Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 24.2; 24.4; 30.10; 32.5.4; 121.14; 121.18; 121.21

2012 m. spalio 3 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Albino Čeplinsko ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių (apeliančių) A. G. ir B. R. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. G., B. R. ieškinį atsakovams E. P. ir likviduojamam komerciniam bankui ,,Lietūkis“, tretieji asmenys K. S., J. Č., Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarė J. R., dėl dalies įkeitimo (hipotekos) sutarties panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės kreipėsi į teismą prašydamos pripažinti negaliojančiomis nuo jos sudarymo pradžios Turto įkeitimo sutarties Nr. 2-4786 (1993 12 13) (toliau – Įkeitimo sutartis), patvirtintos Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R., dalis, kuriomis įkeistos:

26/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 26/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 26/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 26/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 26/100 dalys kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) Kaune, nuosavybės teise priklausančių A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 22/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 dalys pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 22/100 dalys statinių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) Kaunas, nuosavybės teise priklausančių B. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Nurodė, kad A. L. Įkeitimo sutartyje nebuvo įrašyta kaip skolininkė, jokios paskolos iš banko, dėl kurios užtikrinimo ji notarės biure sudarė Įkeitimo sutartį, negavo. Todėl ieškovių valdoma nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektų dalis turi būti atlaisvinta nuo nepagrįstų atsakovo naudai įregistruotų daiktinių teisių, kuriomis jis nesinaudoja ir jau prarado teisę dėl ieškinio senaties ja pasinaudoti (b. l. 146-149).

Atsakovas likviduojamas komercinis akcinis bankas ,,Lietūkis“ atsiliepimu į ieškinį prašo ieškovių patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo 1993 m. gruodžio 13 d. turto Įkeitimo sutartį pakeisti teismo sprendimu, nes nėra įstatyme numatytų CK 6.223 straipsnio aplinkybių, ieškovės nėra turto Įkeitimo sutarties šalimis. Įkeisti turtą bendrojoje dalinėje nuosavybėje gali tik pats bendraturtis ir įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn, nes hipoteka seka paskui daiktą. Skolinis įsipareigojimas nėra įvykdytas ir pinigai atsakovui nėra grąžinti.

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 3, b. l. 149-155). Nurodė, kad ieškovėms apie paskolą ir turto įkeitimą tapo žinoma dar 1994 metų pavasarį. Likviduojamo komercinio banko ,,Lietūkis“ reikalavimui taikytinos (1964 metų red.) CK 84 straipsnio 1 dalies ieškinio senatį reglamentuojančios nuostatos, numačiusios 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senatis buvo pasibaigusi dar 1997 metais. Taip pat nustatė, kad A. L. pagal Įkeitimo sutartį 51 000 Lt paskola nebuvo suteikta. Paskola buvo suteikta E. P., kurios paskolos užtikrinimui A. L. įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), Kaunas. E. P. turėjo savo mamos A. L. įgaliojimą, todėl jos teisinio statuso pasikeitimas iš banko paskolos gavėjos ir turto įkeitėjos, likus tik turto įkeitėja, esmės nekeičia. Daiktą perleidžiant hipoteka seka iš paskos, todėl nesant įvykdytam skoliniam įsipareigojimui – nėra CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto pagrindo baigti hipoteką. Nurodė, kad nepagrįstas argumentas, jog įkeičiamas tik apdraustas turtas ir kartu turėjo būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai:

Ieškovės (apeliantės) A. G. (mirusios ieškovės O. Č. dukra) ir B. R. apeliaciniu skundu prašo (t. 4, b. l. 3-5):

1. panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-0233-375/2012 ir priimti naują sprendimą - pripažinti negaliojančiomis nuo jos sudarymo pradžios turto įkeitimo sutarties Nr. 2-4786 (1993-12-13), patvirtintos Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R., dalis, kuriomis įkeistos: 1) 26/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 26/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 26/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 26/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 26/100 dalis kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, nuosavybės teise priklausančios A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2) 22/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 22/100 dalis pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 22/100 dalis kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu – (duomenys neskelbtini) Kaunas, nuosavybės teise priklausančių B. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)

2. priteisti ieškovėms A. G. ir B. R. iš atsakovų likviduojamo komercinio akcinio banko „Lietūkis“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) ir E. P., sumokėtą 500 Lt žyminį mokestį, bei išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Motyvuose nurodė, kad:

Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžia ieškovių teises, priimtas pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas, todėl turi būti panaikintas;Teismas nepagrįstai taikė 1964 m. liepos 7 d. CK 84 straipsnio 1 dalies nuostatas bei netaikė 2001 m. liepos 1 d. priimto CK nuostatų dėl ieškinio senaties, jo pradžios skaičiavimo ir taikymo ypatybių. Atsakovėms nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamųjų daiktų dalį buvo įregistruotos ir įsigaliojo 2009 m. vasario 23 d. Ieškovės pažeistas teises pradėjo ginti nepraėjus 3 mėnesiams nuo nuosavybės teisių įregistravimo.Teismas klaidingai aiškino Kredito sutarties Nr. 93-68 (toliau – Kredito sutartis) turinį ir jo reikšmę A. L. valios pakeitimui, nepagrįstai netaikė CK 1.75 straipsnio 2 dalies imperatyvios nuostatos (neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis) ir dėl to teismo sprendimas iš esmės neteisingas ir nepagrįstas, prieštaraujantis CPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatoms.Atsakovas likviduojamas komercinis akcinis bankas „Lietūkis“ nesuteikė A. L. 51 000 Lt paskolos ir turto Įkeitimo sutartyje Nr. 2-4786 A. L. liko įrašyta kaip skolininkė (nors atsižvelgiant į 1964-07-07 CK 198 str. 1 d. nuostatą, tokia ji nebuvo). Turto Įkeitimo sutartis Nr. 2-4786 neužtikrino jokių reikalavimų, nes jie nebuvo banko įvykdyti, sandoris prieštaravo 1964 m. liepos 7 d. CK nuostatoms (neatitiko įstatymo reikalavimų), todėl pagal CK 47 straipsnio nuostatas turėjo būti pripažintinas negaliojančiu. Teismas nevertino, kad ieškovių nuosavybės teisių į nekilnojamųjų daiktų dalis suvaržymas daiktine teise - įkeitimu dėl atsakovų pareigų ir teisių nevykdymo, nepagrįstai pažeidžia ieškovių teises savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.Teismo sprendimas grubiai pažeidė CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškovių, kaip turto savininkių, vienodos teisių apsaugos garantiją ir nepašalino nuo nepagrįstų atsakovo likviduojamo komercinio akcinio banko „Lietūkis" naudai įregistruotų daiktinių teisių, suvaržė ieškovėms (turto savininkėms) teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jų teisių pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.Nepagrįstos ir neteisingos teismo išvados, kad turto Įkeitimo sutarties Nr. 2-4786 ginčijama dalis neprieštarauja CK 4.171 straipsnio 4 ir 7 dalims, kad įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, ir kad įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.Teismas sprendime nevertino aplinkybės, kad hipotekos įforminimas Nekilnojamojo turto registre neatitinka dabartinio CK 4.185 straipsnio 1 ir 2 dalių imperatyvių nuostatų. Hipoteka nebuvo įregistruota pagal CK 4.185 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atsakovas likviduojamas komercinis akcinis bankas ,,Lietūkis“ su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Motyvuose nurodė, kad:

Teismas pagrįstai taikė ieškovių reikalavimui ieškinio senatį. Ginčijama Įkeitimo sutartis sudaryta 1993 m. gruodžio 13 d. Galiojęs CK (1964 m.) numatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl senaties terminas, per kurį ieškovės galėjo ginti savo pažeistas teises, suėjo 1996 m. gruodžio 13 d. Ieškovės B. R. ir O. Č. 1996 metais žinojo apie 1993 m. gruodžio 13 d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, Įkeitimo sutartį. Ieškinio senatį yra praleidusios ne tik ieškovės, bet ir A. L.. A. L. testamentiniai įpėdiniai B. R. ir O. Č. negali turėti daugiau materialinių ir procesinių teisių, negu jų turėjo pati A. L., kuri būdama gyva niekada neginčijo nei Kredito sutarties, nei Įkeitimo sutarties. Ieškinio argumentai, kad ant Kredito sutarties A. L. parašas suklastotas, nepagrįstas, kadangi baudžiamojoje byloje liudytoja apklausta A. L. patvirtino, kad pasirašė Kredito sutartį Nr. 93-68 ir savo valios niekada neginčijo. Hipoteka yra išvestinė prievolė, priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo ir pasibaigia tik pasibaigus pagrindinei prievolei. Pagrindas baigti hipoteką yra tada, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Kadangi skolinis įsipareigojimas pagal 1993 m. gruodžio 13 d. Kredito sutartį Nr. 93-68 nėra įvykdytas, taigi nėra ir CK 4.197 straipsnio 2 dalyje nustatytų hipotekos pabaigos pagrindų. Ieškovės paveldėjo nekilnojamąjį turtą su hipoteka, nes hipoteka seka paskui daiktą, apie tai žinojo ir palikimą priėmė, todėl tai negali būti traktuojama kaip jų teisių pažeidimas.Atmestini ieškinio argumentai, kad įkeitimo sandoris pripažintinas negaliojančiu, nes pažeidžia imperatyvias hipotekos objektą reglamentuojančias CK normas, t. y. kad įkeičiant statinius kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai arba šio žemės sklypo nuomos teisė, taip pat įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, kadangi minėtos įstatymo nuostatos įsigaliojo nuo 2001 m. spalio 1 d.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 13 d. A. L. sudarė Turto įkeitimo sutartį Nr. 2-4786, pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti 51 000 Lt paskolą, o ji, užtikrindama paskolos grąžinimą įkeitė jai nuosavybė teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – namą su 3 priestatais, mansarda, terasa ir kt., esančius (duomenys neskelbtini), Kaune (1 t., b. l. 10). Hipoteka (įkeitimas) įregistruota VĮ Registrų centras nuo 1993 m. gruodžio 21 d. 1993 m gruodžio 13 d. atsakovė E. P. sudarė su komerciniu akciniu banku „Lietūkis“ Kredito sutartį, pagal kurią atsakovei E. P. buvo suteikta 50 500 Lt paskola, o šios paskolos grąžinimui A. L. užtikrindama savalaikį kredito grąžinimą įkeičia jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį turtą (turto Įkeitimo sutartis patvirtinta Kauno m. 6-ojo notarų biuro Reg. Nr. 2-4786, 1993 12 13) (sutarties 3.6 p.) (pridėta baudžiamoji byla, b. l. 43, 44). Kredito sutartį pasirašiusi ir A. L.. 1993 m. gruodžio 13 d. pinigai išmokėti atsakovei E. P., pinigai negrąžinti. 1998 m. kovo 16 d. A. L. mirė. Ieškinys (turto paveldėtojų - apeliančių) pareikštas 2009 m. gegužės 20 d.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškinys atmestinas pasibaigus 3 metų ieškininės senaties terminui (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., CK 90 str.). Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti A. L. veiksmus dėl ginčo dalyko, nes ginčo objektas yra jos sudaryta Įkeitimo sutartis, ieškovės yra tik jos dalies turto paveldėtojos. Pažymėtina, kad A. L. apie galimą savo teisės pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) 1993 m. gruodžio 13 d., kada pasirašė įkeitimo sutartį ir kredito sutartį. Iki savo mirties (1998-03-16), t. y. daugiau kaip 4 metus, ji neginčijo šių sutarčių, o ieškovės, kaip dalies turto paveldėtojos, ieškinį pareiškė tik 2009 m. gegužės 20 d. (nors ir joms dar 1994 m. buvo žinoma apie šio turto įkeitimą). Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, ne tik, kad ieškinio senaties terminą yra praleidusi pati A. L., bet kad ji nemanė, jog buvo jos teisių pažeidimas. Kadangi ieškovės yra A. L. turtinių teisių paveldėtojos (paveldėjo dalį įkeisto turto), jos negali turėti daugiau teisių, negu pati turto palikėja, todėl nėra jokio pagrindo, praėjus ieškinio senaties terminui (ir prašant jį taikyti) bei pačiai palikėjai esant gyvai neginčijant Įkeitimo sutarties, pripažinti Įkeitimo sutartį ar jos dalį negaliojančia. Aplinkybių dėl kurių galėjo būti sustabdytas, nutrauktas ar atnaujintas ieškinio senaties terminas, byloje nėra nustatyta.

