- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- A-525-18-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Audrius Bakaveckas
- Atsakovas
- Vilniaus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Moller RealEstate“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui, Kultūros vertybių apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Schage Real Estate“
- Advokatai
- Ramūnas Kontrauskas
- Kategorijos
- 2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Moller RealEstate“ (dabar „Schage Real Estate“) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui, Kultūros vertybių apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Schage Real Estate“ (buvęs pavadinimas ,,Moller RealEstate“) dėl statybos leidimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ skundu (t. I, 4–7), kurį patikslino (t. I, b.l. 26–27, 167–179, t. II, b.l. 47–64), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamento 2003 m. birželio 30 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/906/03-0556, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Statybos leidimas).
Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2001 m. liepos 17 d. pritarė sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendiniams ir, vadovaujantis šiuo planu, 2003 m. birželio 30 d. uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Moller RealEstate“ išduotas statybos leidimas rekonstruoti nekilnojamąją kultūros vertybę (Žvėryno malūną) ir statyti šios vertybės teritorijoje, kuri kartu yra ir saugoma teritorija, naują statinį – 4 aukštų daugiabutį namą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teigė, jog Administracija leidimą naujai statybai kultūros vertybės XVI a. Žvėryno vandens malūno teritorijoje ir apsaugos zonoje išdavė neteisėtai. Pažymėjo, jog nebuvo atsižvelgta į Žvėryno seniūnijos bendruomenės nuomonę, pažeistas vilniečių teisėtas interesas naudotis šalia rengiamo statybų sklypo esančia Neries paupio rekreacine zona, taip pat sukeltas pavojus nekilnojamos kultūros vertybės išsaugojimui. Lietuvos valstybė saugo kultūros paveldą ir gamtą kaip Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 str.), taip pat valstybė turi atitinkamus įsipareigojimus Europos Sąjungai, nes yra ratifikavusi Architektūros paveldo konvenciją, Europos archeologijos paveldo konvenciją ir Europos kraštovaizdžio konvenciją. Kultūros vertybių apsaugos departamento 1995 m. gegužės 2 d. sprendimu Žvėryno vandens malūnas yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas Nr. S63), taip pat išskirta bei Kultūros paveldo centro direktoriaus 1995 m. spalio 15 d. patvirtinta vertybės teritorijos riba, kuri saugoma kartu su nekilnojamąja kultūros vertybe. Pažymėjo, kad kultūros vertybė yra ir nuosavybės teisės objektas, ir kartu – visuomeninė vertybė. Tuo tarpu sunaikinus įstatymo saugomą gamtosauginiu ir paveldosauginiu požiūriu unikalią teritoriją, padaroma žala visuomenei. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Ginčijamas Statybos leidimas yra išduotas rekonstrukcijai ir naujai statybai, tačiau tokie darbai nėra taikomi nekilnojamosioms kultūros vertybėms nei pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, nei pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kurio 21 straipsnio 12 punktas numato, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių statybos tvarkymo darbai yra priešavariniai, remonto, pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir atkūrimo, atliekami taikant paveldo apsaugos technologijas. Be to, pagal tokio įstatymo 18 straipsnio 3-4 punktus apsaugos nuo fizinio poveikio zonoje draudžiama statyti statinius, kurie nėra skirti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai ar šių vertybių naudojimui garantuoti, ir atlikti kitokius darbus, galinčius pakenkti nekilnojamosioms kultūros vertybėms ir jų teritorijoms. Tuo tarpu Statybos leidimas suteikia teisę nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje statyti 4 aukštų namą. Statybos leidimas suteikia teisę vykdyti naują statybą ir rekonstrukciją pačioje kultūros vertybėje, nors pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą tokiame objekte yra galima atlikti tik statinių restauravimo ir atkūrimo darbus (23 str.). Pareiškėjo teigimu, tokios klaidos atsirado dėl to, kad projektavimo