Civilinė byla Nr. e2S-668-856/2023 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07112-2022-9 Procesinio sprendimo kategorijos 3.2.6.10; 3.3.2.4; 3.3.2.5. (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. gruodžio 13 d. Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1022-1003/2023 pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio neveiksnaus asmens interesus, D. M. ieškinį atsakovei K. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje, V. K., atstovaujamas globėjo ir turto administratoriaus P. V., bei atsakovės priešieškinį V. K., atstovaujamam globėjo ir turto administratoriaus P. V., Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam neveiksnaus asmens interesus, D. M. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu. Teismas nustatė: I. Ginčo esmė 1. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-1022-1003/2023, tenkino ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio neveiksnaus asmens interesus, D. M. ieškinį atsakovei K. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo bei atmetė atsakovės priešieškinį V. K., atstovaujamam globėjo ir turto administratoriaus P. V., Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam neveiksnaus asmens interesus, D. M. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu. 2. 2023 m. rugsėjo 29 d. teisme gautas atsakovės K. J. prašymas išdėstyti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu V. K. iš K. J. priteistos 16 000 Eur pinigų sumos mokėjimą nustatant, kad K. J. turi mokėti V. K. po 300 Eur kiekvieną mėnesį nuo 2023 m. spalio 1 d. iki bus sumokėta visa nesumokėta 15700 Eur suma. 3. Atsakovė prašyme nurodė, kad ji sumokėjo V. K. 300 Eur, sprendimu priteistą pinigų sumą mažindama iki 15 700 Eur, nes neturi galimybių įvykdyti teismo sprendimą pilna apimtimi iškart vienu mokėjimu. Objektyvios aplinkybės, dėl kurių atsakovė negali iš karto įvykdyti teismo sprendimo, yra jos dabartinė turtinė padėtis. Atsakovė kartu su savo sutuoktiniu S. J. nuosavybės teise valdo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini). Sodybą sudaro 6 810 Eur vertės žemės sklypas ir 10 724 Eur vertės seni statiniai, kas bendrai siekia 17 534 Eur vertę, tačiau atsakovė nėra visos sodybos savininkė, jai priklauso tik pusė nekilnojamojo turto objekto, kuri rinkoje yra kur kas mažiau verta nei aritmetinė pusė visos sodybos vertės. Be to, minima sodyba yra vienintelė šeimos gyvenamoji vieta, kurioje auga nepilnametė atsakovės duktė. Iš GPM deklaracijos už 2022 metus matyti apie atsakovės vykdomą individualią veiklą, kuri yra vienintelis pajamų šaltinis, ir gaunamas pajamas, iš kurių už 2023 m. rugpjūčio mėnesį po teismo sprendimo priėmimo sukauptas santaupas buvo atliktas pavedimas VMI, o už 2023 m. rugsėjo mėnesį sukauptas santaupas pavedimas atliktas V. K.. Atsakovės privalomosios mėnesinės išlaidos yra susijusios su nepilnametės mokyklinio amžiaus dukters išlaikymu, todėl atsakovė, atsižvelgiant į jos asmeniškai turimo turto kiekį bei vertę, tokio turto naudojimo paskirtį, jos nepilnamečio vaiko interesus, gaunamas mėnesines pajamas, mėnesines būtinąsias išlaidas dukters išlaikymui, vykdydama teismo sprendimą gali mokėti maksimaliai po 300 Eur kas mėnesį. Kita aplinkybė – konkretaus atvejo išimtinumas, nes egzistuoja dvi nestandartinės aplinkybės. Atsakovės ir V. K. 2020 m. pradžioje sudaryta 16 000 Eur dovanojimo sutartis negaliojančia pripažinta ne dėl atsakovės kaltės, bet dėl abiejų sandorio šalių elgesio neatitikimo aktualiems teisės aktams. Ginčo atveju neteisėtus veiksmus atliko jie abu, analogiška apimtimi ir jų sukeliamomis pasekmėmis, dėl ko ir neigiamas teisines-materialines pasekmes turi prisiimti proporcingai, tačiau teismo sprendimu atsakovei nustatoma teisinė pareiga grąžinti V. K. visus 16 000 Eur iškart, absoliučiai nepaisant jos galimybių tai padaryti. Galiojusi dovanojimo sutartis leido atsakovei manyti, kad ji niekada neturės grąžinti gautos dovanos, ir dėl to atsakovė teisėtai išleido pinigus teisėtai neplanuodama jų kaupti grąžinimui ateityje, todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama ir į atsakovės galimybes mokėti skolą reikšmingai nekeičiant savo gyvenimo kokybės. V. K. nėra skirtumo, kada jis atgaus pinigus, nes jie jam nereikalingi. V. K. gyvena globos įstaigoje, kurios paslaugoms apmokėti pilnai pakanka jo gaunamos senatvės pensijos, be to, jis turi nekilnojamojo turto, kurį turto administratorius turi nuomoti ir gauti pajamas. Taip pat V. K. banko sąskaitose turi dideles pinigų sumas, kurių nenaudoja dėl savo sveikatos būklės. Todėl sugretinus jos galimybes grąžinti dovaną ir V. K. poreikį atgauti pinigus, sprendimo įvykdymo išdėstymas nepažeis abiejų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros principo. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė 4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. spalio 23 d. nutartimi atsakovės K. J. prašymą tenkino iš dalies – išdėstė atsakovei K. J. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu priteistos (likusios nesumokėtos) 15 700 Eur skolos mokėjimą V. K., atstovaujamam globėjo ir turto administratoriaus P. V., 12 mėnesių laikotarpiui tokia tvarka: nuo 2023 m. gruodžio mėnesio iki 2024 m. spalio mėnesio mokant po 1 309 Eur iki kiekvieno einamojo mėnesio 23 dienos (11 įmokų), iki 2024 m. lapkričio 23 dienos sumokant 1301 Eur, mokėtinas sumas pervedant į V. K. atsiskaitomąją sąskaitą. 5. Teismas nurodė, kad yra pagrindo manyti, jog dėl susiklosčiusios situacijos šiuo metu atsakovei gali būti sunku iš karto sumokėti visą priteistą skolą, tačiau teismas atsižvelgia ir į trečiojo asmens V. K. interesus nevaržomai naudotis jam priklausančiu turtu (šiuo atveju pinigais). Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovė turi nekilnojamo turto – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini), kur yra deklaruota ir gyvena jos šeima, tačiau sprendimo įvykdymo nedelsiant galimybės nepatvirtina atsakovės turimas materialus turtas, kurio vertė 17 534 Eur, ir tai tik dalis jo. Atsakovė verčiasi individualia veikla, iš kurios gaunamos pajamos deklaruotos pajamų mokesčio deklaracijoje. Iš metinės pajamų mokesčio deklaracijos matyti, kad atsakovės gaunamos pajamos nėra didelės (per 2022 m. – 8 764,39 Eur). Tačiau byloje nėra duomenų apie atsakovės šeimos bendrai gaunamas pajamas ir turimą registruotiną turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovė turėtų finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, kad atsakovė turėtų sveikatos problemų ar ribotą darbingumą, dėl ko negalėtų siekti gauti didesnių pajamų iš darbinės veiklos ir pan. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į kredito įstaigą dėl paskolos gavimo, turėdama tikslą įvykdyti teismo sprendimą, tačiau kredito įstaiga atsisakė tokį kreditą jai duoti, t. y. ieškovė nepateikė įrodymų, kad išnaudojo visas galimybes gauti papildomas pajamas ir tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Nagrinėjant bylą atsakovė nesutiko su ieškovo siūlymu sudaryti taikos sutartį ir išdėstyti mokėjimą. Viso bylos nagrinėjimo metu atsakovė buvo pasyvi, nesistengė spręsti pinigų grąžinimo klausimo, tikėdamasi jai palankaus teismo sprendimo. 6. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. K. yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ir, kaip atsiliepime nurodė jo globėjas ir turto administratorius, pinigai jam reikalingi sveikatos gerinimui, gydymui ir kitiems su amžiumi atsirandantiems būtiniems poreikiams tenkinti bei oriai senatvei. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. K. nuo 2020 m. balandžio mėnesio nebegalėjo jam priklausančių pinigų panaudoti savo reikmėms ir iki šiol dar vis negali, o atsakovės teiginiai, kad V. K. „banko sąskaitose turi dideles pinigų sumas, kurių nenaudoja dėl savo sveikatos būklės“ yra tik deklaratyvūs ir vertintini kritiškai. 7. Teismas nurodė, kad teismo sprendimo vykdymo išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimų vykdymo tvarkos, todėl galimas tik išimtiniais atvejais, kai sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl laikinai sunkios skolininko turtinės padėties ar kitų ypač svarbių aplinkybių. Skolininko turtinė padėtis turėtų būti išimtinai bloga, vien blogos materialinės padėties konstatavimas nesudaro pagrindo taikyti šio procesinio instituto normas. Atsakovė, prašydama teismo leisti mokėti priteistą skolą po 300 Eur/mėn., nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, objektyvių priežasčių, patvirtinančių, jog jos finansinė padėtis yra ypatingai prasta, dėl ko ji negali grąžinti visos sumos priteistų pinigų ar mokėti didesnėmis nei 300 Eur/mėn. įmokomis. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai 8. A. K. J. atskiruoju skundu prašo: prijungti prie bylos pridedamo mokėjimo nurodymo kopiją; panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 8.1. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovės prašyme nurodytų argumentų dėl ginčo situacijos „išimtinumo“. Atsakovės prašyme ir ginčo šalių atsiliepimuose į prašymą nurodytus argumentus dėl „objektyvių priežasčių“ teismas vertino selektyviai, prašymo netenkinti prašiusių proceso dalyvių argumentams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę bei pažeidė rungimosi principą. 8.2. Nutarties motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas trumpai aprašė visus atsakovės prašyme nurodytus argumentus, tačiau neanalizavo esminio iš jų, tai yra šios konkrečios situacijos išimtinumo požymio, susijusios su teismo sprendimu panaikintos dovanojimo sutarties sudarymo bei jos vykdymo aplinkybėmis. 8.3. Atsakovei nutartimi nustatyta teisinė pareiga grąžinant V. K. 15 700 Eur per 12 mėnesių, mokant kas mėnesį po 1 309 Eur. Tai nesiderina su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnyje minimais fundamentaliaisiais civilinės teisės principais, kadangi atsakovė negauna tokių mėnesinių pajamų. 8.4. Iki teismo sprendimo priėmimo momento galiojusi dovanojimo sutartis leido atsakovei manyti, kad ji niekada neturės grąžinti gautos dovanos, ir dėl to atsakovė teisėtai išleido pinigus teisėtai neplanuodama jų kaip nors kaupti grąžinimui ateityje. Todėl esamoje situacijoje, sprendžiant klausimą dėl restitucijos įvykdymo termino, turi būti atsižvelgiama ne tik į V. K., bet ir į atsakovės galimybes sumokėti 15 700 Eur siekiančią skolą, reikšmingai nekeičiant jos ir šeimos gyvenimo kokybės. 8.5. Prašyme atsakovė pateikė paaiškinimus bei įrodymus apie savo turtinę padėtį, kas vertinant bendrai leidžia vienareikšmiškai teigti, jog ji negali kas mėnesį mokėti V. K. nei po teismo nustatytus 1309 Eur per mėnesį, nei kad ir po minimalią algą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, bet pasisakė apie visą eilę įrodymų, kuriuos atsakovė galėjo pateikti, ar veiksmus, kuriuos galėtų daryti aktyviau vykdydama piniginę prievole. Tai nėra teisinga ir teisėta pozicija, kadangi byloje kalbama ne apie gautos paskolos grąžinimą, bet apie visiškai netikėtai ir neplanuotai prašomą grąžinti dovaną. 8.6. Teisiškai reikšminga ir tai, kad restitucijos objektu tapo asmeninio pobūdžio piniginė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovės sutuoktinio pajamų ir/ar jo turimo turto reikšmės, nėra teisiškai pagrįsta. Esant santuokoje, be sutuoktinio dalyvavimo sandoryje gauti paskolą iš kredito įstaigos nėra jokių realių galimybių. Juo labiau, kad paskolos teismo sprendimo įvykdymui nėra išduodamos, jos teikiamos vartojimo poreikiams ar turto įsigijimui. Priversti sutuoktinį parduoti bendrą turtą, t. y. sodybą, kuri yra vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa, kad gavus pinigų sumokėti savo asmenines skolas, racionalių teisinių svertų taip pat nėra. Teismas neduotų leidimo parduoti vienintelį šeimos būstą, nes jame gyvena nepilnametis vaikas. 8.7. Įrodymų byloje apie V. K. poreikį kaip galima greičiau atgauti pinigus nėra. Atsakovės prašyme buvo minimas jo turimas nekilnojamas turtas, gaunama didelė senatvės pensija, santaupos kredito įstaigoje. Pati atsakovė šių aplinkybių negalėjo pagrįsti įrodymais, nes tokio pobūdžio informacija sudaro V. K. asmens duomenų turinį. Turto administratorius minėtų aplinkybių nenuginčijo. P. V. savo atsiliepime į atsakovės prašymą tik formaliai užsiminė apie V. K. amžių ir su tuo natūraliai susijusius poreikius, dėl ko reikalingi iš atsakovės priteisti pinigai, tačiau tokių poreikių neįvardino. Vertinant įrodymus ginčo byloje buvo pažeistas rungimosi principas, ginčo šalių lygiateisiškumas, stokota objektyvumo. 9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis neveiksnaus asmens interesus, D. M. prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 9.1. Atsakovė, teigdama, jog V. K. ir K. J. lygiaverčiai prisidėjo prie sukeltų neigiamų teisinių pasekmių, ignoruoja ir iškraipo teismo nustatytas ir 2023 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu konstatuotas aplinkybes. Teismas nustatė, kad V. K., nors ir būdamas veiksnus, dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu. Įvertinus paminėtą, dėl sandorio sudarymo metu diagnozuoto psichikos sutrikimo V. K. neprisidėjo prie neigiamų padarinių kilimų, nes negalėjo išreikšti savo tikrosios valios, o aktyvius veiksmus (iš banko paėmė kortelę, nuo bankomato nuėmė pinigus ir kt.) atliko būtent K. J.. 9.2. Siekiant kuo greičiau pabaigti teisminį procesą ir operatyviau atgauti V. K. pinigus, atsakovei buvo siūlyta sudaryti taikos sutartį ir išdėstyti mokėjimą. Atsakovė atsisakė ir prisiėmė riziką, kad teismo sprendimas jai bus nepalankus ir teks grąžinti visus pinigus. Atsižvelgiant į tai, būtent V. K. atstovas ir ieškovas dėjo visas pastangas taikiai susitarti, tačiau K. J. sąmoningai atsisakė ir prisiėmė visas būsimas pasekmes. 9.3. Jau nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento atsakovė galėjo suvokti, kad reikės grąžinti neteisėtai įgyta turtą, tačiau iki pat dabar nesiėmė jokių veiksmų atlyginti padarytą žalą. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė nededa pakankamai pastangų kuo greičiau atsiskaityti su V. K., o prašymas dėl skolos išdėstymo dalimis yra teikiamas tik todėl, kad skolos išieškojimo procesas iš atsakovo turto būtų atidėtas kuo ilgesniam laiko tarpui. 9.4. Teismo nutartimi nustatytas skolos mokėjimo išdėstymas 12 mėnesių laikotarpiui yra pagrįstas ir optimalus siekiant išlaikyti abiejų šalių teisėtų interesų pusiausvyra. Atsakovė reikalavimą skolos mokėjimą išdėstyti ilgesniam laikotarpiui grindžia gera V. K. finansine padėtimi, tačiau visiškai ignoruoja, jog ji pati turi pareigą kuo greičiau grąžinti pinigus ir nepateikia jokių įrodymų, kad stengėsi skolą grąžinti greičiau. Atsakovė visiškai ignoruoja, jog turi būti suderinti abiejų šalių interesai, ir vien tik atsakovės noras išvengti bet kokių jai neigiamų priverstinio sprendimo vykdymo pasekmių nėra priežastis suteikti jai prioritetą prieš teismo sprendimu patenkintą V. K. turtinį interesą. Tai, kad atsakovei kyla sunkumų vykdant įpareigojimą atsiskaityti su V. K., nesudaro pagrindo konstatuoti išimtines aplinkybes teismo sprendimo vykdymo išdėstymui dar ilgesniam laikotarpiui. Išdėsčius pinigų mokėjimą kaip to prašo atsakovė, būtų pažeisti minėti principai, o tuo pačiu būtų sudarytos sąlygos asmeniui piktnaudžiauti procesu, be to, atsakovė nepagrįstai praturtėtų, o V. K. atgautų tik nuvertėjusius pinigus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja: IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai Atskirasis skundas netenkinamas. 10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Dėl naujų įrodymų 11. Apeliantė prašo prijungti naujus įrodymus – 2023 m. spalio 30 d. ir 2023 m. lapkričio 29 d. mokėjimo nurodymų kopijas. 12. Pažymėtina, kad apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, prašymą išsprendė tinkamai. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrindžia, kuo naujai teikiami įrodymai susiję su skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka kitų įrodymų šiam ginčui išspręsti reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl dar ir šiuo aspektu nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui. Esant minėtoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės teikiamus įrodymus. Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo 13. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. CPK 7 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Visgi tam tikrais atvejais, kai dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo, teismas, vadovaudamasis CPK 284 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas svarbias aplinkybes, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva gali sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Kita vertus, CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, o teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). 14. Teismų praktikoje pasisakoma, kad teismas, spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo galimybės, turėtų atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, į kitas svarbias aplinkybes, turėtų siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, kad sprendimo vykdymo išdėstymas skolininkui nesuteiktų nepagrįsto pranašumo, o išieškotojas nepatirtų nepagrįstų nuostolių, taip pat turėtų vadovautis bendraisiais teisės principais – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-477-302/2019, 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548-236/2020). 15. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo aktualūs yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Kiekvienu atveju vertinant prašymą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, iškyla poreikis įvertinti, ar prašymo patenkinimas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis. Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016). 16. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo analizuoti konkrečios situacijos, susijusios su teismo sprendimu panaikintos dovanojimo sutarties sudarymo bei jos vykdymo aplinkybėmis, išimtinumo požymio, nes aukščiau minėta kasacinio teismo praktika aiškiai nurodo, ką teismas turi įvertinti spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Dovanojimo sutarties sudarymo bei jos vykdymo aplinkybės buvo tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo dalykas, todėl šios aplinkybės niekaip negali įtakoti apeliantės pareigos įvykdyti priimtą teismo sprendimą ir yra neaktualios sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. 17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimu, taip pat įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, sprendžia, jog priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nustatęs ir įvertinęs visas esmines teismo sprendimo vykdymo išdėstymo instituto taikymui reikšmingas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas apeliantės prašyme ir ginčo šalių atsiliepimuose į prašymą nurodytus argumentus vertino selektyviai, prašymo netenkinti prašiusių proceso dalyvių argumentams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę bei pažeidė rungimosi principą. Visų pirma, pažymėtina, kad kasacinio teismo ne kartą yra konstatuota, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Ginčo šalių rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių̨ nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Taigi, šiuo atveju būtent apeliantė turėjo įrodyti išimtines aplinkybes, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti sprendimo įvykdymą jos prašomu būdu. Antra, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas nutartį grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, nesuteikdamas prašymo netenkinti prašiusių proceso dalyvių paaiškinimams lemiamos įrodomosios reikšmės. Apeliantė atskirojo skundo argumentais nepagrindžia, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą pirmosios instancijos teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantė, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą teismo nutartį neteisėta ir nepagrįsta. 18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė K. J. neįrodė, jog jos turtinė padėtis yra ypatingai sunki, ar V. K. turtinė padėtis turi ypatingą pranašumą, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti išdėstytas atsakovės prašomu būdu, t. y. išdėstant priteistos 16 000 Eur pinigų sumos mokėjimą nustatant, kad atsakovė turi mokėti V. K. po 300 Eur kiekvieną mėnesį nuo 2023 m. spalio 1 d. iki bus sumokėta visa nesumokėta 15 700 Eur suma.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien apeliantės nurodoma aplinkybė dėl sunkios turtinės padėties, nėra išimtinė ir nesudaro pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dar ilgesniam laikotarpiui, nei išdėstė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi. Teismo vertinimu, tenkinus apeliantė prašymą ir priteistą sumą išdėsčius daugiau nei 50 mėnesių laikotarpiui, būtų ne tik neužtikrintas teismo sprendimo privalomumo prioritetas, bet ir pažeisti V. K., kuris yra senyvo amžiaus, interesai bei lūkesčiai kuo greičiau atgauti priteistą sumą, o apeliantei būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas. Šiuo aspektu, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. K. nuo 2020 m. balandžio mėnesio nebegalėjo jam priklausančių pinigų panaudoti savo reikmėms ir iki šiol dar vis negali, o atsakovės teiginiai, jog V. K. „banko sąskaitose turi dideles pinigų sumas, kurių nenaudoja dėl savo sveikatos būklės“, yra deklaratyvūs.
