Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-63-86-09

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-04-17
Bylos Nr.: P-63-86-09
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas: A. B.
Atsakovas: Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P63 – 86/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS442-257/2008 pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. B. (toliau – pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovus Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išspręsti jos prašymą įskaityti 1992 m. vienkartinėmis išmokomis sumokėtos už sklypą (duomenys neskelbtini) V. B. vardu 199,68 Lt vertės sumos 1/2 dalį, įsigyjant 241 kv. m. sklypo dalį (duomenys neskelbtini) valdoje, per dvi savaites nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nepažeidžiant šį klausimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėja nurodė, kad 2007 m. birželio 25 d. pareiškimu „Dėl žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo ir už jį sumokėtų vienkartinių išmokų įskaitymo“ kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydama parduodant jai 241 kv. m. ploto žemės valdos (duomenys neskelbtini), dalį, įskaityti į mokėtiną sumą už žemę 1/2 vienkartinėmis išmokomis 1992 m. lapkričio 27 d. Lietuvos taupomojo banko Vilniaus miesto Žalgirio skyriuje sumokėtos sumos, tuo pagrindu, kad minėta suma buvo sumokėta jai priklausančiais investiciniais čekiais, tačiau šeimos sutarimu žemės pirkimas buvo įforminamas tėvo V. B. vardu. Paaiškino, kad už nupirktą žemę buvo sumokėta minėtais investiciniais čekiais, tačiau jos pirkimo-pardavimo sutartis liko nesudaryta. Tėvui V. B. 1996 m. mirus, visas tėvo vardu buvęs turtas, tarp jo ir už sklypą sumokėta jai priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis suma, atiteko jo sutuoktinei, jos mamai T. B. . Mama T. B. , tapusi vienvalde sumokėtų investicinių čekių, iki tėvo V. B. mirties priklausiusių jungtinės nuosavybės teise abiems sutuoktiniams, savininke, 2007 m. gegužės 21 d. pareiškimu, patvirtintu J. V. , Kauno miesto 7 notarų biuro notarės, sutiko, kad minėtų jos paveldėtų 199,68 Lt vertės investicinių įmokų 1/2 dalis būtų įskaityta jai, įsigyjant nuosavybės teisėmis žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – VAVA) 2007 m. lapkričio 26 d. atsakymu Nr. 20-829 prašymą tenkinti atsisakė, nurodydama, kad mamos T. B. 2007 m. gegužės pareiškimas, patvirtintas notaro, teisinių pasekmių nesukelia. Tokią savo išvadą VAVA grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4 punktu. Paaiškino, kad nesutikdama su šiuo VAVA atsakymu ir vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi tuo pačiu klausimu 2007 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau –Nacionalinė žemės tarnyba), kuri 2008 m. vasario 13 d. atsakyme Nr. 3B-(7.5)-B-l 197-177 nurodė, kad net tuo atveju, jeigu tiek butas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 1992 m. gegužės 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo įgytas jungtinės nuosavybės teise, tiek V. B. 1992 m. lapkričio 27 d. įmokėtos vienkartinės įmokos yra bendroji jungtinė nuosavybė kartu su T. B. , tai nesukeltų teisinių pasekmių, negalėtų būti leista įskaityti sumokėtas vienkartines įmokas jai perkant minėtą sklypo (duomenys neskelbtini) dalį. Manė, kad minėti atsakovų atsisakymai nepagrįsti ir neteisingi. Pareiškėja nurodė, kad jos šeima – tėvas V. B. , mama T. B. , ji ir sesuo gyveno 7 kambarių bute (duomenys neskelbtini). Pagal tuo metu (1992 m.) galiojusį Butų kodeksą naudojimosi butu teisė lygiai priklausė visiems šeimos nariams. Ši teisė kiekvienam šeimos nariui išliko ir po buto privatizavimo. Teigė, jog ta aplinkybė, kad 1992 m. šeima nutarė įsigyti butą tėvo V. B. vardu, šeimos narių, naudojimosi teisių į butą nepakeitė. Kadangi tai įvyko jos tėvams V. B. ir T. B. esant santuokoje, todėl nepaisant to, kurio sutuoktinio vardu buvo įformintas privatizuotas butas, jo teisinis statusas tapo jungtinė tėvų nuosavybė (pagal 1992 m. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalį turtas, sutuoktinių įsigytas santuokos metu, yra jų jungtinė nuosavybė. Ši nuostata liko įtvirtina ir 2000 m. Civilinio kodekso 3.38 straipsnio 1 dalies 1 punkte). Pažymėjo, kad taip pat tėvo V. B. vardu šeima nutarė įforminti ir įsigyjamą (duomenys neskelbtini) valdos sklypo dalį – 546 kv. m. Už šį sklypą 1992 m. lapkričio 27 d. buvo sumokėta V. B. vardu jai ir seseriai priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis visa sklypo kaina. Tokiu atveju už sklypą sumokėtos priklausančios vienkartinės išmokos tapo tėvų V. B. ir T. B. kaip sutuoktinių jungtinė nuosavybė. Jie tapo lygūs sumokėtų vienkartinių išmokų, kaip jungtinės nuosavybės teisių subjektai, t. y. mama T. B. , kaip ir tėvas V. B. , yra asmenys, lygiai laikytini sumokėję už minėtą žemės sklypą. Pareiškėja taip pat pažymėjo, jog jai dabar nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini) atsirado padalinus tėvams jungtinės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini) į du butus ir jiems perleidus nuosavybės teisę į jo dalį. Tokiu atveju jos