Vilniaus miesto apylinkės teismo įsakymas

Žemesnės instancijos teismas

Kaltinamasis M. Š. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visiškai pripažino ir parodė, kad dėl padaryto nuoširdžiai gailisi. Kadangi praėjo daug laiko, neatsimena detaliai dėl kompiuterio, kuris buvo parduotas P. A. ir, kurį į namus atnešė R. D.. Kiek atsimena, tuo metu suprato, kad tą kompiuterį R. D. galimai pavogė. Dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę paaiškino, kad iš Lietuvos išvyko 2011 m. kovo 14 d., nesulaukęs kol bus išnagrinėtas jo apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. graudžio 28 d. nuosprendžio, kadangi išsigando, jog skundas gali būti išnagrinėtas ne jo naudai, išsigando bausmės. Dėl savo veiksmų labai gailisi. Išvykęs iš Lietuvos, Nyderlandų Karalystėje susikūrė tvarkingą ir teisingą gyvenimą, kurį planuoja tęsti atlikęs bausmę. Nyderlandų Karalystėje dirbo, ten taip pat dirba jo sūnus. Turėtų galimybę sumokėti baudą (sūnaus V. Ž. pagalba), todėl prašo už padarytas nusikalstamas veikas skirti baudą. Nuo išvykimo iš Lietuvos pakeitė gyvenimą, nedarė jokių nusikaltimų ar pažeidimų (2 t., b. l. 121-122).

Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad norėjo parduoti kompiuterį „Asus“. 2010 m. liepos 2 d., apie 20.30 val., paskambino draugas A. (A. U.), kuris pasakė, kad rado pirkėją kompiuteriui. Su A. susitiko Vilniuje, (duomenys neskelbtini), A. jam paliko kompiuterio pirkėjo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir jie išsiskyrė. Iš karto paskambino duotu telefono numeriu ir su kompiuterio pardavėju, kuris prisistatė A. (R. D.), susitarė susitikti automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės „Iki“ Šeškinėje. Susitiko apie 21.30 val. R. D. paklausė ar atnešė kompiuterį. Pasakė, kad turi kompiuterį ir dokumentus. Tuomet R. D. pakėlė megztinį, parodė ant šonkaulių maždaug 7 cm randą. Tuomet R. D. pasiūlė eiti iki jo senelės, kuri turėtų duoti 700 Lt. Jie atėjo prie namo, šalia parduotuvės „Maxima“. R. D. paspaudė vieną iš domofono mygtukų, bet durų atidaryti nepavyko. Tuo metu iš laiptinės išėjo pagyvenusi moteris, kuri įleido į laiptinę. Liftu jie pasikėlė į 6-ąjį aukštą, R. D. jam kaip užstatą davė vyrišką rankinę, jis padavė kompiuterį ir R. D. užlipo laiptais aukštyn. Kompiuteris buvo medžiaginiame portfelyje (40 Lt vertės), jame taip pat buvo keletas programinių kompaktų, kortų komplektas, kompiuterio įkroviklis, dokumentai. Po 5-6 minučių jam kilo įtarimas, skambino R. D., bet telefonas buvo atjungtas. Dėl šio įvykio jam padaryta 790 Lt turtinė žala. Taip pat parodė, kad vaikiną paėmusį jo kompiuterį atpažinti gali. Rankinėje, kurią R. D. jam padavė kaip užstatą, buvo svetima asmens tapatybės kortelė, išduota N. B.. Papildomai parodė, kad pirkėjo, susidomėjusio jo parduodamu kompiuteriu, telefono numerį jam pasakė draugas A. (A. U.), kuris minėjo, kad pirkėjo vardas yra A. (R. D.). Susiskambinus, vaikinas prisistatė A. (R. D.), sutarė, kad susitiks prie parduotuvės „Iki“, Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Mano, kad vienas ir tas pats vaikinas kalbėjo telefonu ir atėjo į sutartą vietą. 2010 m. liepos 8 d., apie 17.00 val., stotelėje prie Šeškinės poliklinikos pamatė tą patį vaikiną (R. D.), prisistačiusį A., kuris pagrobė jo kompiuterį. Paskambino policijai ir apie tai pranešė, kad mato vaikiną pagrobusį jo kompiuterį. Atvykusiems policijos pareigūnams parodė tą vaikiną ir policijos pareigūnai tą vaikiną sulaikė. Kadangi jam grąžinti kompiuteris „Asus“, kompiuterio įkroviklis, internetiniai laidai, trys programiniai kompaktiniai diskai, dvi kompiuterio instrukcijos knygelės, kuriuos iš jo paėmė 2010 m. liepos 2d., civilinio ieškinio nereiškia (1 t., b. l. 52-53, 57-58).

