Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. B. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo P. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

P. B. Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis 2016 m. vasario 19 d., 17.30 val., kelyje (duomenys neskelbtini), atkarpoje nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) mstl., vairuodamas automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę. Šiais veiksmais P. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 7 ir 16 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalyje, už ką jam paskirta 1000 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (ketveriems) metams.Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo P. B. skundžia Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde apeliantas nurodo, kad nutarimas iš esmės yra grindžiamos išimtinai policijos pareigūnų V. B. ir V. V. parodymais. Teismas, priimdamas nutarimą, nevertino minėtų liudytojų parodymų patikimumo ir jais besąlygiškai tikėjo, nors byloje esantys objektyvūs įrodymai to daryti neleidžiaPagal bylos duomenis matyti, kad P. B. sustojus policijos pareigūnai be jokio pagrindo prieš jį panaudojo fizinį smurtą, net ir tuomet, kai jis buvo paguldytas ant žemės ir jam uždėti antrankiai. Teismas neįvertino ir neatsižvelgė, kad aplinkybė, jog apelianto atžvilgiu be jokio pagrindo buvo panaudotas fizinis smurtas ir po antrankių uždėjimo, leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmuose buvo nusikalstamų veikų – piktnaudžiavimo tarnyba ir nežymaus sveikatos sutrikdymo – požymių ir nepranešė prokurorui apie galimai padarytas pareigūnų nusikalstamas veikas.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas policijos pareigūnų parodymų patikimumą, turėjo atsižvelgti į tai, kad byloje esantys policijos pareigūnų V. B. ir V. V. tarnybiniai pranešimai yra identiški, o apklausiami teisme liudytojais jie nurodė, jog rašė tarnybinius pranešimus atskirai, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jie idealiai sutampa. Apelianto manymu, besąlygiškai tikėti minėtais liudytojais nėra pagrindo, nes jų parodymai, kaip ir tarnybiniai pranešimai, yra suderinti.Teismas neatsižvelgė, kad policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir teisme nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės neatitinka byloje esančių objektyvių įrodymų, jų taip pat nepatvirtina kiti įrodymai. Tarnybiniuose pranešimuose nenurodytos aplinkybės, apie kurias liudijo pareigūnai teisme, jog tariamai apelianto vairuojamo automobilio priekyje sustojo kitas automobilis ir tai buvo priežastis, dėl ko jis buvo priverstas sustoti. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos liudytojų parodymus, be to, jokio automobilio, kuris būtų sustojęs priešais apeliantą ir tapęs kliūtimi jam važiuoti toliau, nebuvo. Jeigu būtų priešingai, policijos pareigūnai neabejotinai būtų užfiksavę automobilio valstybinį numerį.Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismo nustatytos aplinkybės dėl to, kiek laiko praėjo nuo apelianto automobilio stabdymo pradžios iki sustojimo ir koks atstumas galėjo būti nuvažiuotas, yra neteisingos ir prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams, tokiems kaip garso įrašui iš budėtojų dalies. Aplinkybės, esą apeliantas važiavo nedideliu greičiu apie 10 min, o policijos pareigūnai visą tą laiką važiavo šalia, yra netgi nelogiškos. Apeliantas teigia, jog, jeigu būtų turėjęs ketinimą nestoti policijos pareigūnams, būtų bandęs pabėgti nuo jų arba išsukti iš pagrindinio kelio ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nėra logiška ir tai, kad policijos pareigūnai nesiėmė priemonių kuo greičiau jį sustabdyti. Svarbi aplinkybė, į kurią neatsižvelgė teismas, yra ir tai, kad iš pareigūnų tarnybinių pranešimų galima daryti išvadą, kad iš pradžių pareigūnai įjungė švyturėlius, o tik po to – garsinį signalą, nors pagal Kelių eismo taisyklių 186 punktą, švyturėliai ir garsinis signalas privalo būti įjungtas kartu. Apelianto nuoseklūs parodymai ir garso įrašas patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad policijos pareigūnų automobiliui pradėjus lenkti jis ženklais paklausė, ar jam sustoti, o pareigūnui tai patvirtinus, jis iš karto sustojo. Būtent tokias aplinkybes nurodė ir liudytojas V. B., kuris teisme liudijo, jog kolega (V. V.) ranka mojo, kad jį stabdo. Taigi teismas neįvertino visos įvykio sekos, kad apeliantui pastebėjus policijos automobilį su įjungtais švyturėliais, jis pagal Kelių eismo taisykles pasitraukė į dešinį važiuojamosios kelio dalies kraštą, praleisdamas policijos automobilį, o šiam susilyginus su jo vairuojamu automobiliui ir pradėjus važiuoti greta, ženklais paklausė, ar jį stabdo, ir pareigūnui ranka davus ženklą sustoti, iš karto sustojo.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad jis baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką. Teismas nurodė, kad neleistinas naminės degtinės įgijimas bei jos gabenimas ir pareigūnų teisėtų reikalavimų sustabdyti transporto priemonę nevykdymas nesudaro vieningos veikos laiko ir erdvės atžvilgiu. Su tokiomis išvadomis sutikti nėra jokio pagrindo, be to, teismas neatsižvelgė į prejudicinius faktus, kurie buvo nustatyti 2016 m. balandžio 26 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu. Kaip nustatė teismas, priėmęs baudžiamąjį įsakymą, naminės degtinės gabenimas truko iki apeliantas buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Priešingai nei nutarime nurodė teismas, apelianto nusikalstama veika ir jam inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas laiko ir erdvės atžvilgiu idealiai sutampa, o kadangi jis buvo už nusikalstamą veiką patrauktas?baudžiamojon atsakomybėn, už tuos pačius veiksmus neturėtų būti baudžiamas antrą kartą pagal ATPK.