atžvilgiu T. B. yra asmuo, atitinkantis minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.4 punkto nuostatos subjekto reikalavimus. Manė, kad iš išdėstytų aplinkybių ir teisės normų seka, jog atsakovų išvada, nurodyta skundžiamuose atsakymuose, kad mamos T. B. 2007 m. gegužės 21 d. pareiškimas, patvirtintas notarės, jokių teisinių pasekmių jai įsigyjant (duomenys neskelbtini) sklypo dalį, nesukelia, t. y., kad 1/2 sumokėtų vienkartinių įmokų negali būti įskaitytos jai perkant minėto sklypo dalį, nepagrįsta. Juolab, kad už perkamą žemę yra sumokėta jai pačiai priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis. Manė, kad šiuo atveju vertinant sumokėjimo už perkamą žemę jungtinės nuosavybės vienkartinėmis išmokomis, nesivadovauta tuo metu galiojusiu Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalimi, taip pat – 2000 m. Civilinio kodekso 3.38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, neteisingai aiškinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.4 punkto reikalavimai, be to, atsakovai nesivadovavo bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą ir išaiškino, kad pareiškėja, siekdama apginti savo interesus, gali paduoti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas nurodė, kad kaip matyti iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų, ginčas kyla dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio. Teismas atkreipė dėmesį, kad valstybė ar savivaldybės, kaip viešieji asmenys, vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisių subjektai. Teismas nurodė, kad sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, valstybė ir savivaldybė veikia kaip turto savininkės. Todėl ir ginčai, kylantys pirkimo-pardavimo sudarymo procese, yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 20‑829 „Dėl žemės sklypo dalies (duomenys neskelbtini) pardavimo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ pareiškėjos prašymo „Dėl žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo ir už jį sumokėtų vienkartinių išmokų įskaitymo“ netenkino, Nacionalinė žemės tarnyba 2008 m. vasario 13 d., išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, raštu Nr. 3B-(7.5)-B-1197-177 atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl įmokų įskaitymo. Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalis numato, jog bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso tvarka spendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų paskirtą teisėją. Todėl nagrinėjant pareiškėjos skundo teismingumo klausimą, svarbu atsižvelgti ir į šios Specialiosios teisėjų kolegijos suformuotą praktiką dėl analogiško pobūdžio ginčų teismingumo. Atkreipė dėmesį, jog Specialioji teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama ne tik pagal ginčo subjektą, bet ir pagal teisinio santykio teisinę prigimtį ir pobūdį. Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas institucijas. Todėl, jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 3 (13), 2007, p. 384, 2007 m. spalio 8 d. nutartis). Pabrėžė, jog pareiškėja siekia pasinaudoti įskaitymo teise, t. y. leisti įskaityti vienkartines įmokas, perkant valstybinės žemės sklypo dalį. Teismas akcentavo, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir vykdydama valstybinės žemės pardavimo funkcijas, apskrities viršininko administracija veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas – valstybės vardu įgyvendina valstybinės žemės savininko teises, kartu ir teisę parduoti valstybinės žemės sklypus. Šiems teisiniams santykiams nėra būdingas valdžios-pavaldumo arba subordinacijos elementas, todėl tokia atsakovo veikla negali būti pripažinta viešuoju administravimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10‑246/2007). Teismas nurodė, jog remiantis ABTĮ 3 ir 15 straipsniais administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Iš privatinių teisinių santykių kylantys ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.), t. y. priskirtini bendrosios kompetencijos teismams. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčas kilo iš civilinių teisinių santykių, todėl nepaisant to, kad jame dalyvauja viešojo administravimo subjektai, jis spręstinas bendrosios kompetencijos teisme. Teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą dėl to, kad byla nenagrinėtina administraciniame teisme, nes priskirtina bendrosios kompetencijos teismams ir rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Bet tais atvejais, kai byla apskritai nepriskirtina teismui arba byla nenagrinėtina administracinio proceso tvarka turi būti atsisakoma priimti skundą (prašymą) remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas pabrėžė, jog ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu skundą (prašymą) atsisakoma priimti tais atvejais, kai byla prisikirtina administracinių teismų kompetencijai, tačiau skundas (prašymas) paduotas nesilaikant teismingumo taisyklių, numatytų ABTĮ. Teismas laikė, kad nors pirmosios instancijos teismas ir neteisingai pritaikė procesines teisės normas, tačiau padarė pagrįstą išvadą, jog byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

