Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo V. A. ir trečiojo asmens V. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-71-730/2018, kuria patenkintas V. A. komercinės firmos „Ratai“ bankroto administratorės prašymas leisti nukreipti išieškojimą į bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko V. A. turtą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi V. A. komercinei firmai „Ratai“ iškelta bankroto byla, 2013 m. kovo 8 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. V. A. komercinės firmos „Ratai“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Paltaja“ kreipėsi į teismą prašydama leisti nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko (savininkų) turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Šalindama Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodytus procesinio dokumento trūkumus, bankroto administratorė nurodė prašanti teismo priimti nutartį, leidžiančią išieškoti iš V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko V. A. (o ne iš savininkų, kaip buvo nurodyta pirminiame procesiniame dokumente) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Bankroto administratorė nurodė, jog taikos sutartis bankroto procese nebuvo sudaryta, o Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį įmonę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Administratorė nurodė iki teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto negavusi pasiūlymų sudaryti taikos sutartį. Pažymėjo, kad tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nebuvo numatyta prievolė bankroto administratoriui pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams. Tokią prievolė numatyta tik vėlesnėje įstatymo redakcijoje, kuri ginčo procesiniam veiksmui netaikytina.Atsakovas V. A. (V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininkas) su bankroto administratorės prašymu nesutiko. Nurodė, kad bankroto administratorė turėjo pateikti duomenis apie bankroto procese atliktus veiksmus, likusią kreditoriams išieškotiną sumą. Atsakovo nuomone, į procesą turi būti įtraukta „Swedbank“, AB. Atsakovas nurodė, kad jam priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas pažeistų šio turto bendrasavininkių (atsakovo sutuoktinės ir sūnaus) teises. Trečiasis asmuo V. A. (įmonės savininko V. A. sūnus) prašė bankroto administratorės prašymą atmesti. Pažymėjo, jog nebuvo informuotas apie bankroto administratorės atliekamus veiksmus. Trečiojo asmens nuomone, bankroto procesas nepagrįstai tęsiamas. Nurodė, kad atsakovui, jo sutuoktinei ir trečiajam asmeniui priklausantis butas, kurio realizavimo siekia bankroto administratorė, yra įkeistas bankui, todėl nuosavybė į šį turtą tik formali. Pažymėjo, kad teisme neatidalinus bendrasavininkų nuosavybės, nėra galimybės į jį nukreipti išieškojimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi leido bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ bankroto administratorei UAB „Paltaja“ nukreipti išieškojimą į V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko V. A. turto – buto, esančio Naikupės g. 21-8, Klaipėdoje, dalį.Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas bankroto administratoriui pasiūlyti neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams sudaryti taikos sutartį įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d. V. A. komercinė firma „Ratai“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dar iki šios imperatyvios įstatymo nuostatos įsigaliojimo. Teismo vertinimu, tokia aplinkybė lemia, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorė neturėjo prievolės siūlyti skolininkui ir kreditoriams sudaryti taikos sutartį, o teismas turi pagrindą priimti nutartį, leidžiančią išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turimo turto. Teismo konstatavo, kad egzistuoja sąlygos leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininko V. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas V. A. (bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininkas) ir trečiasis asmuo V. A. (bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko V. A. sūnus) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – bankroto administratorės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Bankroto administratorė nepateikė duomenų apie įmonės bankroto procese atliktus veiksmus. Į bylos nagrinėjimą nepagrįstai neįtraukta „Swedbank“, AB ir jos atstovė bei įmonės savininko (atsakovo) sutuoktinė. Bankrutavusios įmonės savininkas nuomojosi įmonės veiklai reikalingas patalpas. Nesant galimybės atsiskaityti už patalpų nuomą, patalpų savininkas pasisavino visus patalpose buvusius įmonės įrengimus, automobilius ir atsargines dalis, šį turtą įskaitęs į įmonės įsiskolinimą. Manytina, kad dėl šių aplinkybių įmonė patalpų savininkui nėra skolinga. Banko darbuotojas buvo užsiminęs apie kredito sutarties pakeitimo galimybę, kas leistų išvengti paskutinio turto pardavimo iš varžytynių. Teismas turėjo savo iniciatyva patikrinti, ar ginčo turto pardavimas nepažeidžia turto bendrasavininkių teisių. Teismas turėjo įvertinti, jog ½ dalis ginčo buto bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovui ir jo sutuoktinei, kuri su įmonės veikla neturi nieko bendra, todėl įmonės prievolių vykdymas iš sutuoktinės turto dalies negali būti vykdomas. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai leido nukreipti išieškojimą į trečiojo asmens V. A. (įmonės savininko sūnaus) turto dalį. Bankroto administratorės prašymas pažeidžia trečiojo asmens teises. Teismas turėjo įvertinti, ar įmonės bankroto procesas pagrįstai tęsiamas jau šešis metus. Bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ bankroto administratorė UAB „Paltaja“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Visos V. A. komercinės firmos „Ratai“ bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis kreditorių susirinkimo nutarimais ir ĮBĮ nuostatomis. Vykdant būtinas bankroto procedūras, buvo kreiptasi į teismą prašant priimti nutartį, leidžiančią bankroto administratorei vykdyti išieškojimą iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turto. Teismas tinkamai įvertino pateiktus duomenis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas).ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Bylos duomenys patvirtina, jog bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankrutavusi įmonė nebeturi turto, iš kurio galėtų būti tenkinami įmonės kreditorių reikalavimai, o taikos sutartis bankroto procese nebuvo sudaryta. Šių faktų apeliantai neginčija. Todėl apeliacinis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog egzistuoja sąlygos leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turimą turtą. Apeliantų keliami klausimai dėl nedisponavimo informacija apie bankroto proceso eigą, nepagrįstai ilgos šio proceso trukmės, nesusiję su apskųstąja nutartimi, todėl apeliacinės kontrolės metu nevertintini. Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantai iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukreipė išieškojimą į konkretų turtą, nesiaiškindamas jo teisinio režimo (jog turtas įmonės savininkui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise) bei neatsižvelgęs į turto bendrasavininkių (įmonės savininko sutuoktinės ir trečiojo asmens V. A.) teises ir interesus. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti apskųstąją nutartį. Apeliacinis teismas pažymi, kad aptariamoje bankroto bylos stadijoje teismas sprendžia dėl sąlygų leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą egzistavimo, t. y. aiškinasi, ar įmonės turto nepakanka prievolėms įvykdyti, vertina taikos sutarties nesudarymo aplinkybes. Šias sąlygas nustatęs bei atitinkamai įvertinęs, teismas leidžia arba neleidžia nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Kaip minėta, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kad šio straipsnio nustatyta tvarka parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas. Vadinasi, įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nutarta išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, bankroto administratorius organizuoja turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, realizavimą, t. y. būtent bankroto administratorius turi nustatyti konkretų įmonės savininko turtą, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreipiamas išieškojimas, ir tik toks turtas gali būti realizuojamas.Pažymėtina, kad leisdamas nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą, teismas bankroto administratoriui tik suteikia teisę (leidimą) atlikti tam tikrus veiksmus ir nesprendžia dėl išieškojimo vykdymo tvarkos. Vadinasi, šioje proceso stadijoje teismui nėra pagrindo nurodyti konkretų savininko turtą, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą tenkinant įmonės kreditorių reikalavimus ar dengiant bankroto administravimo išlaidas. Tokio turto identifikavimo ir išieškojimo į jį nukreipimo teisės aktų nustatyta tvarka pareiga tenka bankroto administratoriui. Dėl nurodytų aplinkybių šioje stadijoje dar nėra aktualūs apeliantų argumentai dėl turto teisinio režimo, nuosavybės formos ir turto bendrasavininkių, hipotekos kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo. Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, leidžiantis nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko turtą, kiek tai susiję su konkretaus turto vieneto (jo dalies), į kurį tikslinga nukreipti išieškojimą įmonės bankroto procese, įvardijimu (identifikavimu), šioje bankroto stadijoje yra perteklinis; konkretaus turto įvardijimas nepagrįstas ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu. Kita vertus, kaip matyti iš bankroto administratorės procesinių dokumentų turinio, administratorė įmonės savininko turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, identifikavimo nesiekė. Be to, ir iš apskųstosios nutarties motyvų nematyti, kad tokios turto identifikavimo ir vykdymo tvarkos klausimai byloje buvo nagrinėti ir tinkamai motyvuoti. Todėl ir dėl šios priežasties apeliacinis teismas daro išvadą, kad įmonės savininko turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, identifikavimas (konkretizavimas) nutarties rezoliucinėje dalyje yra nepagrįstas. Apeliacinio teismo vertinimu, bankrutavusios įmonės savininkui nepaneigus pirmosios instancijos teismo nustatytų sąlygų, kurioms esant leidžiama nukreipti išieškojimą į įmonės savininko asmeninį bei esantį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turtą (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis, 33 straipsnio 1 dalis), t. y. jog nėra galimybės patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų iš įmonės turto, jog bankroto procese nesudaryta taikos sutartis, kiti atskirojo skundo argumentai netenka teisinės reikšmės. Kadangi šioje bankroto proceso stadijoje galėjo būti priimtas bendro pobūdžio procesinis sprendimas leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą (tačiau turto objektų ir (ar) jų dalių nekonkretizuojant) nėra pagrindo vertinti (juolab konstatuoti) įmonės savininko ir (ar) turto bendrasavininkių bei hipotekos kreditoriaus teisių ir interesų galimus pažeidimus, be kita ko, ir šių asmenų įtraukimo į teisminį procesą būtinumo. Kita vertus, apeliacinis teismas, priešingai nei nurodyta atskirajame skunde, neįžvelgia prielaidų išvadai, jog pirmosios instancijos teismas leido nukreipti išieškojimą ne tik į įmonės savininko, bet ir į jo sutuoktinės bei sūnaus (trečiojo asmens) turtą. Tiek teismo nutartis pašalinti bankroto administratorės procesinio dokumento trūkumus, tiek patikslintas prašymo dalykas (paaiškinimai), tiek apskųstosios nutarties turinys patvirtina, kad bankroto administratorė siekė, o pirmosios instancijos teismas suteikė leidimą nukreipti išieškojimą tik į įmonės savininko turtą (jam priklausančią turto dalį). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja pagrindą iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl leidimo išieškoti iš bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko turto, nekonkretizuojant atskirų turtinių objektų (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį, išdėstant ją taip: „Leisti teisės aktų nustatyta tvarka nukreipti išieškojimą į bankrutavusios V. A. komercinės firmos „Ratai“ savininko V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) turimą turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė“.