Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-10-05 · Administracinė byla Nr. AS-403-544-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-10-05
Bylos Nr.
AS-403-544-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
UAB “Cargo Via”
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai
Trečiasis asmuo
UAB “Vilniaus tranzitas”

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. AS6-544/2006Procesinio sprendimo kategorija 54(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2006 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB “Cargo Via” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Cargo Via” skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB “Vilniaus tranzitas” dėl nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

2006 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Cargo Via” su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros inspektoriaus 2006 m. liepos 25 d. privalomąjį nurodymą Nr. 14.2-107 ir Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 1.7-2194, kuriuo privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas. Skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros inspektoriaus 2006 m. liepos 25 d. privalomojo nurodymo Nr. 14.2-107 vykdymą. Pareiškėjas nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikytina, nes privalomasis nurodymas turi būti įvykdytas iki 2006 m. rugsėjo 11 d., todėl akivaizdu, kad iki šios datos teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas, neįsiteisės. Todėl, siekiant užtikrinti teismo sprendimo vykdymą ir išvengti ikiteisminiam tyrimui būtinų daiktinių įrodymų sunaikinimo, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės ir privalomojo nurodymo vykdymas turėtų būti sustabdytas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi skundą priėmė, tačiau prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė. Teismas pažymėjo, kad UAB „Cargo Via” nurodyta aplinkybė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtinas, siekiant užtikrinti teismo sprendimo vykdymą ir išvengti ikiteisminiam tyrimui būtinų daiktinių įrodymų sunaikinimo, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir neturės įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Jei po teismo sprendimo įsiteisėjimo, pareiškėjai bus padaryta materialinė žala, tai šis klausimas galės būti sprendžiamas civiline tvarka.

2006 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros inspektoriaus Antano Kinčiaus 2006 liepos 25 d. nurodymo Nr. 14.2-107 vykdymą. Prašyme nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė taikytina, nes privalomasis nurodymas turi būti įvykdytas iki 2006 m. rugsėjo 11 d., todėl akivaizdu, kad iki šios datos teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas, neįsiteisės. Todėl, siekiant užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės ir privalomojo nurodymo vykdymas turėtų būti sustabdytas. Pažymėjo, kad UAB “Cargo Via” niekada nebuvo prekių savininkas, todėl negali jomis laisvai disponuoti, o pasikeitus aplinkybėms, prekių savininkas sutikimo naikinti prekes nėra davęs. Be to, nei su prekių savininku, nei su kitais asmenimis nėra išspręstas apmokėjimo už prekių pridavimą naikinti ir naikinimą klausimas. Nurodė, kad prekės yra prižiūrimos Vilniaus teritorinės muitinės, todėl prekių naikinimas turi būti derinamas su valstybės įgaliota institucija. Akcentavo, kad sunaikinus kitam asmeniui priklausančias prekes, o teismui patenkinus skundą ir panaikinus privalomą nurodymą, situacijos bus nebeįmanoma atstatyti į prieš tai buvusią padėtį ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes nurodymas jau bus įvykdytas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kad nesiėmus šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, skundo tenkinimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Pažymėjo, kad jeigu dėl privalomojo nurodymo vykdymo pareiškėjui atsirastų žala, jis galėtų reikalauti žalos atlyginimo remdamasis civilinės teisės normomis.

III.

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir sustabdyti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros inspektoriaus Antano Kinčiaus 2006 liepos 25 d. nurodymo Nr. 14.2-107 vykdymą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

privalomasis nurodymas turi būti įvykdytas iki įsiteisės teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas skundžiamo privalomojo nurodymo teisėtumo klausimas. Todėl, siekiant užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir skundžiamojo privalomojo nurodymo vykdymas turėtų būti sustabdytas;pareiškėjas niekada nebuvo ir nėra prekių savininkas, todėl negali jomis laisvai disponuoti (priduoti naikinimui) be prekių savininko sutikimo. Prekių savininkas sutikimo naikinti prekes nėra davęs. Be to, nei su prekių savininku, nei su kitais asmenimis nėra išspręstas apmokėjimo už prekių pridavimą naikinti ir naikinimą klausimas;prekės ir šiuo metu yra UAB “Vilniaus tranzitas” teritorijoje ir yra prižiūrimos Vilniaus teritorinės muitinės. Todėl bet kokie sprendimai dėl prekių naikinimo turi būti derinami su valstybės įgaliota institucija – Vilniaus teritorine muitine, kas šiuo metu nėra padaryta;sunaikinus prekių savininkui (trečiajam asmeniui) priklausančias prekes, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui patenkinus skundą ir panaikinus privalomąjį nurodymą, situacijos bus nebeįmanoma atstatyti į prieš tai buvusią padėtį, t.y. teismo sprendimo įvykdymas (skundžiamo neteisėto privalomojo nurodymo panaikinimas) gali pasunkėti arba pasidarytų negalimas, nes nurodymas jau bus realiai įvykdytas. To pasėkoje gali būti padaryta žala prekių savininkui ir/ar tretiesiems asmenims;pirmosios instancijos teismas sutinka su tuo, kad pareiškėjas gali patirti realią žalą dėl nurodymo vykdymo, tačiau nesiima jokių priemonių, kad tos žalos būtų išvengta ar ji sumažinta. Be to, kreipimasis į teismą vadovaujantis Civilinio kodekso normomis susijęs su didelėmis papildomomis išlaidomis (žyminis mokestis, atstovavimo išlaidos ir kitos išlaidos susiję su bylos nagrinėjimu, teismo sprendimo vykdymo išlaidos). Juolab, kad nėra jokių garantijų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas bus realiai įvykdytas ir žala atlyginta, kadangi galimas žalą padariusių asmenų nemokumas ir/ar bankrotas;įvykdžius skundžiamą privalomąjį nurodymą (sunaikinus prekes), bet koks administracinis procesas ir/ar teismo sprendimo priėmimas šioje byloje netektų bet kokios prasmės, kadangi sunaikintų prekių nebebūtų galima atstatyti į prieš tai buvusią padėtį (teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų negalimas).