20. Nors apeliantė nurodo, kad esant santuokoje be sutuoktinio dalyvavimo sandoryje gauti paskolą iš kredito įstaigos nėra jokių realių galimybių, be to, paskolos teismo sprendimo įvykdymui nėra išduodamos, jos teikiamos vartojimo poreikiams ar turto įsigijimui, tačiau šie apeliantės argumentai atmetami kaip deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad siekė gauti paskolą, tačiau kredito įstaigos atsisakė jai ją suteikti. Dar daugiau, teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ir žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), galimai užtikrina galimybes jai gauti paskolą siekiant ją panaudoti teismo sprendimo vykdymui, juolab įvertinus tai, jog apeliantė yra jauna ir darbinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė taip pat turi galimybę parduoti turimą nekilnojamąjį turtą siekdama bent iš dalies įvykdyti teismo sprendimą. Kartu pažymėtina, kad apeliantė savo gyvenamąją vietą procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusi adresu: (duomenys neskelbtini), todėl apeliantės argumentai, jog sodyba yra vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa ir ją parduoti nebūtų racionalu, stokoja pagrįstumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo civilinio kodekso pataisa, kuri numato, jog teismo leidimo parduodant turtą, priklausantį šeimai su nepilnamečiais vaikais, nebereikia. Jei parduoti norimas būstas yra šeimos vienintelis gyvenamasis turtas, kuriame deklaruota gyvenamoji vieta, tuomet yra reikalingas notaro sutikimas turtą parduoti.
21. Pažymėtina, kad bet kuris teisminis ginčo nagrinėjimas ir teismo sprendimo vykdymas yra susijęs su tam tikrų neigiamų padarinių (dažniausiai finansinių) skolininkui, pralaimėjusiam bylą, atsiradimu ir skolininkas negali tikėtis jam patogiausių sprendimo vykdymo sąlygų sudarymo. Priešingas šio instituto aiškinimas ir taikymas reikštų ne tik teisėtų bylą laimėjusios šalies interesų pažeidimą, bet ir teisingumo vykdymo esmės iškreipimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-801-823/2016 11 punktą).
22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos atveju apeliantė nepagrindė tokių išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti sprendimo įvykdymą dar ilgesniam laikotarpiui nei skundžiama nutartimi išdėstė pirmosios instancijos teismas. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti koncentracijos ir ekonomiškumo principai kartu su CPK 18 straipsnyje apibrėžtu teismo sprendimo privalomumo principu užtikrina civilinę bylą laimėjusio asmens teisėto intereso, kad jam palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, apsaugą. Nesant V. K. sutikimo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dar ilgesniam laikotarpiui, laikytina, jog vykdymo išdėstymas pažeistų V. K. teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę. Vien pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl sunkios turtinės padėties, nesant duomenų apie tai, kad buvo imtasi visų įmanomų priemonių prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti, įvertinus V. K. teisėtus lūkesčius, nesudaro pagrindo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dar ilgesniam laikotarpiui nei išdėstė pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi.
23. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
24. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).