Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „AV Magnus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „AV Magnus“ ieškinį atsakovui UAB „Ardeina“ dėl prievolės pagal sutartį vykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Šalys sutartimis susitarė, kad nuosavybės teisė į automobilius pereina pirkėjui nuo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo (sutarčių Nr. 1-3 4.1 punktas) ir nuo sutarties sudarymo momento (sutartis Nr. 4). Teismui buvo pateikti šalių pasirašyti automobilių priėmimo-perdavimo aktai. Taigi akivaizdu, jog pasirašyti automobilių perdavimo-priėmimo aktai, kurie byloje nėra nuginčyti, vertintini, kaip dokumentai, pagal kuriuos atsakovui atsirado nuosavybės teisė į ginčo automobilius. Teismo sprendime nenurodytas nei vienas argumentas, kurio pagrindu teismas atmeta priėmimo-perdavimo aktus, kaip rašytinius įrodymus apie nuosavybės teisių į transporto priemones atsakovui perdavimą. Teismo išvada, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas nuosavybės teisės atsiradimą sieja su atsiskaitymu, yra nepagrįsta, nes nei viename dokumente ieškovas nėra nurodęs, kad pasirašydamas automobilių priėmimo-perdavimo aktus bei sutartį Nr. 4, nuosavybės teisių į automobilius neperleido. Teismas visiškai netinkamai aiškino ir vertino šalių sudarytų sutarčių priedą „Sutarties kaina ir atsiskaitymo tvarka“, darydamas išvadą, kad šio priedo sąlygos, numatančios atsakovui prievolę grąžinti automobilius, jeigu nebus sumokėta sutarties kaina per 6 mėnesius, reiškia, kad iki visiško atsiskaitymo už automobilius, nuosavybės teisė atsakovui į automobilius neatsirado. Daikto, kuris perduotas atsakovui valdyti nuosavybės teise, surašant nuosavybės perdavimo dokumentą, tai yra priėmimo-perdavimo aktą, grąžinimas negali būti suprantamas kitaip, negu grąžinimas nuosavybės teisų į automobilį analogišku būdu. Akivaizdu, jog šalys susitarė, kad nuosavybės teisė pirkėjui bus perduodama priėmimo-perdavimo akto pasirašymo momentu, todėl grąžinimas yra nuosavybės perdavimas atgal pagal analogiško dokumento pasirašymą. Teismo išvada, kad ieškovo nuosavybės teisė nėra pažeista ir negali būti ginama, patvirtina, kad teismas tiesiog neatskleidė ginčo esmės. Ieškovas perleido nuosavybės teises į automobilius, bet sudarytų sutarčių pagrindu turi teisę jas sugrąžinti atgal. Todėl, kol nėra dokumento, patvirtinančio, jog ieškovui yra grąžinamos nuosavybės teisės į automobilius, o yra tik nenuginčyti perdavimo-priėmimo aktai, kurie patvirtina, jog būtent atsakovas valdo automobilius, nėra pagrindo teigti, jog net atsakovui neprieštaraujant, nurodyti automobiliai nuosavybės teise priklauso ieškovui. Ieškovui nuosavybės teisė turi būti pripažinta pagal sudarytų sutarčių sąlygas, kadangi atsakovas neatsiskaitė už prekes per 6 mėnesių terminą ir šalys susitarė dėl turto grąžinimo.