Liudytojas A. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad draugas E. B. norėjo parduoti savo kompiuterį „Asus“, konkretaus modelio neatsimena. Kartu apie tai kalbėjo 2010 m. liepos pradžioje, tikslios dienos neatsimena, tiesiog kalbėjo apie tai, kad gal kam iš pažįstamų būtų galima pasiūlyti. Po to savo telefono knygelėje pradėjo ieškoti kam galima būtų pasiūlyti, rašė žinutes, bet konkrečiau kontaktas užsimezgė su A. (susipažino maždaug prieš 4-5 mėn. klube ir pasikeitė telefonais, daugiau duomenų nežino). Kai su A. telefonu kalbėjo dėl parduodamo kompiuterio, A. sakė, kad jam kompiuteris nereikalingas, bet žino, kas gali nupirkti. A. siūlė, kad jeigu per jį surandamas pirkėjas, tai ir jam koks šimtas litų priklausytų. Dar sakė, kad šimtu brangiau siūlytų, pasakė, kad kalbės apie 700 – 750 Lt sumą. A. paskui pasakė pačiam kalbėtis su pirkėju ir pasakė telefono numerį. Jis užrašė numerį, A. tą pirkėją įvardino kažkaip panašiai „KMZ“. Jis to numerio nežino, kadangi tą telefono numerį iškart perdavė E.. E. dar jam girdint paskambino tuo numeriu ir susitarė, kad kompiuterį E. priveš kažkur Šeškinėje. Po to jis su E. išsiskyrė ir jau vakare E. jam paskambino ir pasakė, kad iš jo tą kompiuterį pavogė (1 t., b. l. 73).

Liudytojas P. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. liepos 2 d. vakare jam paskambino vaikinas, kurio žino tik pravardę – „K.“ (V. B.), su kuriuo susipažino maždaug prieš du mėnesius, būnant sodyboje, kai šis buvo su jo pažįstamo M. (jo duomenų daugiau nežino) pažįstama mergina (jokių duomenų nežino). Su „K.“ apsikeitė telefonais, po ko kartais susiskambindavo, keletą kartų buvo susitikę. „K.“ 2010 m. liepos 2 d. jam skambino ir siūlė kompiuterį už 800 Lt. Jis pasakė, kad per brangu ir nepirks. Kai „K.“ vakare paskambino ir paklausė ar pirktų kompiuterį už 600 Lt, minėjo, kad tai kompiuteris „Asus“, 2000 MHz procesorius, paminėjo dar kažkokius parametrus. Jis paskambino pažįstamam, kuris supranta apie kompiuterius ir paklausė, ar toks kompiuteris gali kainuoti 600 Lt. Šis pasakė, kad už 600 Lt tokį kompiuterį galima pirkti, tuomet jis susisiekė su „K.“ ir pasakė, kad norėtų pirkti. Tuomet „K.“ pasakė privažiuoti į Šeškinę prie gėlių turgelio. Kai jis privažiavo prie turgelio, prie jo priėjo tamsiaplaukis vaikinas (R. D.), kurio jis anksčiau nebuvo matęs, kuris turėjo kompiuterį. Vaikinas (R. D.) pasakė, kad parduoda kompiuterį. Jis paklausė ar kompiuteris nepavogtas, šis pasakė, kad nepavogtas, kad yra dokumentai. Jis pažiūrėjo kompiuterį, pasakė, kad pirks ir jie dviese nuvažiavo iki jo namų, kur vaikinas palaukė automobilyje, o jis iš namų atnešė 600 Lt. Jis padavė vaikinui 600 Lt (tris kupiūras po du šimtus), o šis padavė kompiuterį, kuris buvo polietileniniame maišelyje. Po ko vaikinas nuėjo, o gal jis vaikiną nuvežė atgal, to tiksliai nebeprisimena. „K.