis pažeidimo padarymo aplinkybes ir vertinant įrodymus nepažeistos, todėl tiek skundžiama teismo nutartis, tiek ir Institucijos nutarimas yra pagrįsti bei teisėti. Dėl šių aplinkybių apeliacinis skundas atmetamas, nutartis paliekama galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
O. J. apeliacinį skundą atmesti ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.