IV.

Pareiškėja 2008 m. liepos 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS442-257/2008. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apie ginčo dalyko teisinę prigimtį gali būti sprendžiama iš pareiškėjos 2007 m. birželio 21 d. pareiškime Vilniaus apskrities viršininkui ir 2007 m. gruodžio 27 d. skunde Nacionalinei žemės tarnybai pareikšto reikalavimo teisinių ir šį reikalavimą grindžiančių faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nei atsakovams pateiktų prašymų teisinis pagrindas, nei pridėti dokumentai nepatvirtina, kad tarp pareiškėjos ir atsakovų egzistuotų valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris. Joks sandoris ar civiliniai teisiniai santykiai pareiškėjai neatsirado ir negalėjo atsirasti ir dėl to, kad atsakovai – valstybės institucijos netenkino pareiškėjos prašymo.

2. Atsakovai atsisakymais priimti pareiškėjos prašomą individualų teisės aktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punkto nuostatų pagrindu, sukūrė tik administracinės prigimties procesinius teisinius santykius. Pareiškėja ginčija teisme tokių atsisakymo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą bei prašo teismo įpareigoti atsakovus atlikti minėtą viešojo administravimo veiksmą – priimti minėtą individualų teisės aktą. Tokiu atveju keliamas ginčas dėl teisės nėra peržengęs viešojo administravimo srities (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str. 1 d. 1 p.).

3. Teismų tvirtinimas, kad pareiškėjos keliamas ginčas teisme yra dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms – apie tai byloje duomenų nėra. Pagal Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktą civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti iš sandorių, t. y. tik tuomet, kai jie yra sudaryti. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą šalių (Civilinio kodekso 1.73 str. 2 d.). Teismai darydami išvadą, kad ginčas kilo iš sandorio, šiomis materialinės teisės normomis nesivadovavo nepagrįstai, dėl to nagrinėtą klausimą išsprendė jas pažeisdami.

4. Teismai, vadovaudamiesi Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalimi, nustatančia valstybės ir savivaldybės savarankiško dalyvavimo civiliniuose santykiuose pagrindus, nepagrįstai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ reglamentuotų santykių įgyvendinimo veiksmus laikė ne viešuoju administravimu (ABTĮ 2 str. 1 d.), o lygių su kitais civilinių santykių dalyviais civilinių teisinių santykių subjekto veiksmais (privačių asmenų ūkine komercine veikla). Tokie šių materialinės teisės normų aiškinimai prieštarauja Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalyje reglamentuotiems viešųjų asmenų veiklos principams bei Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktui, nustatančiam, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes, prasmei.

5. Civilinės teisinės pasekmės galėtų atsirasti ne kitaip, o tik po žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teismai šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalimi, o ne – Civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalimi, 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punktu, tuo pažeisdami šias materialinės teisės normas ir dėl to priimtomis neteisėtomis nutartimis neteisingai ir nepagrįstai sprendė keliamo ginčo teismingumo klausimą.

