Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-370-135/2010

2010 m. spalio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. T. ir D. G. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. ir 3 d., terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikui. L. T. nuosprendžiu įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms;

D. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. ir 3 d., terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikui. D. G. nuosprendžiu įpareigotas per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Nuosprendžiu A. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, pripažinta A. A. teisė į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. T. ir D. G. nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio 16 d. apie 15 val. Raseinių rajono (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini) 2-ame kilometre, veikdami bendrininkų grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą L. T. tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams (savavaldžiavo), panaudodami nukentėjusiam fizinę prievartą, t.y. reikalavo iš A. A. grąžinti anksčiau L. T. tarpusavio susitarimu išmainytą automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o A. A. atsisakius tai padaryti, tyčia, ne mažiau kaip šešis kartus rankomis ir kojomis, sudavė A. A. į įvairias kūno vietas, padarydami poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, kairiame antakyje – akies vokuose – kaktoje, kairiame smilkinyje – žande – pažandyje – kakle, nubrozdinimą apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimą kakle, dešiniame pažandyje, kaktoje, padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko savavaldžiaudami užvaldė A. A. priklausantį automobilį BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 3000 litų vertės, o taip pat A. A. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškinę, kad automobilį ir dokumentą A. A. jie sugrąžins tik atgavę minėtą anksčiau L. T. su juo išmainytą automobilį.

Nuteistieji L. T. ir D. G. nesutinka su jų atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismui pateikė apeliacinius skundus, kurie analogiški.

L. T. ir D. G. skundais prašo juos išteisinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo pripažintą A. A. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, taip pat prašo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu buvo padaryta esminių LR BPK pažeidimų ir išsiųsti nuosprendžio nuorašą LR Generalinei prokuratūrai, kad būtų ištirti skunduose nurodyti pažeidimai.

Skunduose apeliantai nurodė, kad šioje byloje teismas rėmėsi tik tendencingais nukentėjusiojo parodymais bei neteisėtais būdais gautais įrodymais ir nevertino nei kaltinamųjų pateiktų parodymų, nei gynybos išreikalautų ir prie bylos prijungtų įrodymų, susijusių su apsikeitimo automobiliais aplinkybėmis, bei charakterizuojančiais nukentėjusįjį.

Nurodė, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio priėmimo buvo padaryta eilė procesinių pažeidimų, kurių bylą nagrinėjęs teismas nepašalino, o byla buvo tirta tendencingai. Pasak apeliantų, bylos tendencingumą įrodo ta aplinkybė, kad Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai atsisakė priimti L. T. skundą dėl automobilio Peugeot 406 neteisėto užvaldymo, kurį įvykdė A. A., tačiau pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal A. A. pareiškimą. Kita aplinkybė, apeliantų nuomone, kuri patvirtina bylos tyrimo tendencingumą, yra tai, jog tyrimą atlikę pareigūnai yra galimai susiję su A. A. ir suinteresuoti bylos baigtimi. Tai, pasak apeliantų, patvirtina pareigūnų veiksmai, kadangi jie padėjo A. A. ne tik surašyti skundą, bet ir teikė teisines konsultacijas.

Nurodė, kad Raseinių rajono pareigūnai prieš kaltinamuosius ėmėsi nesankcionuotų veiksmų bei klastojo dokumentus, kuriais vėliau rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Nurodo, kad į bylą yra pateiktas 2009 m. spalio 22 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, surašytas tyrėjo T. K., kuriuo patvirtinama, kad L. T. neva savo iniciatyva 2009 m. spalio 22 d. pateikė a/m BMW 316, v/n (duomenys neskelbtini) Tuo tarpu nurodytą dieną, t.y. 2009 m. spalio 22 d., L. T. tik pasirašytinai gavo 2009 m. spalio 22 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolo egzempliorių, tuo tarpu a/m BMW 316, v/n (duomenys neskelbtini) buvo paimtas dar 2009 m. spalio 16 d. iš (duomenys neskelbtini) degalinės teritorijos.

Taip pat nurodė, kad bylos medžiagoje nėra duomenų apie pareigūnų atliktas procesinės prievartos priemones, įvykdytas 2009 m. spalio 16 d. , taip pat nurodė, kad nėra duomenų, kas ir kokiu pagrindu paėmė automobilį BMW 316 ir parvarė jį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), taip pat neaišku, kokiais motyvais vadovaujantis šis automobilis buvo perduotas A. A. saugoti.

