Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. D.-B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutarties V. D.-B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. D.-B. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad V. D.-B. 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 16.24 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairavo automobilį „Toyota Yaris“, važiuodama per pėsčiųjų perėją nepraleido pėsčiojo ir jį kliudė. Šiais savo veiksmais asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 8 ir 37 punktų reikalavimus.

Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2010 m. lapkričio 15 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) V. D.-B. už ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 12 mėnesių. Nurodė, kad pažeidėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.

V. D.-B. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nutarimą ir bylą nutraukti. V. D.-B. įsitikinimu, Institucijos pareigūnas nepagrįstai, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, atmetė ir nevertino svarbiausių liudytojų – V. D. bei L. Z. – parodymų. Pažymėjo, kad pareigūnas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais bei Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje ir visiškai nevertino kitų byloje esančių įrodymų. Akcentavo, jog galioja nekaltumo prezumpcija, kurią paneigti turi Institucija, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka jai. V. D.-B. teigimu, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog nukentėjusįjį ji kliudė pėsčiųjų perėjoje.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 17 d. nutartimi V. D.-B. skundą patenkino iš dalies: Nutarimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti Institucijoje. Teismas, atsižvelgdamas į administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo sąlygas, jo reikšmę ir protokolo turiniui keliamus reikalavimus, padarė išvadą, kad pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, prieš surašydami protokolą, privalo surinkti pakankamai administracinio teisės pažeidimo įvykį ir pažeidimo sudėtį patvirtinančių įrodymų, kuriuos ištyrusi ir įvertinusi nagrinėjanti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija galėtų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą bei nustatyti su juo susijusias aplinkybes. Pažymėjo, kad Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje nėra konstatuota, jog administracinį teisės pažeidimą padarė būtent V. D.-B.. Minėtas nutarimas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųstas, todėl Institucija privalėjo išsiaiškinti, kas kaltas dėl aukščiau paminėto eismo įvykio, nes ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra surinkta vienareikšmiškų ir neginčijamų V. D.-B. kaltės įrodymų, kad ji važiuodama per pėsčiųjų perėją nepraleido pėsčiojo, dėl to jį kliudė. Pabrėžė, kad administracinėn atsakomybėn patraukta V. D.-B. nuo pat pradžių neigė, kad mažametis pėsčiasis buvo kliudytas perėjoje, tačiau jokie papildomi įrodymai byloje nebuvo renkami ir vertinami, nebuvo kreiptasi į ekspertizės įstaigą dėl specialisto išvados ar ekspertizės atlikimo.

II.

V. D.-B. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. lapkričio 15 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliantės įsitikinimu, daryti išvadą, kad mažametis buvo kliudytas pėsčiųjų perėjoje nėra jokio pagrindo, o ekspertizės atlikimas ar specialisto išvados gavimas bei bylos grąžinimas Institucijai ją nagrinėti iš naujo yra visiškai netikslingas. Pažymi, kad teismas iš esmės neįvertino byloje jau esančių įrodymų, išvada, jog bylos medžiagos nepakanka apeliantės kaltei pagrįsti, yra pagrindas jos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, jog byloje nesant įrodymų, kad eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, tačiau esant pakankamai duomenų konstatuoti, jog eismo įvykis įvyko ženkliai už pėsčiųjų perėjos bei dėl to, kad mažametis staiga išbėgo į gatvę, nėra tikslinga grąžinti bylą Institucijai tirti ją iš naujo. Taip pat pažymi, kad pažeisti nuobaudos skyrimo terminai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-4788/2009, taip pat Administracinių teismų praktika 1. P. 305, Administracinių teismų praktika Nr. 7, P. 259).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė nepažeisdamas minėtų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės bei pašalinti visi prieštaravimai.

Administracinėn atsakomybėn patrauktai V. D.-B. inkriminuotas ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas, kur įtvirtinta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, baudą nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų (pažeidimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija).

Pabrėžtina, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta vienareikšmiškų ir neginčijamų V. D.-B. kaltės įrodymų, kad ji, važiuodama per pėsčiųjų perėją, nepraleido pėsčiojo R. Š. ir jį kliudė. Atkreiptinas dėmesys, jog V. D.-B. nuo pat pradžių nuosekliai neigė, kad mažametis pėsčiasis buvo kliudytas būtent pėsčiųjų perėjoje, tačiau tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų byloje nėra. Taigi, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje esminę reikšmę įgauna visapusiškas bylai reikšmingų įrodymų surinkimas ir prieštaravimų tarp jų pašalinimas.

Remiantis ATPK 256 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. ATPK 277 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai reikalingos specialios žinios yra skiriama ekspertizė. Pagal ATPK 256 straipsnio 2 dalį viena iš įrodymų rūšių yra eksperto išvada. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepakanka duomenų eismo įvykio vietai bei aplinkybėms nustatyti ir tam būtinos specialios žinios, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje skirtina ekspertizė. Pažymėtina, jog apeliantės teiginys, jog eksperto išvada būtų tik tikėtina, tik daroma prielaida, atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teismo ekspertas E. G. aiškiai nurodė, jog byloje esančių duomenų užtenka duoti išvadai dėl vairuotojo techninės galimybės išvengti eismo įvykio (b. l. 56).

Apeliantė taip pat pažymi, kad jos atžvilgiu turėjo būti taikomas in dubio pro reo (visos abejonės bei prieštaravimai aiškinamos kaltinamojo naudai) principas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad minėtas principas gali būti taikomas tik išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigus asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, tokias abejones traktuojant asmens naudai. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, grąžindamas administracinio teisės pažeidimo bylą Institucijai nagrinėti iš naujo ir įpareigodamas skirti ekspertizę, ėmėsi veiksmų, kad kilusios abejonės būtų pašalintos.

Be to, pažymėtina, jog administracinės nuobaudos skyrimo terminai, numatyti ATPK 35 straipsnyje, nagrinėjamu atveju yra nepažeisti.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. D.-B. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.