Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau- Alytaus PN) dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriuje Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Bylos duomenys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriuje Nr. 18 Alytaus PN jis atliko laikotarpiu nuo 2016-10-26 iki 2016-11-30 (b. l. 14). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad baudos izoliatoriuje trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto, kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Byloje esantys duomenys (b. l. 14-15) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016-10-26 iki 2016-11-30 gyveno baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18, kurios gyvenamasis plotas yra 12,21 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,07 kv. m.

Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog kameros plotas buvo 12,21 kv. m.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo teisės nusiprausti po šiltu dušu pažeidimo. Nurodė, kad nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 minučių.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, dėl to jis ginčo nekelia. Todėl pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu vieną kartą per savaitę atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, nepakankama ventiliacija, iš tualeto sklido blogas kvapas, tualete blogai nusileidžia vanduo arba iš vis nenusileidžia bei nėra atskiros ventiliacijos tualetui, trūko inventoriaus bei kamerose nebuvo karštas vandens.

Higienos normoje HN 134:2015 14 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė- nuo 35 proc. iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (16 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas (18 p.).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kamerų ventiliaciją, natūralią ir dirbtinę apšvietą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog atsakovas užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje bei nurodė, jog patalpos ventiliuojamos atidarant langus, o tualetai po kapitalinio remonto įrengti tinkamai ir yra geros būklės. Pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo bei dirbtinės apšvietos atmestini. Kameroje yra įrengtas langas ir taip pat įrengta dirbtinė apšvieta, kuri kompensuoja natūralaus apšvietimo trūkumą, o teisės aktai nenumato, jog kamerose turi būti tik natūralus apšvietimas.

Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-07-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pareiškėjas buvo aprūpintas minėtame teisės akte numatytu inventoriumi. Pareiškėjas skunde nurodė, jog spintelė surūdijusi, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl aprūdijusios spintelės, taip pat nepateikė teismui jokių duomenų, kad dėl nekokybiškos spintelės keliamų nepatogumų, jos remonto ar pakeitimo, jis kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus ar administraciją, o šie į jo prašymus nereagavo, ar atsisakė tenkinti, todėl nėra pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui, o pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl netinkamos spintelės atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini argumentai dėl prastos ventiliacijos, kadangi kamerose yra langai, o teisės aktai ir numato, jog patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad patalpoms valyti buvo išduodamas šepetys be rankenos bei neišduodamos priemonės indams plauti. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.).

Nors atsakovo atstovas nurodė, jog nuteistiesiems valymo priemonės išduodamos nuolat, bet jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, o tai iš esmės sudarytų prielaidas galimam higienos normos pažeidimo konstatavimui, tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl jam neišduotų valymo priemonių yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu neišduodant jam valymo priemonių, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus ar administraciją dėl valymo priemonių išdavimo, o šis jo prašymo netenkino, todėl abstrakčių, įrodymais nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų neišduodant valymo priemonių pareiškėjui konstatavimas.

Pareiškėjas nurodo, jog vieną kartą per mėnesį jam buvo išduodamas tik vienas rulonas prastos kokybės tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukas, dantų pasta (50 ml), kurių nepakakdavo mėnesiui.

Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2016-12-31; toliau – Normos), numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Duomenų, jog pareiškėjas prašė atsakovo išduoti jam papildomai tualetinio popieriaus, o šis tokio prašymo netenkino, byloje nėra. Teismas neturi teisinio pagrindo vertinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar pažeidė Normų reikalavimus, aprūpindamas pareiškėją tualetiniu popieriumi, todėl argumentai dėl pareiškėjo teisių pažeidimo minėtu aspektu, atmestini. Taip pat atmestini argumentai dėl per mažo kiekio išduotų peiliukų ir dantų pastos, kadangi Normos nenumato tokių priemonių išdavimą nuteistiesiems, todėl šie argumentai atmestini.

Pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į atsakovą dėl netinkamo čiužinio, antklodės, leidimo turėti šiltą pledą ir jam buvo neatsakyta ar buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti, todėl minėti teiginiai laikytini nepagrįstais. Normose numatyta, jog išduodama patalynė, tačiau kokia turi būti patalynės kokybė (sudėtis) nenurodyta. Duomenų apie pareiškėjo pretenzijas dėl minkštojo inventoriaus netinkamos būklės nėra, taip pat nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos minkšto inventoriaus būklės, jo išvalymo ar pakeitimo, pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, todėl jo argumentai dėl nešvaraus ir nedezinfekuoto minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio kodekso 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog pareigūnai perskaito jo rašytus skundus ir juos išmeta.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kam adresuotus prašymus perskaitė, suplėšė, nepateikė rašytų, bet neįteiktų skundų. Įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.