darbus atliko architektas, neturintis reikiamos atestacinės kvalifikacijos. Nurodė, kad Žvėryno malūnas su visa savo teritorija priklauso saugomai teritorijai – nacionalinės reikšmės gamtiniam karkasui (Neries slėnio migraciniam koridoriui), patvirtintam Vilniaus ir Lietuvos bendrajame plane (1998 ir 2002 metais). Dėl to detalusis planas ir Statybos leidimas pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies reikalavimus – paveldo objektų teritorijose draudžiama statyti statinius, nesusijusius su paveldo objektų eksploatavimu ir tvarkymu. Be to, Statybos leidimą išdavė tokių įgaliojimų neturintis pareigūnas K. R., nors pagal Vilniaus miesto mero 2002 m. gruodžio 6 d. potvarkį Nr. 819, leidimą statyti statinius turėjo išduoti Miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyriaus vedėjas A. G. Statybos leidimas taip pat prieštarauja sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendimams, nes pagal planą vandens malūno pastatui turėjo būti taikytas restauracijos režimas, o esantys pagalbiniai pastatai – rekonstruoti. Statybos leidimas ir detalusis planas neatitinka sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paminklotvarkos sąlygų, kurios detaliajam planui numato ne naujų pastatų statybą, bet esamų rekonstrukciją. Taip pat nesilaikoma paties pastato (malūno) paminklotvarkos sąlygų (saugotinas visas išlikęs autentas, saugotini elementai turi būti restauruojami, ir kt). Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas yra nustatęs, jog objekto (duomenys neskelbtini) techninis projektas neatitinka detaliojo plano nustatyto užstatymo ploto bei aukštingumo reikalavimų. Dėl to architektui buvo taikomos administracinio poveikio priemonės. Nurodė, kad Neries pakrantės apsaugos zonoje, pro kurią teka upelis, yra šaltiniai, todėl naujos statybos ypač gali pažeisti visą vietovės hidrosistemą. Statybos projekte pateiktas šlaito tvarkymo planas realiai yra naujo šlaito formavimo planas, kurio nenumatė detalusis planas, o įstatymai tai daryti draudžia. Tuo tarpu su visuomene nebuvo suderintas Neries šlaito keitimas. Nurodė, kad turi teisę kreiptis į teismą, ginant visuomenės interesą, ne vien aplinkos apsaugos klausimais, nes iš Europos kraštovaizdžio konvencijos (ratifikuota nuo 2002-10-03) nuostatų darytina išvada, kad į kraštovaizdžio sąvoką įeina ir žmonijos kultūros paveldas. Statybos leidimas taip pat prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymui, kuris draudžia naują statybą nekilnojamos kultūros vertybės teritorijoje, Nekilnojamų kultūros vertybių įstatymo nuostatoms, draudžiančioms bet kokius statybos darbus nekilnojamos kultūros vertybės apsaugos zonoje, Statybos įstatymui, kuris reikalauja, kad statinys derėtų prie kraštovaizdžio. Ginčijamas Statybos leidimas prieštarauja ir detaliojo plano sprendiniams.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 162–163, t. II, b.l. 92–97) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 430 buvo patvirtinti sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano sprendiniai. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje saugomų teritorijų ribos nenustatytos, detalaus plano pagrindinis brėžinys buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniu padaliniu. Detaliajame plane minėta teritorija nenurodoma kaip nekilnojamosios kultūros vertybės ar saugoma teritorija. Tuo tarpu Statybos leidimas gali būti panaikintas tik įrodžius, kad leidimo išdavimas prieštarauja įstatymams ir pažeidžia pareiškėjo teises. Nagrinėjamu atveju detaliuoju planu buvo patvirtintas statybos reglamentas, numatant didinti užstatymo tankį iki 40 procentų, o naujo gyvenamojo namo statyba pietinėje sklypo dalyje numatyta detaliojo plano raidos programoje ir sprendiniuose. Pažymėjo, kad projektuojant statinį buvo atsižvelgta į papildomas sąlygas – numatytas šlaitinis stogas su nuolydžiu reljefo kryptimi. Ginčijamas Statybos leidimas atitinka detaliojo plano sprendinius. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2003 m. birželio 3 d. pateikė išvadą Nr. 17-1124, pagal kurią statyba atitinka detaliajame plane nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus. Taip pat 2003 m. kovo 7 d. buvo atlikta dalinė (paminklosauginė) ekspertizė, kurios išvados yra teigiamos. Be to, kad 2003 m. gegužės 15 d. buvo surengtas Žvėryno bendruomenės atstovų, UAB „Moller RealEstate“, UAB „Aichartere ir partneriai“ pasitarimas ir atsižvelgta į šio pasitarimo metu gautas pastabas. Nuolatinė statybos komisija 2003 m. birželio 4 d. protokolu Nr. 10 Statybos leidimui pritarė. Pabrėžė, kad pareiškėjas neturi įgaliojimų atstovauti Žvėryno seniūnijos gyventojų interesams, taip pat ginti viešąjį interesą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracijos Miesto plėtros departamentas atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 160–161, t. II, b.l. 80–81) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad detalusis planas buvo rengiamas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, o parengtas detalusis planas buvo aptartas su visuomene. Pažymėjo, kad Statybos leidimas buvo išduotas nustatyta tvarka, leidimą pasirašė įgaliotas asmuo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Moller RealEstate“ atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 75–80, 187–190, t. II, b.l. 83–86) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu pagrindu gina viešąjį interesą. Be to, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis ir tuo daro didelę žalą trečiojo suinteresuoto asmens interesams. Nurodė, kad rengdami bei derindami vandens malūno bei gyvenamojo namo žemės sklype statybos projektą, laikėsi patvirtinto žemės sklypo detalaus plano, projektavimo sąlygų bei teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad detalieji planai yra dokumentai, kurie suteikia teises fiziniams ir juridiniams asmenims plėtoti veiklą žemės sklype. Detalusis planas yra pagrindinis dokumentas, statantis statybos galimybes atitinkamame žemės sklype.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros vertybių apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 72–73) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktus nekilnojamajai kultūros vertybei gali būti taikomas pritaikymo režimas. Pagal tokį režimą galimas ūkio pastato pritaikymas gyvenamajai paskirčiai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (t. III, b.l. 143–155) panaikino Statybos leidimą.
Remdamasis visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ įstatais, įregistruotais 2002 m. gegužės 17 d., Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), Orhuse Konvencija, Europos kraštovaizdžio konvencija. Konvencija dėl teisės gauti informaciją, padarė išvadą, kad pareiškėjas, kuris savo įstatuose nustatė teisę ginti Žvėryno gyventojus ir ar kitus su Žvėrynu susijusius asmenis (Žvėryno bendruomenę), manydamas, kad priimtas sprendimas (išduotas Statybos leidimas) daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje Žvėryno bendruomenei, turi teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų nuginčijimo, netgi pagrįsdamas savo argumentus kraštovaizdžio, kurį sudaro tame tarpe gamtinis reljefas ir kultūros paveldas, kaip gamtos ir žmonijos faktorių sąveikos rezultatas, išsaugojimo interesu, kuris yra viešas interesas (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p.). Pažymėjo, kad pagal esamą Nuolatinės statybos komisijos posėdžio Nr. 23, 2003 m. birželio 4 d. protokolą Nr. 10, negalima teigti, kad protokolą pasirašė Kultūros vertybių apsaugos departamento pareigūnas. Šis pareigūnas tik dalyvavo komisijos darbe ir savo įrašu „pritarta“ patvirtino, kad pritaria projektavimo sąlygų vykdymui ir projekto atitikimui teritorijų planavimo dokumentams, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad įstatyme nurodytas pareigūnas pasirašė patį protokolą. Be to, Statybos leidimas negalėjo būti išduotas, nes jo išdavimas prieštaravo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio reikalavimams. Leidimo išdavimas neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Leidimą išdavęs asmuo neatkreipė dėmesio į tai, kad Nuolatinės statybos komisijos 2003 m. birželio 4 d. protokolo Nr. 10 nepasirašė Kultūros vertybių apsaugos departamento įgaliotas pareigūnas ir tuo buvo pažeistas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnis. K. R., pasirašęs Statybos leidimą, nebuvo įgaliotas išduoti leidimą atlikti tvarkymo darbus nekilnojamojoje kultūros vertybėje – Žvėryno malūne. Todėl Statybos leidimas naikintinas ir kaip administracinis aktas, kurį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p.).