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Pažymi, kad pareigą atiduoti tvarkyti atliekas atliekų tvarkytojui numato Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis bei Atliekų tvarkymo taisyklių 48 punktas. Įmonės galimi dezodorantų sunaikinimo kaštai negali būti šios administracinės bylos ginčo objektu. Dezodorantai šiuo metu sandėliuojami UAB “Vilniaus tranzitas” teritorijoje ir sandėlyje. Netinkamas pavojingų atliekų saugojimas, dalies dezodorantų laikymas lauke, pažeidžia Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros inspektoriaus 2006 m. liepos 25 d. privalomojo nurodymo Nr. 14.2-107, kuriuo pareiškėjui nurodoma iki 2006 m. rugsėjo 11 d. priduoti likusius (nesunaikintus UAB “Vilniaus tranzitas”) kūno dezodorantus Atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti pavojingas atliekas, ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui pateikti dokumentus, patvirtinančius minėtų atliekų sutvarkymą. Pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti paminėto nurodymo vykdymą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Šių priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą, teismas paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises ar nustatytas pareigas bei galimą jų faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas inter alia nurodo, kad įvykdžius skundžiamą privalomąjį nurodymą (sunaikinus prekes), teismo sprendimo (jei skundas būtų patenkintas) įvykdymas būtų neįmanomas, nes sunaikintų prekių nebebūtų galima atstatyti.

Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad skundžiamu nurodymu pareiškėjas yra įpareigotas priduoti prekes atliekų tvarkytojui ir pateikti dokumentus, patvirtinančius atliekų sutvarkymą. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį “atliekų tvarkymas – atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo”. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 ir 10 dalis atliekų naudojimas ir šalinimas yra atliekų tvarkymo būdai. Todėl skundžiamas 2006 m. liepos 25 d. privalomasis nurodymas Nr. 14.2-107 gali būti suprantamas kaip įpareigojantis pareiškėją imtis atitinkamų veiksmų, kad ginčo prekės būtų sutvarkytos pagal jų savybes leistinu atliekų tvarkymo būdu. Kaip matyti iš atliekų naudojamo ir šalinimo būdų, numatytų Atliekų tvarkymo įstatymo 2 ir 3 prieduose, ginčo prekių sutvarkymas jas panaudojant ar pašalinant nagrinėjamu atveju gali sąlygoti, kad ginčo prekės (jos skundžiamame nurodyme įvardijamos atliekomis) gali būti paveiktos tokiu būdu ir mastu, kad jų atstatymas į pradinę būklę ar kitoks tolesnis panaudojimas pagal jų savininko valią gali tapti nebeįmanomas. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą neneigė pareiškėjo atskirajame skunde akcentuotos aplinkybės, kad vykdant nurodymą prekės būtų sunaikintos. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja reali grėsmė, kad įvykdžius skundžiamą nurodymą ginčo prekės gali išnykti arba jų savybės gali būti negrįžtamai pakeistos.

Antra, pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti nurodymą. Taigi kreipdamasis į teismą pareiškėjas iš esmės siekė, kad teismas priimtų jam palankų teismo sprendimą, kurio pagrindu jis nebeprivalėtų vykdyti nurodymo ir imtis veiksmų ginčo prekėms sutvarkyti, nes tai padaryti įpareigojantis nurodymas būtų teismo sprendimu panaikintas. Tačiau jei skundžiamo akto (nurodymo) galiojimas būtų nesustabdytas ir nurodymas būtų įvykdytas dar iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tas tikslas, kurio pareiškėjas siekė kreipdamasis į teismą, nebūtų pasiektas, nes atitinkami veiksmai su prekėmis jau būtų atlikti. Šiuo atveju teismo sprendimas, net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai jau nebepadarytų tokio poveikio, nesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi iš jo prieš kreipiantis į teismą. Dėl paminėtų priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Trečia, atsakovas nagrinėjamu atveju nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja akivaizdi būtinybė neatidėliotinai, t. y. dar iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, įvykdyti nurodymą ir sutvarkyti ginčo prekes, kad jų nesutvarkius dar iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali būti padaryta didelė žala. Taigi byloje nėra patikimų duomenų leidžiančių spręsti, kad nepaisant paminėtos grėsmės būsimam teismo sprendimui, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje negalimas dėl būtinybės apsaugoti viešąjį interesą, kad atsakovo interesai šiuo atveju yra svarbesni už pareiškėjo interesus.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių būtinybę nedelsiant (dar iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje) sutvarkyti ginčo prekes. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčijamas nurodymas įvykdytas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės ir vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktu, ginčijamo akto galiojimas sustabdomas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teismo nutartis nereiškia, kad ginčo prekės ginčo laikotarpiu gali būti saugomos nesilaikant teisės aktuose nustatytų (pavyzdžiui, priešgaisrinės apsaugos) reikalavimų.

Atsižvelgdama į paminėtą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB “Cargo Via” atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti.

UAB “Cargo Via” prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo patenkinti.

Sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Antano Kinčiaus 2006 m. liepos 25 d. privalomojo nurodymo Nr. 14.2-107 galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GudynasNijolė PiškinaitėAlgirdas Taminskas