Nepagrįstu laikytinas apeliančių argumentas dėl būtinybės taikyti CK normas, reguliuojančias ieškinio senaties terminų taikymą, nes šio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos galėjo būti taikomos, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal įsigaliojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., toliau – CK PĮĮĮ). Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas pasibaigė 1996 m. gruodžio 13 d., t. y. iki CK įsigaliojimo.

Taip pat nepagrįstu laikytinas apeliančių argumentas, kad Įkeitimo sutartis neatitinka nei CK 4.171 straipsnio 4 ir 7 dalių, nei CK 4.185 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, nes Įkeitimo sutartis buvo sudaryta 1993 m. gruodžio 13 d. (įregistruota 1993 m. gruodžio 21 d.), t. y. dar negaliojant naujam CK, o CK PĮĮĮ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus <...>. Taigi, Įkeitimo sutartis buvo sudaryta ir įregistruota nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės normų. Naujame CK atsiradusios kitokios hipotekos sudarymo sąlygos negali būti taikomos jau atsiradusiems ir galiojantiems įkeitimo teisiniams santykiams, nebent jų įgyvendinimas būtų įsakmiai aptartas naujame įstatyme, ko nagrinėjamu atveju nėra. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje laikomasi principo, kad įstatymai atgal negalioja.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliančių argumentu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino Kredito sutarties turinį, o Įkeitimo sutartis neužtikrino jokių reikalavimų ir prieštaravo 1964 m. CK 198 str., 199 str. bei 208 str. nuostatoms (pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyti konkretūs prieštaravimai). Iš Kredito sutarties 3.2 p. matyti, kad atsakovė E. P. įsipareigojo, kredito grąžinimui užtikrinti, pateikti Įkeitimo sutartį, kuri yra šios sutarties sudėtinė dalis; nurodė, kad tai bus turtas – medinis apmūrytas gyv. namas su priestatu ir ūkiniai pastatai Kaune, (duomenys neskelbtini). Įgyvendinant šį įsipareigojimą, Kredito sutarties 3.6 p. A. L. įsipareigojo užtikrinti savalaikį kredito grąžinimą, įkeičiant asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį turtą (turto Įkeitimo sutartis patvirtinta Kauno m. 6-ojo notarų biuro Reg. Nr. 2-4786, 1993 12 13). A. L. Kredito sutartį pasirašė. Taigi iš Kredito sutarties turinio matyti, kad pirma buvo pasirašyta Įkeitimo sutartis (galvojant, jog paskolą ims A. L.), o po to šia Įkeitimo sutartimi buvo užtikrintas E. P. paskolos grąžinimas pagal Kredito sutartį, todėl ta aplinkybė, kad Įkeitimo sutartyje buvo įsipareigota paskolą suteikti A. L., tačiau paskola buvo suteikta E. P. (A. L. dukrai), nepanaikina A. L. prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir nedaro Įkeitimo sutarties negaliojančia. Pažymėtina, kad pati A. L. nei vienos iš sutarčių neginčijo. 1964 m. CK 200 straipsnio 1 dalis numatė, kad įkaito davėju gali būti tiek pats savininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Taigi, šioje situacijoje, nebuvo pažeistos, tuo metu galiojusios, įkeitimo teisinius santykius reguliuojančios įstatymų nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad pripažinti 1993 m. gruodžio 13 d. Įkeitimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo, būtina nustatyti, kad šios sutarties sudarymas pažeidė A. L. teises ar įstatymo saugomus interesus (asmens, kuris įkeitė savo turtą), bet ne ieškovių, kurios tuo metu neturėjo jokių teisių į tą turtą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nesvarstytini.

Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant nei procesinės, nei materialinės teisės normų, todėl apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.