Nurodė, kad abejones dėl veiksmų teisėtumo kelia prokuroro A. E. veiksmai, kada jis laiku neinformavo kaltinamųjų bei jų gynėjos apie savo atsisakymą tenkinti prašymą dėl ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos išreikalavimo iš Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros ir prijungimo prie šios baudžiamosios bylos, ir skubos tvarka (nelaukdamas, kol pasibaigs tokio atsisakymo apskundimo terminai) perdavė bylą teismui, kuo buvo pažeistos LR BPK 63, 64, 218 str. nuostatos. Taip pat nurodė, kad prokuroras A. E. neįteikė kaltinamojo akto kaltinamiesiems perduodamas bylą teismui, taip pažeisdamas LR BPK 22 str. 3 d. ir 220 str. 4 d.

Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. A. nuolat vertėsi padėvėtų automobilių prekyba, tačiau teismo posėdyje A. A. tai neigė, nors tą patvirtino ir liudytojų parodymai, todėl, apeliantų nuomone, teismas rėmėsi melagingais A. A. parodymais. Taip pat nurodė, kad Nr. (duomenys neskelbtini) metu nustatyta, kad A. A. iš L. T. prievartavo turtą - reikalavo sumokėti 800 litų už atsikeitimą automobiliais bei papildomai reikalavo 2 000 litų, kad nebūtų keliama byla nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje jau buvo pradėtas. Šios aplinkybės, apeliantų nuomone, charakterizuoja nukentėjusįjį ir yra svarbios vertinant jo parodymų tikrumą.

Nurodė, kad pirmos instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė 2009 m. spalio 16 d. vietos apžiūros protokolu ir fotonuotrauka, kuris sudarytas tik pagal A. A. parodymus, o kaltinamieji neigė joje buvę, tačiau teismas šių prieštaravimų nepašalino, nenustatinėjo, su kokiu automobiliu buvo atvykę nuteistieji, nenustatinėjo, kiek asmenų buvo, nenustatinėjo susitikimo vietos ir laiko. Taip pat nurodė, kad 2009 m. spalio 22 d. Daiktų, dokumentų pateikimo protokolas laikytinas neteisėtais būdais suformuotu įrodymu, kurį teismas privalėjo atmesti ir juo nesivadovauti.

Teigia, kad susitikimas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo įvyko tarp 15.00 ir 15.30 val., tačiau nukentėjusysis į gydymo įstaigą kreipėsi tik 22.30 val., kur specialistų nustatytas veido sumušimas, o 2009 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje atsiranda papildomi sužalojimai - poodinės kraujosrūvos dešinėje šlaunyje, nubrozdinimai kakle ir pan., pateikiama ne kategoriška išvada, todėl tikėtina, apeliantų nuomone, kad 2009 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti kitu metu, negu teigia nukentėjusysis. Nurodė, kad nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų, kad 2009 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinamųjų ir būtent nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, taip pat, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo specialistui pateiktos medžiagos išsamumo, pakankamumo ir kokybiškumo, pateiktų pradinių duomenų teisingumo, pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumo, taikytų metodų mokslinio pagrįstumo ir tinkamumo, taip pat tai, ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.

Nurodė, kad kaltinamiesiems motyvo savavaldžiauti A. A. atžvilgiu nebuvo, kadangi buvo pasinaudota teisinėmis priemonėmis ir automobilis Peugeot 306 buvo grąžintas teisėtam savininkui, o automobilį BMW 316 kaip užstatą pasiūlė pats A. A., nors šis automobilis jam nepriklausė. Apeliantų nuomone, A. A. turėjo motyvą duoti neteisingus parodymus prieš kaltinamuosius, kadangi jis dėl savo neteisėtos komercinės veiklos patyrė nuostolių - automobiliai Peugeot 306, BMW 316, Jaguar XJ6, kuriuos jis neteisėtai buvo užvaldęs ir į kuriuos buvo investavęs savų lėšų, pareigūnų buvo iš jo paimti ir grąžinti teisėtiems savininkams.

