Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalyje ir 306¹ straipsnio l dalyje. G. D. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2010-08-05 ir ne vėliau kaip 2011-05-17, tiksliai nenustatytoje vietoje nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens įgijo žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą – automobilį „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), šis automobilis 2010-08-05 buvo pagrobtas tyrimo metu nenustatytų asmenų (duomenys neskelbtini), po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas įgytą žinomai nusikalstamu būdu gautą automobilį legalizuoti Lietuvos Respublikoje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2011-05-17, iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko V. Ž. įgijo minėtos įmonės nuosavybėje esantį visiškai išardytą, po eismo įvykio, netinkamą naudoti pagal tikslinę paskirtį automobilį „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), su (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), ir pasitelkęs tyrimo metu nenustatytus asmenis nenustatytomis aplinkybėmis nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2011-05-17, suklastojo, neteisėtai pakeitė žinomai nusikalstamu būdu gauto turto – automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), rėmą ar jo dalį su pirminiu kėbulo identifikavimo numeriu, vietoje jo įdedant iš V. Ž. įgyto automobilio „Mitsubishi L200“ kėbulo identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais G. D. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 189 straipsnio 1 dalyje, 306¹ straipsnio l dalyje.

Be to, G. D. buvo kaltinamas tuo, jog neturėdamas teisėto pagrindo panaudojo griežtos atskaitomybės blanką, o būtent ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2010-08-05 ir ne vėliau kaip 2011-05-17, tiksliai nenustatytoje vietoje nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens įgijęs žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą – automobilį „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), šis automobilis 2010-08-05 buvo pagrobtas tyrimo metu nenustatytų asmenų (duomenys neskelbtini), ir siekdamas šį įgytą žinomai nusikalstamu būdu gautą automobilį legalizuoti Lietuvos Respublikoje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2011-05-17, iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininko V. Ž. įgijo minėtos įmonės nuosavybėje esantį visiškai išardytą, po eismo įvykio, netinkamą naudoti pagal tikslinę paskirtį automobilį „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), su (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), po to, pasitelkęs tyrimo metu nenustatytus asmenis, nenustatytomis aplinkybėmis nenustatytoje vietoje nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2011-05-17, suklastojo, neteisėtai pakeitė žinomai nusikalstamu būdu gauto turto – automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), rėmą ar jo dalį su pirminiu kėbulo identifikavimo numeriu, vietoje jo įdedant iš V. Ž. įgyto automobilio „Mitsubishi L200“ kėbulo identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini), kaip teisinės registracijos pagrindą vietoje nesančio pagrobtam automobiliui priklausančio transporto priemonės registracijos liudijimo naudodamas įgytą (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neteisėtai panaudojo griežtos atskaitomybės blanką – (duomenys neskelbtini) Respublikos automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), legalizuodamas pagrobtą automobilį, dokumentą naudodamas neteisėtai pagal tikslinę paskirtį. Šiais veiksmais G. D. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.

G. D. pripažinti kaltu pagal BK 306¹ straipsnio 1 dalį ir paskirti 50 MGL (6500 litų) dydžio baudą;

Priimdamas sprendimą G. D. išteisinti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad G. D. minėtą automobilį ir jo dokumentus būtų įgijęs neteisėtai, todėl daroma išvada, jog nėra vieno iš inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinojo požymio – neteisėto pagrindo. Be to, byloje nėra duomenų, kad G. D. dokumentą būtų neteisėtai panaudojęs.

Pasak prokuroro, nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, bylos aplinkybių netinkamo įvertinimo ir nepagrįsto išteisinimo. Kadangi vertinant bei analizuojant pirmiau išdėstytus teismo motyvus priimant išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį, pirmiausia reikalinga aptarti, įvertinti, palyginti teismo nurodytą LAT suformuotos praktikos taikymą dėl operatyvinio tyrimo metu gautos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese ir tokių įrodymų pripažinimo tinkamais BPK 20 straipsnio prasme. Kaip buvo nurodyta anksčiau, pagal LAT nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtinta duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teismas konstatavo, jog teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams atlikti buvo, tačiau abejojo gautos informacijos panaudojimo leistinumu.