2) Ieškovas patvirtino, kad automobiliai parduoti atsakovui. Tai reiškia, kad pardavėjo turtas sumažėjo, ir šis faktas, kaip ūkinė operacija pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnį, yra fiksuojamas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl teigti, kad nuosavybės teisė į autotransporto priemones atsakovui neatsirado, būtų galima, jeigu teismas nustatytų, jog pardavęs automobilius, pardavėjas neišrašė sąskaitų-faktūrų, o pirkėjas šių sąskaitų-faktūrų neįtraukė į apskaitą. Teismas, aiškindamas dėl ieškovo ir atsakovo, kaip juridinių asmenų, kuriems buhalterinės apskaitos tvarkymas yra būtinas, turto perleidimo ir nuosavybės atsiradimo momento, visiškai nenagrinėjo buhalterinės apskaitos dokumentų. Tiek nuosavybės perleidimas atsakovui, tiek grąžinimas turto pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 ir 12 straipsnių reikalavimus forminamas analogiškai, o atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, jog turto grąžinimas yra apskaitytas atsakovo buhalterinėje apskaitoje. Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisų perleidimo fakto, teismas privalėjo šalims pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, susijusius su turto buhalterinės apskaitos dokumentais. Todėl apeliacinėje stadijoje yra kilusi būtinybė pateikti naujus įrodymus, tai yra ieškovo išrašytų sąskaitų-faktūrų kopijas, kurios papildomai patvirtina, kad nuosavybės teisės į ginčo automobilius buvo atsakovui perduotos pagal priėmimo-perdavimo aktus, bei šios ūkinės juridinio asmens operacijos įtrauktos į buhalterinę apskaitą.

3) Teismas, vertindamas byloje įrodymus, visiškai netinkamai priskyrė ieškovui pareigą įrodyti, kad automobilių įsigijimo dokumentai ir raktų komplektai nėra perduoti turto areštą vykdančiam antstoliui. Byloje esantys priėmimo-perdavimo aktai patvirtina, jog tiek dokumentai, tiek raktai 2013 m. gegužės 15 d. buvo perduoti atsakovui. Tai reiškia, kad ne ieškovas, o atsakovas turi pareigą įrodyti, kad dokumentus ir raktus grąžino ieškovui arba perdavė kam nors kitam, galimai antstoliui. Taigi, teismas atmetė reikalavimą perduoti automobilių raktus, netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo prievoles byloje, nes neįvertino ieškovo rašytiniais įrodymais patvirtinto fakto, kad automobilių raktus perdavė ne kam nors kitam, o atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl automobilių, kurie buvo perduoti pirkėjui pagal pirkimo-pardavimo sutartis, nuosavybės teisės bei pirkėjo pareigos grąžinti pardavėjui šių automobilių raktus.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu 2013 m. balandžio 3 d. sudarė keturias pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1, 2, 3, 4, pagal kurias ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui keturis automobilius, o atsakovas įsipareigojo transporto priemones priimti ir sumokėti sutarčių priede Nr. 1 nurodytą kainą, iš viso 510.000,00 Lt (b.l. 11-26). Pagal sutarčių Nr. 1-3 2.4 punktą pirkimo-pardavimo sutartys įsigalioja nuo tada, kai pardavėjas atliks muitinės procedūras ir pastatys transporto priemonę į muitinės sandėlį, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo šios šių sutarčių pasirašymo dienos. Pagal šių sutarčių 4.1 punktą transporto priemonė perduodama ir nuosavybės teisė į transporto priemonę pereina pirkėjui nuo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo. Priėmimo-perdavimo aktas gali būti pasirašytas tik po to, kai pardavėjas įvykdys sutarties 2.4 punktą. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4 4.1 punktą transporto priemonė perduodama ir nuosavybės teisė į transporto priemonę pereina pirkėjui nuo šios sutarties pasirašymo momento. Šalys susitaria, kad ši sutartis kartu yra transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktas. Visų keturių sutarčių prieduose Nr. 1 „Sutarties kaina ir atsiskaitymo tvarka“ buvo nurodyta, jog pirkėjas už transporto priemonę pardavėjui sumokės per 6 mėnesius nuo šios sutarties pasirašymo dienos. Pagal sutarčių Nr. 1-3 Priedo Nr. 1 4 punktą pirkėjui per 6 mėnesius nesumokėjus pardavėjui nustatytos transporto priemonės kainos, transporto priemonė turi būti grąžinama pardavėjui ir sumokama 5.000,00 Lt bauda ir pardavėjas neturės kompensuoti pirkėjui jo muito mokesčių. Pagal sutarties Nr. 4 Priedo Nr. 1 4 punktą pirkėjui per 6 mėnesius nesumokėjus pardavėjui nustatytos transporto priemonės kainos, transporto priemonė turi būti grąžinama pardavėjui. Ieškovas pagal 2013 m. gegužės 15 d. priėmimo-perdavimo aktus perdavė atsakovui pagal nurodytas pirkimo-pardavimo sutartis keturis automobilius su jų rakteliais ir įsigijimo iš užsienio valstybės dokumentais (b.l. 14; 18; 22; 26). Atsakovas 2013 m. gegužės 29 d. sumokėjo ieškovui 37.500,00 Lt dalį kainos už automobilius (b.l. 27).

