Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A., Ž. B., D. L., V. L., V. R., O. V. ir S. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A., Ž. B., D. L., V. L., V. R., O. V., S. V. skundą atsakovui Kauno miesto apylinkės teismui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Nacionalinei teismų administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjos V. A., Ž. B., D. L., V. L., V. R., O. V. ir S. V. (toliau – ir pareiškėjos) skundu (1 t., b. l. 4–9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1.7.-11-V „Dėl teisėjų darbo stažo skaičiavimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1.7.-11-V) 1 priedo 2, 6, 22, 25, 34, 51, 53 punktus, kuriais pareiškėjams nustatytas ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažas, už kurį mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus;

2) įpareigoti Kauno miesto apylinkės teismą (toliau – ir atsakovas) įskaityti pareiškėjų darbo advokatais laikotarpius į laiką, ištarnautą Lietuvos valstybei, priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti: V. A. – 9 metus 3 mėnesius 15 dienų (nuo 1995 m. gegužės 23 d. iki 2005 m. rugsėjo 8 d.); Ž. B. – 6 metus 10 mėnesių 11 dienų (nuo 1997 m. rugsėjo 7 d. iki 2004 m. liepos 18 d.); D. L. – 6 metus 6 mėnesius (nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d.);V. L. – 9 metus 9 mėnesius 12 dienų (nuo 1995 m. kovo 23 d. iki 2005 m. sausio 5 d.); V. R. – 10 metų 11 mėnesių 28 dienas (nuo 1995 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. gegužės 17 d.); O. V. – 13 metų 8 mėnesius 4 dienas (nuo 1991 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. sausio 5 d.); S. V. – 23 metus 11 mėnesių 9 dienas (nuo 1981 m. rugpjūčio 3 d. iki 2005 m. liepos 11 d.);

3) priteisti iš Kauno miesto apylinkės teismo pareiškėjams nesumokėtą atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo.

Pareiškėjos paaiškino, kad yra Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos. Į teisėjų pareigas buvo paskirtos 2003-2006 metų laikotarpiu atitinkamais Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 97 ir 98 straipsniais, reglamentuojančiais teisėjo darbo stažo skaičiavimo tvarką, ir 2002 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr.IX-788 8 straipsnio 3 dalimi, į teisėjo darbo stažą nuo paskyrimo dirbti teisėjais dienos buvo įskaitomas ir advokato darbo stažas. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu nuo pareiškėjų paskyrimo į teisėjų pareigas dienos iki 2010 m. balandžio 1 d. į jų darbo stažą darbo užmokesčio priedams apskaičiuoti ir atostogų trukmei nustatyti buvo įskaityti darbo advokatais laikotarpiai.

Pareiškėjai V. A. (2005 m. spalio 3 d. paskirta Biržų rajono apylinkės teismo teisėja, nuo 2009 m. birželio 1 d. dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas, darbo užmokesčio priedams skaičiuoti teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1995 m. gegužės 23 d. iki 2005 m. gegužės 1 d. – darbas Kauno advokatų kontoros advokate; 2) nuo 2005 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. rugsėjo 8 d. – darbas Kauno antrinės teisinės pagalbos tarnybos advokate; 3) nuo 2005 m. spalio 2 d. darbas teisėja. Iš viso šiai pareiškėjai iki 2010 m. balandžio 1 d. darbo užmokesčio priedams gauti buvo apskaičiuotas 12 metų 11 mėnesių 13 dienų stažas ir atitinkamai mokamas 12 procentų pareiginės algos dydžio priedas.

Pareiškėjai Ž. B. (2004 m. liepos 19 d. paskirta Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja, nuo 2010 m. vasario 1 d. dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio priedams skaičiuoti teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1992 m. liepos mėn. iki 1995 m. kovo mėn. – darbas Kauno rajono savivaldybės teisės skyriuje, juristės pareigose; 2) nuo 1995 m. kovo mėn. iki 1997 m. rugsėjo mėn. - darbas Kauno apskrities viršininko administracijos Teisės skyriaus viršininko pavaduotojos pareigose; 3) nuo 1997 m. liepos mėn. iki 2004 m. liepos 18 d. – darbas Kauno advokatų kontoros advokato pareigose; 4) nuo 2004 m. liepos 19 d. iki šiol – darbas Jonavos rajono ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigose. Iki 2010 m. balandžio 1 d. šiai pareiškėjai buvo skaičiuojamas 15 metų darbo stažas algos priedams gauti, atostogų trukmei nustatyti ir atitinkamai mokamas 15 procentų pareiginės algos dydžio priedas.

Pareiškėjai D. L. (2003 m. liepos 1 d. buvo paskirta ir iki šiol dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio priedams skaičiuoti teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d. – Kauno advokatų kontoros advokatės darbas; 2) nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. – darbas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigose. Iki 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjai D. L. buvo skaičiuojamas 13 metų ir 3 mėnesių darbo stažas algos priedams gauti, atostogų trukmei nustatyti.

Pareiškėjai V. L. (2005 m. sausio 6 d. buvo paskirta ir iki šiol dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio priedams skaičiuoti, teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1995 m. kovo 23 d. iki 2005 m. sausio 5 d. – advokato praktika; 2) nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2010 m. bandžio 1 d. – darbas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigose. Iki 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjai V. L. buvo skaičiuojamas 15 metų darbo stažas algos priedams gauti, atostogų trukmei nustatyti.

Pareiškėjai V. R. (2006 m. birželio 12 d. buvo paskirta ir iki šiol dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio priedams skaičiuoti, teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1992 m. lapkričio 11 d. iki 1995 m. liepos 17 d. – darbas Kauno miesto savivaldybės vyr. juriskonsulte; 2) nuo 1995 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. gegužės 17 d. – advokato praktika; 3) nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. – darbas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigose. Iki 2010 m. balandžio 1 d. šiai pareiškėjai buvo skaičiuojamas 15 metų ir 8 mėnesių darbo stažas algos priedams gauti, atostogų trukmei nustatyti.

Pareiškėjai O. V. (2005 m. sausio 6 d. buvo paskirta ir iki šiol dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio priedams skaičiuoti, teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1991 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. sausio 5 d. – advokato praktika; 2) nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. – darbas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigose. Iki 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjai O. V. buvo skaičiuojamas 18 metų darbo stažas algos priedams gauti.