“ tą dieną jis nematė, tik dėl kompiuterio kontaktavo telefonu. Kai į namus atvyko policijos pareigūnai, kurie teiravosi dėl įsigyto kompiuterio, kieme jis matė, kad su pareigūnais buvo tas vaikinas (R. D.), iš kurio jis 2010 m. liepos 2 d. nupirko minėtą kompiuterį. Papildomai parodė, kad sunkiai prisimena aplinkybes, kaip 2010 m. liepos mėn. pirko kompiuterį. Tiksliai dabar negali pasakyti, bet gal ir buvo prieš kompiuterio pirkimą užėjęs pas M. (M. Š.), per kurį, kaip minėjo pirminėje apklausoje, susipažino su „K.“. Dabar negali tvirtinti, bet kiek prisimena, kad „K.“ skambino ir siūlė kompiuterį. Su vaikinu (R. D.), kai atnešė kompiuterį, kiek prisimena susitiko Šeškinėje prie „Maxima“, prie gėlių turgelio, o paskui, kadangi norėjo patikrinti ar veikia kompiuteris, tai kiek prisimena, tada užėjo į M. (M. Š.) butą. Bute buvo M., bet ar tuo metu buvo „K.“ neprisimena. Ką kalbėjo su M. neprisimena (1 t., b. l. 67-68).

Apklaustas kaip įtariamasis R. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. liepos 2 d., tiksliai pasakyti kurią valandą negali, bet jau vakarop, Šeškinėje (vietos neatsimena) susitiko su iš matymo pažįstamu vaikinu pravarde „K.“ (V. B.), daugiau jokių duomenų nežino. „K.“ jam pasakė, kad jei nori, žino tokį „lopą“ (taip įvardindamas leido suprasti, kad žioplą), kuris parduoda kompiuterį ir, kad galima būtų tą kompiuterį tiesiog pagrobti. „K.“ jam pasakė telefono numerį, po ko jis paskambino tuo numeriu (nepamena ar „K.“ buvo šalia kai skambino) ir su kompiuterio pardavėju susitarė susitikti prie parduotuvės „Iki“ Šeškinėje. Buvo apie 21.30 val., kai atėjo kompiuterio pardavėjas. Jis apžiūrėjo kompiuterį, tai buvo „Asus“ kompiuteris, pardavėjas prašė už kompiuterį 650 Lt. Su savimi pinigų visiškai neturėjo ir už kompiuterį mokėti neketino. Pardavėjui pasakė, kad kompiuteris jam patinka, kad nori pirkti, tik reikia paeiti iki močiutės pinigų. Pardavėjas sutiko eiti kartu. Pradžioje kompiuterį nešė pardavėjas, paskui davė jam. Nusprendė užeiti į devynaukštį namą, pagalvojęs, kad jame bus lengviau pasislėpti ir pasakė, kad tame name gyvena jo močiutė. Kartu su pardavėju liftu pakilo į 5 aukštą. Čia paprašė, kad pardavėjas palauktų ir padavė pardavėjui savo rankinę, kaip garantą, kad tuoj grįš. Po ko su kompiuteriu laiptais pakilo į viršų ir tiksliai negali pasakyti, bet kažkuriame iš viršutinių aukštų, pasislėpė už šiukšlių vamzdžio. Girdėjo, kaip tas pardavėjas vaikščiojo laiptinėje per aukštus, kaip suprato, ieškodamas jo, bet nerado. Dar po kurio laiko jis paskambino pardavėjui ir pasakė, kad tuoj išeis, paskui, kai dar paskambino, pasakė, kad pardavėjas leistųsi į apačią, taip norėdamas pardavėją išvilioti iš laiptinės. Pasislėpęs toje laiptinėje prabuvo maždaug apie pusantros valandos. Po ko, ar tai paskambino, ar tai parašė žinutę „K.“, kuris jau buvo susižinojęs kam būtų galima parduoti tą kompiuterį ir jam pasakė, kad kompiuterį nori pirkti bendras jų pažįstamas P. (pavardės nežino, galės parodyti kur gyvena). Jis vienas nunešė tą kompiuterį P. į namus ir pardavė P. už 400 Lt. P. nepasakė iš kur pas jį tas kompiuteris. Po ko susitiko su „K.