Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Violetos Petkevičienės ir Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Odetai Dirsienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimo (b. l. 19–21) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Dėl pareiškėjos argumentų nurodė, kad pareiškėjos minima VSDĮ 16 str. 7 d. nuostata reglamentuoja draudėjų atsakomybę už ne laiku ir neteisingai sumokėtas socialinio draudimo įmokas, todėl ši teisės nuostata šiuo konkrečiu atveju netaikytina. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos VSDĮ 36 str. 6 d. nuostatos, kuriomis pensijų permokos išieškojimo terminas neapribotas jokiu terminu. Pažymėjo, jog skundžiami sprendimai yra teisėti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo (b. l. 29–32) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad socialinio draudimo permokų išieškojimui VSDĮ 16 str. 7 d. nuostata netaikytina, atitinkamai ir šioje nuostatoje nustatytas terminas. Pažymėjo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti sprendimų nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2015-05-26 sprendimo Nr. (10.4)-358223 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-08-17 sprendimo Nr. (6.5)I-5529 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2015-04-14 sprendimu Nr. 11-56-92 nurodytą sumokėti 2878,87 Eur sumą taikant VSDĮ 16 str. 7 d. nustatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius išnagrinėjęs pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dokumentus ir juos sutikrinęs su Gyventojų registro tarnybos duomenimis bei nustatęs, kad pareiškėja 2005-02-07 pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už 2005-01-31 mirusį P. Č. pateikė 1967-04-08 sudarytos santuokos su P. Č. liudijimą, nors registro duomenimis pareiškėjos santuoka su P. Č. buvo nutraukta dar 1991-12-10, 2015-04-14 sprendimu Nr. 11-56-92 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2005-01-31 iki 2015-03-31 susidarė 2878,87 Eur našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti (b. l. 22). Pareiškėja apie permokos grąžinimą buvo informuota 2015-04-17 raštu (b. l. 23). Pareiškėja su 2015-05-06 prašymu kreipėsi į VSDFV skyrių prašydama 2015-04-14 sprendime Nr. 11-56-92 nurodytą sumą 2878,87 Eur perskaičiuoti taikant VSDĮ 16 str. 7 dalyje nustatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą (b. l. 25–26). VSDFV Vilniaus skyrius 2015-05-26 sprendimu Nr. (10.4)-358223 pareiškėjos prašymo netenkino. VSDFV 2015-08-17 sprendimu Nr. (6.5)I-5529 pritarė VSDFV skyriaus sprendimo argumentams. VSDFV skyrius 2015-05-09 priėmė sprendimą Nr. 11-27-58, kuriuo nuspręsta nuo 2015-06-01 iš pareiškėjos išieškoti po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 2878,87 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka.

Pareiškėja nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyrius 2015-05-26 sprendimu Nr. (10.4)-358223 ir VSDFV 2015-08-17 sprendimu Nr. (6.5)I-5529, su skundu kreipėsi į teismą.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad našlių pensija už 2005-01-31 mirusį P. Č. pareiškėjai buvo paskirta neteisėtai. Pareiškėja šių aplinkybių neginčija. Pareiškėja būdama informuota apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą, kuriuo nustatyta permoka į VSDFV Vilniaus skyrių su 2015-05-06 prašymu kreipėsi prašymą motyvuojant tik vienu aspektu, t. y. dėl to, kad VSDFV skyrius nustatęs VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-04-14 sprendimo Nr. 11-56-92 pagrindą sudarančias aplinkybes (pareiškėjos santuoka su P. Č. buvo nutraukta 1991-12-10, t. y. dar iki 2005-02-07 prašymo pateikimo dienos), pareiškėjos atžvilgiu turėjo taikyti VSDĮ 16 str. 7 dalies nuostatą, kuri reglamentuoja priverstinio išieškojimo sutrumpintą 5 metų terminą. Pareiškėja savo teisę dėl šios nuostatos taikymo įrodinėjo argumentais, jog būtinybę taikyti šią teisės nuostatą suponuoja lygybės prieš įstatymą principas, nes VSDĮ nuostatos, kurios taikomos nesumokėtų draudimo įmokų, priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų išieškojimui, kuriems VSDĮ 16 str. 7 dalis nustato 5 metų senaties terminą, taip pat reglamentuoja ir permokų administravimą, todėl šio įstatymo nuostatos bei terminai analogiškai turėtų būti taikomos ir išieškant permokas. Pareiškėja pagrįsdama skundžiamų sprendimų neteisėtumą taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad VSDĮ 36 str. 6 dalyje nustatytas terminas yra skirtas ne permokų išieškojimui, o teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų sprendimams priimti.

Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu (pareiškėjai paskirtos pensijos metu) galiojančias Pensijų įstatymo 34 str. 1 dalies nuostatas (nuo 2005-07-01 teisė į našlių pensiją nustatoma pagal Pensijos įstatymo 35 str. nuostatas) teisę gauti našlių pensiją turėjo našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti invalidais iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti invalidais per 5 metus po sutuoktinio mirties. Kaip vėliau paaiškėjo, pareiškėja, prašymo skirti našlės pensiją VSDFV skyriui padavimo metu, neatitiko asmens, turinčio teisę tokį prašymą teikti, statuso, Pensijų įstatymo 34 str. 1 d. nuostatos prasme. Pareiškėja buvo išsituokusi dar iki buvusio vyro P. Č. mirties, todėl jam mirus, pareiškėja nelaikytina našle, atitinkamai ir prašymo dėl našlės pensijos skyrimo teikti neturėjo įstatyminės teisės. Pareiškėja siekdama, kad jai būtų paskirta našlių pensija, pateikdama 2005-02-07 prašymą (Pensijos bylos medžiaga) nenurodė vienos iš pagrindinių aplinkybių, turinčių įtakos pensijos mokėjimui (fakto apie ištuoką), todėl VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinimo metu nustatęs faktą apie pareiškėjos ištuoką, 2015-04-14 sprendimu Nr. 11-56-92 apskaičiavo pareiškėjai grąžintiną permokos sumą už laikotarpį nuo 2005-01-31 iki 2015-03-31. VSDĮ 18 str. 1 dalyje nustatyta, kad Juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. VSDĮ 36 straipsnio, reglamentuojančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalyje įtvirtinta teisė Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriams ir jų pavaduotojams priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Kaip ir šiuo atveju, VSDFV 2015-05-19 sprendimu Nr. 11-57-58 nusprendė nuo 2015-06-01 išieškoti iš pareiškėjos po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 2878,87 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka.

Minėta, jog pareiškėja į VSDFV skyrių kreipėsi su konkrečiu prašymu, t. y. jos atžvilgiu 2015-04-14 sprendimu Nr. 11-56-92 apskaičiuotos sumos išieškojimui taikyti VSDĮ 16 str. 7 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ši teisės nuostata reglamentuoja būtent draudėjų, apdraustųjų asmenų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Pareiškėja šiuo atveju neatitinka subjekto požymių, kuriems ši norma galėtų būti taikytina. Be to, ši teisės norma reglamentuoja terminą už įmokų, delspinigių, baudų nemokėjimą, ar neteisingą mokėjimą į Fondo biudžetą, tuo tarpu šiuo atveju ginčas keliamas dėl pareiškėjai išmokėtos permokos sugrąžinimo, o tai iš esmės yra skirtingo pobūdžio priverstinis išieškojimas. VSDĮ nuostatos, reglamentuojančios susidariusių permokų dėl jų gavėjų kaltės (žala Fondo biudžetui) išieškojimo, skirtingai nei dėl kitokio pobūdžio išieškojimo, (VSDĮ 16 str. 7 d.) senaties termino nenumato. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad, kaip numatyta VSDĮ 36 str. 4 d. 3 punkte, Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu išmokos permokos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės išieškoti arba jeigu ji yra susidariusi ne dėl išmokos gavėjo kaltės (nesąžiningumo) ir nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka jos išieškoti iš kaltų asmenų (jų teisių ir pareigų perėmėjų), arba jeigu jos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, arba ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta asmens turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); išieškojimo išlaidos didesnės už išmokos permoką; netikslinga išieškoti išmokos permoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Iš paminėtos teisės nuostatos darytina išvada, kad permokos, kuri, be kita ko susidarė dėl permokos gavėjo kaltės, išieškojimas nėra besąlyginis. Įstatymas numato Fondo valdybos direktoriui ir jo pavaduotojui teisę vertinti asmens realią galimybę (ar asmuo bus pajėgus) grąžinti permoką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-09-07 nutartyje Nr. eA-1325-502/2015 taip pat yra nurodęs, kad įgyvendindama priskirtą kompetenciją permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo srityje ir spręsdama klausimą dėl galimybės išieškoti socialinio draudimo išmokų permoką ne teismo tvarka, įgaliota institucija, saistoma nurodytų reikalavimų, taip pat atsižvelgdama į tai, jog nurodytas klausimas turi itin reikšmingą poveikį asmeniui, privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, taip pat pateiktas asmens, kurio teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas turi įtakos, nurodytų gynybos argumentų motyvuotas įvertinimas, o priimti sprendimai, turintys įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje taip pat pažymėjo, kad net ir nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėja kreipėsi į įgaliotas institucijas aiškiai prašydama apskaičiuotai permokai taikyti VSDĮ 16 str. 7 d. nuostatą. Institucijos išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir prašymo netenkino. Kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, ar bent vertinti tokią galimybę, pareiškėja nenurodė. Atkreiptina, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja VSDĮ 37 str. 2 dalyje nustatyta tvarka VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-05-19 sprendimo Nr. 11-57-58, kuris pareiškėjai iš esmės sukelia teisines pasekmes (priešingai nei VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-04-14 sprendimas Nr. 11-56-92) neginčijo, todėl preziumuojant, kad pareiškėja su šiuo sprendimu sutiko, institucijos pareiškėjos prašymą vertino tik pagal jame išdėstytas aplinkybes (dėl VSDĮ 16 str. 7 d. nuostatos taikymo). Taip pat atkreiptina, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015-05-19 sprendimo Nr. 11-57-58 neginčijo (per 6 mėn.), ar nesikreipė prašydama įvertinti (pateikiant atitinkamus įrodymus) pareiškėjos realią galimybę grąžinti permoką, net ir po to, kai jau buvo gautas VSDF 2015-08-17 sprendimas dėl atsisakymo pareiškėjos atžvilgiu taikyti VSDĮ 16 str. 7 d.

Taigi, kaip jau minėta, permokų išieškojimas dėl jų gavėjų kaltės nėra besąlyginis, tačiau šiuo konkrečiu atveju, pareiškėja klausimą kėlė tik vienu aspektu, t. y. dėl VSDĮ 16 str. 7 d. nuostatos taikymo. Minėtoje nuostatoje 5 metų ieškinio senatis išskirtinai taikytina tik nesumokėtoms įmokoms į Fondo biudžetą, taip pat priskaičiuotiems delspinigiams, palūkanoms bei baudoms, tuo tarpu senaties termino permokų, susidariusių dėl jų gavėjų kaltės, išieškojimui teisės aktai nenumato. Įstatymų leidėjui teisės aktuose aiškiai nenustačius senaties termino dėl permokų, susidariusių dėl jų gavėjų kaltės, išieškojimo, permokų išieškojimą administruojančios institucijos neturi įstatyminės pareigos taikyti ieškinio senaties vadovaujantis vien tik lygybės prieš įstatymą principu. Atitinkamai tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV, nurodydami šiuos argumentus, priėmė teisingus sprendimus. Pripažinus priimtų sprendimų teisėtumą, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių 2015-04-14 sprendime Nr. 11-56-92 nurodytą 2878,87 Eur sumą perskaičiuoti taikant VSDĮ 16 str. 7 d. numatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą.

Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, kad VSDĮ 36 str. 6 d. nuostata iš esmės reglamentuoja tik terminą (neapribojant kokiu nors laiku) Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriams ir pavaduotojams priimti sprendimus. Pažymėtina, jog tuo atveju, jei ši norma reglamentuotų tik terminą sprendimui priimti, be teisės tokį sprendimą vykdyti, iš esmės tokia teisės norma nebūtų veiksminga. Įstatymas suteikdamas teisę priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo neapribojant kokiu nors laiku, atitinkamai suteikia teisę ir šio sprendimo vykdymui. Kita vertus, kaip jau minėta, vien tik tokio sprendimo priėmimas teisiškai nebūtų veiksmingas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad patenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos A. Č. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.