Pareiškėjai S. V. (2005 m. liepos 12 d. paskirta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja, nuo 2010 m. balandžio 1 d. dirba Kauno miesto apylinkės teismo teisėja) pradėjus eiti teisėjo pareigas darbo užmokesčio priedams skaičiuoti teisėtai buvo įskaityti šie darbo laikotarpiai: 1) nuo 1981 m. rugpjūčio 3 d. iki 2005 m. liepos 11 d. – advokato praktika; 2) nuo 2005 m. liepos 12 d. – darbas teisėjos pareigose.

Pareiškėjoms, kurios dirbo Kauno miesto apylinkės teisme 2008 m. lapkričio 16 d., t. y. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo dieną, darbo advokatu stažas buvo įskaitytas į teisėjo darbo stažą ir atitinkamai skaičiuojamas pareiginės algos priedas. Dėl darbo stažo perskaičiavimo nuo 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjoms buvo atitinkamai sumažintas priedas prie pareiginės algos. Kadangi Teisėjų atlyginimo įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr.X-1771) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjo atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, tai sumažinus priedą prie pareiginės algos, buvo sumažintas ir gaunamas atlyginimas.

Pareiškėjos teigė, kad skundžiamas Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1.7.-11-V ta apimtimi, kuria nustatytas pareiškėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažas, už kurį mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

Paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu Nr. 1.7.-11-V patvirtinus jų ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 2010 m. balandžio 1 d. atitinkamai buvo sumažintas priedas už ištarnautus metus, t.y.: V. A. patvirtinus 4 metų 5 mėnesių ir 28 dienos stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (iki 2010 m. balandžio 1 d. stažas priedui apskaičiuoti buvo 12 metų 11 mėnesių ir 13 dienų), stažas priedui gauti buvo sumažintas nuo 12 iki 3 procentų; Ž. B. patvirtinus 10 metų 10 mėnesių stažą (iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo 15 metų), stažas buvo sumažintas nuo 15 iki 9 procentų; D. L. patvirtinus 6 metų ir 8 mėnesių stažą (iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo 13 metų ir 3 mėnesiai), stažas buvo sumažintas nuo 12 iki 6 procentų; V. L. patvirtinus 5 metų ir 2 mėnesių stažą (iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo 15 metų), stažas buvo sumažintas nuo 15 iki 3 procentų; V. R. patvirtinus 6 metų ir 5 mėnesių stažą (iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo 15 metų ir 8 mėnesiai), stažas buvo sumažintas nuo 15 iki 6 procentų; O. V. patvirtinus 5 metų ir 2 mėnesių stažą (iki 2010 m. balandžio 1 d. buvo 18 metų ), stažas buvo sumažintas nuo 18 iki 3 procentų; S. V. patvirtinus 4 metų ir 8 mėnesių stažą, jis buvo sumažintas nuo 55 iki 3 procentų.

Teisėjų atlyginimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad teisėjo atlyginimas susideda iš dviejų dalių: pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Į priedą už ištarnautus valstybei metus įskaitomas darbo teisėju stažas (Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Į teisėjo darbo stažą turi būti įskaitomas advokato darbo stažas (2002 m. kovo 14 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr.IX-788 8 straipsnio 3 dalis). Nuostata, kuri tiesiogiai nurodo, kad advokato stažas įskaitomas į teisėjo darbo stažą buvo pakeista 2008 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 551, 57, 61, 63, 64, 691, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53l, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymo Nr.X-1685 (toliau – ir 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr.X-1685) 46 straipsnio 14 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo, buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas, ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos. Šis įstatymas yra galiojantis ir turi būti taikomas. Nuosekliai aiškinant minėtų Teismų įstatymo straipsnių pakeitimus galima tik tokia išvada, kad advokato darbo stažas turėtų būti įskaitytas į teisėjo darbo stažą, skaičiuojant priedą už ištarnautus valstybei metus, kitokiu atveju būtų akivaizdžiai sumažintos tam tikros dalies teisėjų socialinės garantijos.

Pareiškėjos rėmėsi Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d.), kurioje nustatyta, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal socialinių garantijų sąrašą, kuris yra išdėstytas Teismų įstatymo XI skyriuje „Teisėjų socialinės garantijos", teisėjų garantijos yra šios: teisėjo atlyginimas (96 str.); teisėjo darbo stažo įskaitymas (97 str.); kasmetinių atostogų suteikimas (98 str.); socialinis draudimas (99 str.); pensinis draudimas (100 str.); išeitinė išmoka įstatymo numatytu atveju ir kitos garantijos (101 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d. nutarimas), kad reikalavimui, kylančiam iš Konstitucijos 109 straipsnio, užtikrinti teisėjų nepriklausomumą yra skirta teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga.

Europos Sąjungos teisinė sistema yra grindžiama lygybės įstatymui principu. Objektyvia prasme lygybė yra suprantama kaip vienodas įstatymo požiūris į teisės subjektus. Subjektyviąja prasme lygybė – tai įstatymo nustatytos vienodos galimybės pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ar vienodai reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo iš kitų teisės subjektų analogiškoje situacijoje. Iš lygybės principo yra kildinamas diskriminacijos draudimas, kuris yra kertinis tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos, Europos Sąjungos šalies narės, teisės principas.

Nustatant darbo užmokestį, naudojama pareigybių klasifikacijos sistema turi būti grindžiama vienodais kriterijais. Darbo užmokesčio mažinimas, neįskaičiuojant advokato darbo stažo priedui gauti, gali būti laikoma vieną visuomenės grupę (teisėjus, dirbusius advokatais) tiesiogiai diskriminuojančia priemone, kadangi darbo prokuroru, statutiniu valstybės tarnautoju, ar net darbuotoju, dirbančiu pagal darbo sutartis ir gaunančiu darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų ir kt., laikotarpiai yra įskaitomi į ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažą, už kurį mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 1–4 d., 5 d. 1–4 p.). Šią tam tikru požiūriu prastesnę teisėjų (buvusių advokatais) padėtį objektyviai galėtų pateisinti tik teisėtas tikslas, ir šio tikslo siekimas tinkamomis ir būtinomis priemonėmis, tačiau jokių pateisinamų priežasčių nėra ir niekas negali jų nurodyti. Darbo stažas įgyjamas kartu su patirtimi ir bendrąja prasme leidžia darbuotojui geriau atlikti užduotis, todėl darbdavys privalo už tai atlyginti. Neįskaitymas advokato darbo stažo į ištarnautus Lietuvos valstybei metus, už kuriuos mokamas priedas, neteisėtas, pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, negali būti užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas.