“ ir 150 litų iš tų pinigų perdavė „K.“, o likusius 250 Lt pasiliko sau ir išleido savo reikmėms. Neprisimena ar pardavėjui sakė savo vardą. Ant jo kūno, kairėje pusėje ties pilvu yra įbrėžimas, tas įbrėžimas šuns. Tai buvo keletas dienų iki 2010 m. liepos 2 d. Dėl įvykio labai gailisi. Papildomai apklaustas parodė, kad nori patikslinti ir papildyti savo pirminius parodymus dėl 2010 m. liepos 2 d. įvykio, kai iš nepažįstamo pagrobė kompiuterį. Tą dieną su „K.“ susitiko bute pas pažįstamą M. Š. (M. Š.), kuris gyvena Šeškinėje (tikslaus adreso nežino, galėtų tik parodyti). Būtent „K.“ jam papasakojo, kad kažkoks ar tai jo pažįstamo pažįstamas, ar dar kažkaip parduoda kompiuterį. Dabar tiksliai negali prisiminti visų aplinkybių, kuris iš jų skambino tam kompiuterio pardavėjui ir negali pasakyti, ar konkrečiai su „K.“ ir M. jie kalbėjo apie tai, kad galima būtų tą kompiuterį tiesiog pagrobti. Susitikti su kompiuterio pardavėju jis išėjo vienas, o „K.“ ir M. liko bute. Kaip pirminėje apklausoje nurodė, kompiuterį jis iš pardavėjo pagrobė, nuviliojęs pardavėją į devynaukštį namą ir pasakęs, kad iš močiutės atneš pinigus. Kai pagrobęs kompiuterį sugrįžo į M. butą, papasakojo, kad tą kompiuterį pagrobė. Nežinojo kam galėtų parduoti kompiuterį ir pasakė, kad jei būtų pirkėjas, galėtų pinigus pasidalinti. Negali pasakyti kuris iš jų, ar „K.“, ar M. surado pirkėją (jie abu skambinėjo kažkam ir siuntinėjo žinutes). Po kurio laiko į butą atėjo vyriškis, kurį anksčiau buvo kažkada matęs, kuris apžiūrėjo kompiuterį ir pasakė, kad nupirks už 600 Lt. Tuomet jis su tuo vyriškiu pavažiavo iki vyriškio namų (duomenys neskelbtini), kur jis paėmė pinigus, t. y. jam padavė 600 Lt (tris kupiūras po 200 Lt), o paskui jį atvežė iki M. namų. Kadangi, kaip minėjo ir buvo sakęs, kad pinigus pasidalins, grįžęs iš karto tiek „K.“, tiek M. padavė po 200 Lt. Papildomai parodė, kad 2010 m. liepos 2 d., tiksliai negali pasakyti kurią valandą bet jau vakarop, nuėjo pas pažįstamą M. (M. Š.), gyvenantį Šeškinėje (adreso nežino, tik gali parodyti). M. jam paskambino, bet jis pas M. beveik kiekvieną dieną ir šiaip nueidavo. Kai atėjo, čia buvo „K.“ (dabar žino, kad jo vardas pavardė V. B.). Kiek prisimena, lyg V. B. pradėjo kalbėti, kad žino, kad kažkas parduoda kompiuterį. V. B. jam pasakė, kad jei jis nori, žino tokį „lopą“ (taip įvardindamas leido suprati, kad žioplą), kuris parduoda kompiuterį ir, kad galima būtų tą kompiuterį tiesiog pagrobti. Tas pokalbis vyko M. (M. Š.) bute ir tą pokalbį tikrai girdėjo M. (M. Š.). V. B. jam pasakė telefono numerį, po ko jis paskambino tuo numeriu (nepamena ar „K.“ ir M. buvo šalia kai skambino) ir su kompiuterio pardavėju susitarė susitikti prie parduotuvės „Iki“ Šeškinėje. Buvo vakaras, apie 21.30 val., kai atėjo kompiuterio pardavėjas. Jis apžiūrėjo kompiuterį, tai buvo „Asus“ kompiuteris, pardavėjas prašė už kompiuterį 650 Lt. Su savimi pinigų kažkiek turėjo, bet nedaug (ne daugiau kaip dešimt litų) ir už kompiuterį mokėti net neketino, nes ėjo su tikslu, kad jei bus įmanoma tą kompiuterį pavogti. Pardavėjui pasakė, kad kompiuteris jam patinka, kad nori pirkti, kad reikia paeiti iki močiutės pinigų. Pardavėjas sutiko eiti kartu. Pradžioje kompiuterį nešė pardavėjas, paskui davė jam. Nusprendė užeiti į devynaukštį namą, pagalvojęs, kad čia bus jam lengviau pasislėpti ir pasakė, kad tame name gyvena jo močiutė. Kartu su pardavėju liftu pakilo į 5 aukštą. Čia paprašė, kad pardavėjas palauktų ir pardavėjui padavė savo rankinę, kaip garantą, kad tuoj grįš. Po ko, su kompiuteriu laiptais pakilo į viršų ir tiksliai negali pasakyti, bet kažkuriame iš viršutinių aukštų pasislėpė už šiukšlių vamzdžio. Girdėjo, kaip tas pardavėjas vaikščiojo laiptinėje per aukštus, kaip suprato, ieškodamas jo, bet nerado. Dar po kurio laiko jis pardavėjui paskambino, pasakė, kad tuoj išeis, paskui, kai dar paskambino, pasakė, kad leistųsi į apačią, taip norėdamas pardavėją išvilioti iš laiptinės. Pasislėpęs toje laiptinėje prabuvo ne daugiau kaip pusę valandos. Po ko nuėjo atgal į M. butą su tuo kompiuteriu. Jis jiems abiems (M. Š. ir V. B.) garsiai pasakė, kad tą kompiuterį pavogė. Tai tikrai girdėjo tiek M., tiek V. B.. Jis pasakė, kad tą kompiuterį parduotume ir visi pasidalintume pinigus. M. ir V. B. rašinėjo kažkam žinutes, jis tiesiog laukė, nežino kam jie rašinėjo. Maždaug po 40 minučių į M. butą atėjo vyras, kurį buvo kažkada anksčiau matęs, kai buvo su M.. Vyras apžiūrėjo kompiuterį, pasakė, kad pirks už 600 Lt. Tuomet jis nuvažiavo su tuo vyru ir vyras jam davė 600 Lt (3 vnt. po 200 Lt). Po to jį atvežė atgal į Šeškinę, jis užėjo į parduotuvę, nupirko cigarečių ir taip iškeitė pinigus, po ko sugrįžo į M. butą. Atėjęs pasakė, kad pardavė kompiuterį. V. B. davė 200 Lt, o M. atidavė 150 litų (jis M. buvau skolingas apie 300 Lt), jam liko 250 Lt. M. tuos pinigus davė kaip skolą iš savo dalies pinigų gautų už kompiuterį. Kai kalbėjo apie kompiuterio pardavimą, jis M. taip ir sakė, kad grąžins skolą, jeigu parduos tą kompiuterį. O V. B. davė kaip jo dalį, kadangi V. B. surado tą žmogų, kuris kompiuterį pardavinėjo. Dėl padaryto nuoširdžiai gailisi. Papildomai parodė, kad visiškai patvirtina savo paskutinės apklausos metu ir akistatos metu duotus parodymus. Nori tik patikslinti, kad kompiuterio pardavėjui pasakęs, kad reikia paimti iš močiutės pinigus, į devynaukštį namą, kurį nurodė parodymų patikrinimo vietoje metu, užėjo būtent todėl, kad tame name ir gyvena M. Š.. Kaip nurodė, su pardavėju liftu pakilo iki 5 aukšto, o paskui pardavėjui pasakęs palaukti, su kompiuteriu laiptais užlipo iki M. buto (buto Nr. (duomenys neskelbtini), bet tiksliai neprisimena ar aštuntas, ar devintas aukštas) ir užėjo į M. butą, laiptinėje nesislėpė. Kai jam pardavėjas paskambino, būdamas M. bute pasakė, kad pardavėjas leistųsi į apačią, taip norėjo pardavėją išvilioti iš laiptinės. Šio pokalbio nei M. Š., nei V. B., negirdėjo. Dėl kompiuterio vagystės nuoširdžiai gailisi (1 t., b. l. 82, 84, 95-96).