Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kreditorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų teismingumą. Kreditorės teigimu, paskutinė jai žinoma skolininkės gyvenamoji vieta yra pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodytu adresu. Pasak kreditorės, skolininkė neinformavo jos apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, todėl, kreditorės vertinimu, laikytina, kad ji nepažeidė Civilinio proceso kodekso 29 straipsnio nuostatų ir jos pareiškimas yra teismingas būtent Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kreditorė papildomai akcentuoja, jog ji neprivalo pridėti įrodymų prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas kreditorės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Bendrais procesiniais atvejais ieškinys reiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą arba buveinę (Civilinio proceso kodekso 29 straipsnis). Ši bendrojo teismingumo taisyklė taikytina ir sumarinio (supaprastinto) proceso atvejais, kai kreditorius pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo siekia teisminio jo materialinio subjektinio reikalavimo ar jų daugeto patvirtinimo. Civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai gyvena. Apeliantė pagrįstai teigia, kad viešojo registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra vienintelis kriterijus, kuriuo nustatytina fizinio asmens gyvenamoji vieta. Civilinio kodekso 2.17 straipsnio 1 dalyje numatyti keli kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą. Bet visais atvejais, nepriklausomai nuo to, procesas inicijuojamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ar sumarinio proceso taisykles, reiškiant reikalavimą kitu negu viešajame registre užfiksuotu skolininko gyvenamosios vietos adresu, turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys, kad skolininko gyvenamosios vietos adresas yra būtent tas, kuris yra nurodomas bylą inicijuojančiame procesiniame dokumente. Apeliantė pagrįstai nurodo, jog pagal Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 3 dalį prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Bet ji netinkamai aiškina šią procesinę normą. Aptariamos nuostatos esmė yra ta, jog kreditorius turi pasirinkimo teisę pridėti arba ne įrodymus, pagrindžiančius jo reiškiamą materialinį subjektinį reikalavimą. Ši nuostata negali būti aiškinama taip, jog kreditorius turi teisę nepridėti jokių pareiškimo priedų, patvirtinančių, jog jis įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas. Tokie priedai (pavyzdžiui, dokumentai, patvirtinantys žyminio mokesčio sumokėjimą, juridinio asmens darbuotojo teisę vesti bylą juridinio asmens vardu, ir panašiai) turi būti pridėti prie reiškiamo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo.

Apeliantės pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodyta, kad skolininkės gyvenamoji vieta, kitaip negu yra užfiksuota viešajame registre, yra Vilniaus mieste. Bet prie pareiškimo nėra pridėti priedai, patvirtinantys šią apeliantės nurodytą aplinkybę. Todėl pirmosios instancijos teismas tokiomis aplinkybėmis pagrįstai neišdavė apeliantei teismo įsakymo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, iki pripažindamas, jog pareiškimas yra neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, ir šiuo pagrindu atsisakydamas jį priimti, turėjo suteikti apeliantei galimybę pateikti duomenis, pagal kurių būtų galima pagrįstai spręsti, jog skolininkės gyvenamoji vieta yra jos nurodomu adresu Vilniaus miesto apylinkės teismo teismingumo teritorijoje. Kitaip tariant, kilus neaiškumui dėl teismingumo, teismas pirmiausia turėjo nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, pareikalauti pateikti aptariamus pareiškimo priedus (sutartis su skolininke ar kita), galimai patvirtinančius apeliantės teisę atlikti nurodomą procesinį veiksmą – kreiptis pareiškimu į Vilniaus miesto apylinkės teismą (Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 2 dalis, 435 straipsnio 4 dalis), ir tik tada, priklausomai nuo apeliantės veiksmų, spręsti, egzistuoja ar ne pagrindas pradėti teisminį procesą (Civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš karto (neatlikęs aukščiau įvardytų veiksmų) atsisakė priimti apeliantės pareiškimą. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir apeliantės pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas spręsti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį ir perduoti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.