Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės T. A. patikslintą ieškinį atsakovui E. A. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinių kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo

8. Atsakovas prie atskirojo skundo pridėjo Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį, kuria patvirtintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro S. D. 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarimas atleisti T. A. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) ir ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-12582-24 nutraukti. Taip pat pateiktas Vilniaus apygardos teismo pranešimas Nr. IBPS-V-2787427-24 iš kurio matyti, kad Vilniaus apygardos teisme 2024 m. spalio 31 d. 10.35 val. rašytinio proceso tvarka buvo nagrinėjamas įtariamojo E. A. skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 10 d. nutarties, sprendimo paskelbimas atidėtas iki 2024 m. lapkričio 7 d. 14 val. Po atskirojo skundo pateikimo atsakovas pateikė papildomą įrodymą, kurį gavo tik po atskirojo skundo pateikimo – Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį, kuria nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto E. A. skundas buvo tenkintas: panaikinta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2024 m. spalio 2 d. nutartis patvirtinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-12588-24; panaikintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-12588-24. Bylai esant apeliacinės instancijos teisme, atsakovas pateikė dar vieną įrodymą – 2025 m. sausio 7 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-12588-24, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, panaikinta įtariamajam E. A. skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios. Ieškovė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėjo antstolės I. K. patvarkymą dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo, iš kurio matyti išlaikymo dydis, taip pat sąskaitos išrašus, patvirtinančius atsakovo vengimą mokėti savo dalį už būsto paskolą.

9. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teisme teise.

10. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, sprendžia, kad pateikti įrodymai, susiję su ikiteisminio tyrimo atsakovo atžvilgiu eiga, kurie yra gauti po skundžiamos teismo nutarties priėmimo ir atskirojo skundo pateikimo dienos, susiję su ginčo klausimu, todėl priimtini. Tuo tarpu atsakovo pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovės atžvilgiu vykusio ikiteisminio tyrimo baigtį, nepriimtini, kaip nesusiję su ginčo klausimu (laikinų apribojimų atsakovui taikymu). Taip pat ir ieškovės pateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovo turimus įsipareigojimus dėl išlaikymo, taip pat ir dėl išlaikymo dydžio, įsipareigojimų bankui vykdymu, atsisakytini priimtini, kaip nesusiję su ginčo esme (CPK 314 straipsnis).

Nustatytos faktinės aplinkybės

11. Kaip matyti, civilinėje byloje nagrinėjamas ginčas tarp šalių T. A. ir E. A. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių pasekmių taikymo. Šalys turi du nepilnamečius vaikus: J. A., gim. (duomenys neskelbtini) ir R. A., gim. (duomenys neskelbtini). Ieškovė T. A., inicijavusi skyrybų procesą, teismo prašė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų. Prašymas išimtinai buvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su tarp šalių 2024 m. balandžio 3 d. įvykusiu konfliktu, dėl kurio buvo inicijuoti priešpriešiniai ikiteisminiai tyrimai abiejų šalių atžvilgiu. Ieškovė pažymėjo, kad nurodytu metu šalių šeimos gyvenamojoje vietoje nepilnamečių vaikų akivaizdoje ieškovės atžvilgiu atsakovas naudojo fizinį smurtą, todėl atsakovo gyvenimas kartu su ieškove ir šalių nepilnamečiais vaikais kelia grėsmę tiek ieškovės, tiek šalių nepilnamečių vaikų saugumui. Ieškovė atsakovo smurto panaudojimą grindė paaiškinimais, duotais ir ikiteisminiame tyrime, t. y. kad tarp šalių įvyko grumtynės dėl atsakovo mėginimo nufilmuoti ieškovę be jos sutikimo ir ieškovei siekiant atimti iš atsakovo mobilųjį telefoną, kuriuo filmavimas galimai ir buvo atliekamas.

12. Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, skundžiama nutartimi taip pat išimtinai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas atsakovo atžvilgiu, įtariant, kad atsakovas nepilnamečių vaikų akivaizdoje ieškovės atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo patvirtintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro S. D. 2024 m. rugsėjo 25 d. nutarimas atleisti E. A. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl mažareikšmiškumo, ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-12588-24 nutraukti, bei E. A. kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo – panaikinti. Teismas pažymėjo, kad šalių santykiai yra konfliktiški, o atsakovui grįžus gyventi į šeimos gyvenamąją vietą, nepilnamečių vaikų akivaizdoje tikėtina vėl gali būti demonstruojamas fizinis ir psichologinis smurtas, todėl tikslinga laikinosiomis apsaugos priemonėmis reguliuoti esamą situaciją.

13. Su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka atsakovas, atskirąjį skundą grįsdamas paaiškinimais ir papildomai pateiktais įrodymais apie tai, kad tarp šalių per 20 bendrų gyvenimo metų įvykęs vienintelis konfliktas, susijęs su pačios ieškovės nelojaliu elgesiu su atsakovu, neįrodo jokios grėsmės nepilnamečių vaikų interesams, dėl ko būtų galima taikyti išimtinio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę atsakovo atžvilgiu, juo labiau, kad atsakovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šiai dienai yra nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje. Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones buvo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

14. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

16. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato teismui galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Minėtos laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių naudoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu ar lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.

17. Pažymėtina, kad prašoma atsakovo atžvilgiu taikyti ir pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra išskirtinė ir šeimos santykių bylose taikoma esant ypatingoms aplinkybėms dėl jos taikymo metu kilusios grėsmės vaikų ar kito sutuoktinio interesams, nes kitu atveju ji pažeidžia vaikų teises gyventi kartu su abiem savo tėvais, neišnagrinėjus bylos iš esmės (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Taigi, teismas, spręsdamas šios laikinosios apsaugos priemonės (ne)taikymo klausimą, privalo atidžiai vertinti į bylą pateiktus įrodymus dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo. Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei aplinkybę, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaikų ar vieno iš sutuoktinio interesai, tenka asmeniui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjai), prašančiam taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis).

18. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-12588-24 atsakovas buvo įtariamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui – T. A., būtent: 2024 m. balandžio 3 d. apie 10:10 val. namuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė rankomis T. A. ir pargriovė į lovą taip sutrenkdamas jos kojas į lovos galo atlošą, užgulė ją savo kūnu, prispaudė ir rankomis ją laikė, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai T. A. fizinį skausmą, ir padarydamas sužalojimus – nubrozdinimą ir kraujosruvą kairio kelio priekiniame paviršiuje, nubrozdinimą ir kraujosruvą dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje, kraujosruvą dešinėje plaštakoje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra įtariamas padaręs nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

19. Ikiteisminio tyrimo metu atliktame 2024 m. birželio 5 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad peržiūrėti vaizdo įrašai daryti BODY kameromis. Iš policijos pareigūnų ekipažo prie kūno tvirtinamos vaizdo kameros „Bodycam“ užfiksuoto vaizdo įrašo „PSS-20240403-114847UTC+0300 A. B. 1 A.“ nustatyta, kad pareigūnė teiravosi ieškovės po įvykio, „ar anksčiau yra buvęs smurtas“, į tai ieškovė atsakiusi, kad „ne, yra tik gąsdinęs“. 2024 m. birželio 20 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas Bendrosios pagalbos centro garso įrašas. Perklausytas garso įrašas gautas į bendrąjį pagalbos centrą 2024 m. balandžio 8 d., 11.25 val. iš telefono. Pranešėjas T. A., kuri pranešė, kad prieš valandą laiko sutuoktinis namuose žodiškai konfliktavo, buvo pargriovęs pranešėją ant lovos, ieškovė pažymėjo, kad „jis mane pargriovė ant lovos, ir aš užsigavau kojas <...>“. 2024 m. birželio 20 d. akistatos protokole (priešpriešinio ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-12582-24) užfiksuota, kad suvesti į akistatą E. A. ir T. A.. E. A. paaiškino, kad konfliktas įvyko ieškovei besiruošiant į pasimatymą su kitu vyru, apie tai jis sužinojęs iš jos telefone esančių žinučių. Ieškovė patvirtino, kad ji mėgino atimti telefoną ir dėl to atsakovas ją buvo pervertęs ant lovos.

20. Ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 01-1-12588-24 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2025 m. sausio 7 d. nutarimu nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nutarime nustatyta, kad atsakovo parodymus, jog siekio sužaloti ar kitaip paveikti T. A. neturėjo, ji susižalojo pati, siekdama atimti iš atsakovo telefoną, patvirtina akistatos protokolas, taip pat 2024 m. gegužės 9 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti E. A. ir T. A. pokalbiai, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji T. A. pati inicijavo tiek žodinį, tiek fizinį kontaktą, be to bendraudama tiek su sutuoktiniu, tiek sms žinutėmis su draugu A., nukentėjusioji dėl fizinio skausmo nesiskundė, kaltino E. A. dėl įvairių dalykų, bet ne dėl sužalojimų padarymo. Išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, padaryta išvada, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog įtariamasis E. A. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę. Sužalojimai nukentėjusiajai atsirado, jai pačiai aktyviais veiksmais bandant atimti mobilųjį telefoną iš įtariamojo E. A.. Ir nors šis nutarimas nėra įsiteisėjęs, iš jame išdėstytos ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, taip pat iš visos civilinės bylos medžiagos ir ieškovės pateiktų duomenų matyti, kad nėra pakankamai duomenų spręsti, jog vienintelio konflikto, įvykusio tarp šalių, metu, atsakovas tyčiniais veiksmais smurtavo prieš ieškovę, juo labiau prieš nepilnamečius vaikus.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išimtinių laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo, pradėto atsakovo atžvilgiu, kuriame atsakovui iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo įsiteisėjimo buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, faktu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų viseto ir nenustatęs, kad atsakovas kelia realų galimą pavojų sutuoktinei ir(ar) nepilnamečiams vaikams, taikė nurodytą laikinąją apsaugos priemonę pasiremdamas tik pradėto ikiteisminio tyrimo faktu. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, byloje pagrįstų duomenų aptariamai laikinajai apsaugos priemonei taikyti nėra: byloje ieškovė nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kyla būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, ar kad egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kad atsakovas naudoja prieš vaikus ar ieškovę fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu ar lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, kad šalių santykiai yra konfliktiški, savaime neįrodo ieškovės prašymo pagrįstumo. Taigi, nesant pateiktų duomenų, kad atsakovas savo veiksmais daro realią žalą ieškovės ir/ar nepilnamečių vaikų interesams, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad šioje proceso stadijoje atsakovas įpareigotinas gyventi skyriumi nuo ieškovės ir nepilnamečių jų vaikų. Dar daugiau, ikiteisminiame tyrime atsakovui iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo įsiteisėjimo buvo paskirta ir iki šiol galioja kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, taigi teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė šiuo laikotarpiu, iki neįsiteisėjo ikiteisminį tyrimą atsakovo atžvilgiu užbaigęs procesinis dokumentas, yra perteklinė. Kartu pažymėtina, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo nėra galutinė, ji neįgyja res judicata galios, todėl pasikeitus situacijai, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti sprendžiamas iš naujo.

23. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

24. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje nepaskirstytinos vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 15, 24 punktuose pateiktu išaiškinimu, jog apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo tarpinį procesinį sprendimą, byla dėl ginčo esmės išlieka pirmosios instancijos teismo dispozicijoje, todėl bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacine ar kasacine tvarka ginčijant tarpinius pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus, tarp šalių turi būti paskirstomos pirmosios instancijos teismui priimant baigiamąjį teismo procesinį sprendimą.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės T. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.