Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Danutės Giačaitės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės R. A. ir jo gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. vasario 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnio pagrindu ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 12 MGL dydžio, t. y. 451,92 Eur įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. pripažintas nevykdžius teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, o būtent: jis, žinodamas, kad įsiteisėjusia 2015 m. liepos 7 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo V. A., gyvenančios (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), bei įsiteisėjusia 2015 m. gruodžio 4 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išaiškinta, kad 2015 m. liepos 7 d. jo atžvilgiu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo V. A., gyvenančios (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje, turi būti vykdoma ne tik gyvenamojo namo, kur yra ieškovės V. A. gyvenamoji vieta, bet ir gyvenamojo namo priklausinių atžvilgiu, nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2017 m. kovo 10 d. nevykdė 2015 m. liepos 7 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. teismo sprendimų, nesusijusių su bausme, ir gyveno adresu (duomenys neskelbtini).Alytaus rajono apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendžiu R. A. dėl kaltinimo pagal BK 245 straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad nusikalstama veika prarado pavojingumą (BK 36 straipsnis), ir baudžiamoji byla nutraukta.Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. A. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde apeliantas nurodo, kad yra giliai įsitikinęs, jog buvo nepagrįstai kaltinamas ir dabar pripažinta jo kaltė už tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, padarymą, nes bylos nagrinėjimo metu jam pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų nepakanka pripažinti jį kaltu, nėra objektyvių, vienareikšmiškų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Tokių įrodymų ir negali būti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje.Apeliantas pabrėžia, kad 2015 m. rugsėjo 18 d. įsiteisėjus Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarčiai, negyveno kartu su V. A., t. y., gyveno skyriumi. Pažymi, kad lankytis V. A. gyvenamojoje vietoje jam nebuvo uždrausta, be to, yra trys sūnūs. Jis rūpinosi namų valdos priežiūra, šienavo žolę, rūpinosi nekilnojamojo turto duomenų pakeitimu kadastre ir duomenų įregistravimu. Antstolio nustatytu laiku – 2016 m. rugsėjo 22 d. buvo prie tvenkinio ant valstybinės žemės, šio buvimo negalima pripažinti nesilaikius įpareigojimo gyventi skyriumi su V. A.. Niekada nebuvo tyčios pažeisti teismo nutartį. Svarbu pažymėti, kad 2015 m. liepos 7 d. teismo nutartis buvo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurių aktualumas pasibaigė 2016 m. rugpjūčio 19 d. Alytaus rajono apylinkės teismui priėmus dalinį sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Svarbu ir tai, kad nutarties vykdymas buvo perduotas antstoliui, todėl nėra pagrindo teikti, kad įprastomis civilinio proceso priemonėmis nebuvo galimybės užtikrinti teismo nutarties vykdymą.Pasak apelianto, išsireiškimas „negali gyventi“ yra nekonkretus, neaiškus, todėl jis jį suvokė pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamasis Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartimi. Baudžiamojoje byloje esantys aktai surašyti pagal V. A. žodžius, antstolis namų valdoje buvo tik vieną kartą – 2016 m. rugsėjo 22 d. – ir tada apeliantą rado valstybinės žemės ribose, bet negyvenantį kartu su V. A.. Apeliantas neneigia, kad jo daiktų, bendrų šeimos daiktų buvo ūkiniame pastate, jų turėtų būti ir gyvenamajame name: nebuvo teismo sprendimo išsikraustyti iš konkretaus objekto, nebuvo draudimo lankytis. Apeliantas skunde nurodo, kad V. A. parodymai vertintini kritiškai: santuokos nutraukimo procesą inicijavo ji, siekė bet kokiomis priemonėmis apeliantą apkaltinti, buvo pradėti keli procesai. Dėl smurto prieš sūnų A. baudžiamoji byla du kartus buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, neįsiteisėjęs nuosprendis buvo pateikiamas kaip objektyviai nustatytos aplinkybės. Mano, kad V. A. pateiktos fotonuotraukos nėra tinkamas