- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-105-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09100-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Valdas Meidus
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdas Meidus,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Š. R. įstatyminės atstovės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2018-02-05 nutarties, kuria Š. R. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Skundžiama nutartimi pripažinta, kad Š. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką - neteisėtai nešiojo nešaunamąjį ginklą, t. y. ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku bei vietoje įgytą svaidomąjį peilį, priskiriamą prie D kategorijos nešaunamųjų ginklų, ir 2017 m. vasario 21 d., apie 23.20 val., iš P. r., P. k., (duomenys neskelbtini) , atsivežė šį nešaunamąjį ginklą į VšĮ „(duomenys neskelbtini) “ (duomenys neskelbtini) skyrių, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), kur 2017 m. vasario 24 d. jis buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų.
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad minėtą nusikalstamą veiką Š. R. padarė nepakaltinamumo būsenoje, skundžiama 2018-02-05 nutartimi taikė jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu Š. R. įstatyminė atstovė, jo motina V. V. prašo Panevėžio apylinkės teismo 2018-02-05 nutartį pakeisti, skirti R. R. ambulatorinį gydymą.
3.1 Skunde nurodoma, kad Š. R. serga paranoidine šizofrenija, tačiau užtikrinant jam paskirtų vaistų vartojimą, psichozės priepuoliai nepasireiškia. Tai patvirtino ir apylinkės teisme apklausta Š. R. gydanti gydytoja. Teigia, kad ji, kaip vienintelė Š. R. giminaitė, kontroliuotų jam paskirtų vaistų vartojimą, esant reikalui leistų jam gyventi kartu, nes jis šiuo metu, gydytojų patarimu, gyvena atskirai, kad būtų savarankiškesnis, o ji lanko Š. R. kelis kartus per dieną.
3.2 Atstovė atkreipia dėmesį ir į Š. R. padarytos veikos pavojingumą – jis padarė baudžiamąjį nusižengimą. Jam inkriminuotos veikos sankcijoje laisvės atėmimo bausmė nenumatyta, todėl asmens priverstinis patalpinimas į psichiatrinę ligoninę, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
3.3 Teigia, kad Š. R. nėra agresyvus, niekada nesmurtavo jos ar kitų asmenų atžvilgiu, šiuo metu jis po ekspertizės atlikimo jau 4 mėnesius gydomas ambulatoriškai, vartoja paskirtus tiek geriamus, tiek ilgalaikio veikimo vaistus ir psichozės priepuoliai jam nepasireiškia. Vaistų vartojimas nuolat tikrinamas atliekamais kraujo tyrimais.
3.4 Apibendrinant atstovė nurodo, kad ji pati yra neįgali, turi 40 procentų darbingumą dėl ūmaus kraujotakos sutrikimo, todėl lankyti Š. R. psichiatrijos ligoninėje jai būtų sudėtinga, nebendraujant su Š. R. jo sveikatos būklė nepagerėtų.
4. Teismo posėdžio metu Š. R., jo atstovė ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Š. R. įstatyminės atstovės apeliacinį skundą apeliacinis skundas tenkinamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t.y. dėl Š. R. taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės.
7. Priverčiamoji medicinos priemonė yra valstybės prievartos priemonė, kuri taikoma asmenims, padariusiems pavojingas veikas esant jiems nepakaltinamiems ir dėl to šios veikos nelaikomos nusikalstamomis. Be to, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tik asmenims, kurie, atsižvelgiant į padarytos pavojingos visuomenei veikos pobūdį bei šių asmenų sveikatos būklę, yra pavojingi, nepriklausomai nuo asmens, kuriam ji taikoma, noro, siekiant medicininėmis priemonėmis, bei stebint jo elgesį, neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką. BK 98 straipsnyje, reglamentuojančiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, nurodyta, kad sprendžiant, kokią medicinos priemonės rūšį taikyti, atsižvelgiama į psichikos sutrikimo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį bei pavojų, kurį asmuo gali kelti sau ir aplinkiniams.