6. Teismas nagrinėjamo ginčo teismingumą bendrosios kompetencijos teismams papildomai grindė Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS(10)-246/2007. Tačiau šių abiejų teismo nurodomų bylų ir nagrinėjamo atvejo aplinkybės faktiškai analogiškos nėra. Pirmuoju atveju yra nagrinėjamas ginčas dėl sudarytos žemės panaudos sutarties sąlygų pakeitimo vienašališku administraciniu aktu teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. ginčas kilęs esant civiliniams teisiniams santykiams. Antruoju atveju ginčas kilęs dėl administraciniu aktu pakeistų namo bendrasavininkiams paskirtų parduoti ir detaliuoju planu patvirtintų žemės sklypų dydžių teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ginčas kilęs esant civiliniams teisiniams santykiams. Nagrinėjamu atveju civilinių teisinių santykių nėra. Tad išsprendžiant teismingumo klausimą nagrinėjamu atveju nurodyta teismine praktika vadovautasi nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog teismai darydami išvadą, kad keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punktu, Civilinio kodekso 2.36 straipsnio 1 dalimi bei nepagrįstai šiuo atveju netaikė Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 2.34 straipsnio 1 ir 2 dalių ir tuo padarė esminius šių materialinės teisės normų pažeidimus, lėmusius tai, kad teismai, išspręsdami skundo priėmimo klausimą, nepagrįstai netaikė ABTĮ 3 ir 15 straipsnių, ginčą priskyrė bendrosios kompetencijos teismams ir pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsisakė skundą priimti, t. y. dėl nurodytų materialinės teisės normų pažeidimų priėmė neteisėtas nutartis. Teigė, kad toks pažeidimas yra pagrindas procesui atnaujinti pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kuriuo nustatyta, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje P17-216/2007).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai gyvenamasis namas įsigyjamas (įsigytas) iš asmens, kuris yra sumokėjęs už namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais, bet žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sumokėta suma gali būti įskaityta gyvenamąjį namą įsigijusiam asmeniui, jeigu buvęs gyvenamojo namo savininkas duoda notaro patvirtintą sutikimą įskaityti jam sumokėtą sumą.

Pareiškėja iš esmės nesutinka su teismų argumentacija, jog ginčas kyla dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio, todėl nėra administracinės prigimties, kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme.

Tačiau įvertinus prašyme dėl proceso atnaujinimo pateiktus argumentus ir įrodymus, nesutikti su tokiu ginčo prigimties aiškinimu nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios ir administracinio teismo spręsti savo nutartyse yra ne kartą nurodžiusi ir išaiškinusi, jog valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų (ABTĮ 2 str. 1 d.), tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, taigi dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybė atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius, taigi ir subjektines civilines teises bei pareigas. Neretai civiliniam teisiniam santykiui atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti reikalingas ne vienas, o keli juridiniai faktai – vadinamoji juridinių faktų sudėtis. Vienu iš juridinių faktų sudėties elementų gali būti ir atitinkamas valstybės ar savivaldybės aktas. Viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose negali būti pripažinta viešuoju administravimu – administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jo priimti aktai (sprendimai) dalyvaujant tokiuose santykiuose nepakeičia tų santykių pobūdžio (Specialiosios teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta byloje A. P. v. Alytaus apskrities viršininko administracija; 2003 m. sausio 23 d. nutartis, priimta byloje A. M. v. Šiaulių miesto savivaldybės taryba ir kt.; kt.).

Įvertinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punkto nuostatą, darytina išvada, jog ginčai dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo laikytini ginčais, kylančiais iš civilinių teisinių santykių, ir paprastai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose, nepaisant to, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas. Vilniaus apskrities viršininko administracija šiuo atveju atliko ne viešojo administravimo veiksmus, o veikė kaip subjektas, teisės aktais įgaliotas atstovauti valstybei sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.1 p.).

Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja nurodo tik savo alternatyvų teisės normų, taikytų išnagrinėtoje administracinėje byloje, aiškinimą, tačiau ji neįrodė, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 dalį procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Pareiškėja įrodymų, kad yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme nenurodė ir nepateikė, iš esmės teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios ir administracinio teismo spręsti 2007 m. spalio 8 d. nutartimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS10-246/2007, kadangi bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-246/2007 nurodyta, jog įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir vykdydama valstybinės žemės pardavimo funkcijas apskrities viršininko administracija veikia ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas – valstybės vardu įgyvendina valstybinės žemės savininko teises, tarp jų ir teisę parduoti valstybinės žemės sklypus. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios ir administracinio teismo spręsti 2007 m. spalio 8 d. nutartimi nustatyta, kad valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas institucijas. Todėl, jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalimi yra valstybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios ir administracinio teismo spręsti 2007 m. spalio 8 d. nutartyje, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-246/2007, kuriomis rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2008 m. balandžio 17 d. nutartį, suformuluotas nuostatas laikytina, kad teismas nepažeidė aukščiau minėtų principų dėl vadovavimosi teisės normų aiškinimu, pateiktu vienoje byloje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS442-257/2008 pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas