Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. B. ir E. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžiu bei Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

E. L. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš E. L. ir K. B. solidariai, o nepilnamečiui K. B. neturint pakankamai lėšų žalai atlyginti, subsidiariai iš jo tėvų A. M. ir A. J. V. priteista: nukentėjusiajam S. Š. 625,58 Eur turtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 3061,39 Eur gydymo įstaigoms apmokėtoms gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. ir E. L. nuteisti už tai, kad 2013 m. lapkričio 17 d., apie 13.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), A. Š. sodyboje, veikdami bendrininkų grupe, E. L. laikant nesergančios cukriniu diabetu I. Š. koją ir rankas, K. B. tyčia padarė I. Š. insulino injekcijas injektoriumi su insulino vaistais – ne mažiau kaip du kartus į koją ir du kartus į ranką, taip I. Š. padarė ūmią sunkią intramuskulinę ir intravaskulinę intoksikaciją insulinu, nuo ko 2013 m. lapkričio 26 d. 19 val. 40 min. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose I. Š. mirė, ir taip ją tyčia nužudė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d nuosprendį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą arba sušvelninti paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų K. B. ir E. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas K. B. ir E. L. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl K. B. ir E. L. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad K. B. ir E. L. veiksmai atitinka BK 129 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apygardos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apygardos teismo padarytomis išvadomis, su kuriomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl K. B. ir E. L. kaltės jiems padarius BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

BK 129 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. BK 132 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015).

Apeliantas tvirtina, kad jis nesiekė ir nenorėjo I. Š. mirties, neturėjo nei motyvų, nei tyčios ją nužudyti, nenumatė tokių pasekmių ir jų nesuvokė. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės kartu su K. B. nužudžius I. Š.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis E. L. norėjo I. Š. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistojo E. L. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius. Aplinkybė, kad nuteistasis E. L. nenorėjo I. Š. mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Tuo tarpu, baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo E. L. veiką vertinti kaip neatsargią nėra jokių teisinių prielaidų.

Taip iš kito nuteistojo K. B. nuoseklių parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad įvykių metu jis kartu su E. L., nukentėjusiąja I. Š. ir liudytoja S. J. gėrė alkoholinius gėrimus A. Š. sodyboje. Nukentėjusiajai pasiskundus galvos skausmais, nuteistasis K. B. kito nuteistojo E. L. paliepimu atnešė ir suleido I. Š. vaistus (insuliną),tuo metu, kai K. B. leido vaistus nukentėjusiajai kitas nuteistasis E. L. laikė nukentėjusiosios rankas ir kojas. Nors nukentėjusioji I. Š. prašė vaistų neleisti, bet nuteistieji į šį prašymą nereagavo ( t. 2 b. l. 67, 71-72, 78, 81-82, t. 3 b. l. 119-121).Šias įvykio aplinkybes patvirtino ir byloje apklausta liudytoja S. J., kuri buvo betarpiška įvykių liudininkė (t. 1 b. l. 30-33, 34,35,39,t.2 b. l. 83-84, t.3 b. l. 143-144). Nuteistasis E. L. taip pat neneigė dalyvavęs suleidžiant vaistus nukentėjusiajai (t.3 b .l. 5,9,13, 121-122). Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės atitinka nukentėjusios L. Š. ( t.3 b .l., 122-123), liudytojų T. R., S. Ž., E. A., A. A. parodymams bei kitiems išsamiai teismo nuosprendyje išdėstytiems ir tinkamai įvertintiems įrodymams, kurių patikimumo nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde neginčija.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. M 1127/13 konstatuota, kad nukentėjusiosios I. Š. mirties priežastis yra ūmi sunki intramuskulinė ir intravaskulinė intoksikacija insulinu. Insulinas į I. Š. organizmą pateko injekciją suleidus į raumenį ar kraujagyslę ( t.1 b .l. 131-136 ). Iš valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. G 69/14(10) matyti, kad remiantis pateiktais nukentėjusiosios I. Š. medicinos dokumentais, medicinos duomenų, nurodančių, kad I. Š. sirgo cukriniu diabetu, nenustatyta ( t. 1 b. l. 144-145 ).

Apeliantas skunde nurodo, jog nukentėjusioji skundėsi galvos skausmu, todėl jis manė, kad vaistai jai padės, nežinojo, kad jie gali pakenkti, be to, jis nežinojo, kokie vaistai buvo injektoriuje, tik darė prielaidą, kad tai gali būti insulinas, galvojo, jog insulinas yra geras vaistas ir tiek. Pažymėtina, kad byloje buvo neginčijamai nustatyta, jog nuteistieji K. B. ir E. L. žinojo, kad I. Š. cukriniu diabetu neserga ir jai naudoti vaistų nuo šios ligos nereikia, taip pat, kad leidžiami vaistai yra būtent insulinas. Nors nuteistojo E. L. pozicija ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nenuosekli, tačiau iš 2013 m. lapkričio 21 d. ikiteisminio tyrimo metu E. L. duotų parodymų, kurie BPK 276 str. 4 d. numatyta tvarka buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, matyti, kad E. L. nurodė, jog tame kambaryje, kuriame jie buvo, ant stalo ir ant spintos matėsi pridėta švirkštų, kuriuos T. R. uošvė naudojo nuo cukraligės (t. 3, b. l. 5). Be to, apklaustas pirmosios instancijos teisme E. L. parodė, kad tame kambaryje buvo visokių vaistų, tarp jų ir tablečių nuo galvos skausmo (t. 3, b. l. 121). Taigi, E. L. vaistus galėjo atskirti ir identifikuoti, tačiau, nors I. Š. skaudėjo galvą, tablečių nuo galvos skausmo jai nepasiūlė, o bendrais veiksmais su K. B. leido I. Š. insuliną. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu E. L. buvo 33 metai, t. y. jis buvo pakankamai subrendęs ir turėjo gyvenimiškos patirties. Nors apeliantas skunde nurodo, kad nuo 1991 metų iki 2009 metų jis buvo Psichikos sveikatos centro įskaitoje dėl lengvo protinio atsilikimo, dėl ko baigė tik 7 klases, tačiau įvykio metu jis minėtoje įskaitoje įrašytas nebuvo, nagrinėjant bylą nekilo abejonių dėl E. L. nepakaltinamumo, todėl apeliantas privalėjo suvokti, jog kiekvieni vaistai turi tam tikrą paskirtį ir netinkamai vartojami gali sukelti pavojingas sveikatai ir gyvybei pasekmes. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, K. B. ir E. L. suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad gali kilti žmogaus mirtis, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai E. L. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas teisingai sprendė, kad E. L. kartu su K. B., veikdami bendrininkų grupėje, netiesiogine tyčia nužudė I. Š.. E. L. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems E. L. ir K. B. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems E. L. ir K. B., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes E. L. ir K. B. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistieji padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, nuteistieji padarė netiesiogine tyčia, tačiau visi veikė kaip vykdytojai.

Skirdamas bausmes apygardos teismas taip pat įvertino tai, kad K. B. nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, 16 metų amžiaus, jis gyveno šeimoje, auklėjimo sąlygos buvo tinkamos (t. 2, b. l. 31-32), byloje nėra duomenų, kad jo sveikatos būklė būtų bloga ar socialinė branda neatitiktų amžiaus, iš (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos gautoje charakteristikoje jis apibūdinamas neigiamai (t. 2, b. l. 28), po nusikaltimo padarymo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 133-134), nebaustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 43). Reikia pažymėti, kad K. B. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 2 kartus: Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžiu K. B. buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. (2 veikos) ir 138 str. 2 d. 8 p. už nusikalstamas veikas, padarytas 2013 m. spalio 11 d.; Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžiu – pagal BK 284 str. 1 d. ir 145 str. 1 d. už nusikalstamas veikas, padarytas 2013 m. gruodžio 11 d. (t. 2, b. l. 44-56). Taigi, tiek iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. I. Š. nužudymo, tiek po jo K. B. padarė kitus nusikaltimus, kurie taip pat buvo tyčiniai ir susiję su smurto panaudojimu prieš kitus asmenis. Be to, iki šio nusikaltimo padarymo jam buvo skirtos minimalios priežiūros priemonės (t. 2, b. l. 33-35), kurios naudos taip pat nedavė. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą. Atkreiptinas dėmesys, kad K. B. buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, kas rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumo visuomenei laipsnį. Pirmosios instancijos teismas nustatė K. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat, kad jis atsiprašė nukentėjusiųjų, davė nuoširdžius parodymus bei tuo palengvino ikiteisminiam tyrimui ir teismui nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes (BK 59 str. 2 d.), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Skirdamas bausmes apygardos teismas taip pat įvertino tai, kad E. L. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, apeliantas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus: Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. baudžiamuoju įsakymu E. L. buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už nusikalstamą veiką, padarytą 2011 m. vasario 19 d.; Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. baudžiamuoju įsakymu – pagal BK 284 str. 1 d. (2 veikos) už nusikalstamas veikas, padarytas 2013 m. liepos 10 d.; Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu – pagal BK 284 str. 1 d. už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. balandžio 17 d. (t. 2, b. l. 139-150). Taigi, tiek iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. I. Š. nužudymo, tiek po jo E. L. padarė kitus nusikaltimus, kurie taip pat buvo tyčiniai ir susiję su smurto panaudojimu prieš kitus asmenis. Be to, 2013 m. gruodžio 5 d. duomenimis E. L. buvo 26 kartus baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 127-138). Nors E. L. buvo mažiau aktyvus šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padaryme, tačiau pirmiau aptartų aplinkybių visuma rodo didesnį šio nuteistojo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nustatė E. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis atsiprašė nukentėjusiųjų (BK 59 str. 2 d.), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė už BK 129 str. 1 d. sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, bei nuteistajam K. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra mažesnė už BK 129 str. 1 d. sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, skaičiuojama vadovaujantis BK 90 str. 5 d. nuostata, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, bei BK 91 str. 3 d. nuostata, kad nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įskaitant kiekvieno nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Dar kartą atsižvelgti į tai, kad K. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, pilnai prisipažino, davė išsamius parodymus, netrukdė ikiteisminiam tyrimui, dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, taip pat, kad E. L. dėl to, kas įvyko, labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, ir tuo pagrindu švelninti K. B. bei E. L. už padarytą nusikaltimą paskirtas bausmes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Be to, apelianto K. B. skunde nurodomos aplinkybės, kad jis kilęs iš nepasiturinčios daugiavaikės šeimos, šeimoje yra vyriausias vaikas, jo seses ir brolius mama augina viena, todėl nori jai padėti, taip pat baigti mokslus, pradėti dirbti, sukurti savo šeimą, taip pat apelianto E. L. skunde nurodomos aplinkybės, kad jis iš dalies atlygino žalą ir pasistengs ją toliau atlyginti, nors pats išlaiko penkias nepilnametes dukras, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti K. B. ir E. L. pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, K. B. paskirta bausmė pagrįstai apėmimo būdu subendrinta su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. nuosprendžiu bei Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, E. L. paskirta bausmė pagrįstai apėmimo būdu subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų. Švelninti paskirtas galutines subendrintas bausmes nuteistiesiems K. B. ir E. L. teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. taip pat prašo atidėti paskirtos bausmės vykdymą. BK 92 str. 1 d. numatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad K. B. Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tyčinio labai sunkaus nusikaltimo (BK 129 str. 1 d.) padarymą bei nuteistas galutine subendrinta 7 metų laisvės atėmimo bausme. Taigi šiuo atveju nėra formalių, baudžiamajame įstatyme nustatytų, sąlygų, kurių pagrindu K. B. būtų galima taikyti BK 92 str. nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, kadangi BK 92 str. taikyti galima tik nepilnamečiams, nuteistiems ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų K. B. ir E. L. apeliacinius skundus atmesti.