Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimo, kuriuo R. M. pripažintas kaltu, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 120 Eur bauda, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nubaustas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 31 d., apie 00.40 val., Elektrėnų sav., Užumiškių kaime būdamas neblaivus (nustatytas 0,94 promilės neblaivumas) nevykdė teisėtų policijos pareigūnų E. D. ir G. K. reikalavimų laikyti rankas ant automobilio taip, kad jos būtų matomos, ir likti stovėti prie automobilio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu ištyrė papildomus įrodymus (kitų liudytojų parodymus bei įvykio metu darytą vaizdo įrašą), kurie patvirtina, kad apelianto veiksmuose nėra kaltės dėl jam inkriminuojamo pažeidimo, tačiau skundžiamu nutarimu liko neįvertinti visi surinkti duomenys bei nepašalinti prieštaravimai, kas reiškia, kad R. M. kaltė nustatyta pilnai neištyrus bylos aplinkybių, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti įvykyje dalyvavusių policijos pareigūnų G. K., E. D. ir E. B. tarnybinių pranešimų turinį. Iš E. D. ir E. B. tarnybinių pranešimų matyti, kad jie buvo pažodžiui perrašyti nuo G. K. tarnybinio pranešimo, todėl šiais dokumentais nepagrįstai vadovautasi. Be to, G. K. teisme paliudijo, kad V. Č. pateikė vairuotojo pažymėjimą, kai iš vaizdo-garso medžiagos, V. Č. ir G. M. parodymų matyti, kad vairuotojo pažymėjimo V. Č. nepateikė. Liudytojas teisme nurodė, kad apeliantas buvo agresyvus, tačiau kuo pasireiškė agresyvumas, neprisiminė. Taip pat liudytojas teisme parodė, kad apeliantas nevykdė policijos pareigūnų nurodymų (muistėsi, rankas tai kišo į kišenes, tai laikė už nugaros, atsitraukė nuo automobilio, išsitraukė cigaretę, judino telefoną), tuo tarpu iš vaizdo-garso medžiagos matyti, kad apeliantas nesimuistė, vykdė policijos pareigūnų nurodymus, rankas laikė ant automobilio stogo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. K. nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kas verčia abejoti visų jo pateiktų įvykio aplinkybių aprašymu. Taip pat skundžiamu nutarimu nepagrįstai E. D. parodymai teisme neįvertinti kritiškai, nes liudytojas nurodė, kad apeliantas, paprašytas išlipti iš automobilio, buvo nervingas, o vaizdo-garso medžiaga, G. M. ir V. Č. parodymai patvirtina, kad R. M. buvo ramus. Liudytojas teisme nurodė, kad E. D. paklausus, ar apeliantas neturi draudžiamų daiktų, jis nusišypsojo ir įkišo rankas į kišenes, tačiau iš vaizdo-garso medžiagos, G. M. ir V. Č. parodymų matyti, kad apeliantas vykdė E. D. nurodymus - laikė rankas ant automobilio stogo, rankas įkišo į kišenes tik po apžiūros. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis paprašė apelianto laikyti rankas ant automobilio, kol atliks apžiūrą. Iš filmuotas medžiagos matyti, kad visą apžiūros laiką šie nurodymai buvo vykdomi. Liudytojo teigimu, jis apelianto asmens dokumentų paprašė tarnybiniame automobilyje, tačiau iš vaizdo-garso medžiagos matyti, kad apelianto asmens dokumento E. D. paprašė po to, kai išgirdo keiksmažodį ir leido rankų nelaikyti ant stogo. Liudytojo E. B. parodymai teisme, R. M. nuomone, taip pat turėjo būti vertinami kritiškai, nes pastarasis nurodė, kad apeliantas trukdė atlikti apžiūrą (filmavo, trukdė telefonas), tačiau iš vaizdo medžiagos matyti, kad išlaipintas apeliantas padėjo telefoną ant automobilio stogo. Liudytojas teisme taip pat pažymėjo, kad apeliantas atsisakė pateikti asmens duomenis, tačiau iš vaizdo-garso medžiagos ir G. M. parodymų matyti, kad asmens duomenis apeliantas padiktavo. Taigi, tariamas pareigūnų nurodymų nevykdymas, apelianto nuomone, grindžiamas išimtinai jų tarnybiniais pranešimais bei prieštaringais liudijimais teisme, jokių tikrų apelianto nepaklusimo pareigūnams įrodymų byloje nėra.

Motyvuojamoji dalis

R. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, Policijos <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, teismas, spręsdamas dėl R. M. kaltės, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, jo prašomus liudytojus, įvykio vietoje buvusius policijos pareigūnus, ištyrė pateiktą vaizdo įrašą. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. kaltei dėl ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo konstatuoti pakanka įrodymų. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje esančius įrodymus (taip pat ir R. M. pasikviestų liudytojų parodymus bei jo pateiktą vaizdo įrašą) ir pasisakė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus – atmeta. Įvykio metu darytas vaizdo įrašas buvo pripažintas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę pagrindžiančiu įrodymu, liudytojos G. M. parodymai buvo įvertinti kritiškai, o liudytojo V. Č. parodymai pripažinti teisiškai nereikšmingais, todėl neanalizuoti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo išvadomis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai prieštarauja kitiems administracinio teisės pažeidimo byloje esantiems įrodymams, t. y. vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms bei liudytojų G. M. ir V. Č. parodymams. Liudytojos G. M. parodymams esant nepatikimiems, o liudytojo V. Č. parodymus pripažinus teisiškai nereikšmingais, apeliacinės instancijos teismas šių asmenų parodymais nesivadovauja ir su policijos pareigūnų duotais parodymais nelygina.

