Panevėžio apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjas Raimundas Rakauskas, susipažinęs su pareiškėjo E. V. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka, kuriame prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą J. A. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde E. V. prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir J. A. P. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 154 straipsnį.

Skunde nurodoma, kad advokatas J. A. P. atstovavo D. B. interesus Kupiškio rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir teismo posėdžio metu, po baigiamųjų kalbų replikų metu apšmeižė E. V., kuris byloje buvo atsakovas. J. A. P. paskelbė savo nuomonę, kuri nepagrįsta nei teisme surinkta medžiaga, nei asmens, kuriam atstovavo J. A. P. pozicija, t. y., paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent: jog E. V. nerašė laiškų vaikams, jog vaikai tėvo nelanko, nes E. V. neprašė, jog vaikai jį lankytų. Taip pat, kad J. A. P. posėdžio metu kalbėjo apie E. V. nerūpestingumą.

Pareiškėjas nurodo, jog tokiu būdu Jonas A. P. jį apšmeižė ir įžeidė, sukėlė jam neigiamas emocijas ir emocinius išgyvenimus, dėl ko prašo pripažinti jį nukentėjusiuoju.

Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.

Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Minėtos nusikalstamos veikos yra įtvirtintos baudžiamojo kodekso XXII skyriuje, kuris saugo nuo nusikalstamų kėsinimųsi į asmens garbę ir orumą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Taigi jau skundo priėmimo stadijoje teismas yra įpareigotas atlikti dalinę faktų analizę ir spręsti, ar konkrečių atveju neegzistuoja aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių baudžiamasis procesas nėra galimas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011, 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K-7-262/2013).

Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Teismas pažymi ir tai, kad teisės normos gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645/2005).

Teismas perklausęs pareiškėjo pateiktame kompaktiniame diske įrašytus garso įrašus nustatė, kad advokatas J. A. P. iš tiesų teismo posėdžio metu per baigiamąsias kalbas pasakė pareiškėjo nurodytus teiginius, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį nuostatą, kad laisvas proceso šalių pasikeitimas argumentais yra svarbus dėl proceso teisingumo reikalavimų (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, § 137, su tolesnėmis nuorodomis). Įvertinęs E. V. skunde nurodytus teiginius, kuriuos išsakė advokatas J. A. P. teismo posėdžio metu, paties pareiškėjo vertinamus kaip neatitinkančius tikrovės ir įžeidžiančius bei apšmeižiančius, teismas konstatuoja, kad advokato J. A. P. pasakyti teiginiai nėra pavojingi baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Civilinėje byloje J. A. P. veikė, kaip ieškovės atstovas, todėl turėjo teisę atkreipti teismo dėmesį į svarbias bylos aplinkybes bei pasisakyti dėl jų. Garso įraše yra užfiksuota, jog J. A. P. samprotavimai per baigiamąsias kalbas iššaukė didelį E. V. nepasitenkinimą, E. V. J. A. P. pradėjo įžeidinėti, vartojo necenzūrinius žodžius. Tačiau J. A. P. samprotavimai ir pateiktas bylos aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo E. V. kartu su skundu pateiktas Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016-02-10 raštas, iš kurio matyti, jog E. V. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2015 m. sausio 1 d. išsiuntė savo sūnui R. V. vieną laišką (2011-01-21), o kitam sūnui T. V. tris laiškus (paskutinį 2011-06-08), nepaneigia, advokato J. A. P. išsakyto teiginio teisingumo, kad E. V. nerašė laiškų vaikams, kadangi tai vertinamo dalykas. Visai tikėtina, kad Jonas A. P. turėjo omenyje tai, kad tam tikrą laikotarpį iki bylos nagrinėjimo (kaip matyti iš pareiškėjo pateikto teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, teismo sprendimas priimtas 2014-10-13) E. V. laiškų minėtiems vaikams nerašė, ką aptarti duomenys visiškai patvirtina.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais advokato J. A. P. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnyje, požymių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo E. V. skundą, kadangi J. A. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.

Skundas dėl šios nutarties gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos. Skundas paduodamas per Kupiškio rajono apylinkės teismą Panevėžio apygardos teismui.