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Moller RealEstate“ pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 166–170), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Teigė, jog skundžiamo teismo sprendimo išvadą (rezoliucine dalį) nulėmę motyvai yra neteisėti ir nepagrįsti. Be to, pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į teismą, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. sausio 23 d. nutartyje yra pasakęs, jog „sistemiškai analizuojant Konvencijos 2 str. 5 d, 9 str. 2 d. normas ir ABTĮ 5 str. 3d. 3 p. ir 56 str. 1 d. nurodytas teisės normas yra akivaizdu, kad suinteresuotos visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą aplinkosaugos srityje. Visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu. Iš to taip pat seka išvada, kad Konvencija visuomeninėms organizacijoms nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą kitose srityse, pvz. kultūros paveldo. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Statybos leidimo išdavimu bei statytojo teisės įgyvendinimu būtų pažeistos kokios nors aplinkosaugos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir/ar padaryta žala aplinkai, todėl pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas kaip nepagristas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, jog Statybos leidimas turi būti panaikintas, nes Nuolatinės statybos komisijos protokolo nepasirašė Kultūros vertybių apsaugos departamento pareigūnas, yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įgaliotas pareigūnas dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos posėdyje Nr. 23 ir pasirašė jo protokolą. Taip pat įgaliotas pareigūnas dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos posėdyje Nr. 39, kurio protokolą pasirašė, kartu išdėstydamas ir pastabas, į kurias buvo atsižvelgta (po to šis pareigūnas pasirašė, kad „pastaba įvykdyta“). Nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad K. R. nebuvo įgaliotas išduoti leidimą atlikti tvarkymo darbus nekilnojamojoje kultūros vertybėje – Žvėryno malūne. Pažymėjo, kad suformuluoti bei atriboti savivaldybės administracijos tarnautojų įgalinimus, išduodant statybos leidimus, tiek ir pasirinkti tokiam atribojimui reikalingus kriterijus, buvo savivaldybės mero kompetencija. Priimant 2002 m. gruodžio 6 d. potvarkį Nr. 819, savivaldybės administracijos tarnautojų įgalinimų atribojimui buvo pasirinkti kriterijai, nustatyti Vilniaus miesto bendrajame plane, patvirtintame 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292. Kadangi ginčo statybos teritorija neįeina į šiame dokumente (bendrajame plane) nustatytas kultūros vertybių teritorijas (zonas), Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas K. R. turėjo įgalinimus išduoti statybos leidimą. Be to, pareiškėjas nenurodė ir neįrodinėjo jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog jo keliamas Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo K. R. įgalinimo išduoti Statybos leidimą klausimas kokiu nors būdu susijęs su aplinkosauga.
Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 176–179) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas, pateikdamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teisme nurodytus motyvus, taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ teisę ginti viešąjį interesą bei nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas leidimas išduotas neįgalioto asmens. Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, panašūs į trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.
Atsakovas Administracija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 1) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros vertybių apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 2) su skundu sutiko.
Pažymėjo, jog Nuolatinės statybos komisijos posėdžio Nr. 23 2003 m. birželio 4 d. protokolą Nr. 10, 9 eilutėje pasirašė įgaliotas atstovas.
Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 3–8) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikti iš esmės tokie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 9–14) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikti iš esmės tokie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros vertybių apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 25) su skundu iš dalies sutiko.