Dėl civilinio ieškinio apeliantai nurodė, kad byloje buvo pateiktas vieno sakinio reikalavimas atlyginti žalą, nenurodant, nei kaip ta žala atsirado, nei kokia tos žalos rūšis, todėl pirmosios instancijos teismas, apeliantų nuomone, pripažindamas A. A. teisę į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka, pažeidė BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Apeliantai skunduose daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, vadovavosi neteisėtais būdais gautais įrodymais, nepašalino procesinių pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu, nevertino ir netikrino į bylą pateiktų įrodymų arba juos vertino netinkamai, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamajame procese nagrinėjimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusysis A. A. pateikė atsikirtimą į teismui pateiktus apeliacinius skundus, kuriame nurodė, kad su skundais nesutinka. Jo teigimu, teismas teisingai kvalifikavo kaltininkų veiksmus, teisingai pritaikė procesines ir materialines normas. Pasak jo, apeliantų parodymai yra nelogiški, kadangi jie patys pripažino, kad automobilį BMW 316, v.n. (duomenys neskelbtini), paėmė, o norėdami išvengti atsakomybės, nurodo, kad nukentėjusysis jį atidavė pats. A. A. nurodė, kad kaltininkai jau turėjo automobilį JAGUAR, todėl automobilio BMW 316 kaip užstato jis tikrai nebūtų davęs. Nurodė, kad jo parodymai sutapo su kitais byloje surinktais įrodymais, o apeliantų parodymai buvo prieštaringi, argumentai paremti prielaidomis, nepateikiant prielaidas patvirtinančių įrodymų. Taip pat nurodė, kad jokių sąsajų su skunduose nurodytais policijos pareigūnais neturi, o apeliantai bando tik sukompromituoti pareigūnus, kurie išsiaiškino nusikaltimą. Nurodė, kad apeliantai be pagrindo jį (A. A.) kaltina turto prievartavimu, kadangi nėra jokių įrodymų, taip pat be pagrindo abejoja pateikta specialisto išvada.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėja advokatė prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. T. ir D. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas teisingai kvalifikavo L. T. ir D. G. padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. Nors nuteistieji savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu įvykio aplinkybes aiškina savaip, tačiau byloje esančiais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad jie, veikdami tiesiogine tyčia, t.y., suvokdami pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdami taip veikti, iš A. A. pareikalavo grąžinti anksčiau tarpusavio susitarimu su L. T. išmainytą automobilį (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini) o A. A. atsisakius minėtą automobilį grąžinti, sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. A. į įvairias kūno vietas, padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, bei užvaldė A. A. priklausantį automobilį BMW 316, v.n. (duomenys neskelbtini) ir A. A. vardu išduotą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), nurodę, kad ją grąžins kai bus sugrąžintas išmainytas automobilis (duomenys neskelbtini) v.n. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, savo išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Kolegija daro išvadą, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus. Patikrinus bylą apeliacine tvarka nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Jų visetas leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl L. T. ir D. G. kaltės.

Nors nuteistieji savo kaltę dėl jiems inkriminuojamo nusikaltimo neigia, jų kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiojo A. A. parodymais (t.1, b.l. 20-25, 162-164 33-34), liudytojų D. Z. (t.1, b.l. 29, 164), A. R. (t.1, b.l. 30-31, 165), daliniais liudytojo N. P. (t.1, b.l. 179) parodymais, specialisto išvada Nr. G 459/09(10), įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų pateikimo protokolu, daiktų apžiūros protokolu ir fotonuotrauka, kitais viešame teismo posėdyje ištirtais rašytiniais bylos įrodymais, kurie sudaro loginę grandinę, patvirtina faktines bylos aplinkybes. Nukentėjusiojo A. A. parodymai nurodant pagrindines faktines įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs, o juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais netikėti kolegija neturi pagrindo, tuo tarpu, nuteistųjų argumentai yra neįtikinantys, kolegija juos vertina kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. Apeliantų skundo argumentai, kad nusikalstamų veiksmų jie nepadarė, o nukentėjusysis jų užvaldytą automobilį davė kaip užstatą, taip pat, kad smurtas A. A. atžvilgiu nebuvo naudojamas ir nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, yra nepagrįsti jokiais įrodymais.

