- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-28
- Bylos Nr.
- I-8999-362/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01017-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde ir skundo papildyme pareiškėjas A. J. nurodė, kad nuo 2016-05-02 iki skundo padavimo 2016-11-02 buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, viso po 3-4 asmenis, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Nebuvo pakankamai socialinių reabilitacijos programų. Dėl esančių kameroje baldų buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Dėl didelio suimtųjų kiekio teko valgyti atšalusį maistą. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje yra asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis per mažas, be to, kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, buvo šalta, žiemą temperatūra nukrisdavo iki 10-14 C°, o vasarą pakildavo iki 35 C°, kamerose pelėsis, grybelis, buvo drėgna, biro dažai ir tinkas, dėl ko jam pasireikšdavo galvos, gerklės skausmai, kildavo temperatūra, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per stipri. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokomai neplaudavo, o jei, neturint pinigų, galėdavai skalbtis nemokomai, kildavo biurokratinės kliūtys. Būdavo išduodama per mažai higienos priemonių ir tualetinio popieriaus, į mėnesį buvo skiriamas vienas rulonėlis. Buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne. Šalia langų buvo šiukšlių konteineriai. Privatumas gyvenamosiose kamerose, naudojantis tualetu taip pat užtikrinamas nebuvo, sienelės aukštis tik 1,35 m, nėra jokios kabinos, kameroje iš tualeto sklisdavo nemalonūs kvapai, atskiros oro šalinimo sistemos iš tualeto nebuvo. Ne visada jam buvo užtikrinama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, jei kartais nebūdavo karšto vandens, be eilės nenuvesdavo. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, dušo patalpos nešvarios. Kameroje pilna tarakonų, pelių, blakių, deratizacija, dezinsekcija nevykdomi. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas, tad dienos norma buvo apie 1300-1500 kcal, ir neatitiko numatytų fiziologinių normų, sąlygos pavalgyti užtikrinamos nebuvo. Vežant jį į teismą, per pietus maistas nebuvo duodamas. Ilgalaikiai pasimatymai jam užtikrinti taip pat nebuvo, jais jis neturėjo teisės pasinaudoti. Ilgą laiką jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat buvo rūkoma laikino sulaikymo ir karantino kamerose, specialių patalpų rūkymui nėra. Dėl to jis pasidarė konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2017-06-21 pažymos „Dėl A. J.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016-05-03 iki 2016-11-02 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 93,88, kameroje būdavo 3-5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,65 kv. m iki 9,37 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, pagal nustatytą dienotvarkę, asbesto konstrukcijose nėra, užimtumo programos, kurios yra savanoriškos, yra vykdomos. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui, organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas. Skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nebuvo. Apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint, kartą per tris mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokomai. Dėl teisės skalbti rūbus nemokomai pareiškėjas nesikreipė. Tualetinis popierius ir kitos higienos priemonės buvo išduodamas pagal nustatytas normas. Patalynė būdavo išduodama pagal nustatytas normas, ji yra tinkamai dezinfekuojama. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Maitinimas atitinka fiziologines normas. Ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nebuvo suteikiami. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą laikyti jį su rūkančiais asmenimis. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. J. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2017-06-21 pažymos Nr. 60/09-23656 „Dėl A. J.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2016-05-03 iki 2016-11-02. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 93,88 kalinamas 184 dienas, po 2-5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 9,36 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas beveik visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 184 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė (išskyrus dvi dienas) pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, jam dėl to reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,65 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis 2,10 m visose kamerose, kur buvo laikomas pareiškėjas.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ jų perteklius nustatytas kameroje Nr. 93, kur įrengti 5 dviaukščiai gultai vietoje galimų trijų. Kameros Nr. 93 plotas yra 18,23 kv. m, pertekliniai baldai užima 2,56 kv. m, tad kameros plotas mažėja iki 15,67 kv. m. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas 79 dienas, kameroje buvo nuo 3 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 5,22 kv. m (kai kameroje buvo 3 asmenys) iki 3,13 kv. m (kai kameroje buvo 5 asmenys) kameros ploto, kai kameroje buvo 4 asmenys, vienam teko 3,92 kv. m kameros ploto, tad 26 dienas pareiškėjo judėjimo laisvė buvo apribota daugiau nei būtina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-07-03 pažymoje Nr. 60/09-2025122 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-06-21 pažymoje Nr. 61/04-1467 „Dėl A. J.“ nurodyta, kad pareiškėjas A. J. laikotarpiu nuo 2016-05-03 iki 2016-11-09 kreipėsi su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose, 2016-07-11 pateikė skundą dėl supelijusios duonos. Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais organizuojami.
Pareiškėjas A. J. 2012-05-18 pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog yra rūkantis, ir prašo jį laikyti kameroje, kur laikomi rūkantys asmenys.
Iš pateiktų Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymų apie atliktus remonto darbus matyti, jog remonto darbai buvo vykdomi, tačiau pareiškėjo buvimo kamerose jų atliekama nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą, duomenų, jog jis nebuvo vykdomas, nepateikta.
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokomai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas, pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. lapkričio 02 d. įsakymu Nr. 1/01-243 nustatytą tvarkos papildymą, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami, suimtajam neturint pinigų, ir nemokomai.
Pagal patvirtintą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, jog pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, teismui nepateikta. Iš teismui pateiktų laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, jog pareiškėjo buvimo kameros dalyvavo užimtumo programose.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kameroje. 2016-07-21 patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, prausimosi patalpos išvalytos, švarios, paviršiai dezinfekuoti, lovos skalbiniai rankšluosčiai skalbiami, patalynė dezinfekuojama, 2016-12-07 patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, kasdienis dušo patalpų valymas ir dezinfekavimas vykdomi, sąlygos skalbti apatinius ir viršutinius asmeninius rūbus sudarytos, 2016-10-06 patikrinimo aktu nustatyta, kad nuolatinį kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, kameros, bendro naudojimo patalpos, kratos patalpos ir ten esantys įrenginiai švarūs, kasdienis dušo patalpų valymas ir dezinfekavimas vykdomi, sąlygos skalbti apatinius ir viršutinius asmeninius rūbus sudarytos, 2016-05-30 patikrinimo aktu nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose akivaizdžios netvarkos nėra, jie valomi, yra šiukšliadėžės.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2016-12-29, nustatė, jog maisto davinio energetinė vertė yra 3291 kcal.
Iš pateiktos Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne Asmeninės sąskaitos Nr. 1476 matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta patalynė, bei tualetinis popierius.
Iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog kameroje Nr. 88 yra viena taburetė ir vienas suoliukas, kameroje Nr. 93 yra viena taburetė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso kito buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-05-03 iki 2016-11-02 metu (viso 184 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog kai kuriose kamerose nustatytas baldų perteklius, teismas laiko, jog 26 dienas pareiškėjo judėjimo laisvė buvo apribota daugiau, negu būtina.
Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms paneigtas nėra, teismui nepateikta jokių duomenų apie kamerose atliktus patikrinimus dėl higienos sąlygų užtikrinimo kamerose, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl sąlygų kameroje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde nurodo, jog kamerose buvo drėgna ir tamsu, tačiau kitoje vietoje nurodo, jog šviesa buvo per stipri, bei atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nurodė, jog kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, buvo šalta, žiemą temperatūra nukrisdavo iki 10-14 C°, nors žiemos metu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo. Įvertinus tai, pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai ir jų pasekmės (kamerose drėgna, tamsu, dirbtinė šviesa per stipri, kameros prastai vėdinamos,, dėl drėgmės pūva čiužiniai, rūdija lovos, žiemą šalta, o vasarą karšta, veisiasi pelėsis, grybelis, byra tinkas, dažai) laikytini paneigtais tik iš dalies, o abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad sanitarinio mazgo sienelė buvo 2 m 10 cm aukščio abiejuose kamerose, kur buvo patalpintas pareiškėjas, kameroje Nr. 88 sanitarinis mazgas atskirtas durimis, kameroje Nr. 93 užuolaida, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta, tačiau, atsižvelgiant, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertinama kaip pagrįsta. Atmestinas argumentas dėl to, kad nėra įrengtas tinkamas unitazas, tokio unitazo įrengimo privalomumo teisės normos nenustato. Iš pateiktų nuotraukų matyti, jog kameroje Nr. 93 veidrodis ir lentynėlė sanitariniame mazge yra, duomenų, kad tai būtų kameroje Nr. 88, nėra, , tačiau kokią įtaką tai darė pareiškėjui, skunde nenurodyta, tik konstatuojama, jog šių daiktų nebuvo, tad argumentas atmestinas. Atmestini argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas yra nustatytas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismui nepateikti įrodymai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, priešingai, pateikti įrodymai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra valomi, tad argumentas dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių atmestinas. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo. Kuo remdamasis pareiškėjas nurodo, jog asbesto šiferyje, o tuo labiau kanalizacijoje ir sienose, yra, nepateikta, tad šis argumentas taip pat atmestinas. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūbų skalbimo tvarka, ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo, pateikti įrodymai, jog apatinių ir viršutinių rūbų skalbimas yra užtikrinamas, tad teiginys, jog pareiškėjas negalėjo skalbti rūbų, atmestinas. Nėra įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo. Nors pareiškėjas nurodo, jog kai kada juos nenuvesdavo į dušą, tačiau to niekaip nekonkretizuoja, prašymų ar skundų dėl tokio negalėjimo pasinaudoti dušu pareiškėjas neteikė, tad šis argumentas taip pat atmestinas. Atmestinas argumentas dėl netinkamo maitinimo, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas yra teisingas ir kuo remiantis jis nustatė maisto kaloringumą. Skundų dėl maisto trūkumo atsakovui pareiškėjas neteikė. Atliktas maisto kaloringumo patikrinimas pažeidimų nenustatė. Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog jis negalėjo tinkamai pavalgyti, nes trūko vietos prie stalo, pažymėtina, jog kameroje Nr. 93 nėra pakankamo kiekio taburečių, kameroje Nr. 88 taip pat prie stalo užtikrinamos tik trys vietos, tačiau iš pateiktų nuotraukų matyti, jog stalas yra įrengtas tarp gultų, nedideliu atstumu, tad yra galimybė valgyti, atsiėdus ant gulto, kas gali sukelti papildomus nepatogumus, tačiau vertimas valgyti atšalusį maistą dėl nepakankamos vietos prie stalo laikytinas neįrodytu. Nors pareiškėjas nurodo, jog maisto dalintojas nemūvėjo pirštinių, gėrimą tiesiog pasemdavo puodeliu, tačiau teismui nepateikti įrodymai, jog būtent atsakovas neaprūpino maisto dalintojo pirštinėmis ar kitais reikiamais įrankiais, patys nurodymai yra deklaratyvūs, pareiškėjas jokių skundų neteikė, (nors skundą dėl netinkamos kokybės maisto (duonos) pateikęs buvo, skundas buvo išspręstas), tad argumentas atmestinas. Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog vežant jį į Šiaulių apylinkės teismą nuo 10 iki 15 val., jam nebuvo užtikrinamas maitinimas, pastebėtina, kad baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjas buvo nuteistas, išnagrinėta, priimant nuosprendį, 2015 m. lapkričio 30 d., tad į Šiaulių apylinkės teismą dėl baudžiamosios bylos pareiškėjas gabenamas nebuvo.
Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais yra vykdomi, sutinkamai su priimtais įsakymais, iš pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, kad šios savanoriškos programos buvo vykdomos, pareiškėjo buvimo kameros jose dalyvavo.
Atmestinas pareiškėjo argumentas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, pirmą kartą patekęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, pareiškėjas nurodė, jog pageidauja būti kameroje su rūkančiais asmenimis, kad jis būtų pakeitęs savo nuomonę, duomenų nėra. Kitos Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose rūkyti yra draudžiama.
Atmestinas pareiškėjo argumentas dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis ilgalaikių pasimatymų tardymo izoliatoriuose aptariamu laikotarpiu nenumatė, ši teisės norma EŽTT 2013-07-19 sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą pripažinta prieštaraujanti Konvencijos 8 ir 14 straipsniams, tad pareiškėjo teisės, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų, galėjo būti pažeistos, tačiau nei pats pareiškėjas, nei kiti asmenys neteikė prašymų dėl tokių pasimatymų gavimo. Nesant tokių prašymų, atsakovui nekyla pareiga organizuoti ilgalaikį pasimatymą. Pats pareiškėjas nenurodo, jog jis būtų ėmęsis kokių tai veiksmų, siekiant gauti tokius pasimatymą, nei pateikia įrodymų, kad tokie pasimatymai buvo organizuoti vėliau ar kitose laisvės atėmimo vietose, tad šis argumentas yra atmestinas.
Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 09 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ redakcija, iš pateiktų aprūpinimo sąskaitų matyti, jog patalynė, higienos priemonės buvo išduodamos sutinkamai su numatytais kiekiais. Pareiškėjas neteikė prašymų dėl papildomų higienos priemonių išdavimo ar netinkamos kokybės patalynės ar jos kiekio, tad šis argumentas yra atmestinas.
Atmestinas argumentas dėl po kameros langais stovėjusių šiukšlių konteinerių, iš į bylą pateiktos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjo kameros yra trečiame tardymo izoliatoriaus aukšte, tad teigti, jog konteineriai buvo šalia kameros langų, negalima.
Pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 p. numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjas nepagrindė tokios vidinio ryšio buvimo būtinybės, tad argumentas atmestinas.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 8 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 8 mėnesius, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos kamerose, blogas kvapas iš sanitarinio mazgo ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus tai, kad pareiškėjui beveik visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, tačiau 26 dienas dėl perteklinių baldų jo judėjimo laisvė buvo apribota daugiau, nei būtina, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos (blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, galimi higienos normų pažeidimai kameroje ir kt.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 8 mėnesiams nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), tačiau atsižvelgiant į nepagrįstą judėjimo laisvės ribojimą, blogą kvapą kameroje, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteistinas 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 (trys šimtai penkiasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.