- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-334-567/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Ona Gasiulytė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- UAB „LNA“, L. M.
- Ieškovas
- R. M.
- Kategorijos
- 50.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „LNA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2941-141/2014 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovui UAB „LNA“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „LNA“ priešieškinį ieškovui R. M., atsakovei L. M. dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. M. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti 12000 Lt nesumokėtą nuomos mokestį pagal 2007-05-01 pasirašytą sutartį Nr. 2007/05-01 dėl automobilio nuomos ir 4320 Lt delspinigių bei 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2007-05-01 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 2007/05-01, kurios pagrindu ieškovas suteikė teisę atsakovui laikinai atlygintinai valdyti ir naudotis automobiliu Ford Galaxy, pagaminimo metai 1997 m, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Nuomos mokestis paskaičiuotas nuo sutarties sudarymo iki automobilio faktinio naudojimo - iki 2008 m. gruodžio mėnesio. Taigi automobiliu buvo naudojamasi 20 mėnesių (LR CK 6.38 str., 6.71 str., 6.256 str., 6.487 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „LNA“ pateikė atsiliepimą, prašydamas R. M. ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apie nuomos sutarties sudarymą nieko nežinojo. Ieškovas nenurodė, kad nuomos sutartį atsakovo vardu pasirašė ieškovo žmona L. M., kuri tuo metu ėjo atsakovo vadovo pareigas. Atsakovas teigė, kad šeimyninius santykius palaikantiems asmenims būtų labai naudinga laikytis sutartinių įsipareigojimų, kadangi pinigai būtų skirti bendram šeimos biudžetui. Taip pat nėra aišku, dėl kokių priežasčių L. M. nemokėjo ieškovui nuomos mokesčio už automobilį pagal sutartį. Ieškovas savo reikalavimą pateikė praėjus 6 metams po sutarties sudarymo, nors turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ar reikalauti nuomos mokesčio avansu. Tačiau tokia galimybe ieškovas nepasinaudojo visus 20 mėnesius. Nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų nuomos sutarties realų egzistavimą (LR CK 2.87 str., 2.134 str., 6.246 str.).
Atsakovas UAB „LNA“ pateikė priešieškinį, prašydamas netenkinti ieškinio ir pripažinti 2007-05-01 sudarytą nuomos sutartį Nr. 2007/05-01 negaliojančia, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčijama nuomos sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai atsakovo vadovo pareigas ėjo ieškovo sutuoktinė L. M.. Nuomos sutartis nebuvo vykdoma ir ieškovas nereiškė atsakovui pretenzijų visą laiką, kol L. M. dirbo pas atsakovą ir nebuvo atleista iš vadovo pareigų 2013-06-05. Atsakovas nurodė, kad L. M., veikdama kaip atsakovo atstovė, tikėdamasi gauti dalį ginčo sumos bendrosios jungtinės nuosavybės teise, galimai valingai nuslėpė sandorio sudarymą nuo atsakovo bei sąmoningai nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Tokiu būdu siekė atsakovo įsiskolinimo. Atsakovas nurodė, kad sudarytas automobilio nuomos sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu, kadangi buvo sudarytas, žinant apie interesų konfliktą. Taip pat nurodė, kad automobiliu atsakovas niekada nesinaudojo (LR CK 1.80 str., 1.86 str., 2.87 str., 2.134 str., 2.135 str.).
Ieškovas R. M. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad automobilio nuomos sandoris buvo vykdomas, kadangi ieškovas perdavė automobilį naudotis atsakovui sudarytos nuomos sutarties pagrindu. Tokiu būdu ieškovas vykdė automobilio nuomos sutarties pagrindu prisiimtus įsipareigojimus. Tai, kad automobiliu naudojosi tas pats asmuo, iš kurio atsakovas nuomavo automobilį, nėra pagrindas pripažinti automobilio nuomos sutartį negaliojančia. Atsakovo teiginiai dėl L. M. veiksmų yra tik spėliojimai, paremti tik tuo, kad ieškovas ir tuometinė atsakovo vadovė yra sutuoktiniai, kad nuomotas automobilis ir už jį turėtos gauti lėšos yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tai, kad reikalavimas buvo pareikštas tik po to, kai L. M. nustojo dirbti pas atsakovą, patvirtina, kad abu sutuoktiniai buvo sąžiningi ir lojalus įmonei, kurioje dirbo. Natūralu, kad darbuotojui, atleistam iš darbo, išmokomos visos jam priklausančios sumos. Ieškovas nurodė, kad nuomos sutartis buvo sudaryta tam, kad būtų tinkamai vykdoma įmonės veikla, o ne tam, kad automobiliu asmeniškai naudotųsi atsakovas (LR CK 2.82 str., 2.87 str., 2.134 str., 6.246 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-03 sprendimu nusprendė:
- ieškinį visiškai tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovo UAB „LNA“ ieškovui R. M. 12000 Lt skolą, 4320 Lt delspinigių, viso 16320 Lt, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą 16320 Lt sumą, skaičiuojamas nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 2490 Lt bylinėjimosi išlaidų;
- atmesti priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančia 2007 m. gegužės 1 d. ieškovo R. M. ir atsakovo UAB „LNA“ sudarytos nuomos sutarties Nr. 2007/-05-01;
- priteisti iš atsakovo UAB „LNA“ valstybei 12,24 Lt procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas R. M. ir atsakovas UAB „LNA“ 2007-05-01 pasirašė sutartį dėl automobilio Ford Galaxy, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuomos. Sutartyje nurodyta, jog automobilis išnuomojamas nuomininko verslui, nuomos terminas - iki 2009-04-30. Automobilis buvo naudojamas UAB „LNA“ reikmėms tenkinti - prekių pristatymui, užsakymų vykdymui. Šalys susitarė dėl nuomos mokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir terminų bei kitų esminių sutarties sąlygų. Už įsipareigojimų nevykdymą numatyti 0,2 % dydžio delspinigiai, skaičiuojami nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovui nuo pat sutarties sudarymo nebuvo mokamas nuomos mokestis, todėl 2008-12-29 raštu atsakovui UAB „LNA“ buvo pranešta, jog sustabdomas nuomos sutarties vykdymas ir 2013-06-11 raštu pareikalauta sumokėti nuomos mokestį. Atsakovas UAB „LNA“ neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Nuomos mokesčio įsiskolinimas sudarė 12000 Lt sumą. Remiantis sutarties sąlygomis, nepažeidžiant ieškinio senaties termino, paskaičiuota 4320 Lt delspinigių.
Teismas konstatavo, kad juridinio asmens vadovas organizuoja darbą, priima ir atleidžia darbuotojus, įmonės vardu sudaro sandorius. Tai vienasmenis bendrovės valdymo organas. Ta aplinkybė, kad automobilio nuomos sutartį pasirašė įmonės vadovė su sutuoktiniu, nesuteikia pagrindo pripažinti, jog buvo interesų konfliktas. Teismas nenustatė, jog automobilio nuomos sutartis buvo visiškai nereikalinga ar atstovaujamajam nenaudinga arba sutarties sudarymas buvo nesąžiningas. Įvertinęs atsakovo atstovės pateiktą 2005-07-15 šalių pasirašytą lengvojo automobilio panaudos sutartį Nr. 2, teismas padarė išvadą, jog dar iki automobilio nuomos sutarties pasirašymo atsakovas neatlygintinai naudojosi ieškovo automobiliu (duomenys neskelbtini) ir tai patvirtino, jog automobilis bendrovės veiklai buvo reikalingas. Nuo 2007 m. gegužės mėnesio buvo susitarta už automobilio naudojimą mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį ir tai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad sandoris buvo tariamas, kad buvo siekiama pasipelnyti, elgiamasi nesąžiningai. Teismas padarė išvadą, kad nebuvo interesų konflikto, nes automobilis buvo reikalingas bendrovės veikloje, atsižvelgiant į tai, kad UAB „LNA“ nebuvo įsigijusi automobilio. Buvo nuspręsta automobilį išsinuomoti ir tai nereiškia nei interesų konflikto, nei nesąžiningumo ar tikslo pasipelnyti. Teismas pažymėjo, kad neįrodytas ir nepagrįstas atsakovo teiginys, jog nuomos sutartis nebuvo vykdoma (LR CK 6.1 str. - 6.6 str., 6.37 str., 6.38 str., 6.71 str.- 6.73 str., 6.210 str., 6.256 str., 6.477 str., 6.487 str.; CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „LNA“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-03 sprendimą panaikinti ir priimti naują, kuriuo būtų ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas, priteisiant bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, neįvertino svarbių bylai aplinkybių, sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas. Atsakovas teigė, kad apie sudarytą automobilio nuomos sutartį nieko nežinojo, kadangi sutarties pasirašymo, tiek sustabdymo bei sutarties tariamo nesilaikymo laikotarpiai buvo L. M. vadovavimo atsakovui metu. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovui tinkamai veiklai vykdyti buvo reikalingas automobilis. Nurodė, kad pagal panaudos sutartį atsakovas iki 2008-07-14 neatlygintinai naudojosi automobiliu (duomenys neskelbtini). Panaudos sutartis anksčiau laiko nebuvo nutraukta. Atsakovas nurodė, kad nuomos sutarties pasirašymo momentui jau turėjo automobilį veiklai vykdyti, todėl L. M. tariamai sudarė atsakovui visiškai nereikalingą ir nenaudingą sandorį, galimai siekiant pasipelnyti. Atsakovas nurodė, kad nepagrįstas teiginys, jog bendrovė nemokėjo nuomos mokesčio dėl savo sunkios finansinės padėties, kadangi nuo 2007-05-01 iki 2008-12-29 atsakovo finansinė padėtis buvo gera. Atsakovas nurodė, kad L. M. sąmoningai veikė, sudarydama automobilio nuomos sutartį, tikėdamasi gauti dalį ginčo sumos, todėl galimai valingai nuslėpė nuomos sutarties sudarymą. Nurodė, kad L. M. pažeidė savo pareigas, neveikė sąžiningai ir protingai, nebuvo lojali juridiniam asmeniui, nesielgė atidžiai ir rūpestingai juridinio asmens atžvilgiu. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visas bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės, visapusiškai nevertino nurodytų motyvų, todėl neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius bei priėmė galimai neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (LR CK 1.80 str., 1.86 str., 2.87 str., 2.134 str., 2.135 str.).
Atsiliepimas
Ieškovas R. M. ir atsakovė L. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydami palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-03 sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovo apeliaciniame skunde pateikti teiginiai yra nepagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuomos sutarties nevykdymo. Jam buvo žinoma apie sudarytą sutartį nuo pasirašymo dienos. Teigdamas, kad atsakovas nežinojo apie sutartį, tikėtina atsakovas turi mintyje, kad esamai atsakovo direktorei nebuvo žinoma apie sudarytą sutartį. Automobilis atsakovui buvo reikalingas, kadangi atsakovas verčiasi vaikiškų drabužių gamyba ir pardavimu bei teikia paslaugą – prekių pristatymą užsakovams. Atsakovo teiginiai dėl L. M. veiksmų yra paremti tik tuo, kad ieškovas ir tuometinė atsakovo vadovė yra sutuoktiniai, kad nuomotas automobilis ir už jį turėtos gauti lėšos yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tai, kad reikalavimas buvo pareikštas tik po to, kai L. M. nustojo dirbti pas atsakovą, patvirtina, kad abu sutuoktiniai buvo sąžiningi ir lojalūs įmonei, kurioje dirbo. Natūrali gyvenimiška praktika, kad darbuotojui, atleistam iš darbo, išmokamos visos jam priklausančios sumos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą (LR CK 2.82 str., 2.87 str., 2.134 str., 6.246 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
CK 1.86 str. 1 d. nustato, kad tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, sudarytas sandoris negalioja. Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių pasekmių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Taigi, tariamas sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008, 2006-03-15 nutartis civilėje byloje Nr. 3K-3-191/2006, 2006-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006 ir 2005-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005).
Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, kad ginčijamas sandoris nebuvo vykdomas, nes šalys jį vykdė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris, o 5 dalis nustato, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas gali taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes, t.y. pripažinti iš tokio sandorio ar akto atsiradusias civilines teises ir pareigas negaliojančiomis, kai nustato, jog yra pakankamas pagrindas sandorį ar aktą pripažinti niekiniu. Savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines pasekmes tik tokiais atvejais, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Bylos nagrinėjimo teisme, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo ribas lemia ieškinio ar priešieškinio pagrindas ir dalykas. Dėl to tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje P. V. v. E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB DK „Hermis-draudimas“ v. AB „Šlifavimo staklės“, Nr. 3K-3-1107/2002).
CK 1.81 str. 1 d. nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Įstatymas neapibrėžia formuluotės ,,viešoji tvarka“ ir ,,gera moralė“, todėl šių sąvokų turinys atskleidžiamas, įvertinus tai, kad viešoji tvarka nustatoma imperatyviųjų teisės normų pagrindu. Sąvoka ,,viešoji tvarka“ ir jos turinys yra įvairialypis, todėl jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų padariniais. Norint nustatyti, jog sudarytas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai, turi būti įrodyta, jog šis sandoris, jo sudarymo tikslas ar pasekmės prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas neįrodė imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, bei aplinkybių, kad ginčijamas sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl nėra pagrindo tenkinti priešieškinį.
Siekiant įvertinti apelianto argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos analizė. Šio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis, atsižvelgiant į sprendimo pobūdį ir turi būti analizuojama, įvertinus konkrečias bylos aplinkybes (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain judgements of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; ir Higgins and Others v. France judgement of 19 February 1998, Reports of Judgements and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių Konvencijos dalyvių įstatyminių nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus.
Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
Patenkindamas ieškinį, bei atmesdamas priešieškinį, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai motyvavo skundžiamą sprendimą, nes glausta forma nurodė teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teisinius argumentus bei išvadas (LR CPK 270 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra šalių procesinių dokumentų konspektas, nes įstatyme numatyta glausta teismo sprendimo motyvuojamosios dalies forma reiškia argumentų santrauką, bet ne pažodinį citavimą. Pažymėtina, kad teismo sprendimo apimtis pagal lapų kiekį neturi įtakos teismo sprendimo teisingumui, teisėtumui ir pagrįstumui.
Aplinkybės, kai juridinis asmuo, kuris yra kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, formaliais pagrindais skundžia iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, parodo, kad padėtis, kai nėra laiku sumokamas automobilio nuomos mokestis, yra tokio subjekto tikslas. Nagrinėjamu atveju pats apeliantas patvirtina tą aplinkybę, kad atsakovas puikiai išmano nuomos mokestį reglamentuojančius teisės aktus ir savo prievoles mokėti nuomos mokestį ieškovui, turinčiam reikalavimo teisę nagrinėjamu atveju. Tai, kad apeliantas mano, kad yra teisinga ir sąžininga juridinio asmens veiklai, kuria siekiama pelno, naudoti neatlygintinai įmonės darbuotojo automobilį, patvirtina paties atsakovo UAB „LNA“ į bylą pateikta (b.l. 80) 2005-07-15 lengvojo automobilio panaudos sutartis Nr. 2, patvirtinanti UAB „LNA“ poreikį dėl veiklos vykdymo turėti bent vieną transporto priemonę. Ta aplinkybė, kad panaudos sutartis anksčiau laiko nebuvo nutraukta, neturi teisinės reikšmės 2007-05-01 ieškovo R. M. ir atsakovo UAB „LNA“ sudarytai nuomos sutarčiai Nr. 2007/-05-01 dėl automobilio nuomos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė interesų konflikto, nes pats atsakovas neįžvelgė interesų konflikto, kai 2005-07-15 lengvojo automobilio panaudos sutartimi Nr. 2 lengvasis automobilis buvo naudojamas neatlygintinai.
Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia 2007-05-01 ieškovo R. M. ir atsakovo UAB „LNA“ sudarytą nuomos sutartį Nr. 2007/-05-01 dėl automobilio nuomos, nes transporto priemonė buvo naudojama įmonės veiklai vykdyti (b.l. 71).
Tai, kad sutarties laisvės principas turi tam tikras ribas, reiškia, kad sutartyje nustatant teises ir pareigas, jos neturi prieštarauti įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, kad ieškovas R. M. ir atsakovė L. M. yra sutuoktiniai, savaime nedaro ginčijamo sandorio negaliojančiu. Apeliantas nepateikė duomenų, kad L. M., kaip UAB „LNA“ vadovė, pažeidė LR akcinių bendrovių įstatymo ir LR CK 2.87 str., 2.134 str., 2.135 str. nuostatas ir įmonės vadovo fiduciarines pareigas. Byloje nėra pateikti duomenys, kad UAB „LNA“ ginčo laikotarpiu turėjo galimybę išsinuomoti transporto priemonę ekonomiškesnėmis sąlygomis, nei ginčo sutartyje numatytos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikti duomenys, kad nuo 2007-05-01 iki 2008-12-29 atsakovo UAB „LNA“ finansinė padėtis buvo gera ir bendrovė turėjo finansines galimybes laiku mokėti nuomos mokestį. Tai, kad reikalavimas dėl nuomos sumokėjimo buvo pareikštas tik po to, kai L. M. buvo atleista iš darbo pas atsakovą UAB „LNA“, patvirtina, kad tiek ieškovas R. M., tiek atsakovė L. M., būdami sutuoktiniais, buvo sąžiningi ir lojalūs įmonei UAB „LNA“, kurioje dirbo. Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti nuomos arba delspinigių dydį.
Tai, kad atsakovui UAB „LNA“ nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir iš esmės atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo UAB „LNA“ apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 1.5 str.; CPK 7 str., 12 str., 13 str., 80 str., 88 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Atmetus atsakovo UAB „LNA“ apeliacinį skundą, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes byla išspręsta ieškovo R. M. naudai ir atsakovės L. M. naudai. Atsakovė L. M. nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl apeliantas neturi pareigos atlyginti jai bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas UAB „LNA“ įgijo pareigą atlyginti ieškovui R. M. patirtas (b.l.112-113) 289,62 EUR (1000 Lt) bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis neviršija maksimalaus dydžio (LR CPK 93 str., 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „LNA“ 289,62 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo R. M. naudai.