Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. R. dėl įsakymo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Pareiškėjas A. O. dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė teismą pripažinti, kad pareiškėjo apygardos teismui paduotas skundas atitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus, ir įpareigoti teismą administracinę bylą nagrinėti iš esmės. Nurodė, kad apygardos teismas negalėjo priimti nutarties, kuria įpareigojo pareiškėją pašalinti atskirojo skundo trūkumus, teismas turėjo taikyti ABTĮ 150 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir pareiškėjo skundą turėjo išsiųsti apeliaciniam teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo atskirojo skundo atitikties Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimams vertinimas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, kuria pareiškėjo atskirasis skundas laikytas nepaduotu, kai per teismo nustatytą terminą nebuvo pašalinti trūkumai, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria pareiškėjui buvo nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis nustatomas terminas skundo (prašymo, pareiškimo) trūkumams pašalinti nėra skundžiamos atskiraisiais skundais, tačiau jų teisėtumas ir pagrįstumas paprastai patikrinamas apeliacine tvarka nagrinėjant atskiruosius skundus dėl tų pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis asmenų skundus atsisakoma priimti ar jie laikomi nepaduoti dėl nepašalintų /netinkamai pašalintų skundo trūkumų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis) (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Skundo trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną. Teismas turi nurodyti, kokių reikalavimų neatitinka skundas, bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo priimti skundą ir pradėti administracinės bylos teiseną, taip pat paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad pareiškėjas galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Tokia pareiga teismui, be kita ko, kyla ir iš ABTĮ numatyto įpareigojimo veikti pakankamai aktyviai ir išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.). Taigi termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Skundo trūkumų šalinimo institutas yra be išlygų taikomas ir asmenų pateikiamiems atskiriesiems skundams, tai patvirtina ABTĮ IV skyriaus normų, reglamentuojančių atskirųjų skundų nagrinėjimą, sisteminis aiškinimas kartu su kitomis administracinių bylų teisenos įstatymo normomis.

ABTĮ 151 straipsnis nustato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. ABTĮ 137 straipsnis įtvirtina, kad apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

ABTĮ 138 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinio skundo priėmimą, taip pat taikomo ir atskirųjų skundų priėmimui, 2 dalies nuostatos įtvirtina, kad jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 134 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas apeliantui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti apeliacinį skundą apeliantui gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Minėtos normos paneigia pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo priimti nutarties, kuria įpareigojo pareiškėją pašalinti atskirojo skundo trūkumus, ir turėjo besąlygiškai taikyti ABTĮ 150 straipsnio 1 dalies 2 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) ir pareiškėjo skundą turėjo išsiųsti apeliaciniam teismui.

Kitas aspektas, kurį turi įvertinti apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, yra susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria pareiškėjui buvo nustatytas terminas atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties trūkumams pašalinti, teisėtumu ir pagrįstumu. Teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo laikomas nepaduotu, nes nebuvo nustatytu terminu pašalinti trūkumai.

Administracinėse bylose asmenų teikiamiems atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti, kaip jau buvo minėta, taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 151 str.), todėl atskiriesiems skundams keliami reikalavimai iš esmės yra tokie patys, kurie taikomi apeliaciniams skundams paduoti, ir yra aptarti Administracinių bylų teisenos įstatymo134 straipsnio 2 dalyje, t. y. turi būti nurodoma:

1) teismo, kuriam adresuojamas apeliacinis skundas, pavadinimas;

2) apelianto vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas) ir adresas, jeigu apeliantas turi, – ir elektroninio pašto adresas, telefono ir fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai;

3) kitų proceso dalyvių, išskyrus proceso šalių atstovus, pavadinimai ir adresai, jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresas, telefono, fakso numeriai ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresai;

4) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;

5) ginčijami klausimai;

6) įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas);

7) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);

8) įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes;

9) pageidavimai dėl teismo sprendimo, kitų procesinių dokumentų gavimo elektroninių ryšių priemonėmis;

10) apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kai jis to pageidauja;

11) pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas.

Nors pareiškėjas nurodė, kad atskirąjį skundą paduoda dėl 2017 m. liepos 24 d. nutarties, jis nenurodė reikalavimo, susijusio su šios nutarties galiojimu – nepareiškė prašymo ją pakeisti, panaikinti, išspręsti klausimą iš esmės ar perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nenurodė jokių argumentų dėl to, ar pagrįstai teismo nutartyje nurodomi skundo trūkumai, ir net nebandė jų šalinti. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundas neatitiko ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 3, 5-9 punktų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai buvo nurodęs pareiškėjui pašalinti 2017 m. rugpjūčio 3 d. pateikto atskirojo skundo trūkumus, nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartimi argumentus, atskirojo skundo pabaigoje suformuluoti reikalavimus, atitinkančius ABTĮ 154 straipsnyje numatytas galimų priimti nutarčių rūšis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas niekaip nereagavo į teismo nutartį dėl atskirojo skundo trūkumų šalinimo, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą pagrįstai laikė nepaduotu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad formalaus pobūdžio reikalavimai asmenų procesiniams dokumentams, kurie teikiami teismui, nėra savitiksliai, jie skirti efektyviam bylos nagrinėjimui užtikrinti. ABTĮ normos nustato kiekvieno skundo (prašymo, pareiškimo) pateikimo teismui konkrečią tvarką, klausimų, kurie sprendžiami konkrečiose proceso stadijose, nagrinėjimo tvarką, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad jo prašymai, susiję su žyminio mokesčio mokėjimu, nėra pateikto atskirojo skundo dėl teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties dalykas, ir išaiškino, kokiu būdu jie turėtų būti sprendžiami. Pažymėtina, kad pareiškėjas ne tik turi teisę kreiptis į teismą bei kitas jam ABTĮ suteikiamas teises procese, bet kartu turi ir pozityvias pareigas elgtis atsakingai, savo procesines teises įgyvendinti sąžiningai, bendradarbiauti procese ir vykdyti teismo reikalavimus pateikti teismui tinkamus, atitinkančius ABTĮ įtvirtintas nuostatas, procesinius dokumentus.

Teisėjų kolegija nevertina nagrinėjamo pareiškėjo atskirojo skundo dėl teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties prašymų teismą pripažinti, kad pareiškėjo apygardos teismui paduotas skundas atitinka ABTĮ 23 straipsnio reikalavimus, ir įpareigoti teismą administracinę bylą nagrinėti iš esmės, nes tokie reikalavimai nepatenka į atskirojo skundo ribas. Pradinio skundo atitiktis ABTĮ reikalavimams nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nepatenka į apeliacinės instancijos sprendžiamo klausimo ribas. Minėta, kad asmens skundo (prašymo, pareiškimo) tinkamumo ir priimtinumo nagrinėti teisme klausimai turi būti sprendžiami ABTĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka, kadangi pareiškėjas nevykdė pirmosios instancijos teismo nutarčių dėl skundo trūkumų šalinimo per nustatytus terminus, nešalino atskirojo skundo trūkumų dėl teismo nutarties, kuria jo skundas laikytas nepaduotu, elgėsi neatsakingai, ir tai nulėmė, kad šiame atskirojo skundo dėl teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties nagrinėjimo etape nėra formalios galimybės spręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimus, nes ABTĮ įtvirtinta tvarka to nenumato.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai sprendė pareiškėjo atskirojo skundo dėl teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutarties priėmimo klausimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai nesudaro pagrindo ją naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.