Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., 159 str., 161 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 161 str. 2 d. areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir L. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. birželio 3 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos - 2008 m. balandžio 30 d.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – nukentėjusiojo D. K. kraujo pavyzdys ir rankšluostis sunaikini.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. P. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Iš L. Ž. ir A. P. nukentėjusiajam D. K. solidariai priteista 25000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini)., duodamas vartoti alkoholinius gėrimus nugirdė vaiką - D. K. , gim. (duomenys neskelbtini).

L. Ž. 2007 m. birželio 2 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas patenkinti lytinę aistrą su mažamečiu D. K. , gim. (duomenys neskelbtini), prieš jo valią analiniu būdu, davė pastarajam vartoti alkoholinius gėrimus, dėl ko nukentėjusiajam D. K. nuo pavartoto alkoholio kiekio apsvaigus ir atsigulus į lovą, įkišo ranką už D. K. apatinių kelnaičių ir lietė mažamečio lytinius organus, kol D. K. nustūmė jo ranką; po to jis turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su D. K. galimam mažamečio nukentėjusiojo pasipriešinimui palaužti liepė bendrininkams A. P. ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, panaudoti fizinį smurtą D. K. atžvilgiu – laikyti jį už rankų ir kojų; į tai asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas laikant D. K. už kojų, A. P. laikant D. K. už rankų bei grasinant sumušti, jei jis šauks, L. Ž. pasinaudodamas D. K. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo alkoholiu bei mažametystės patenkino lytinę aistrą su D. K. prieš jo valią analiniu būdu.

L. Ž. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 2 d. vykdydamas nusikalstamą veiką - mažamečio seksualinį prievartavimą, liepdamas palaikyti seksualiai prievartaujamą mažametį D. K. į šią nusikalstamą veiką įtraukė vaiką - A. P. , gim. (duomenys neskelbtini).

A. P. 2007 m. birželio 2 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini)., L. Ž. siekiant patenkinti lytinę aistrą su mažamečiu D. K. , gim. (duomenys neskelbtini), prieš jo valią analiniu būdu ir davus pastarajam vartoti alkoholinius gėrimus, dėl ko nukentėjusysis D. K. nuo pavartoto alkoholio kiekio apsvaigo ir atsigulė į lovą, L. Ž. tikslu tenkinti lytinę aistrą su D. K. galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui palaužti liepus A. P. ir asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, panaudoti fizinį smurtą D. K. atžvilgiu - laikyti jį už rankų ir kojų, A. P. suėmė D. K. už rankų ir jas laikė, o nukentėjusiajam D. K. pradėjus šaukti pagrasino sumušti, kol L. Ž. pasinaudodamas D. K. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo alkoholiu bei mažametystės patenkino lytinę aistrą su D. K. prieš jo valią analiniu būdu.

Nuteistasis L. Ž. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, jį pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. išteisinti, sumažinti apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, sumažinti nukentėjusiajam priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti bei grąžinti jo rankšluostį, paimtą kaip daiktinį įrodymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

L. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., 159 str., 161 str. 2 d. Nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde neneigia lietęs nukentėjusiojo D. K. lytinius organus, tačiau teigia, jog analiniu būdu jo neprievartavo, prievartos prieš nukentėjusįjį pats nenaudojo ir neliepė to daryti A. P. , t. y. A. P. į nusikalstamą veiką neįtraukė. Šie nuteistojo teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, L. Ž. kaltė įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta byloje surinktais įrodymais – paties nuteistojo L. Ž. parodymais, mažamečio nukentėjusiojo D. K. , nepilnamečio liudytojo V. L. parodymais, nepilnamečio nuteistojo A. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadomis, kitais byloje esančiais įrodymais. Mažametis nukentėjusysis D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė iš esmės vienodus parodymus apie patirtą seksualinę prievartą. Nukentėjusysis D. K. parodė, jog 2007 m. birželio 2 d. su A. P. , G. M. , V. L. buvo L. Ž. bute, vartojo alkoholinius gėrimus, bute buvo ir V. T. . Pavartojus alkoholinius gėrimus jam pasidarė bloga, jis buvo labai girtas, apsivėmė ir atsigulė į lovą. Lovoje jį laikė A. P. ir V. T. , o L. Ž. kišo jam į užpakalį savo lytinį organą, jam skaudėjo, jis prašė paleisti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiojo D. K. parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusysis yra mažametis negali būti pagrindu netikėti jo parodymais, priešingai - kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jo parodymuose paaiškinami, būtent, nukentėjusiojo mažametyste, skurdžia gyvenimo patirtimi ir socialine nebranda. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 264 konstatuota, jog D. K. 2007 m. birželio 2 d. buvo mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas ir lengvo laipsnio protinis atsilikimas. D. K. galėjo pilnai teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos pilnai teisingai valdyti. D. K. pažintinė veikla sąlygota lengvo laipsnio protinio atsilikimo simptomatikos: jis nesugeba abstrakčiai mąstyti, ribotai sugeba valingai įsisavinti naują medžiagą, bet sugeba atgaminti subjektyviai reikšmingo patyrimo faktus. D. K. nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi, jis nėra padidintai įtaigus, sugeba diferencijuoti objektyviai patirtus faktus ir fantazijas, D. K. gali duoti teisingus parodymus (t. 1, b. l. 148 – 150). Mažamečio nukentėjusiojo parodymus apie patirtą seksualinę prievartą patvirtina paties nuteistojo L. Ž. parodymai, nepilnamečio nuteistojo A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepilnamečio liudytojo V. L. parodymai. Nuteistasis L. Ž. pirmosios instancijos teisme prisipažino, kad lietė nukentėjusiojo D. K. lytinius organus, bandė įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiojo išeinamąją angą, bet jam nesisekė to padaryti, nes nukentėjusysis buvo per mažas. Nepilnametis liudytojas V. L. parodė, kad matė, kaip L. Ž. buvo užgulęs D. K. , matė L. Ž. lytinį organą, matė, kaip V. T. ir A. P. laikė D. K. už rankų, o L. Ž. kišo savo lytinį organą D. K. į užpakalį. Nukentėjusiojo D. K. parodymus apie tai, kad A. P. jį laikė už rankų, o L. Ž. kišo savo lytinį organą į jo išeinamąją angą, patvirtina A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. P. parodė, jog, kai D. K. girtas gulėjo lovoje, L. Ž. liepė jam ir V. T. laikyti D. K. už rankų. Jis, bijodamas L. Ž. , laikė D. K. vieną ranką, o V. T. – kitą. Tuo metu L. Ž. įkišo savo lytinį organą į D. K. išeinamąją angą ir jį tvirkino apie 15 minučių (t. 59 – 62). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstytus visų proceso dalyvių parodymus pagrįstai pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais grindė L. Ž. kaltę.