įrodymas šioje baudžiamojoje byloje. Apeliantas neneigia, jog lankydavosi, užeidavo į gyvenamąjį namą, nes toks veiksmas nebuvo uždraustas, tačiau tai neįrodo gyvenimo su V. A. fakto. Nuosprendyje išvardijami V. A. skambučiai į Bendrąjį pagalbos centrą, kurie vertinami kaip V. A. pagalbos prašymai, susiję su apelianto gyvenimu ir buvimu adresu (duomenys neskelbtini). Tai visiškai nepagrįsta išvada, nes V. A. praneša apie apelianto atvykimą į namus, esančius (duomenys neskelbtini), bet nepraneša apie jo gyvenimą nurodytu adresu. Nuosprendyje nepasisakyta, kokie S. V. nurodyti duomenys patvirtina jo gyvenimo su V. A. faktą, kaip turintį tiesioginę įtaką jo kaltės pripažinimui.Pasak apelianto, teisinė problema iškilo, kai Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 4 d., priimdamas nutartį, aiškinančią 2015 m. liepos 7 d. teismo nutartį, priešingai nei Kauno apygardos teismas nurodė 2015 m. rugsėjo 18 d. teismo nutartyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teritorija pripažįsta viską, kas yra adresu (duomenys neskelbtini) mieste, bet ne konkrečią V. A. gyvenamąją vietą. Toks nutarties turinys ne tik kad plečiamai aiškina to paties teismo 2015 m. liepos 7 d. teismo nutartį, bet, kaip minėta, prieštarauja 2015 m. rugsėjo 18 d. Kauno apygardos teismo nutarčiai. Nuosprendyje pateikiami 2016 m. rugpjūčio 19 d. dalinio sprendimo teiginiai, jog jis nesilaikė teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartimi paskirto įpareigojimo ir už tai 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi nubaustas 500 Eur bauda V. A. naudai. Akivaizdu, jog neįvertinta svarbi teisinė aplinkybė: 2016 m. rugpjūčio 19 d., priimant dalinį sprendimą, nebuvo įsiteisėjusi 2016 m. balandžio 14 d. teismo nutartis dėl baudos skyrimo. Apeliantas pabrėžia, kad visada laikėsi Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarties nuostatų, neturėjo tyčios nevykdyti 2015 m. liepos 7 d. teismo nutarties. Atvirkščiai, įsiteisėjus šiai nutarčiai, negyveno kartu su V. A.. Nuosprendyje visiškai nepagrįstai teigiama, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas tyčia nevykdė teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės gyventi skyrium nuo V. A., nors turėjo objektyvią galimybę kitur. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. A. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas R. A. padariusiu jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės.Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. A. neturėjo tyčios nevykdyti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties ir laikėsi šios bei Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutarties nuostatų. Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir R. A. buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo V. A., gyvenančios (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartimi R. A. atskirasis skundas atmestas ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartis palikta nepakeista. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra konkrečiai pasisakyta dėl to, kaip pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti vykdoma. Šis klausimas išspręstas Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi, kurioje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti vykdomos ne tik gyvenamojo namo, kur yra ieškovės gyvenamoji vieta, bet ir gyvenamojo namo priklausinių atžvilgiu. Nors Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi, nagrinėjant R. A. atskirąjį skundą, pasisakyta, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis priimta vadovaujantis ne tais procesiniais pagrindais ir apeliacinis procesas nutrauktas, ši nutartis nebuvo panaikinta, galiojo ir turėjo būti vykdoma. Nėra pagrindo spręsti, kad šios nutarties turinys buvo nežinomas R. A., nes jis pats ją skundė atskiruoju skundu apeliacine tvarka. Apeliantas teigia, kad vadovavosi Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, tačiau pažymėtina, kad 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo išaiškinta nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo tvarka, todėl būtent šia nutartimi ir reikėjo vadovautis, nepriklausomai nuo to, kas palankiau pačiam apeliantui. Tai, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartyje, nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės, buvo