Bylos tyrimo metu buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam A. A. išmainius automobilį su L. T., L. T. liko nepatenkintas gautu automobiliu ,,Jaguar XJ6“ iš A. A., todėl po kelių dienų sumanė atsiimti iš A. A. automobilį ,,Peugeot 406“, tačiau A. A. nesutikus, L. T., D. G. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo, prisistatę automobilio BMW 316 pirkėjais, susitiko su A. A. sutartoje vietoje, ir, panaudodami smurtą, pareikalavo grąžinti automobilį ,,Peugeot 406“. A. A. nesutikus ir nurodžius, kad minėto automobilio neturi, užvaldė automobilį BMW 316, nurodę, kad grąžins automobilį BMW 316 tik atgavę automobilį ,,Peugeot 406“. Tai rodo, kad L. T., likęs nepatenkintas automobilių mainais, nesiėmė teisinių priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti, tačiau priešingai, bendrininkaujant su nuteistuoju D. G. ir nenustatytu asmeniu, suorganizavo susitikimą su A. A. ir panaudodami prieš nukentėjusįjį smurtą savavaldžiavo.

Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnis nustato dvi nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtis: pagal šio straipsnio 1 dalį atsako tas, kas savavaldžiaudamas padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, o 2 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, laisvė, sveikata ir kt.).

Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (sandoriai, įvykiai ar veiksmai, su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes, žalos padarymas ir kt.) yra numatyti CK 1.136 straipsnyje, o teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.137 straipsnyje. Be to, CK 1.138 straipsnyje pažymėta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Taigi pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285/2008).

Apeliantai skunduose nurodė, jog jokio fizinio smurto nukentėjusiojo A. A. atžvilgiu nenaudojo. Pažymėtina, kad pagal BK 294 str. 2 d. baudžiamas tas, kas savavaldžiavo panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Specialisto išvadoje Nr. G 459(10) užfiksuoti A. A. padaryti sužalojimai, kurie nukentėjusiajam sveikatą sutrikdė nežymiai, taip pat nustatyta, kad sužalojimai padaryti 4-6 paros iki tyrimo pradžios, t.y. šis nurodytas laikas sutampa su įvykio laiku, specialisto tyrimas buvo atliekamas tiriant objektą ir medicininius dokumentus. Apeliantų skunduose išsakytos abejonės specialisto išvada atmetamos kaip nepagrįstos. BPK 205 straipsnyje, reglamentuojančiame objektų tyrimo tvarką, nurodyta, kad tyrimo objektais yra bet kurie su nusikalstama veika susiję objektai, tarp jų ir dokumentai. Ikiteisminio tyrimo byloje buvo suformuluota užduotis atlikti objektų tyrimą, tyrimui nuvyko nukentėjusysis ir buvo pateikta jo asmens sveikatos istorija. Tyrimą atliko Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Jurbarko poskyriaus teismo ekspertas, turintis aukštąjį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, 29 metų darbo stažą. Atsižvelgiant į tai, kad specialisto tyrimą atliko tinkamas subjektas ir joje yra pateikti atsakymai į užduotyje nurodytus klausimus, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad specialisto išvada yra tinkama procesine prasme ir pakankamai išsami, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurioje žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Tai, kad įvykis įvyko apie 15.30 val., o į medikus A. A. kreipėsi 22.30 val. neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad įvykio metu nuteistieji smurtavo A. A. atžvilgiu, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio tyrimas buvo pradėtas 2009-10-16 apie 17.00 val. pranešus A. A. pareigūnams apie įvykį, tą pačią dieną tarp 18.00 ir 19.00 val. vyko įvykio vietos apžiūra, A. A. apklausa 2009-10-16 vyko nuo 19.00 val. iki 20.30 val., todėl nukentėjusiojo nuvykimas pas medikus 22.30 val. neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad nuteistieji įvykio metu jį sumušė, o apeliantų skunduose išsakyta prielaida, kad nuo jų susitikimo laiko iki A. A. nuvykimo pas medikus, jis galėjo būti sužalotas kitų asmenų, atmetama kaip nepagrįsta.

BPK 20 str. nustato, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Įrodymų įvertinimas, jų patikimumas ir pakankamumas yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Teismo išvados BPK 305 straipsnio išvardintais klausimais turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms.

Patikrinus bylą apeliacine tvarka nenustatyta, jog įrodymai yra gauti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Prie bylos prijungtas 2009-10-22 automobilio BMW 318, v.n. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolas patvirtina, kad nuteistieji buvo užvaldę būtent šį automobilį, ko neneigia nei patys nuteistieji ginčydami automobilio gavimo aplinkybes, todėl šiuo įrodymu pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nustatydamas konkretaus, šiuo atveju automobilio BMW 318, v.n. (duomenys neskelbtini), užvaldymo faktą. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad minėtą automobilį A. A. įgijo iš D. Z., ir nors savo nuosavybės teisės A. A. nebuvo įregistravęs viešame registre, tačiau ši jo teisė nebuvo paneigta ar kaip kitaip užginčyta, todėl automobilis pagrįstai buvo perduotas A. A. Atsižvelgiant į tai, apeliantų teiginys, kad automobilis neturi nieko bendro su A. A., atmetamas kaip nepagrįstas.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, apeliaciniuose skunduose nurodytų procesinių pažeidimų. Apeliantai skunduose nurodė, kad prokuroras, perduodamas bylą teismui, kaltinamiesiems nepateikė kaltinamojo akto nuorašų, tačiau 2010-06-17 teismo posėdžio metu iki įrodymų tyrimo paskelbimo pradėtu abu kaltinamieji – L. T. ir D. G. nurodė, kad kaltinamųjų aktų nuorašus gavo (t.1, b.l.158). Todėl šiuo atveju kaltinamųjų teisė žinoti kuo jie kaltinami nebuvo pažeista. Apeliantų skunduose išsakytos prielaidos dėl bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumo taip pat atmetamos kaip nepagrįstos, kadangi nenurodytos jokios šį faktą patvirtinančios aplinkybės, o apsiribota tik spėjamojo pobūdžio teiginiais. Dėl apeliantų skunduose nurodytų aplinkybių, kad prokuroras nepagrįstai atsisakė patenkinti kaltinamųjų ir jų gynėjos prašymą dėl ikiteisminio tyrimo bylos Nr.81-2-056-09 medžiagos prijungimo prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kolegija pažymi, kad minėta ikiteisminio tyrimo byla buvo pareikalauta bylą nagrinėjančios teisėjos (t.1, b.l.144) ir buvo pristatyta teismui Apie tai teismo 2010-07-17 posėdyje buvo informuoti proceso dalyviai (t.1, b.l.159) Atsižvelgiant į tai, teigti, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr.81-2-056-09 ir joje nustatytų faktinių aplinkybių nežinojimas galėjo teismui sutrukdyti teisingam bylos, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, išnagrinėjimui nėra pagrindo. Tuo tarpu apeliaciniuose skunduose nurodyti BPK 63, 64, 218 str. pažeidimai nėra šios baudžiamojo proceso stadijos nagrinėjimo dalyku.

Kolegija nesutinka su apeliantų skundų teiginiais, kad teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso normas, pripažino nukentėjusiojo teisę į civilinio ieškinio patenkinimą. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad A. A. nepateikė įrodymų dėl turtinės žalos dydžio, neįvardijo kokią žalą prašo priteisti, kas žalą sudaro, dėl ko kaltinamieji neturėjo galimybės pasiruošti spręsti ieškinio pagrįstumo klausimo ir neatidėjus bylos nagrinėjimo nebuvo galimybės ieškinio išnagrinėti. Šie nuosprendyje nurodyti motyvai, kolegijos nuomone, yra tinkami ir nepažeidžia BPK 115 str. 2 d. nurodytų sąlygų, kurioms esant pripažįstama ieškovo teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinis ieškinys byloje buvo pareikštas, tačiau pažeidžiant BPK 112 str. 1 d. nustatytą terminą, dėl ko teismas atsisakė jį priimti. BPK 112 str. 1 d. numato, kad nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas L. T. ir D. G. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai, pagrįstai juos pripažino kaltais ir nuteisė pagal LR BK 294 str. 2 d. Pirmos instancijos teismo nurodyti argumentai abejonių nekelia, teismas įvertino bei atsižvelgė į visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja, todėl darytina išvada, kad apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų L. T. ir D. G. apeliacinius skundus atmesti.