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. B. skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad P. B. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo yra įrodyta. Šią išvadą patvirtina byloje surinktų duomenų, kurie pripažinti įrodymais, visuma – policijos pareigūnų V. B. ir V. V. tarnybiniai pranešimai bei parodymai teismo posėdyje, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato 2016 m. balandžio 8 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. baudžiamasis įsakymas, byloje esantis garso įrašas.Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai nustatė įvykio aplinkybes ir nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais, tačiau sutikti su jo pateikiamais argumentais nėra pagrindo. Apklausiami teismo posėdyje policijos pareigūnai V. B. ir V. V. patvirtino savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes ir teigė, kad įtarimų sukėlęs automobilis buvo stabdomas tiek švyturėliais, tiek garsiniais signalais, po kurio laiko įjungė dešinį posūkio signalą ir vienu ratu važiavo kelkraščiu. Liudytojo V. B. teigimu, pažeidėjas tikrai suprato, kad yra stabdomas, nes jam buvo mojama sustoti, automobiliai kelis kartus buvo susilyginę, tokias pat aplinkybes apklausiamas nurodė ir kitas policijos pareigūnas V. V.. Apelianto keliamos prielaidos apie policijos pareigūnų parodymų nepatikimumą nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Tai, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra analogiški, savaime nereiškia, kad jie neatitinka tikrovės, nes abu pareigūnai patvirtino, kad tarnybinius pranešimus rašė kartu. Teismo posėdyje jų nurodytos aplinkybės neprieštarauja nei tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms aplinkybėms, nei vienas kito parodymams. Abu policijos pareigūnai patvirtino, kad P. B. buvo stabdomas laikantis reikalavimų – įjungus švyturėlius bei garsinius signalus – ir suprato, kad policijos pareigūnai reikalauja sustoti bei sąmoningai pasirinko šio reikalavimo nevykdyti. Apelianto teiginiai, kad norėdamas išvengti sulaikymo jis būtų bandęs pabėgti, nepaneigia fakto, kad policijos pareigūnų reikalavimo sustoti jis nevykdė iškart, kai šis reikalavimas buvo išreikštas. Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad nestodamas iš karto po to, kai suprato esąs stabdomas, P. B. bandė išvengti atsakomybės už kitą – baudžiamąją atsakomybę užtraukiantį pažeidimą – naminės degtinės gabenimą, kadangi perpjovė keturias talpas su vežamu skysčiu. Be to, ir jo galimybės pabėgti nuo policijos pareigūnų buvo ribotos, atsižvelgiant į prastą automobilio techninę būklę ir vežamo skysčio kiekį. Aplinkybes, kodėl P. B. nebuvo stabdomas priverstinai, paaiškino policijos pareigūnai – jie teigė, kad automobilis važiavo nedideliu greičiu, todėl nekėlė tokio didelio pavojaus, kad būtų buvę reikalingos specialios priemonės.Skunde taip pat teigiama, kad teismas privalėjo apie galimai policijos pareigūnų padarytas nusikalstamas veikas pranešti prokuratūrai, tačiau šie argumentai vertintini kaip siekis sumenkinti pareigūnų objektyvumą. Abu teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, kad išlaipinant sulaikomą asmenį buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai, kadangi jis turėjo peilį, taigi spręsti, kad buvo viršyti policijos pareigūnų įgaliojimai nėra jokio pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir P. B. pateikti medicininiai dokumentai, kurie patvirtina buvus sužalojimą lytinių organų srityje, kadangi šie sužalojimai galėjo atsirasti priverstinai išlaipinant asmenį iš automobilio. Manydamas, kad policijos pareigūnai jo atžvilgiu viršijo įgaliojimus, P. B. turėjo teisę pateikti skundą ikiteisminio tyrimo įstaigai, tačiau, kiek matyti iš bylos duomenų, to nepadarė.Apeliacinio skundo argumentai, susiję su non bis in idem principo taikymu, taipogi nėra pagrįsti. Apylinkės teismas, skundžiamame nutarime teisingai argumentavo, kodėl P. B. patraukimas ir baudžiamojon, ir administracinėn atsakomybėn nelaikytinas baudimu už tą pačią veiką. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už, tarp kita ko, neteisėtą penkiasdešimties ir daugiau litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, gabenimą. Taigi neteisėtai gabendamas 244 litrus naminės degtinės P. B. padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas baudžiamuoju įsakymu. Tuo tarpu tai, kad neteisėtai gabendamas naminę degtinę P. B. dar ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų sustabdyti transporto priemonę, sudaro atskirą teisės pažeidimą – Kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymą, už kurį numatyta administracinė atsakomybė. Abiejų šių teisės pažeidimų objektai yra visiškai skirtingi – nusikaltimu yra kėsinamasi į ekonomiką ir verslo tvarką, o administraciniu teisės pažeidimu – į saugų eismą automobilių keliais. Administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai – teisėtų policijos reikalavimų sustabdyti transporto priemonę nevykdymas – buvo realizuoti kartu darant nusikalstamą veiką (gabenant naminę degtinę), tačiau abu šie teisės pažeidimai yra savarankiški ir, nors susiję, tačiau sudaro atskiras – nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo – sudėtis. Taigi spręsti, kad patraukimas atsakomybėn už abi šias veikas pažeidžia negalimumo bausti du kartus už tą pačią veiką principą, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus duomenis ir pagrįstai pripažino P. B. padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Apylinkės teismo nutarimas, kuriuo P. B. paskirta administracinė nuobauda, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą nepakeistą ir P. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.