8. Nagrinėjamu atveju Š. R. padaryta pavojinga veika pasireiškė tuo, kad jis į VšĮ „(duomenys neskelbtini) “ (duomenys neskelbtini) skyrių buvo pristatytas su savimi turėdamas nešaunamąjį ginklą – svaidomąjį peilį, priskiriamą prie D kategorijos nešaunamųjų ginklų. Byloje esančiame teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad Š. R. serga paranoidine šizofrenija, jis dėl dažnai pasikartojančių psichozių, kurių metu vyrauja haliucinacijų bei kliedesių sąlygotas elgesys, lydimas psichomotorinio sujaudinimo bei agresijos, gali būti pavojingas sau ar kitiems asmenims. Š. R. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi dėl jo psichikos būklės nestabilumo bei vaistų nevartojimo, išlieka psichiatrinis socialinis pavojingumas. Šio ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodyta, kad Š. R. praeityje nuo 2011 metų 7 kartų gydytas įvairiuose psichiatrijos stacionaruose dėl psichozės paūmėjimų, sąlygotų gydymų metu paskirtų vaistų išrašant į namus nereguliaraus vartojimo arba jų nutraukimo. Teismo psichiatras ekspertas V. D. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino ekspertizės aktą ir paaiškino, kad Š. R. nuo 2007 metų serga psichikos sutrikimu, gydomas psichiatrijos stacionaruose dažnai viso gydymo nebaigdavo, ambulatoriškai vaistų nevartodavo, dėl ko vėl sutrikdavo jo psichinė sveikata, todėl jam stacionarus gydymas reikalingas vaistų vartojimo užtikrinimui.
8.1 Turėdamas visus šiuos duomenis ir juos įvertinęs pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti Š. R. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
9. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, Š. R. įstatyminė atstovė V. V. palaikė savo apeliacinį skundą ir parodė, kad jos sūnus Š. R. rekomenduojant gydytojams nuo 2017 metų gegužės mėnesio gyvena atskirai, savo ligą jis šiuo metu pripažįsta, supranta, kad jam reikalingas gydymas, vartoja paskirtus vaistus pagal gydytojų nurodymus ir psichozės priepuoliai jam nebepasireiškia. Abu susitinka kasdien, daug laiko praleidžia kartu, ji žino sūnaus ligos eigą, kontaktuoja su Š. R. gydančiais ir prižiūrinčiais medikais ir tikina užtikrinsianti jo tinkamą gydymą ambulatorinio gydymo sąlygomis.
9.1 Iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos cento pažymos matyti, kad Š. R. 2017 metais praėjo socialinį reabilitacinį gydymą, šiuo metu jis stebimas ambulatoriškai, paskirtus vaistus vartoja, jo psichikos būsena be neigiamos dinamikos.
10. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad Š. R. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas yra įvertintas įstatymo leidėjo ir priskirtas baudžiamajam nusižengimui. Baudžiamasis nusižengimas (BK 12 straipsnis) yra pavojinga, priešinga teisei veika, tačiau, palyginus su nusikaltimu, jos pavojingumas yra mažesnis. Be to, Š. R. padaryta nusikalstama veika nėra smurtinė. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad Š. R. kada nors praeityje būtų padaręs smurtinio pobūdžio pavojingų veikų, dėl ko būtų pagrindas teigti, kad jis kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau, ar kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.
11. Tokiu būdu, įvertinus Š. R. padarytos veikos pavojingumą, taip pat dabartinę Š. R. sveikatos būklę, jos stabilumą, tai, kad po veikos padarymo pakankamai ilgą laiką yra gydomas ambulatoriškai, gydymosi režimo nepažeidė, pats savo sveikatos būklę supranta, taip pat supranta, kad, siekiant išvengti psichozės priepuolių ateityje, jis privalo vartoti jam skiriamus vaistus, kolegija, atsižvelgiant ir į tai, kad Š. R. ir jo motina V. V. palaiko artimus santykius, kad V. V. pastoviai Š. R. rūpinasi, palaiko glaudžius santykius su Š. R. gydytojais, daro išvadą, kad šiuo metu Š. R. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą nėra pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
12. Pastebėtina ir tai, kad sutinkamai su BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis teismas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, ne rečiau kaip kas šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, kas užtikrina konkrečiu laiku konkrečios priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymą asmeniui, priklausomai nuo jo sveikatos būklės.
13. Esant šioms aplinkybėms pirmos instancijos teismo nutartis keičiama.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nutartį pakeisti:
Š. R. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) sveikatos centre.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.