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-417-823/2014 pagal ieškovo BUAB „AKKU LITA“ ieškinyje atsakovui UAB „AV Magnus“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštavo atsakovui UAB „AV Magnus“ priklausančius automobilius, tarp jų ir keturis automobilius, kurie buvo perduoti pirkimo-pardavimo sutartimis atsakovui UAB „Ardeina“ nagrinėjamoje byloje. Atsakovas UAB „Ardeina“ 2013 m. gruodžio 20 d. pranešimu-reikalavimu ieškovui nurodė, kad antstolė P. K. 2013 m. rugsėjo 30 d., vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį, areštavo ieškovui priklausančias transporto priemones, todėl prašė ieškovo grąžinti sumokėtą 37.500,00 Lt sumą (b.l. 28-29). Antstolė P. K. 2013 m. rugsėjo 30 d. ir 2013 m. spalio 4 d. turto apraše nurodė, jog keturių areštuojamų automobilių savininkas yra UAB „AV Magnus“ (b.l. 32-34; 76-78). Pagal antstolio D. K. 2014 m. rugpjūčio 21 d. patvarkymą atsakovas 2014 m. rugpjūčio 29 d. perdavė antstoliui automobilių dokumentų originalus su vertimais į Lietuvių kalbą (b.l. 71-72). Atsakovo nuosavybės teisės į ginčo automobilius VĮ „Regitra“ neįregistruotos (b.l. 94).

Bylos šalių sudarytos keturios pirkimo-pardavimo sutartys turi tam tikrų daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties požymių, kadangi mokėjimo už automobilius terminas buvo atidėtas gana ilgam, šešių mėnesių terminui nuo sutarčių sudarymo. Taigi, šalių teisiniams santykiams yra taikytinos CK XXIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios pirkimą-pardavimą. Minėtame skyriuje yra nustatytos pažeistų sutartinių teisinių santykių gynimo priemonės, kuriomis gali naudotis pardavėjas ir pirkėjas, kai viena ar kita šalis pažeidžia pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas.

Pagal CK 6.314 straipsnio 5 dalį, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. Pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį, jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Išreikalavimo teisę pardavėjas turi iki tol, kol daiktai dar yra jų perdavimo vietos valstybėje arba kol jie nėra atlygintinai perleisti trečiajam asmeniui, nėra įkeisti ar jiems nenustatyta uzufrukto teisė. Pagal CK 6.349 straipsnio 1 dalį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti, išskyrus atvejus, kai sutarties ar daiktų paskirtis ir savybės lemia ką kitą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nevykdomos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, su kuriomis sutartis sieja nuosavybės teisės į daiktus perėjimą pirkėjui, pardavėjas turi teisę išreikalauti daiktus iš pirkėjo, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jam nuosavybės teises į keturis atsakovui perduotus automobilius ir įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovui transporto priemonių raktus (b.l. 3-4). Taigi ieškovas iš esmės nesinaudoja nei viena aukščiau išvardinta savo galimai pažeistų teisių gynimo priemone, tai yra nereikalauja iš atsakovo sumokėti visos kainos už perduotus automobilius, neatsisako sutarties, neprašo išreikalauti automobilių iš pirkėjo. Šiuo atveju ieškovas prašo tik pripažinti jam nuosavybės teisę į automobilius bei automobilių raktelių perdavimo.

Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad automobiliai buvo perduoti atsakovui 2013 m. gegužės 15 d. pagal keturis priėmimo-perdavimo aktus. Sutarčių Nr.1-3 4.1 punktuose buvo nustatyta, kad transporto priemonė perduodama ir nuosavybės teisė į transporto priemonę pereina pirkėjui nuo priėmimo-perdavimo akto pasirašymo. Tuo tarpu sutarties Nr. 4 4.1 punkte numatyta, kad transporto priemonė perduodama ir nuosavybės teisė į transporto priemonę pereina pirkėjui nuo šios sutarties pasirašymo momento. Šalys susitaria, kad ši sutartis kartu yra transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktas (b.l. 23). Tačiau nepaisant šios sutartinės sąlygos, šalys 2013 m. gegužės 15 d. vis tiek pasirašė priėmimo-perdavimo aktą, kuriuo buvo atsakovui perduotas ketvirtas automobilis su rakteliais ir transporto priemonės įsigijimo dokumentais (b.l. 26). Visos keturios sutartys taip pat turėjo priedą Nr. 1, pagal kurio 4 dalį pirkėjui per 6 mėnesius nesumokėjus pardavėjui nustatytos automobilio kainos, transporto priemonė turi būti grąžinama pardavėjui (b.l. 13; 17; 21; 25). Visų sutarčių priedų Nr. 1 sąlygose nenumatyta, kokiu būdu turi būti grąžinama transporto priemonė, taip pat nenustatyta, kad ji turi būti grąžinama pagal šalims privalomą transporto priemonės grąžinimo ar priėmimo-perdavimo aktą. Taigi pagrindinis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl šių sutarčių sąlygų aiškinimo, tai yra, ar pirkėjui buvo perduoti automobiliai nuosavybės teise, neatsižvelgiant į tai, kad jis nesumokėjo už juos nustatytos kainos, bei kokiu būdu turi būti patvirtinamas šių automobilių grąžinimas pardavėjui.

Pagal CK 6.317 straipsnio 4 dalį laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Nors visi keturi automobiliai buvo perduoti atsakovui pagal 2013 m. gegužės 15 d. transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktus, tačiau galutinis pirkimo-pardavimo sutarties įsigaliojimo, tai yra jos esminės sąlygos – kainos sumokėjimo – terminas buvo atidėtas šešiems mėnesiams, iki 2013 m. spalio 3 d. Tuo tarpu jau 2013 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi atsakovui perduoti automobiliai buvo areštuoti, o 2013 m. rugsėjo 30 d. antstolė P. K. pagal šią nutartį sudarė turto aprašą, kuriame nurodė, jog areštuotus automobilius, tarp kurių ir nagrinėjamos bylos pirkimo-pardavimo sutartimis perduotus atsakovui, priėmė saugoti ir turto arešto aktą gavo UAB „AV Magnus“ (b.l. 32-34). Taigi pagal šį turto aprašą pats ieškovas, tai yra pardavėjas, tapo areštuoto turto saugotoju (administratoriumi). Pripažintina, kad iki kainos sumokėjimo pagal analizuojamas sutartis termino pabaigos atsirado pirkėjo valdymo teisės kliūtys, automobiliai pagal minėtą turto aprašą buvo perduoti saugoti pardavėjui, tai yra jo pareiga perduoti daiktą pirkėjui valdyti nuosavybės teise nebuvo įvykdyta. Todėl pirkėjas pagrįstai atsisakė mokėti už automobilius ir pareikalavo iš ieškovo grąžinti sumokėtą 37.500,00 Lt avansą.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-417-823/2014 tenkino ieškovo BUAB „AKKU LITA“ ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „AV Magnus“ automobilius, tarp kurių ir keturis, nagrinėjamoje byloje perduotus atsakovui. Minėtame sprendime teismas nurodė, kad vykdant sprendimą paaiškėjus, kad priteistų transporto priemonių atsakovas neturi, iš atsakovo ieškovui priteisti atitinkamų transporto priemonių vertę. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad keturi pagal pirkimo-pardavimo sutartis UAB „Ardeina“ perduoti automobiliai, pagal antstolio turto aprašą buvo perduoti saugoti jų buvusiam savininkui UAB „AV Magnus“, vėliau UAB „Autoverslas“. Taigi pagal minėtą teismo sprendimą jie yra priteisti BUAB „AKKU LITA“. Todėl atsakovas, fiziškai nebeturėdamas ginčo automobilių, tai yra nebebūdamas jų valdytojų, negali jų vėl perduoti pardavėjui pagal priėmimo-perdavimo aktą. Pažymėtina, kad civilinės bylos Nr. 2-417-823/2014 proceso metu trečiuoju asmeniu nebuvo įtrauktas UAB „Ardeina“, taip pat iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo matyti, kad atsakovas UAB „AV Magnus“ nei atsiliepime į ieškinį, nei teismo posėdyje nenurodė aplinkybės, jog keturi iš reikalaujamų priteisti automobiliai yra parduoti ar perduoti nuosavybės teise UAB „Ardeina“. Apeliaciniame skunde atsakovas UAB „AV Magnus“ taip pat nesirėmė ta aplinkybe, jog keturi iš ginčo automobilių jau yra parduoti ar perduoti nuosavybės teise kitam asmeniui, kuris turėtų būti įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisės į automobilius pagal pirkimo-pardavimo sutartis atsakovui nebuvo perduotos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros (b.l. 110-113) nepatvirtina nei aplinkybės, kad ieškovo turtas sumažėjo, nei, kad automobiliai buvo perduoti atsakovui valdyti nuosavybės teise. PVM sąskaitos-faktūros tik patvirtina atsakovo pareigą sumokėti už pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytus automobilius, tačiau nepatvirtina, kad ši suma buvo sumokėta bei nuosavybės teisė perėjo atsakovui. Be to, visi byloje esantys duomenys turi būti vertinami kartu, todėl kiekvieno dokumento įrodomąją galią gali patvirtinti ar paneigti kiti byloje esantys dokumentai ar duomenys. Aukščiau aptartų aplinkybių kontekste ieškovo naujai pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nepripažintinos dokumentais, galinčiais patvirtinti ar paneigti pirmos instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas.

Pagal CPK 678 straipsnį antstolis yra atsakingas už tinkamą ir tikslų turto aprašo sudarymą, kuriame turi būti nurodyti areštuojamo daikto skiriamieji požymiai, jo vertė. Todėl aplinkybės, jog gali būti kliūčių realizuojant areštuojamą turtą, kadangi jis turi trūkumų, pvz., nėra automobilio raktelių, turi būti nurodoma antstolio. Pažymėtina, kad nei antstolis, nei išieškotojas, kuris yra suinteresuotas jam priteistų automobiliu tinkamu realizavimu ir naudojimu, nenurodė, kad trūktų automobilių raktelių ir nereikalavo iš atsakovo jų perduoti. Byloje yra tik antstolio D. K. 2014 m. rugpjūčio 21 d. patvarkymas, jog iš atsakovo reikalaujama perduoti tik automobilių dokumentus (b.l. 71). Atsakovas šį antstolio reikalavimą įvykdė (b.l. 72). Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl raktelių perdavimo, nes jis neįrodė, kad automobilių rakteliai šiuo metu yra pas atsakovą, ar kad jų neturėtų dabartinis turto saugotojas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pirmos instancijos teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi atidėjo ieškovui 5000,00 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, 5000,00 Lt (1448,10 €) žyminio mokesčio suma priteistina iš ieškovo į valstybės biudžetą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „AV Magnus“, j.a.k. 302583063, 1448,10 € žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini).