- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-544-265/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02645-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Virginija Nijolė Griškevičienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- I. Š.
- Atsakovas
- J. Š.
- Trečiasis asmuo
- D. Š.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4367-792/2011 pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovei J. Š., dėl pinigų išieškojimo, trečiajam asmeniui D. Š. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė I. Š. kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriuo prašo pripažinti 1995-04-04 atsakovės J. Š. ir A. A. sudarytą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį apsimestiniu dalyje dėl pirkėjo asmens ir pripažinti, kad ieškovė I. Š. buvo ½ buto dalies savininke nuo 1995-04-04 iki 2010-10-04, priteisti iš atsakovės J. Š. 60000,00 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-21 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nepateikta jokių duomenų, įrodančių, kad ieškovė jos turėtus pinigus perdavė atsakovei ar jos šeimos nariams. Teismas pažymėjo, jog ginčo butas buvo įsigytas 1995-04-04 metais, t.y. praėjus beveik pusantrų metų nuo to momento, kai ieškovė pardavė jai priklausantį butą Sovetske, Kaliningrado srityje, Rusijos Federacijoje. Ieškovė nepateikė jokių duomenų bei nepateikė tikslaus paaiškinimo teismo posėdžio metu, kur buvo laikomi pinigai, gauti pardavus butą. Taip pat ieškovė negalėjo tiksliai paaiškinti bei nurodyti, kurie asmenys dalyvavo jai perduodant pinigus , kur tai vyko ir kada. Be to, ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė jokių duomenų, kad jinai viena pati ar kartu su atsakove, kitais asmenimis ieškojo buto, rinkosi jį, derėjosi dėl pirkimo-pardavimo kainos. Visos minėtos aplinkybės rodo, kad ieškovė nerodė jokios iniciatyvos, noro įsigyti butą savo nuosavybėn. Teismas nustatė, jog butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybėn įgijo atsakovė J. Š., pardavusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovė ieškovei paaiškino, kad ji, neturėdama Lietuvos Respublikos pilietybės, negali savo vardu įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, todėl sutiko, kad butas būtų registruotas atsakovės vardu. Šį teiginį pirmosios instancijos teismas įvertino kaip neatitinkantį objektyvių aplinkybių, kadangi ginčo buto įsigijimo momentu ieškovė buvo pilnametė, Lietuvoje gyvenanti ne pirmus metus, be to, nei buto įsigijimo momentu, nei vėliau –keturiolika metų, beje net šešis metus po santuokos nutraukimo, nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad butas registruotas tik atsakovės vardu. Ginčai, pretenzijos dėl buto priklausomybės iš esmės atsirado tik kilus nesutarimams tarp ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio dėl bendravimu su jų nepilnamečiu vaiku bei jo išlaikymo. Tuo tarpu byloje pateiktą 2010-08-08 raštelį, atsakovės atstovo 2010-12-20 raštą, video įrašą bei minėto įrašo metu padarytą pokalbio išklotinę teismas įvertino kaip įrodymus, kurie nepatvirtina aplinkybės, jog buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkėja buvo ne tik atsakovė, bet ir ieškovė. Tiek raštelyje, tiek ieškovės atstovo rašte nurodyti bei pokalbio metu pasakyti atsakovės teiginiai, teismo nuomone, buvo įvertinti ne kaip duomenys, įrodantys ieškovės, kaip pirkėjos faktą, o kaip atsakovės pažadėjimas gera valia padovanoti pinigų sumą ieškovei bei jos sūnui, t.y. atsakovės vaikaičiui. Minėtų įsipareigojimų įgyvendinimas galimas tik atsakovei gera valia sutikus tai padaryti.
Šalies argumentai
Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantė nurodo, kad ieškovė, pardavusi jai nuosavybės teise priklausantį butą, turėjo 4 000 dolerių, byloje ginčo dėl to nekilo, tai pripažino ir kiti bylos dalyviai, tačiau teismas, remdamasis atsakovės bei trečiojo asmens paaiškinimais nusprendė, kad ieškovė šiuos pinigus panaudojo savo ir savo sutuoktinio šeimos poreikiams – pirko automobilį, garažą, kitoms reikmėms ir neprisidėjo prie buto pirkimo. Kadangi teismas šią išvadą padarė remdamasis išimtinai tik priešingos procesinės šalies parodymais, nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui nepateikus šiuos parodymus patvirtinančių duomenų, teismas analogiškas aplinkybes traktavo palankiau atsakovės naudai. Taip pat apeliantė nurodo, kad teismas, nors ir turėdamas pareigą civilinę bylą išnagrinėti išsamiai, pradėdamas vertinti šalių turtinę padėtį ginčo laikotarpiu bei teikdamas šioms aplinkybėms pagrindinę įrodomąją reikšmę, nukrypo nuo nagrinėjamos bylos dalyko. Byloje nebuvo ginčo, ar ieškovės bei atsakovės šeimos turėjo pragyvenimo šaltinius. Esminė ir vienintelė reikšminga šiai bylai aplinkybė, susijusi su finansine ieškovės ar atsakovės padėtimi buvo tai, ar atsakovė buvo pajėgi be ieškovės jai duotų piniginių lėšų nusipirkti ginčo butą. Kaip matyti iš teismo išreikalautų finansinių dokumentų, atsakovė niekur nedirbo, jokių pajamų neturėjo, jos sutuoktinio, trečiojo asmens, pajamos buvo minimalios, todėl akivaizdu, kad atsakovės šeima neturėjo finansinių galimybių įsigyti nei buto, esančio (duomenys neskelbtini), nei ginčo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vien tik savo lėšomis. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovės šeima būtų turėjusi kokių nors papildomų pajamų šaltinių. Kaip nurodo apeliantė, faktiškas naudojamasis butu, nuolatiniai ieškovės bei atsakovės pokalbiai apie butą, raštiškas atsakovės pakvitavimas patvirtina, kad ieškovė turi teisę į pusę sumos, gautos pardavus butą, ir tai įrodo, jog abi ginčo šalys laikė šį butą laikė bendrąja daline nuosavybe. Ieškovės manymu, šios aplinkybės suteikia pagrindą pripažinti 1995-04-04 atsakovės, kaip pirkėjos, sudarytą sandorį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), apsimestiniu dalyje dėl pirkėjo asmens. Kadangi tikroji atsakovės valia buvo nupirkti butą ieškovei bei sau, o vėliau šią dalį perleisti sūnui, dėl to šis sandoris turi sukelti tas pasekmes, kurių siekė atsakovė.
Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodė, kad ji turėjo pakankamai pinigų, kad pardavusi butą (duomenys neskelbtini), trūkstamas lėšas kompensuotų savo santaupomis. Tuo tarpu paskolos raštelis buvo kaip siūlymas gera valia padovanoti pinigus, gautus už butą, vaikaičiui, kadangi ji juo visada rūpinosi, tačiau raštelyje išreikšta valia negali būti vykdoma priverstinai. Atsakovės vertinimu pokalbis per „Skype“ vertintinas kaip provokuojantis siekiant išgauti ieškovei reikalingą informaciją.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės išimtinai orientavosi į aplinkybę, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad ieškovė jos turėtus pinigus perdavė atsakovei ar jos šeimos nariams. Pažymėtina, jog byloje esanti pažyma, išduota Federalinio Valstybės registro, kadastro ir kartografijos tarnybos, patvirtina, kad ieškovė pardavė butą Sovetske, Kaliningrado srityje, byloje taip pat neginčijama aplinkybė, kad atsakovės sutuoktinis 1995-03-15 pardavė jam nuosavybės teise priklausantį (duomenys neskelbtini). Būtent šios aplinkybės sutampa su ieškovės nurodomomis, kad atsakovė, pridėjusi ieškovės pinigus, nupirko butą jų šeimai, tik įregistravo savo vardu. CPK 177 straipsnio 1 dalyje numatyta, kas yra įrodymai civilinėje byloje, tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nagrinėjamu atveju be nurodytų įrodymų ne mažiau reikšmingi, sprendžiant klausimą, ar ieškovė gautus pinigus už butą pridėjo prie buto pirkimo, esančio (duomenys neskelbtini), yra į bylą pateikta ieškovės ir atsakovės pokalbio stenograma bei skolos raštelis, kuriame atsakovė įsipareigojo pusę pinigų, gautų pardavus butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), sumokėti ieškovei. Nagrinėjamu atveju svarbia pripažintina aplinkybe, jog atsakovė pokalbio, kuris vyko tarp jos ir ieškovės, neneigia, jį pripažįsta, tik apeliaciniame skunde nurodo, jog jis buvo provokacinis. Su šia aplinkybe teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš pokalbio, jis vyko natūraliai, ieškovė be kitų klausimų domėjosi atsakovės sveikata, pati atsakovė pasiteiravo, kodėl ieškovė jai skambina ir tik tada ieškovė kalbėjo jai rūpimais klausimais dėl buto. Ieškovė pokalbio metu nuolat pabrėždavo, kad buto dalis priklauso ir jai, atsakovė tos aplinkybės neneigė, netgi pripažino, kad pagal įstatymus jis dalintinas į keturias dalis, tačiau faktiškai „jis yra jūsų, todėl geriau jį parduoti“. Be to, kitos pokalbio detalės, kuriose kalbama apie buto nuomą, atsakovė pripažino ieškovės suinteresuotumą ir kaip su lygiateise bendraturte sprendė, ką daryti, ar jį nuomoti, ar parduoti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas išsamiai šios pokalbio stenogramos nevertino, nepateikė jo analizės, o tik formaliai nurodė, jog ji patvirtina priešingas aplinkybes, kad butas ieškovei nepriklauso ir ji į jį neturi jokių teisių. Taip pat nepagrįstai nagrinėjamu atveju byloje esančiam atsakovės įsipareigojimui buvo suteikta kaip teisinio dokumento reikšmė, jo nevertinant kaip vieno iš įrodymų visų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai šį raštelį įvertino kaip atsakovės pažadėjimą gera valia padovanoti pinigų sumą ieškovei bei jos sūnui, t.y. atsakovės vaikaičiui, todėl šių įsipareigojimų įgyvendinimas galimas tik atsakovei gera valia sutikus tai padaryti. Pažymėtina, jog iš raštelio turinio matyti, kad atsakovė įsipareigoja pusę pinigų, gautų už butą, sumokėti ieškovei, joks įsipareigojimas pinigus dovanoti savo anūkui ir ieškovei neminimas. Apart atsakovės paaiškinimų, jos valios dovanoti pinigus anūkui bei ieškovei nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Netgi, jeigu ieškovė šio raštelio pagrindu reikštų savarankišką materialinį reikalavimą, būtų būtina nustatyti šios prievolės prigimtį, tuo tarpu jis nagrinėjamu atveju kaip įrodymas patvirtina kitas aplinkybes, kad ieškovė gautais pinigais, pardavus bute Sovetske, Kaliningrado srityje, prisidėjo prie buto pirkimo adresu (duomenys neskelbtini). Šiuos tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius būtų galima vertinti kaip jungtinę veiklą, kai asmenys, kooperuodami savo turtą veikti bendrai (CK 6.969 str. 1 d.). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Pažymėtina, kad 2000 m. CK šis sąrašas papildytas įtvirtinant, kad be jau išvardytųjų būdų jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Nepaisant to, kad tuo metu ieškovės ir atsakovės teisiniai santykiai, kurie atitiko jungtinės veiklos teisinius santykius, turėjo būti išreikti rašytine forma, tačiau įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančia, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu ieškovė šiuos santykius įrodinėja ne liudytojų parodymais, o rašytiniais įrodymais. Be to, teismas galėtų netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Analogišką nuostatą dėl įrodymų vertinimo yra išreiškęs Lietuvos Aukščiausias teismas 2011-11-30 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-495/2011. Esant šioms aplinkybėms pripažintinas nepagrįstu ieškovės atstovo nurodomas teisinis pagrindas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau tai nesudaro pagrindo netenkinti ieškovės apeliacinio skundo, kadangi CPK 135 straipsnyje numatytas reikalavimas šaliai nurodyti tik reikalavimą ir faktinį pagrindą. Tuo tarpu teisinio santykio nustatymas yra išimtinė teismo prerogatyva.
Esant šių aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas atliko netinkamą įrodymų vertinimą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Šios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą apeliacinės instancijos teismui panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-21 sprendimą ir priimti priešingą - ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės 60 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-03-07) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 326 str. 1 d. 2 p.) ieškovei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovės J. Š. ieškovei I. Š. 60 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-03-07) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.