Atsakovas Kauno miesto apylinkės teismas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 21) rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad teisėjams priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles. Minėti teisės aktai nenumato advokato darbo stažo įskaitymo į Lietuvos valstybei ištarnautą laiką. Įsigaliojus 2008 m. lapkričio 6 d. Teisėjų atlyginimų įstatymui, kuriuo reguliuojami teisiniai santykiai, susiję su teisėjų atlyginimais, 2008 m. liepos 3 d. teismų įstatymo pakeitimo Nr.X-1685 46 straipsnio 14 dalies nuostata netaikytina. Reglamentavimas, nustatytas Teismų įstatymo pakeitimams įgyvendinti, negali būti taikomas kitam įstatymui ir negali keisti Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatyto reglamentavimo. Be to, priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, nuo 2008 m. lapkričio 15 d. priedas prie pareiginės algos turi būti mokamas ne už teisėjo darbo stažą, kuris buvo skaičiuojamas, vadovaujantis Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi, galiojusia iki 2008 m. lapkričio 15 d., bet už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, teisėjų atlyginimas ne sumažėjo, o padidėjo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 27 d. nutartimi sustabdė bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr.X-1771 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 5 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 109 straipsnį ir Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, apimantį ir teisinio saugumo principą (I t., b.l.43-46).

2011 m. vasario 19 d. nutartimi Kauno apygardos administracinis teismas administracinę bylą atnaujino išnykus jos sustabdymo pagrindui - Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. priėmė nutarimą (I t., b.l.65).

III.

Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs bylą 2011 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog skundžiamu Kauno miesto apylinkės pirmininko Įsakymu Nr. 1.7.-11-V pareiškėjoms buvo nustatytas teisėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažas (I t., b.l.13-15). Vadovautasi Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1-4 dalimis ir 5 dalies 1-4 punktais ir įvertinus, kad advokato pareigos nepriskiriamos prie pareigų, kurios gali būti įskaitytos į tarnybos Lietuvos valstybei metus, todėl šis stažas buvo sumažintas (I t., b.l.10-12).

Teisėjų atlyginimo (2008 m. lapkričio 6 d. Nr. X-1771) įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad teisėjų atlyginimą sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1–4 dalyse ir 5 dalies 1–4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje.

Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. kovo 14 d. įstatymas Nr.IX-788) 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad į teisėjo darbo stažą įskaitomas ir advokato darbo stažas. Priėmus 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pataisas (įstatymas Nr.X-1685) 46 straipsnio 14 dalimi buvo įtvirtinta, jog teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažintinos. Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) numatyta, jog teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos savo reikalavimą grindžia argumentais, esą į teisėjo darbo stažą skaičiuojant priedą už ištarnautus valstybei metus, turi būti įskaitomas advokato darbo stažas, kadangi kitu atveju būtų akivaizdžiai sumažintos tam tikros dalies teisėjų socialinės garantijos ir pažeistos pareiškėjų teisės, kas ir buvo padaryta ginčijamu Įsakymu Nr. 1.7.-11-V.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 27 d. Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymu Nr. 1.8.-32-V vadovaujantis Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi bei 46 straipsnio 14 dalies nuostata, kad teisėjams didesnis pareiginės algos priedas ir kitos socialinės garantijos negali būti mažinamos, į pareiškėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažą buvo įskaityti metai, kai pareiškėjos dirbo Lietuvos advokatūroje ir joms už tą laikotarpį buvo mokamas atlyginimas (I t., b.l.13-18). Šio įsakymo priede nurodyta, kad pareiškėjų ištarnauti Lietuvos valstybei metai nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. buvo: Ž. B. – 16 metų 9 mėnesiai 17 dienų, D. L. – 11 metų 7 mėnesiai 13 dienų, V. L. – 13 metų 7 mėnesiai, V. R. – 15 metų 8 mėnesiai 24 dienos, O. V. – 17 metų 6 mėnesiai 2 dienos. 2009 m. birželio 1 d. Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymu Nr. 2.1-47-K pareiškėjos V. A. teisėjos darbo stažas nustatytas 12 metų 3 mėnesiai ir 15 dienų, t. y. įskaitant darbo Kauno miesto advokatų kontoroje stažą - 9 metus 3 mėnesius 15 dienų ir Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos 3 metų 7 mėnesių 28 dienų darbo stažą. Iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininko 2010 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. SD2-516 teismas nustatė, kad pareiškėjos S. V. darbo stažas nuo 2005 m. liepos 13 d. priedo už Lietuvos valstybei ištarnautus metus skaičiavimui sudarė 23 metus 11 mėnesių 9 dienas, o nuo 2008 m. lapkričio 15 d. teisėjos darbo stažas šiam priedui skaičiuoti nustatytas 3 metai 4 mėnesiai 2 dienos. Atsakovui priėmus ginčijamą Įsakymą Nr. 1.7.-11-V, pareiškėjų ištarnauti Lietuvos valstybei metai nuo 2010 m. balandžio 1 d. nustatyti taip: V. A. – 4 metai 5 mėnesiai ir 28 dienos, Ž. B. – 10 metų ir 10 mėnesių, D. L. – 6 metai 8 mėnesiai ir 24 dienos, V. L. – 5 metai 2 mėnesiai ir 16 dienų, V. R. – 6 metai 5 mėnesiai ir 25 dienos, O. V. – 5 metai 2 mėnesiai ir 14 dienų, S. V. – 4 metai 8 mėnesiai ir 19 dienų.

Teismas konstatavo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, nuo jo įsigaliojimo (2008 m. lapkričio 15 d.) teisėjų pareiginė alga ir priedas už ištarnautus valstybei metus turi būti skaičiuojami ir mokami laikantis šio įstatymo nuostatų ir 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.X-1685 46 straipsnio 14 dalies nuostatų.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas akcentavo, kad teisėjo atlyginimą susideda iš dalių: pareiginės algos – iki 2008 m. lapkričio 15d. ir koeficiento ir priedo už ištarnautus metus, o nuo 2008 m. lapkričio 15 d. – pareiginės algos ir priedo už ištarnautus metus Lietuvos valstybei. Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime konstatavo, kad vadovaujantis teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimo pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką (2004 m.balandžio 2 d. Teismų tarybos nutarimas) ir Teisėjų atlyginimo įstatymą teisėjų atlyginimas, t. y. pareiginė alga ir priedo suma, priėmus Teisėjų atlyginimo įstatymą, padidėjo. Iš į bylą pateiktų pažymų apie darbo užmokestį teismas nustatė, kad pareiškėjų vien tik pareiginė alga, neskaitant priemokos už stažą, yra didesnė, lyginant su iki 2008 m. lapkričio 15 d. skaičiuota pareigine alga, priemoka už stažą ir priemoka nuo pagrindinio atlyginimo, jas sudėjus. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad 2008 m. lapkričio 15 d. iš viso buvo priskaičiuota Ž. B. - 5827,50 Lt., D. L., V. L., V. R. - po 5512,50 Lt., O. V. - 5827,50 Lt., S. V. - 6027 Lt. Nuo 2009 m. sausio vien pareiginė pareiškėjų alga buvo 6745 Lt (I t., b.l. 124-130,163).

Teismas nustatė, kad pareiškėjos neginčija aplinkybės, jog bendra jų atlyginimų suma padidėjo, tačiau mano, kad jų teisės pažeistos ginčijamu Įsakymu Nr. 1.7.-11-V sumažinus priemoką už stažą, kuri buvo nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 1.8-32-V. Teismas nusprendė, kad 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymas bei 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 2.1-47-K, kuriais pareiškėjoms į teisėjo darbo stažą įskaitytas darbas advokatūroje, buvo ydingi, nes prieštaravo imperatyvioms aukščiau minėtoms nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojusioms Teisėjų atlyginimo įstatymo normoms. Ginčijamu Įsakymu Nr. 1.7.-11-V pareiškėjoms nustatytas teisėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažas yra pagrįstas teisės normomis, kurios neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjų teisių nepažeidžia ir pareiškėjų socialinių garantijų nemažina. Remdamasis šiais argumentais teismas nusprendė, kad nėra pagrindo jį panaikinti bei įpareigoti Kauno miesto apylinkės teismą įskaityti pareiškėjų darbo advokatu laikotarpį į laiką, ištarnautą Lietuvos valstybei priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti.

III.

Pareiškėjos Ž. B. ir V. R. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 178–180) prašo panaikinti 2011 m. birželio 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir tenkinti jų skundą.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad advokato darbo stažas negali būti įskaitomas į teisėjo darbo stažą, tačiau šis teismo sprendimas nėra vienareikšmiškas. Atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų prie šio nutarimo yra pateikęs savo atskirąją nuomonę.

Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d. sprendime, 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatuota, kad reikalavimui, kylančiam iš Konstitucijos 109 straipsnio, užtikrinti teisėjų nepriklausomumą yra skirta teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga. Remiasi Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. lapkričio 15 d.), kuri draudžia mažinti teisėjo atlyginimą, kitas socialines garantijas.

Apeliantės akcentuoja, kad joms pradėjus dirbti teisėjomis, advokato stažas į teisėjo darbo stažą buvo įskaičiuojamas, todėl vadovaujantis tiek Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina dėl teisėjo socialinių garantijų užtikrinimo, tiek galiojančiais įstatymais, darbo advokatu stažo neįskaičiavimas, apskaičiuojant darbo užmokestį, pažeidžia jų teisėtus lūkesčius. Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. ir 1994 m. balandžio 21 d. nutarimuose nurodyta, kad civiliniai įstatymai atgal negalioja, todėl apeliantės mano, kad joms mokamas darbo užmokestis negalėjo būti sumažintas.

Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentu, kad pareiškėjų atlyginimai faktiškai nesumažėjo ir tuo pačiu nepasikeitė socialinės garantijos, nes pagal Teismų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį teisėjo atlyginimą sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Nustojus skaičiuoti advokato darbo stažą į bendrą laikotarpį buvo sumažintas priedas, kuris yra sudėtinė teisėjo atlyginimo dalis. Tai, kad pareiškėjoms išmokamas atlyginimas sumažėjo, patvirtina pateikta buhalterinė pažyma, kurioje aiškiai nurodyta, kokia suma sumažėjo joms mokamas atlyginimas.

Nuostata „už Lietuvai ištarnautus metus" yra taikoma, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu, nors Teismų įstatymas draudžia teisėjams taikyti šio įstatymo nuostatas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnį tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnauti metai nuo 1990 m. kovo 11 d., einant valstybės tarnautojo pareigas, taip pat tam tikras kitas šiame įstatyme nurodytas pareigas. Apeliantėms nesuprantama, kodėl darbo advokatu laikotarpis nėra įskaičiuojamas į tarnybos valstybei stažą. Draudimas diskriminuoti žmogų įrašytas Konstitucijos 29 straipsnyje. Lygybės prieš įstatymą teisė ir teisė į apsaugą nuo diskriminacijos visiems asmenims yra visuotinė teisė, pripažįstama pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Jungtinių Tautų pilietinių ir politinių teisių paktą, Jungtinių Tautų ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurių šalimis signatarėmis yra visos valstybės narės. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) Konvencija Nr. 111 draudžia diskriminaciją užimtumo ir profesinėje srityse. Todėl, pareiškėjų nuomone, jų pasirinkimas vienu ar kitu darbinės veiklos laikotarpiu negali būti laikomas veiksniu, mažinančiu apmokėjimą už darbą. Direktyva 86/378/EEB (profesinės socialinės apsaugos sistemos) nustato darbdaviui pareigą nediskriminuoti darbuotojų, t. y. darbdaviui draudžiama už tokį pat darbą taikyti asmeniui mažiau (daugiau) palankias įdarbinimo ar darbo apribojimo sąlygas, organizuoti darbą, sukuriant darbuotojui blogesnes (geresnes) darbo sąlygas, o tai reiškia, kad kiekvienas darbuotojas privalo gauti vienodą užmokestį už tokį pat darbą.

Pareiškėjos V. A., D. L., V. L., O. V. ir S. V. apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 181–185) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą patenkinti.

Pareiškėjos V. A., D. L., V. L., O. V. ir S. V. savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad nors Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pasisakė, jog advokato darbo stažas negali būti įskaitomas į teisėjo darbo stažą, tačiau, apeliančių nuomone, šis nutarimas iš esmės neišsprendė visų teisėjų atlyginimų skaičiavimą reglamentuojančių įstatymų tarpusavio ryšio, todėl liko nepašalinta daug įstatymų prieštaravimų, kitaip reglamentuojančių advokatų darbo stažo įskaitymą į teisėjo darbo stažą. Teigia, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu negalėtų būti vadovaujamasi besąlygiškai, nekreipiant dėmesio į jo fragmentiškumą bei prieštaravimą kitiems Konstitucinio Teismo nutarimams bei galiojantiems įstatymams. Konstitucinis Teismas analizavo tik tai, ar Teisėjų atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliančių nuomone, sprendžiant advokatų darbo stažo įskaitymą į teisėjo darbo stažą, buvo būtina vadovautis galiojančiais įstatymais, reglamentuojančiais teisėjo socialines garantijas. Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose, 2000 m. sausio 12 d. sprendime, 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatuota, kad reikalavimui, kylančiam iš Konstitucijos 109 straipsnio – užtikrinti teisėjų nepriklausomumą – yra skirta teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių garantijų apsauga. Teismų įstatymas nustato ir vartoja „socialinių garantijų" sąvoką, jos išvardytos Teismų įstatymo XI skyriuje. Teigia, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo išvados aiškinamos klaidingai, kaip neva nustačiusios, jog visais atvejais darbo advokatu laikotarpis nebėra dirbusiojo socialinė garantija, kad negali būti įskaitomas į darbo stažą, pagal kurį skaičiuojamas teisėjo atlyginimo priedas bei taikomos kitos socialinės garantijos. Teigia, jog nei Teisėjų atlyginimų įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei Konstitucinio Teismo nutarimas nedavė ir neduoda pagrindo kitaip nei iki skundžiamo Įsakymo išleidimo skaičiuoti tarnybos valstybei stažą ir taip pakeisti garantijų apimtį. Konstitucinio Teismo nutarime nespręsta, kaip (ar) advokato darbo laikas turi ir gali būti įskaitomas į stažą atlyginimo priedui mokėti ir kitoms socialinėms garantijoms skaičiuoti ir teisėjams, pradėjusiems jais dirbti iki Teisėjų atlyginimo įstatymo priėmimo, ar stažo skaičiavimo tokiems asmenims pagrindų pakeitimas neprieštarauja tiems patiems konstituciniams principams. Daro išvadą, jog 2011 m. vasario 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo išvados negali turėti įtakos, skaičiuojant darbo advokatu stažą kiekvienu konkrečiu atveju, nes šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo nebuvo prašoma pasisakyti. Apeliančių nuomone, šiuo atveju reikėtų atsižvelgti į tai, ar teisėjas pradėjo dirbti iki Teisėjų atlyginimų įstatymo priėmimo ar jau jį priėmus. Konstitucinio Teismo išvada pati savaime nereiškia, kad nepaisant to, kad asmenys teisėjais pradėjo dirbti pagal jų darbo teisėjais pradžioje galiojusių įstatymų nuostatas ir darbo advokatu laikotarpis buvo įskaitomas į jų darbo, suteikiančio teisę į didesnį atlyginimą ir kitas socialines garantijas, stažą, po Teisėjų atlyginimo įstatymo priėmimo ir po 2011 m. vasario 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo paminėtas laikotarpis negali būti įskaičiuojamas į šių teisėjų stažą, turintį reikšmę jų socialinėms garantijoms, o jau esamos šių teisėjų garantijos turi būti pakeičiamos jas sumažinant. Pareiškėjoms pradėjus dirbti teisėjomis, advokato stažas į teisėjo darbo stažą buvo įskaičiuojamas, todėl vadovaujantis Konstitucinio Teismo suformuluota doktrina dėl teisėjo socialinių garantijų užtikrinimo, taip pat galiojančiais įstatymais (Teismų įstatymo 96 str. 2 d.), skundžiamas Įsakymas laikytinas pažeidusiu jų teisėtus lūkesčius į socialinių garantijų užtikrinimą bei galiojančius įstatymus, Konstitucinio Teismo suformuluotą doktriną šiais klausimais. Pažymi, kad liko nepašalinti prieštaravimai tarp Teisėjų įstatymo 5 straipsnio ir Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalies. Apeliančių teigimu, Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatos joms negalėtų būti taikomos, nes jos teisėjomis pradėjo dirbti iki priimant šį įstatymą, o pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. ir 1994 m. balandžio 21 d. nutarimus įstatymai atgal negalioja. Apeliantėms nesuprantama kokiu būdu pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jų atlyginimai nesumažėjo, jeigu buvo sumažintas įskaitomas darbo stažas, t. y. tuo pačiu sumažinant ir priedą už ištarnautus metus. Pateikta buhalterinė pažyma aiškiai įvardijo, kokiais dydžiais sumažėjo pareiškėjo atlyginimai, tačiau teismas šio įrodymo netyrė ir dėl jo nepasisakė. Nesigilinama, dėl kokių priežasčių advokatų darbas nelaikomas „tarnavimu Lietuvos valstybei". Dabartinis „tarnavimo Lietuvos valstybei" vertinimas aiškiai yra diskriminacinis buvusių advokatų atžvilgiu, prieštaraujantis Europos Sąjungos įstatymų nuostatoms, pagrindinėms teisėms ir laisvėms, lygiateisiškumui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs klausimais, susijusiais su teismų ir teisėjų nepriklausomumu, teisinės valstybės principų įgyvendinimu.

Atsakovas Kauno miesto apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus (2 t., b. l. 4–7) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai, esą Konstitucinis Teismas nutarime nesprendė, ar advokato darbo laikas turi ir gali būti įskaitomas į stažą atlyginimo priedui mokėti ir kitoms socialinėms garantijoms skaičiuoti ir teisėjams, pradėjusiems jais dirbti iki Teisėjų atlyginimo įstatymo priėmimo, yra nepagrįsti. Tiek konstitucinės justicijos byloje, tiek šioje administracinėje byloje sprendžiant klausimą, ar darbo advokatu laikotarpis turi būti įskaitytas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti pagal 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojusį Teisėjų atlyginimo įstatymą, teisiškai yra nereikšminga, ar teisėjai advokatais dirbo iki Teisėjų atlyginimo įstatymo priėmimo, ar po jo, nes advokatų, kaip profesinės veiklos, pobūdis nuo pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. yra nepakitęs, advokato veikla negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba.

Teigia, kad apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog Konstitucinis Teismas tiesiogiai nepasisakė, ar darbo advokatu laikas turi ir gali būti įskaitomas į stažą atlyginimo priedui mokėti ir kitoms socialinėms garantijoms skaičiuoti tiems teisėjams, kurie teisėjais pradėjo dirbti iki Teisėjų atlyginimo įstatymo priėmimo ir ar stažo skaičiavimo taisyklių pakeitimas nėra teisėjo turimų garantijų sumažinimas, o jeigu taip yra, ar tokiu atveju tai neprieštarauja tiek galiojantiems įstatymams, tiek Konstitucijai. Pažymi, kad šiuo aspektu yra svarbi Konstitucinio Teismo išvada, jog pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas, didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.

Atsakovo nuomone, teisiškai reikšmingos yra Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, jog iš į bylą pateiktų pažymų apie darbo užmokestį matyti, kad pareiškėjų vien tik pareiginė alga, neskaitant priemokos už stažą, yra didesnė, lyginant su iki 2008 m. lapkričio 15 d. skaičiuota pareigine alga, priemoka už stažą ir priemoka nuo pagrindinio atlyginimo, kartu sudėjus. Neįskaitymas pareiškėjų darbo advokatu laikotarpio į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, nereiškia teisėjų atlyginimo, kaip teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, mažinimo. Pirmosios instancijos teismas vertino ne pareiškėjų atlyginimo sumažinimą, priėmus skundžiamą Įsakymą, bet tai, ar pareiškėjų atlyginimas iš viso sumažėjo jį pagrįstai ir teisėtai paskaičiavus pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad palyginus iki m. lapkričio 15 d. ir 2009 m. sausio mėnesio duomenis apie pareiškėjų atlyginimą, 2009 m. sausio pradžioje pareiškėjų vien pareiginė alga buvo 6745 Lt, o iki 2008 m. lapkričio 15 d. pareiginės algos ir priemokų sumos buvo ženkliai mažesnės (Ž. B. – 5827,50 Lt., D. L., V. L. ir V. R. – po 5512,50 Lt., O. V. – 5827,50 Lt., S. V. – 6027 Lt.).Pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčijamu Įsakymu pareiškėjoms nustatytas teisėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažas yra pagrįstas teisės normomis, kurios neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėjų teisių nepažeidžia ir pareiškėjų socialinių garantijų nemažina, yra visiškai pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į pareiškėjų V. A., D. L., V. L., O. V. ir S. V. apeliacinį skundą (2 t., b. l. 8) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas 2011 m. birželio 6 d. sprendimą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, kuriame pažymėta, jog priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra apskaičiuojamas ir mokamas valstybės tarnautojams, pareigūnams, jis mokamas taip pat ir teisėjams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo ne tik teisėjais teismuose, bet ir tiems, kurie ėjo valstybės tarnautojo, pareigūno pareigas kitose atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose. Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, už kurią paprastai klientai atlygina šalių susitarimu, ji negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, taip pat su valstybės tarnyba. Todėl pareiškėjų teiginys, esą nebuvo gilinamasi, dėl kokių priežasčių advokatų darbas nelaikomas „tarnavimu Lietuvos valstybei“, nėra teisingas. Nutarime taip pat yra pažymėta, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, kad atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, t. y. pareiginės algos, priedų, priemokų, be to, pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimai, didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo. Kadangi priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, teisėjų atlyginimai nesumažėjo, nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu minėta teisėjų socialinė (materialinė) garantija buvo sumažinta. Priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą, teisėjų pareiginė alga ir priedas už ištarnautus valstybei metus turėjo būti skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis ir 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.X-1685 46 straipsnio 14 dalies nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus (2 t., b. l. 9–10) prašo apeliacinius skundus atmesti.

Mano, kad šioje byloje nagrinėjamus klausimus 2011 m. vasario 14 d. nutarimu iš esmės išsprendė Konstitucinis Teismas, kuris aiškiai ir konkrečiai nurodė, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų, ir kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas, didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo. Kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymui nustačius naują atlyginimo paskaičiavimo tvarką, teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis – teisėjų pareiginė alga – padidėjo ir teisėjų atlyginimas – pareiginės algos ir priedo suma – taip pat padidėjo, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos pareiškėjų teisės. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išaiškino, kad advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kuri negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba. Advokatams už teikiamas teisines paslaugas apmoka klientai, o asmenims, dirbantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, už tarnybą valstybei atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Taigi tarp advokatų ir asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybių institucijose, yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, darbo stažas, nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Byloje kilęs ginčas dėl to, ar Kauno miesto apylinkės teismo pirmininko 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.1.7-11-V nustatant pareiškėjų (šio teismo teisėjų) darbo stažą nuo 2010 m. balandžio 1 d. priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, pagrįstai nebuvo įskaityti pareiškėjų darbo advokatėmis laikotarpiai.

Atsakovo Įsakyme Nr.1.7-11-V nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr.X-1771, įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.) 5 straipsniu ir Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1-4 dalimis ir 5 dalies 1-4 punktais. Šiuo įsakymu atsakovas pripažino netekusiu galios savo 2008 m. lapkričio 27 d. įsakymą Nr.1.8-32-V dėl teisėjų (tarp jų – pareiškėjų) stažo apskaičiavimo pareiginės algos priedams už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nustatyti.

Pareiškėjos į teisėjų pareigas buvo paskirtos iki Teisėjų atlyginimo įstatymo įsigaliojimo: V. A. nuo 2005 m. spalio 3 d., Ž. B. nuo 2004 m. liepos 19 d., D. L. nuo 2003 m. liepos 1 d., V. L. nuo 2005 m. sausio 6 d., V. R. nuo 2006 m. birželio 12 d., O. V. nuo 2005 m. sausio 6 d., S. V. nuo 2005 m. liepos 12 d.

Teisėjų atlyginimų struktūrai reikšmingas kriterijus - ištarnauti Lietuvos valstybei metai yra numatyti 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme X-1771 (įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.). Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Pažymėtina, kad ištarnautų Lietuvos valstybei metų kriterijus buvo numatytas ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), kurio nuostatos galiojo teisėjų darbo užmokesčio struktūros nustatymui iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustatė, kad teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) vienkartinės priemokos (2002 m. liepos 5 d. redakcijos šio įstatymo pakeitimu buvo panaikintas teisinis reguliavimas, numatęs vienkartines priemokas). Aptariamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų bei A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojų, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1–6 punktuose nurodytas pareigas. Pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas darbo advokatu laikotarpio įskaitymas į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti nebuvo numatytas. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos teisėjų atžvilgiu neteko galios nuo 2008 m. lapkričio 15 d., t.y. įsigaliojus specialiajam Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui. Taigi ištarnautų Lietuvos valstybei metų kriterijus nustatant darbo stažą priedui prie pareiginės algos nustatyti galiojo nuo pareiškėjų paskyrimo į teisėjų pareigas dienos ir pagal šį teisinį reguliavimą darbo advokatu laikotarpių įskaitymas į ištarnautus Lietuvos valstybei metus pareiginės algos priedui apskaičiuoti nebuvo numatytas.

Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. kovo 14 d. įstatymas Nr. IX-788) 8 straipsnio 3 dalis nustatė, kad Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalyje bei 100 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisėjo darbo stažą įskaitomas ir advokato darbo stažas. Šio įstatymo priėmimo metu galiojusios Teismų įstatymo redakcijos 97 straipsnio 2 dalis nustatė, kad į teisėjo darbo stažą priedams apskaičiuoti, atostogų trukmei ir teisėjo pensijai nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas, taip pat asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis darbo stažas. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas neteko galios 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr.X-1685 (47 str.1 d. 5 p.). Taigi skaičiuojant stažą priedui prie teisėjo pareiginės algos advokato darbo stažas galėjo būti įskaitytas remiantis Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu šio įstatymo galiojimo laikotarpiu (nuo 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-788 įsigaliojimo iki pripažinimo netekusiu galios 2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr.X-1685), tačiau šis skaičiavimas nėra tapatus ištarnautų Lietuvos valstybei metų sampratai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio prasme.

Tuo pačiu metu, kai buvo priimtas 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas X-1771 (įsigaliojo nuo 2008 m. lapkričio 15 d.), 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymu Nr. X-1772 buvo pakeista Teismų įstatymo pakeitimu 97 straipsni 2 dalis nustatant, kad į teisėjo darbo stažą atostogų trukmei nustatyti įskaitomas ir darbo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju, prokuroru, prokuroro pavaduotoju, prokuratūros tardytoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnu (tardytoju), valstybiniu arbitru stažas, darbo valstybės tarnyboje stažas, taip pat asmenų, turinčių teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar habilituoto daktaro laipsnį, pedagoginis darbo stažas. Šio Teismų įstatymo 97 straipsnio 2 dalies pakeitimo lyginant ją su ankstesnės redakcijos norma (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1450 redakcija) esmė yra ta, kad minėtoje Teismų įstatymo normoje liko tik atostogų trukmės skaičiavimo tvarka, nes priedų prie pareiginės algos apskaičiavimo tvarką nuo 2008 m. lapkričio 15 d., pradėjo reguliuoti specialusis Teisėjų atlyginimų įstatymas.

Vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priedas už ištarnautus valstybei metus bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams mokamas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. einant pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1-4 dalyse ir 5 dalies 1-4 punktuose (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo merais ir mero pavaduotojais). Į ištarnautus metus įskaitomi laikotarpiai, nurodyti minėto įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje, apskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisykles. Šioje įstatymo normoje minimos Taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 (atsakovui priimant Įsakymą Nr.1.7-11-V galiojo 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 962 redakcija).

Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas, įskaitant šio įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 5 dalies 1-4 punktuose nurodytas pareigas (išskyrus savivaldybės tarybos narius, kurie nebuvo meru ir mero pavaduotoju), metų skaičius. Tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Pagal šį įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą darbo advokatu laikotarpis nepatenka į pareigas, kurios įskaitomos nustatant ištarnautus Lietuvos valstybei metus, kurie skaičiuojami teisėjų pareiginės algos priedui nustatyti.

Iš Teisėjų atlyginimų įstatymo, kurio paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką, 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies – priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus skaičiavimui yra reikšmingos šios įstatymo normoje nustatytos sąlygos: priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus prie pareiginės algos mokamas nuo 1990 m. kovo 11 d., todėl stažo skaičiavimui yra reikšmingas darbo atitinkamose pareigose laikotarpis nuo šios datos; į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie tarnybinės algos nustatyti gali būti įskaitytas tik tų pareigų, kurios nurodytos Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 dalyje (ji nukreipia į išvardytas Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio ir 42 straipsnio 1 dalies nuostatas), atlikimas nuo 1990 m. kovo 11 d. Skundžiamas įsakymas Nr.1.7-11-V, kuriuo atsakovas neįskaitė pareiškėjų darbo advokatais laiko į ištarnautus Lietuvos valstybei metus priedui prie teisėjo pareiginės algos apskaičiuoti, priimtas galiojant minėtoms Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatoms.

Apeliantės, nesutikdamos su tokiu stažo priedui prie pareiginės algos nustatyti skaičiavimu, teigia, kad skundžiamu įsakymu yra sumažinamos jų (teisėjų) socialinės garantijos, pažeidžiami teisėti lūkesčiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis teismas šiame nutarime išaiškino, kad <...> “ priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus yra susijęs su valstybės tarnybos institutu, priklausomas nuo jo ypatumų. <...> „šis priedas yra apskaičiuojamas ir mokamas ne tik tiems teisėjams, kurie tam tikrą laikotarpį dirbo teisėjais teismuose, bet ir tiems, kurie ėjo valstybės tarnautojo, pareigūno pareigas kitose atitinkamose valstybės ar savivaldybių institucijose“. <...> „advokatų veikla yra tam tikra asmens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu, kuri negali būti tapatinama su valstybės tarnautojo ar pareigūno pareigų ėjimu valstybės ar savivaldybių institucijose, inter alia su valstybės tarnyba.“ <...> „tarp advokatų ir asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybių institucijose, yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, darbo stažas, nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti.“

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tirdamas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo atitiktį Konstitucijai, tame pačiame nutarime konstatavo ir tai, kad <...> „Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207 "Dėl pritarimo darbo grupės parengtai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai" buvo pritarta darbo grupės parengtai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, kuri buvo skirta teisėjų atlyginimams apskaičiuoti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui galiojant ne visa apimtimi, o tiek, kiek jis neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėtina, kad pagal šią metodiką teisėjų atlyginimai buvo skaičiuojami iki pat Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo. Palyginus Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytus ir pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką apskaičiuotus teisėjų atlyginimų dydžius pažymėtina, kad priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimo pagrindinė sudedamoji dalis - teisėjų pareiginė alga padidėjo“. <...>„ teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies - priedo santykinis dydis sumažėjo. Iš teisėjų atlyginimų dydžių apskaičiavimų pagal Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką ir pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą matyti, kad teisėjų atlyginimas - pareiginės algos ir priedo suma - priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą padidėjo.“

Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime taip pat konstatavo, jog <...> yra pažymėjęs, kad sąvoka "teisėjo atlyginimas" apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas - teisėjo socialinė (materialinė) garantija - susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių, inter alia pareiginės algos, priedų, priemokų, taip pat kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.“ Minėti Konstitucinio Teismo išaiškinimai pateikti išnagrinėjus visą teisinio reguliavimo raidą teisėjų atlyginimų nustatymo klausimais, tarp jų ir 2008 m. liepos 3 d. Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.X-1685 46 straipsnio 14 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo privalomumas nagrinėjamai bylai yra tiesioginis, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas būtent šioje byloje kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 5 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalimi nustatytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniuose skunduose išdėstyta pareiškėjų nuomonė dėl nagrinėjamai bylai reikšmingo Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatų, kuriomis pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti pagrindas tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos nuostatas ir joje įtvirtintą teisėjo socialinės (materialinės) garantijos apsaugos principą, yra pagrindas atmesti su tuo nesutinkančius apeliančių argumentus. Tai, kad priėmus Teisėjų atlyginimų įstatymą keitėsi teisėjų atlyginimo sudedamųjų dalių santykis (padidėjo pareiginės algos koeficientas ir sumažėjo priedas prie pareiginės algos) akivaizdu iš pirmiau aptartų įstatymų nuostatų. Teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr.X-1771 redakcija) priedėlyje nustatyta, kad apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientai – 14,2. Iki šio įstatymo priėmimo galiojusios redakcijos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr.X-1688 redakcija) priedėlyje apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas buvo - 8.5. Šį darbo užmokesčio struktūros santykio pasikeitimą (pareiginės algos padidėjimą ir priemokos už stažą sumažėjimą) patvirtina ir pareiškėjų pateiktų pažymų duomenys, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad nuo 2009 m. sausio mėnesio vien pareiginė pareiškėjų alga buvo nustatyta 6745 Lt, t.y. vien tik šis teisėjų atlyginimo struktūros elementas, palyginus jį su visa pareiškėjų atlyginimų struktūra 2008 m. lapkričio 15 d. (šiai datai pareiškėjų darbo užmokestis, t.y. pareiginės algos ir priedų suma sudarė: Ž. B. - 5827,50 Lt, D. L., V. L., V. R. - po 5512,50 Lt, O. V. - 5827,50 Lt, S. V. - 6027 Lt) buvo ženkliai didesnis. Byloje nustatyta aplinkybė, kad Kauno miesto apylinkės teismas įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui skaičiuodamas pareiškėjų ištarnautų Lietuvos valstybei metų stažą priedui prie pareiginės algos nustatyti, tik nuo 2010 m. balandžio 20 d. neįskaitė į šį stažą (2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr.1.7-11-V) pareiškėjų darbo advokatais laikotarpio, t. y. Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pradėjo taikyti pavėluotai, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, negali būti traktuojama taip, kad atsakovas, priimdamas 2010 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr.1.7-11-V pažeidė pareiškėjų (teisėjų) socialinės (materialinės) garantijos apsaugos principą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje byloje dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55, 57, 61, 63, 64, 691, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98,101,103 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 531, 532 straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymo 46 straipsnio 14 punkto (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X – 1685 redakcija), kuriame nustatyta, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo, buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas, ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos, ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuria nustatyta, kad ištarnauti Lietuvos valstybei metai priedui prie pareiginės algos nustatyti skaičiuojami nuo 1990 m. kovo 11 d., kartu atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, yra konstatavęs, kad vertinant minėtas šių teisės normų nuostatas, kiek tai susiję su priedo už teisėjo darbo stažą ar tarnybos Lietuvos valstybei metus skaičiavimo tvarka, darytina išvada, kad jos skirtingai reguliuoja vieną ir tą patį teisinį santykį. Tokia teisinė situacija teisės teorijoje vadinama teisės aktų kolizija, kurios vienas iš sprendimų būdų yra taikymas taisyklės – lex posterior derogat legi priori (lot. taikomas vėliau priimtas įstatymas). Kadangi minėta Teismų įstatymo nuostata buvo priimta 2008 m. liepos 3 d., o įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 1 d. (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X – 1685 redakcija), kai tuo tarpu Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo priimtos 2008 m. lapkričio 6 d., o įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija), todėl byloje nagrinėjamiems santykiams spręsti yra taikomos Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos (žr. Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį Nr.A438-13/2011).

Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo pirmiau minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjų V. A., Ž. B., D. L., V. L., V. R., O. V. ir S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasRičardas Piličiauskas