Pasak prokuroro, manoma, jog pirmame anksčiau minėtame punkte nurodytas faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti buvo, o būtent Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnis suteikia teisę operatyvinės veiklos subjektui pradėti bei atlikti operatyvinį tyrimą dėl tiksliai apibrėžtų nusikalstamų veikų. Iš baudžiamojoje byloje esančių pateiktų (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nutarčių dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka matyti, jog vykdant operatyvinį tyrimą buvo renkama informacija apie G. D. galbūt vykdomus apysunkius ir sunkius nusikaltimus – transporto priemonių vagystės, vogtų transporto priemonių realizacija, vogtų transporto priemonių kėbulo numerių klastojimas, registracijos dokumentų klastojimas, nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas ir realizacija. Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje tiksliai apibrėžti nusikaltimai pagal sunkumą bei nusikalstamos veikos, dėl kurių gali būti atliekamas operatyvinis tyrimas, o būtent: 1) nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2, 3 dalyse, 302 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas pagal BK 306¹ straipsnio 1 dalį, tęsiamas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nusikalstamų veikų, kurios tyrimo pradžioje nepateko į atliekamo operatyvinio tyrimo sudėtį, t. y. dėl minėtų nusikalstamų veikų operatyvinis tyrimas negali būti atliekamas. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad turint duomenų apie G. D. veiklą, operatyvinis tyrimas buvo pradėtas teisėtai ir pagrįstai, dėl to (duomenys neskelbtini) apygardos teisme buvo priimtos nutartys dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka. Manoma, jog šios išdėstytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos, ginčijamos, kadangi nutarčių priėmimas suponuoja operatyvinio tyrimo teisėtumą, todėl teisinis ir faktinis operatyvinio tyrimo pagrindas yra įrodytas. Be to, manoma, jog technines priemones naudojant specialia tvarka, t. y. atliekant techninę funkciją vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, iš esmės neįmanoma šiais veiksmais pažeisti Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, iš to kyla, jog pirmiau nurodytas antras punktas – „ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos“ – taip pat yra įrodytas ir pagrįstas.

Kaip nurodo teismas, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2011-05-17, tačiau ir pradėjus ikiteisminį tyrimą G. D. pokalbių pasiklausymas buvo tęsiamas Operatyvinės veiklos įstatymo tvarka, o ne sankcionuotas kaip ikiteisminio tyrimo veiksmas pagal BPK 154 straipsnį. Prokuroras atkreipia dėmesį į teismo nurodomą taikytiną BPK 154 straipsnį, o būtent į tai, jog pradėjus tyrimą pagal BK 306¹ straipsnio 1 dalį nebuvo teisinių galimybių vykdyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės galimų įtariamųjų atžvilgiu, kadangi minėta nusikalstama veika nepatenka į BPK 154 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą. Taip pat pažymi, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą, kaip ir konstatavo teismas, nebuvo žinomos aplinkybės apie vykdomą operatyvinį tyrimą G. D. atžvilgiu, todėl nesant teisinio pagrindo ir nesant duomenų apie atliekamą operatyvinį tyrimą iš principo nebuvo galimybės svarstyti klausimo dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tik tolesnio tyrimo metu nustačius galbūt padarytą naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgus į kitus atliekamus tyrimus, buvo vykdoma elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė G. D. naudojamu mobiliojo ryšio telefonu laikotarpiu nuo 2011-09-27 iki 2011-12-27 (kaip matyti iš išslaptintos informacijos, tyrimui reikšmingi pokalbiai gauti laiku nuo 2011-03-04 iki 2011-06-15).

Be to, prokuroro teigimu, ginčytinos ir nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog pagal pirmiau minėtų (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nutarčių pagrindu gautą informaciją buvo pradėti kiti ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, byloje nėra duomenų apie tai, jog būtų priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis dėl minėtų pokalbių panaudojimo šioje byloje, todėl teismas sprendžia, jog telefoniniai pokalbių garso įrašai šioje byloje pateikti pažeidžiant leistinumo principą (BPK 20 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kartojant anksčiau nurodytą ir teismo patvirtintą aplinkybę, jog pagal operatyvinio tyrimo metu gautą informaciją buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta ir į šią baudžiamąją bylą pateikta duomenų apie minėtuose tyrimuose vykdomą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, operatyvinių duomenų panaudojimą ir pan., kadangi atsakant į teismo paklausimą buvo gautas (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB pranešimas, apsiribojant išvardytais tyrimų numeriais ir veikomis. BPK 162 straipsnyje įtvirtinta, jog vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu (straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1478, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3965 (2011-07-05). Taigi keliamas klausimas dėl nuosprendyje nurodytų aplinkybių, t. y. nesančios ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarties dėl pokalbių panaudojimo šioje byloje, kadangi šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingi pokalbiai buvo pateikti tiesiogiai į šią baudžiamąją bylą, jie nebuvo gauti taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones, todėl nebuvo pagrindo taikyti informacijos perkėlimo normų.