Analizuojant liudytojo G. K. parodymus, svarbu pažymėti, kad jo nurodomos aplinkybės, susijusios su V. Č. ir jo padarytu administraciniu teisės pažeidimu, nėra reikšmingos, analizuojant R. M. veiksmus. Jų padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra individualūs ir tarpusavyje nesusiję. Be to, natūralu, kad policijos pareigūnas, apklausiamas praėjus dviem mėnesiams po įvykio, tiksliai neprisimena visų įvykio metu pažeidėjo pasakytų žodžių ar atliktų veiksmų. Iš karto po įvykio surašytame tarnybiniame pranešime G. K. užfiksavo, kad R. M. staiga tapo agresyvus ir į reikalavimą likti stovėti prie automobilio nereagavo (b. l. 6). Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš vaizdo įrašo matyti, kad apeliantas tinkamai nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų – nuolat nestovėjo prie automobilio ir nelaikė rankų ant automobilio stogo, o jas vis nuimdavo, judino mobiliojo ryšio telefoną, filmavo, vėliau atsitraukė nuo automobilio, o vėl prie jo grįžęs išsitraukė cigaretę ir ėmė rūkyti. Tokius administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmus įvardino ir liudytoju apklaustas policijos pareigūnas G. K. (b. l. 44). Vertinant liudytojo E. D. padarytą išvadą, kad R. M. buvo nervingas, pažymėtina, kad policijos pareigūnas nekonkretizavo, kad asmuo buvo nervingas būtent dėl to, kad buvo paprašytas išlipti iš automobilio. E. D. nurodė bendrą R. M. būseną įvykio metu – nervingas, neblaivus (b. l. 44). Vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas daryti objektyvią išvadą apie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens būseną, nes jame nematyti nei asmens veido, nei dalies jo judesių, tačiau girdėti, kaip R. M. vienu metu pakelia toną, savo kalboje ima naudoti necenzūrinius žodžius, išreiškia bendrą nepasitenkinimą policijos pareigūnų darbu. Tai paneigia apeliaciniame skunde nurodomą faktą, kad asmuo buvo ramus. Tuo metu, kai policijos pareigūnas klausia R. M., ar pastarasis turi kokių nors draudžiamų daiktų, vaizdo įraše nėra fiksuojama, ką daro apeliantas, todėl vaizdo įrašas nepaneigia liudytojo E. D. nurodytų aplinkybių, kad R. M. tuo metu nusišypsojo ir rankas įkišo į kišenes. Sutiktina, kad apeliantas buvo paprašytas laikyti rankas ant automobilio, kol policijos pareigūnai atliks apžiūrą, ir apžiūros metu nurodymai buvo vykdomi, tačiau po apžiūros šis reikalavimas buvo pakartotas, o asmuo jo nesilaikė - judino mobiliojo ryšio telefoną, atsitraukė nuo automobilio, vaikščiojo, rūkė. Liudytojo E. B. duotus parodymus dėl asmens apžiūros lyginant su vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, matyti, kad R. M. taip pat trukdė ir pradėti asmens apžiūrą, jis norėjo viską filmuoti, policijos pareigūnui nurodžius padėti mobiliojo ryšio telefoną, padėjo jį ant automobilio stogo ir ėmė reguliuoti taip, kad kamera fiksuotų vaizdą. Tik atlikęs šiuos veiksmus, apeliantas leido pareigūnui jį apžiūrėti. Svarbu pažymėti, kad R. M. kaltei nustatyti nėra reikšmingos liudytojo E. D. išdėstytos aplinkybės dėl asmens dokumento paprašymo momento, taip pat ir liudytojo E. B. nurodytos aplinkybės dėl asmens duomenų pateikimo, todėl šie parodymai plačiau neanalizuojami. Siekiant nustatyti, ar R. M. veiksmuose buvo ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, vertinamas jo elgesys, vykdant teisėtus policijos pareigūnų nurodymus. Kaip jau minėta, natūralu, kad policijos pareigūnai, praėjus tam tikram laikui, gali tiksliai neprisiminti visų įvykio aplinkybių. Vienok, jų parodymai dėl apelianto veiksmų, susijusių su padarytu teisės pažeidimu, sutampa su tarnybiniuose pranešimuose, o taip pat ir vaizdo įraše, užfiksuotais duomenimis, dėl šių aplinkybių policijos pareigūnų parodymai neprieštarauja vieni kitiems, yra nuoseklūs, todėl pagrįstai laikyti patikimais.

Pažymėtina, kad tai, jog policijos pareigūnų surašytų tarnybinių pranešimų turinys sutampa, savaime nereiškia, kad tokie tarnybiniai pranešimai negali būti pripažinti įrodymais ir jais negali būti vadovaujamasi, grindžiant asmens kaltę. Kitų aplinkybių, dėl ko šie duomenys yra neteisėti, apeliaciniame skunde nepateikiama. Policijos pareigūnai G. K., E. D. ir E. B. dalyvavo tame pačiame įvykyje, todėl logiška, kad tarnybiniuose pranešimuose šie asmenys nurodo tas pačias aplinkybes.

Įvertinus byloje esančią medžiagą spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. M., būdamas neblaivus, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų laikyti rankas ant automobilio taip, kad jos būtų matomos, ir likti stovėti prie automobilio. Įvertinus pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, R. M. buvo paskirta ATPK 20 straipsnyje numatytus tikslus atitinkanti administracinė nuobauda.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimas yra paliekamas nepakeistas, o R. M. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. M. apeliacinį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.