Nurodė, jog sutinka su argumentu, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdžio Nr. 23 2003 m. birželio 4 d. protokolą Nr. 10, 9 eilutėje pasirašė įgaliotas atstovas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. lapkričio 5 d. sprendimu (t. IV, b.l. 37–43) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje bei byloje Nr. A7-720-04, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. spalio 26 d. priėmė nutartį, yra konstatavęs, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove, t. y. kad visuomeninės organizacijos ginti viešąjį interesą turi teisę tik šia apimtimi. Teisės, kuri ginama teismine tvarka, apimtis savo ruožtu apibrėžia ir bylos nagrinėjimo ribas. Todėl byloje nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingos yra tos pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės (skundo pagrindas), kurios yra tiesiogiai susijusios su ginčijamo akto – Statybos leidimo, teisėtumu aplinkosaugos srityje (skundo dalyku). Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas ginčijamą Statybos leidimą iš esmės panaikino dėl dviejų aplinkybių: dėl to, kad Nuolatinės statybos komisijos posėdžio Nr. 23 2003 m. birželio 4 d. protokolo Nr. 10, kuris yra būtina sąlyga statybos leidimui išduoti, nepasirašė Kultūros vertybių apsaugos departamento pareigūnas bei dėl to, kad K. R., pasirašęs Statybos leidimą, nebuvo įgaliotas išduoti leidimą atlikti tvarkymo darbus nekilnojamojoje kultūros vertybėje – Žvėryno malūne. Tačiau tokios teismo nurodytos statybos leidimo neteisėtumo aplinkybės yra susijusios su administracinių procedūrų viešojo administravimo srityje pažeidimu, bet ne su pažeidimais aplinkosaugos srityje. Dėl ko, nekonstatavus teismui pažeidimų aplinkosaugos srityje, nebuvo pagrindo išvadai, kad tokiais pažeidimais yra pažeista pareiškėjo subjektinė teisė – teisė ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje. Tokiu būdu teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes juo buvo išeita iš bylos nagrinėjimo ribų, kadangi, nesant pareiškėjo teisės pažeidimo, buvo priimtas sprendimas, tenkinantis pareiškėjo skundą, t. y. ši teisė buvo ginama, peržengiant pačios teisės gynybos ribų apimtį. Be to, teismo sprendimas iš dalies yra nepagrįstas ir jame nustatytų faktinių bylos aplinkybių prasme. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 1 d. redakcija) nustatė būtiną sąlygą statybos leidimui išduoti – kad Nuolatinės statybos komisijos protokolą, rekomenduojantį išduoti statybos leidimą, pasirašytų Kultūros vertybių apsaugos departamento pareigūnas ar įgaliotas specialistas. Iš Administracijos miesto plėtros departamento nuolatinės statybos komisijos posėdžio Nr. 23 2003 m. birželio 4 d. protokolo Nr. 10 matyti, kad jame yra Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovo A. B. pateikta pasirašytinai išvada pritarti statybos leidimui. Minėtas įstatymas nedetalizuoja, kokiu būdu Kultūros vertybių apsaugos departamento pareigūnas turi pasirašyti komisijos, kurios darbe jis dalyvauja, protokole. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.07.05:2002 „Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų“, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202, 12 punktą komisijos protokolą pasirašo komisijos nariai darbo reglamente nustatyta tvarka. Pagal minėtų nuostatų 2.2 punktą komisijos darbo reglamentą tvirtina savivaldybės meras. Tokiu būdu teismas, norėdamas konstatuoti, kad vienas, kuris iš komisijos narių nepasirašė ar netinkamai pasirašė protokolą, esant šio komisijos nario raštiškam patvirtinimui protokole, turėjo remtis atitinkamomis komisijos darbo reglamento nuostatomis. To teismui nepadarius, jo išvada, kad protokolo nepasirašė Kultūros vertybių apsaugos departamento atstovas, kai protokole faktiškai yra šio atstovo raštiškas pritarimas statybos leidimui, yra teisiškai neargumentuotas bei nepagrįstas. Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad statybos leidimo neteisėtumą jis grindė tuo, jog statybos leidimas prieštarauja teisės normų, saugančių kultūros, gamtos paveldą, reikalavimams bei, kad statybos leidimas prieštarauja detaliojo plano sprendiniams. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad įrodymus pateikia proceso šalys. Tokiu būdu pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jo skunde nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės faktiškai egzistuoja. Tačiau iš bylos matyti, kad pareiškėjas savo argumentus dėl statybos leidimo neatitikimo kultūros ir gamtos paveldo reikalavimams bei detaliojo plano sprendiniams grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais, pateikdamas savo subjektyvų atitinkamų aplinkybių vertinimą, tuo klausimu teismui neteikdamas konkrečių įrodymų. Iš bylos taip pat matyti, kad ginčo pobūdis yra susijęs su tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu, kurioms ištirti bei įvertinti yra reikalingos specialios žinios kultūros ir gamtos paveldo; statybos bei teritorijų planavimo srityse (ABTĮ 61, 62 str.). Todėl pareiškėjui nepateikus objektyvaus pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, arba įrodymų, kurie būtų grindžiami specialiomis žiniomis atitinkamose aplinkosaugos srityse, jo subjektyvaus pobūdžio faktinių bylos aplinkybių vertinimai yra nepakankami įrodymų pakankamumo prasme daryti išvadą, kad pareiškėjas savo skunde nurodytas aplinkybes įrodė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo skundo teiginių, kiek jie yra susiję su pažeidimais aplinkosaugos srityje, neįrodė, o teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, viršijo bylos nagrinėjimo ribas, pareiškėjo teisių gynybai suteikdamas daugiau galių, nei galėjo būti ginama pati pareiškėjo subjektinė teisė – teisė kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais. Dėl neteisingo faktinių bylos aplinkybių įvertinimo bei netinkamo materialinės teisės normos pritaikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą byloje, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas atmetė (ABTĮ 143 str.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi (t. IV, b.l. 154–158) patenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A8-988/2004, o bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tuo, jog pareiškėjas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir siaurinamai aiškino bei taikė Orhuso konvencijos nuostatas dėl visuomenės teisės kreiptis į teismą dėl pažeidimų aplinkosaugos srityje, nes vadovavosi šios Konvencijos klaidingu vertimu į lietuvių kalbą, o toks neteisingas vertimas buvo ištaisytas ir jo tekstas paskelbtas 2009 m. sausio 22 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 8, padarė išvadą, kad tokios aplinkybės yra esminės ir yra svarbios, sprendžiant pareiškėjo reikalavimus šioje byloje. Todėl patenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai pareiškė prašymą perduoti bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinei sesijai, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 9 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, kuri papildė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuo 2004 m. nuosekliai formuojamą (daugelyje vėlesnių bylų atkartojamą) praktiką nepripažinti Orhuso konvenciją įstatymo galios norminiu teisės aktu ir Lietuvai privaloma vykdyti Europos Sąjungos teisės dalimi (reglamentu). Taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, kaip turėtų būti suprantama, kad konvencija yra įgyvendinama per nacionalinę teisę, ir ar kai kurių valstybių narių nuostata, kad ji taikytina tiek, kiek numatyta nacionalinėje teisėje, neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, pagal kurią, Europos Sąjungos reglamentai yra taikomi visa apimtimi, nepriklausomai nuo nacionalinės teisės akto buvimo ar nebuvimo. Pareiškėjo atstovų teigimu, Orhuso konvencija kaip Europos Sąjungos reglamentas turi būti suprantama ir traktuojama vienodai visoje Europos Sąjungoje, tačiau Lietuvos Respublikos atveju taip nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje procesas atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kaip akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus šioje byloje, visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“ nurodė Orhuso konvencijos, kuria vadovautasi sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo teisės kreiptis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą ir savo narių teises bei įstatymų saugomus interesus aplinkosaugos srityje, vertimo į lietuvių kalbą klaidas. Pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylos, kuriose procesas atnaujintas, apeliacine tvarka nagrinėjamos laikantis nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtų ribų (administracinės bylos Nr. A1-495/2005, A6‑1144/2006, A5‑1198/2006 ir Nr. A556-393/2010).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 išplėtojo ir papildė ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su visuomeninių organizacijų teise teisme ginti viešąjį interesą, kildinamą iš Jungtinių Tautų Organizacijos Europos Ekonominės Komisijos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija, Konvencija) nuostatų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalis (remiantis autentiškais šio akto tekstais anglų ir prancūzų kalbomis) gali būti tiesiogiai taikoma tik sprendimams, veiksmams ar neveikimui, patenkantiems į Konvencijos 6 straipsnio reguliavimo sferą. Konvencijos 6 straipsnis taikytinas priimant sprendimus, ar leisti Konvencijos I priede išvardytas planuojamos veiklos rūšis (Konvencijos 6 str. 1 d. a p.); taip pat, vadovaujantis nacionaline teise, sprendimams dėl I priede neišvardytų planuojamų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiuo tikslu Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai šios nuostatos taikytinos (Konvencijos 6 str. 1 d. b p.). Konvencijos įgyvendinimo gairėse nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktai apibrėžia šio straipsnio veikimo sritį. Pažymėjo, kad gyvenamųjų namų statyba į Konvencijos I priede konkrečiai išvardytas veiklos rūšis nepatenka. Tačiau Konvencijos I priedo 20 dalyje nurodyta „bet kokia veiklos rūšis, nenurodyta 1-19 dalyse, tais atvejais, kai, vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, visuomenės dalyvavimas įgyvendinamas taikant poveikio aplinkai vertinimo procedūrą“. Taigi į Konvencijos I priedo ir, atitinkamai, į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto bei Konvencijos 9 straipsnio 2 dalies veikimo sritį gali patekti ir tokia veikla, kuriai pagal nacionalinę teisę numatyta poveikio aplinkai vertinimo procedūra, kurioje teisė dalyvauti suteikiama ir visuomenei. Todėl šiuo požiūriu gali būti aktualus ir nacionalinis teisinis reguliavimas dėl poveikio aplinkai vertinimo. Konvencijos 6 straipsnis, vadovaujantis nacionaline teise, taip pat taikytinas sprendimams dėl I priede neišvardytų planuojamų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. Šiuo tikslu Šalys nustato, ar tokiai planuojamai veiklos rūšiai šios nuostatos taikytinos (Konvencijos 6 str. 1 d. b p.).
Visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“, prašydama panaikinti Statybos leidimą, suteikusį UAB „Moller RealEstate“ teisę rekonstruoti malūną, pritaikant jį gyvenamajai paskirčiai, ir statyti daugiabutį gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neįvardijo konkretaus savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, patvirtinančio jos materialinį teisinį suinteresuotumą paduoti skundą teismui (ABTĮ 5 str. 1 d.). Tai reiškia, kad pareiškėjo valia yra nukreipta į viešojo intereso gynimą. Remiantis ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, viešieji interesai yra ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytų subjektų iniciatyva. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-860/2010). Visuomeninė organizacija „Žvėryno bendruomenė“, deklaruodama, jog į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi dėl pažeidimų aplinkosaugos srityje, nagrinėjamu atveju neįrodė, kad pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2004 m. lapkričio 5 d., ginčo statyba buvo laikoma turinčia didelį poveikį aplinkai ar pateko į Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytą Planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašą ar Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas negali grįsti savo teisės ginti viešąjį interesą, skundžiant trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotą statybos leidimą, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, kadangi ginčijamas atvejis dėl veiklos pobūdžio ir masto nepatenka į Konvencijos 6 straipsnio veikimo sritį. Taip pat nėra jokių prielaidų pripažinti, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas atstovauti suinteresuotą visuomenę paveldotvarkos klausimais.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į aktualią administracinių teismų praktiką, faktines šios bylos aplinkybes, konstatuotina, jog pagrindo naikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. sprendimą nėra, todėl jis paliekamas galioti.
Vertinant pareiškėjų prašymą perduoti bylą nagrinėti plenarinei teismo sesijai pažymėtina, kad sprendžiama byla nėra sudėtinga teisės aiškinimo ir taikymo aspektu, todėl teismo plenarinei sesijai neperduotina (ABTĮ 46 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnis numato, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę, o galutinės instancijos teismas – ir pareigą, kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 267 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių aiškinimo, Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.
Pareiškėjas siūlo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo aiškinant Jungtinių Tautų Organizacijos Europos Ekonominės Komisijos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais, t. y. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties (ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. įstatymu Nr. IX-449), o ne ją įgyvendinančių Europos Sąjungos direktyvų, nuostatas, todėl atitinkamas prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti pareiškėjo visuomeninės organizacijos „Žvėryno bendruomenė“ prašymą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.