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino L. Ž. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas Lietuvos Respublikos BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 str., kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino 2007 m. birželio 4 d. teismo medicinos specialisto išvados, kuri paneigia D. K. analinio prievartavimo faktą, taip pat patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį joks smurtas nebuvo vartojamas. Nors teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 993/07 (04) nurodyta, jog D. K. tiesiosios žarnos ir išangės srityje sužalojimo žymių nėra; tepinėliuose ir tampone su D. K. tiesiosios žarnos turiniu spermos nerasta; D. K. kūne sužalojimų nėra (t. 1, b. l. 86), tačiau ši išvada nepaneigia faktinių duomenų, įrodančių nukentėjusiojo D. K. seksualinio prievartavimo faktą. Byloje įrodyta, kad L. Ž. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, pasinaudodamas D. K. bejėgiška būkle dėl apsvaigimo alkoholiu bei mažametystės, buvo pradėjęs tenkinti lytinę aistrą - glostė D. K. lytinius organus, bandė įvesti savo lytinį organą į nukentėjusiojo išeinamąją angą. Seksualinio prievartavimo sudėtis yra formali, t. y. padarytos veikos kvalifikavimas nesiejamas nei su seksualinio prievartavimo veiksmų pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Seksualinis prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą. Nusikaltimas būtų laikomas baigtu nepriklausomai nuo to, ar L. Ž. buvo įvedęs savo varpą nukentėjusiajam D. K. į išeinamąją angą, ar ne, t. y. ar nuteistasis tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu (dirgino nukentėjusiojo lytinius organus, lietė lytiniu organu nukentėjusiojo kūną ir pan.). Tačiau jau aptartais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad L. Ž. lytinę aistrą su mažamečiu nukentėjusiuoju D. K. tenkino analiniu būdu – įvedant varpą nukentėjusiajam į išeinamąją angą. D. K. yra gimęs (duomenys neskelbtini), nusikaltimo padarymo metu buvo mažametis ir šią aplinkybę nuteistasis L. Ž. suvokė, nes, kaip pats nurodė, bandė įvesti savo lytinį organą į D. K. išeinamąją angą, bet jam nesisekė, nes D. K. buvo per mažas. Nukentėjusysis dėl savo amžiaus ir turimų žinių, taip pat dėl apsvaigimo alkoholiu (šios aplinkybės nuteistasis neneigia) negalėjo suprasti su juo atliekamų L. Ž. veiksmų esmės, o taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog L. Ž. , liepęs A. P. ir V. T. panaudoti fizinį smurtą – laikyti nukentėjusįjį D. K. už rankų ir kojų, A. P. ir V. T. laikant nukentėjusįjį, patenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią analiniu būdu, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės ir apsvaigimo alkoholiu nukentėjusiojo būkle ir panaudojant fizinį smurtą bei šiuos jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

Kaip jau minėta, nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde neigia įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 159 str., t. y. nepilnametį A. P. įtraukęs į nusikalstamą veiką – mažamečio D. K. seksualinį prievartavimą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. atsako tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BK 159 str. nepilnamečio (vaiko) įtraukimas į nusikalstamą veiką yra numatytas kaip savarankiška materialioji nusikaltimo sudėtis. Šios veikos objektyvioji pusė pasireiškia bet kokiais psichiniais ar fiziniais veiksmais sukeliant vaiko norą dalyvauti nusikalstamos veikos daryme. A. P. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad L. Ž. jam ir V. T. liepė laikyti D. K. už rankų. Jis, bijodamas L. Ž. , laikė D. K. vieną ranką, o V. T. – kitą, tuo metu L. Ž. įkišo savo lytinį organą į D. K. išeinamąją angą ir jį tvirkino. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, atitinka byloje surinktus įrodymus - nukentėjusiojo D. K. , liudytojo V. L. parodymus, kitus byloje esančius įrodymus ir šiuos parodymus pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu bei jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo tiek L. Ž. , tiek A. P. pripažinti kaltais padarę mažamečio D. K. seksualinį prievartavimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. Iš šių įrodymų matyti, kad nepilnametį A. P. į mažamečio D. K. seksualinį prievartavimą įtraukė L. Ž. , t. y. jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 159 str.

Nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad seksualinį prievartavimą jis padarė bendrininkų grupėje ir šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia. Pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju pripažįs­ta­mas as­muo, ku­ris da­rant nu­si­kal­ti­mą nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis ir ten­ki­no su nukentėjusiuoju ly­ti­nę aist­rą. Be to, seksuali­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju lai­ko­mas ir toks as­muo, ku­ris nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­no ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis, bet su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ne­ten­ki­no ly­ti­nės aist­ros. Anksčiau aptartais įrodymais – nukentėjusiojo D. K. , liudytojo V. L. parodymais, nuteistojo A. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais nustatyta, kad A. P. prieš nukentėjusįjį D. K. naudojo fizinį smurtą – jį laikė už rankos, grasino, o L. Ž. tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog abu nuteistieji - A. P. ir L. Ž. buvo nusikalstamos veikos – mažamečio seksualinio prievartavimo – vykdytojai ir aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje – pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdaus gailėjimosi. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra viena iš Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tam, kad konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešino apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą, taip pat įvertinęs nuteistojo L. Ž. parodymus apie esmines jo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, padarė išvadą, jog, nors L. Ž. iš esmės prisipažįsta padaręs seksualinį prievartavimą ir vaiko nugirdymą, tačiau savo veiksmus paaiškindamas ir pateisindamas pačio nukentėjusiojo, liudytojų noru su juo bendrauti, dėl savo poelgių nesigaili. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis L. Ž. dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigaili ir šios aplinkybės nepripažino jo atsakomybę lengvinančia.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo gautas nuteistojo L. Ž. prašymas su dokumentais, patvirtinančiais, kad nuteistojo motina sumokėjo nukentėjusiajam D. K. 6000 litų žalos atlyginimui. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.). Įstatymas reikalauja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą, tačiau teismui nedraudžiama pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tokiu atveju atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, kad sudarytų pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, taip pat kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį yra nuoširdžios ir pan. Šiuo atveju, nors atlyginta pakankamai žymi padarytos žalos dalis, tačiau nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, žalą atlygino ne jis pats, o kitas asmuo, dalis žalos buvo atlyginta jau bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, todėl, kolegijos nuomone, dalies nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimas nėra pagrindas šią aplinkybę pripažinti nuteistojo L. Ž. atsakomybę lengvinančia.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. Ž. , Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, L. Ž. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. L. Ž. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str.), nukentėjusysis yra mažametis vaikas. L. Ž. praeityje baustas administracine tvarka, teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimo padarymą, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui. L. Ž. niekur nedirba, iš byloje esančio 2007 m. birželio 11 d. tyrėjo D. A. tarnybinio pranešimo matyti, kad iš namo, kuriame gyvena L. Ž. , gyventojų gauta žodinių nusiskundimų, kad pas L. Ž. nuolat lankosi nepilnamečiai berniukai, bute dažnai girtaujama. Byloje nustatyta viena L. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – seksualinį prievartavimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, L. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. paskyrė bausmę, kuri apsprendė galutinės subendrintos bausmės dydį, nežymiai didesnę už straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį. L. Ž. nei pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. paskirtos bausmės, nei už visas padarytas nusikalstamas veikas nustatytos galutinės subendrintos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiojo D. K. naudai priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo D. K. atžvilgiu padarytas nusikaltimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (asmenybės patologišką vystymąsi stabilaus asmenybės sutrikimo linkme), jis įvykio metu išgyveno stiprų fizinį skausmą dėl jo atžvilgiu panaudotos seksualinės prievartos, jo valia buvo palaužta prieš jį panaudoto fizinio smurto, ir įvykio pasėkoje buvo nustatytas savireguliacijos sutrikimo pagilėjimas, kuris tikėtinai gali induokuoti stabilius ir neigiamus asmenybės raidos pokyčius. Pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes, taip pat atsižvelgė į tai, kad neigiamos pasekmės atsirado dėl neteisėtų nuteistųjų veiksmų, todėl pareiga atlyginti neturtinę žalą atsiranda neturtinę žalą padariusiam asmeniui bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai nukentėjusiajam D. K. priteisė 25000 litų neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Nuteistasis L. Ž. apeliaciniame skunde prašo grąžinti jam rankšluostį, kuris buvo paimtas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Lietuvos Respublikos BPK 94 str. nurodytos priemonės, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ir priimant nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 4 p. nustatyta, jog daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodamai suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniam asmeniui, jeigu jie to prašo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, L. Ž. neprašė grąžinti rankšluosčio, be to, net ir esant tokiam prašymui, teismas gali, bet neprivalo grąžinti nuteistajam menkavertį daiktą. Kadangi rankšluostis, paimtas iš L. Ž. namų 2007 m. birželio 3 d. įvykio vietos apžiūros metu, yra menkavertis, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė menkavertį daiktą – rankšluostį – sunaikinti.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.