Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024-03-18 sprendimo priimto Sprendimo Nr. 24S81165, kuriuo pareiškėjui D. U. T. (Turkijos piliečiui) panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad: UAB „European Working“ pateikė tarpininkavimo raštą (Nr. 20230722-134752) dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo, kuriame nurodyta, jog prašoma išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams; atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas; Bendrovė įsipareigoja įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tinkuotoju (712302); numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2023-02-20; darbo sutartis neterminuota; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis eurais – 1386 Eur; Bendrovė patvirtino, kad už pareiškėją bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

2023-07-22 Bendrovė per MIGRIS sistemą pateikė prašymą (Nr. 2307-LLG-7596) išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį, kurio profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams, t. y. tinkuotoju. Prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis bus darbo užmokestis Bendrovėje, pareiškėjas dirbs tinkuotoju; numatomas darbo užmokestis per mėnesį – 1386 Eur.

2023-08-28 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi 2 metams. 2023-09-01 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760283469, galiojantis iki 2024-06-24 (3 mėn. trumpiau negu galioja pateiktas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2024-09-24), pareiškėjui įteiktas 2023-09-11.

Vykdant užsieniečių kontrolę, Migracijos departamentas patikrino duomenis apie pareiškėją VSDFV. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2023-11-14 ir jam tik kartą už 2024 m. vasario mėn. per darbo Bendrovėje laikotarpį buvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui už 2023 m. lapkričio mėn. išmokėtas darbo užmokestis 900,90 Eur, už gruodžio mėn. 900,90 Eur, už 2024 sausio mėn. 819 Eur, už vasario mėn. 1386 Eur. VSDFV duomenimis pareiškėjas nuo 2023-10-09 vykdo individualią veiklą, o nuo 2023-10-20 MB „Gurur“ užsiima teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, neturėdamas leidimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024-03-18 priėmė sprendimą Nr. 24S81165, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760283469, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Pagal UTPĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 straipsnio nuostatas (40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Pagal 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai <...> (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, jog UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi pareigą, o ne teisę panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Aptartų teisės aktų nuostatų analizė, leidžia konstatuoti, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir įmonės tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas 1386 Eur per mėnesį darbo užmokestis. Kaip seka iš patikrinimo duomenų, pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2023-11-14 ir jam tik kartą už 2024 m. vasario mėn. per darbo Bendrovėje laikotarpį buvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui už 2023 m. lapkričio mėn. išmokėtas darbo užmokestis 900,90 Eur, už gruodžio mėn. 900,90 Eur, už 2024 sausio mėn. 819 Eur, už vasario mėn. 1386 Eur.

Teismas pažymi, kad, bylos duomenimis, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis dirbs Bendrovėje pagal profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą (tinkuotoju). VSDFV informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023-10-09 vykdo individualią veiklą. Licencijų informacinėje sistemoje nurodyta, kad pareiškėjui nuo 2023-10-16 išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, kuri buvo patikslinta 2023-11-06. Pareiškėjas nuo 2023-10-20 yra įdarbintas MB „Gurur“, tačiau VSDFV informacinėje sistemoje nėra jokių duomenų apie asmeniui mokamas išmokas. MB „Gurur“ įsteigta 2023-10-20 ir jos direktorius yra pareiškėjas. VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registre nurodyta, kad MB „Gurur“ vienintelis dalyvis yra pareiškėjas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į Migracijos departamentą būtų kreipęsis su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Šiame kontekste paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2019-01-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

Pažymėtina, jog tiek bylos duomenys, tiek paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad jis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje, joje įsidarbino tik nuo 2023-11-14 ir jam tik kartą už 2024 m. vasario mėn. per darbo Bendrovėje laikotarpį buvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386 Eur (2024 m. už vasario mėn.). Byloje nėra duomenų, kad darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta anksčiau dėl Bendrovės veiksmų/neveikimo. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl kurių jis laiku nesudarė darbo sutarties su Bendrove (tikėjosi, kad būsimas darbdavys įdarbins pareiškėją nedelsiant po leidimo laikinai gyventi gavimo), yra subjektyvaus pobūdžio, priklausiusios nuo paties pareiškėjo ir nėra pagrindas netaikyti UTPĮ imperatyvių nuostatų, kuriomis remdamasis Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas darbo sutarties laiku su Bendrove nesudarė, taigi pareiškėjas nesilaikė UPTĮ nustatytų reikalavimų užsieniečiui gauti ir turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pritaria Migracijos departamento pozicijai, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti UTPĮ jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka UTPĮ jiems keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo nurodyti argumentai niekaip nepaneigia byloje nustatytų svarbių aplinkybių, kurios, minėta, sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šie pareiškėjo argumentai iš esmės yra teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegija dar pastebi, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2023-10-08, o keleivių pavėžėjo paslaugas pradėjo teikti 2023-10-09, t. y. iš karto atvykus į Lietuvą, o 2023-10-20 įsteigė MD „Gurur“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui įteikus leidimą laikinai gyventi (įteiktas 2023-09-11), jis iš karto po atvykimo į Lietuvą pradėjo vykdyti individualią veiklą ir gavo licenciją vykdyti pavėžėjimo veiklą, kad jam tik kartą buvo išmokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo ne dirbti įmonėje, o teikti pavėžėjimo paslaugas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas šių sąlygų neatitiko. Pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi negavo prašyme nurodyto ir tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio.

Taigi, pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, jis faktiškai nedirbo (nedirba) viso darbo laiko pas minėtus darbdavius ir negavo reikiamo darbo užmokesčio, bet realiai vykdo (vykdė) individualią pavėžėjo veiklą.

Pareiškėjas atsakovo priimto ginčijamo Sprendimo neteisėtumą sieja su tuo, kad atsakovas skundžiamą Sprendimą priėmė vienašališkai ir formaliai, t. y. prieš tai nesusisiekęs su pareiškėju ir net nebandęs išsiaiškinti reikšmingų faktinių aplinkybių, jo neapklausė.

Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus, todėl skundo argumentai, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino faktus, vertintini kaip nepagrįsti.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas neįvykdė jam UTPĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, teikęs informaciją Migracijos departamentui apie aplinkybių pasikeitimą.

Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais, gautais iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Taip pat, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. U. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.