pasisakyta, kad R. A. įpareigojamas negyventi gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), šiuo atveju jokios reikšmės neturi, nes apeliantas pripažintas nevykdžiusiu nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje.Apeliaciniame skunde R. A. teigia, kad ūkiniame pastate šalia gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), negyveno, tik kartais nakvodavo, tvarkydavo aplinką, užeidavo į gyvenamąjį namą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokių apelianto veiksmų interpretavimas ne kaip gyvenimo ūkiniame pastate, yra nelogiškas ir neatitinka byloje surinktų duomenų. R. A. gyvenimo ūkiniame pastate faktą patvirtina tiek nukentėjusiosios V. A., tiek liudytojo antstolio S. V. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek ir rašytinė bylos medžiaga – antstolio surašyti sprendimų neįvykdymo aktai, policijos registruojamų įvykių žurnalo išrašas, iš kurio matyti, kad policijos pareigūnai 2016 m. balandžio 4 d. rado R. A. ūkiniame pastate, Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus pažyma, patvirtinanti, kad V. A. keturis kartus skambino į Bendrąjį pagalbos centrą dėl R. A. buvimo adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas ir pats neginčija fakto, kad kartas nuo karto nakvodavo ūkiniame pastate ir lankydavosi gyvenamajame name, kas, apeliacinės instancijos teismo manymu, vertintina kaip nesilaikymas įpareigojimo gyventi skyrium. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į tikslą, dėl kurio toks įpareigojimas apeliantui buvo skirtas – siekiant išvengti tarp šalių konfliktinių situacijų vaikų akivaizdoje ir apsaugoti ieškovės bei nepilnamečių vaikų asmeninius neturtinius interesus. Akivaizdu, kad toks tikslas, apeliantui nuolat būnant šalia gyvenamojo namo, kuriame gyvena nukentėjusioji su vaikais, pastatytame ūkiniame pastate ir kartas nuo karto apsilankant namuose, negalėjo būti ir nebuvo pasiektas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi prasmę tik tuomet, kai pasiekiami tikslai, dėl ko tos priemonės taikomos, todėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuostatų formalus interpretavimas (neva gyvenimas skyrium reiškia tik negyvenimą nuolat tame pačiame gyvenamajame name) neatitinka šių priemonių taikymo prasmės. Apelianto manymu, šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas yra neproporcingas, nes teismo sprendimo įvykdymas galėjo būti užtikrintas civilinio ar administracinio proceso priemonėmis. Sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo, nes iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui buvo taikomos civiliniame procese numatytos priemonės – Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi R. A. paskirta 500 Eur bauda už Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties nevykdymą. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartimi R. A. atskirąjį skundą dėl šios nutarties atmetė. Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi R. A. buvo paskirta 15 Eur bauda už kiekvieną Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nevykdymo dieną, skaičiuojant nuo 2016 m. gegužės 31 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad civilinio proceso priemonėmis teismo sprendimo įvykdymas nebuvo užtikrintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. A. tyčia, suvokdamas, kad privalo vykdyti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį ir jos taikymą išaiškinusią 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį, šių nutarčių sąmoningai nevykdė, todėl yra pagrįstai pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.Iš bylos duomenų matyti, kad dalinis sprendimas santuokos nutraukimo byloje priimtas 2016 m. rugpjūčio 19 d. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminas, nustatytas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi – iki sprendimo civilinėje byloje priėmimo, todėl patikslintinos įrodytomis pripažintos aplinkybės, jog R. A. teismo sprendimų, nesusijusių su bausme, nevykdė iki 2016 m. rugpjūčio 19 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. vasario 6 d. nuosprendį pakeisti – patikslinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad R. A. 2015 m. liepos 7 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimų nevykdė nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.