Prokuroras nurodo, kad, jei aukštesnysis teismas nuspręstų atmesti jo prašymą vertinti byloje esančius pokalbius, gautus iš operatyvinio tyrimo, kaip leistinus, reikalinga atkreipti dėmesį, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011-05-17, automobilio „Mitsubishi L200“ sulaikymo metu, apie 19.00 val., o G. D. kaltei pagrįsti dalis reikšmingų pokalbių operatyvinio tyrimo metu buvo užfiksuoti iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, iš to išplaukia, jog bent dalis reikšmingų pokalbių gali būti panaudoti siekiant priimti teisingą sprendimą. Šiaulių miesto apylinkės teismas šios aplinkybės nesvarstė ir dėl jos nepasisakė. Pažymi, jog iš pokalbių turinio galima suvokti išteisintojo G. D. subjektyvinę pusę inkriminuotų nusikalstamų veikų atžvilgiu, santykį su sulaikytu objektu, bendrininkų informavimą apie atliktą automobilio remontą, siekį nuslėpti žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą vykdant policijos patikrinimą ir pan. Pažymi, jog duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtinta duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais, todėl, prokuroro manymu, visuma duomenų pagrindžia G. D. kaltę padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl nuosprendis yra naikintinas.

Pasak prokuroro, taip pat reikia atkreipti aukštesniojo teismo dėmesį į LAT praktiką nutartyje Nr. 2K-494/2010, aplinkybėms esant visiškai analogiškoms (ikiteisminis tyrimas atliktas Šiaulių apskrities VPK NTB APGL skyriaus pareigūnų, kaltinimą Šiaulių miesto apylinkės teisme palaikė prokuroras S. Povilauskas). O būtent atliekant operatyvinį tyrimą buvo atliekami operatyviniai veiksmai nuteistojo G. B. atžvilgiu, jo naudojamame garaže (buvo laikomi (duomenys neskelbtini) Respublikoje pagrobti automobiliai, klastojami kėbulo identifikavimo numeriai). Pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį, prie baudžiamosios bylos pridėti duomenys, gauti vykdant operatyvinį tyrimą, kuriais rėmėsi LAT atmesdamas kasacinio skundo motyvus, o būtent techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolas. Pažymėtina, jog tiek pirmos instancijos teismui, tiek kasacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl pirmiau minėtų operatyvinių duomenų panaudojimo teisėtumo, leistinumo, todėl kyla pagrįsta abejonė šiuo teismo sprendimo teisėtumu, kai visiškai analogiškoje situacijoje operatyvinio tyrimo duomenys vertinami skirtingai.

Prokuroras nurodo, kad priimdamas sprendimą G. D. išteisinti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad G. D. minėtą automobilį ir jo dokumentus būtų įgijęs neteisėtai, todėl daroma išvada, jog nėra vieno iš inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinojo požymio – neteisėto pagrindo. Pasak prokuroro, BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintos alternatyvios nusikalstamos veikos, viena iš jų – neteisėtas griežtos atskaitomybės blanko panaudojimas. Iš bylos medžiagos matyti, jog G. D. teisėtai įgijo (duomenys neskelbtini) Respublikos automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kartu įgydamas vogtą automobilį ir pasitelkus nenustatytus asmenis pakeitus, suklastojus kėbulo identifikavimo numerį, minėtą teisėtai įgytą blanką neteisėtai panaudojo legalizuodamas perdarytą pagrobtą automobilį, jog pastarasis po vagystės galėtų būti rinkoje pagal tikslinę paskirtį. Mano, jog teismas nepagrįstai iš dispozicijos išjungė alternatyvią nusikalstamą veiką – neteisėtą panaudojimą.

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių prokuroras mano kad G. D. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai.

Apeliacinio proceso metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad, pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino tinkamais įrodymais operatyvinio tyrimo metu gautos informacijos, todėl netinkamai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas.

BPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą, o tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Tačiau BPK 20 straipsnio 1 dalis numato galimybę įrodymais baudžiamajame procese pripažinti ir duomenis, surinktus kitų įstatymų, tarp jų ir Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką, bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams turi būti apygardos teismo motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, arba, jei juose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, jų išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad operatyvinės veiklos priemonės G. D. atžvilgiu buvo taikomos teisėtai, t. y. remiantis (duomenys neskelbtini) apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2011-02-24 nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-05-24 nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), kuriomis buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad teismas pagal susiformavusią praktiką negali patikrinti šių nutarčių faktinio pagrindo, tačiau gali spręsti duomenų, gautų naudojantis operatyvinio tyrimo priemonėmis, panaudojimo ir pripažinimo įrodymais baudžiamojoje byloje klausimą.

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2011-02-24 (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sankcionuotas G. D. naudojamu telefonu (duomenys neskelbtini) perduodamų telefoninių pokalbių pasiklausymas laikotarpiu nuo 2011-02-25 iki 2011-05-25. 2011-05-17 pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 306¹ straipsnio 1 dalį, įtariant, kad automobiliui „Mitsubishi L200“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), suklastotas identifikavimo numeris. Automobilio savininkas G. D.. Tačiau 2011-05-24 (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pratęstas G. D. telefonu (duomenys neskelbtini) perduodamų telefoninių pokalbių pasiklausymas nuo 2011-05-25 iki 2011-07-18.

Be to, iš bylos duomenų matyti, kad buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurie buvo taip pat susiję su G. D. vykdoma veikla. Ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka ir remiantis šiomis nutartimis operatyvinėmis priemonėmis buvo gauta informacija, kuri pateikta į šią baudžiamąją bylą.

Kaip jau minėta, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007-10-12 įsakymu Nr. 1-34 patvirtintų ir 2012-01-03 įsakymu Nr. 1-9 pakeistų Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK normų taikymo Rekomendacijų 6 punkte nurodyta, kad operatyvinio tyrimo metu nustačius nusikalstamos veikos požymius, turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas BPK 166 straipsnyje nustatyta tvarka, o operatyvinis tyrimas dėl tos nusikalstamos veikos nutraukiamas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka (BPK 4 straipsnis). Kitų įstatymų nustatyta tvarka duomenys paprastai renkami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, o atliekant ikiteisminį tyrimą šių įstatymų nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šių duomenų leistinu įrodymu. BPK 162 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame Kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Rekomendacijų 8 punkte nurodyta, kad operatyvinio tyrimo metu gavus operatyvinės informacijos apie nusikalstamą veiką, dėl kurios ikiteisminis tyrimas jau pradėtas, prieš priimant sprendimą panaudoti šią informaciją baudžiamajame procese Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, operatyvinės veiklos subjekto vadovas ar jo įgaliotas vadovo pavaduotojas su šia informacija privalo supažindinti ikiteisminį tyrimą atliekantį ar organizuojantį ir jam vadovaujantį prokurorą, kuris ir priima sprendimą dėl galimumo panaudoti informaciją baudžiamajame procese. Visais kitais atvejais ikiteisminio tyrimo metu įrodymai renkami atliekant procesinius veiksmus, joks automatiškas kitose bylose surinktų įrodymų panaudojimas BPK nenumatytas. Todėl šiuo atveju prokuroras apeliaciniame skunde be pagrindo teigia, jog operatyvinio tyrimo metu gautai informacijai neturi būti taikomi reikalavimai, numatyti BPK 162 straipsnyje, nes BPK 162 straipsnyje numatyti reikalavimai taikomi informacijai, surinktai taikant procesines prievartos priemones, o ne operatyvinio tyrimo veiksmais gautai informacijai. Teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, todėl bet kokie duomenys, nežiūrint kokia tvarka jie gauti, turi atitikti įrodymams keliamus reikalavimus, ypač tie duomenys, kurių gavimui yra nustatyta sankcionavimo tvarka.

Byloje esanti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. kovo 4 d. – gegužės 24 d., 2011 m. lapkričio 5 d. suvestinė ir 2011 m. lapkričio 24 d. protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, kuriuose užfiksuoti G. D. telefoniniai pokalbiai, kolegijos vertinimu, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, kadangi nei suvestinėje, nei protokole nėra nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu remiantis buvo taikomos šios operatyvinės veiklos priemonės t. y. nenurodytas nutartį priėmusio subjekto pavadinimas ir nutarties numeris, kuria remiantis buvo taikomos operatyvinės veiklos priemonės, taip pat, nenurodyta kokiame tyrime ir / ar kokioje baudžiamoje byloje buvo gauti šie duomenys. Be to, iš suvestinės ir protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo matyti, kad dalis veiksmų buvo atlikti po to, kai šioje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad operatyvinės veiklos subjekto vadovas ar jo įgaliotas vadovo pavaduotojas būtų supažindinęs ikiteisminį tyrimą atliekantį ar organizuojantį ir jam vadovaujantį prokurorą, kuris ir priima sprendimą dėl galimumo panaudoti informaciją baudžiamajame procese, su informacija, gauta operatyvinių priemonių pagalba apie nusikalstamą veiką, dėl kurios jau atliekamas ikiteisminis tyrimas, o tyrimą atliekantis ar kontroliuojantis prokuroras būtų priėmęs procesinį sprendimą dėl tokių duomenų panaudojimo baudžiamajame procese. Kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės trukdo patikrinti, ar šie duomenys buvo gauti ir baudžiamajame procese panaudoti nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos, todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai šiais įrodymais nesirėmė priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Prokuroras skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl veikos, numatytos BK 306¹ straipsnio 1 dalyje, kuri nepatenka į BPK 154 straipsnyje numatytų veikų sąrašą, todėl G. D. pokalbiai buvo pasiklausomi Operatyvinės veiklos įstatymo pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje numatytos priemonės gali būti taikomos tik tikintis gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 170 straipsnyje, 198² straipsnio 1 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Taigi šiuo atveju įstatymų leidėjas numatė baigtinį sąrašą nesunkių nusikaltimų, kuriems užkardyti ar atskleisti būtų galima taikyti šią procesinės prievartos priemonę. Pagal BK 11 straipsnio 3 dalį, nusikaltimas, numatytas BK 306¹ straipsnio 1 dalyje, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, šis nusikaltimas taip pat nepatenka į Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, kadangi operatyvinis tyrimas gali būti atliekamas tik dėl labai sunkių, sunkių ir išvardytų apysunkių nusikaltimų. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007-10-12 įsakymu Nr. 1-34 patvirtintų ir 2012-01-03 įsakymu Nr. 1-9 pakeistų Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK normų taikymo Rekomendacijų 5 punkte nurodyta, kad, jei operatyvinio tyrimo objektas yra nusikaltimą, nenumatytą Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte, rengiantis, darantis ar padaręs asmuo, tokio asmens atžvilgiu gali būti taikomi nesankcionuojami operatyviniai veiksmai bei nusikalstamos veikos imitacijos modelis, nepriklausomai nuo nusikaltimo sunkumo.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą G. D. išteisinti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad G. D. minėtą automobilį ir jo dokumentus būtų įgijęs neteisėtai, todėl daroma išvada, jog nėra vieno iš inkriminuotos nusikalstamos veikos būtinojo požymio – neteisėto pagrindo. Pasak prokuroro, BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtintos alternatyvios nusikalstamos veikos, viena iš jų – neteisėtas griežtos atskaitomybės blanko panaudojimas. Iš bylos medžiagos matyti, jog G. D. teisėtai įgijo (duomenys neskelbtini) Respublikos automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau drauge įgydamas vogtą automobilį ir, pasitelkus nenustatytus asmenis, pakeitus, suklastojus kėbulo identifikavimo numerį, minėtą teisėtai įgytą blanką neteisėtai panaudojo legalizuodamas perdarytą pagrobtą automobilį, jog pastarasis po vagystės galėtų būti rinkoje pagal tikslinę paskirtį. Mano, jog teismas nepagrįstai iš dispozicijos išjungė alternatyvią nusikalstamą veiką – neteisėtą panaudojimą.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje neįrodyta, jog G. D. žinojo, kad automobiliui „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), buvo suklastotas identifikacinis kėbulo numeris ir siekė jį legalizuoti, todėl nėra pagrindo teigti, kad G. D. neteisėtai panaudojo griežtos atskaitomybės blanką, t. y. (duomenys neskelbtini) Respublikos automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip legalizavo pagrobtą automobilį ir dokumentą panaudojo neteisėtai pagal tikslinę paskirtį.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nebėra galimybių ištirti ir objektyviai paneigti G. D. versijos, kad automobilį „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pirko nežinodamas, kad šis automobilis pavogtas, nesuklastojo, neteisėtai, nepakeitė automobilio „Mitsubishi L200“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), rėmo ar jo dalies su pirminiu kėbulo identifikavimo numeriu ir neteisėtai panaudojo registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl konstatuojama, kad G. D. teisėtai ir pagrįstai ir išteisintas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį ir tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame išdėstytais pagrindais nėra pagrindo.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-494/2010 buvo analogiškos aplinkybės ir prie baudžiamosios bylos buvo pridėti duomenys, gauti vykdant operatyvinį tyrimą, kuriais rėmėsi teismas atmesdamas kasacinio skundo motyvus. Pažymi, jog tiek pirmos instancijos teismui, tiek kasacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl operatyvinių duomenų panaudojimo teisėtumo, leistinumo, todėl kyla pagrįsta abejonė šiuo teismo sprendimo teisėtumu, kai visiškai analogiškoje situacijoje operatyvinio tyrimo duomenys vertinami skirtingai.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškintis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (kasacinė byla Nr. 2K-7-76/2012). Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas precedentą, negali remtis minėta nutartimi, nes joje nepasisakyta dėl Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų taikymo, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro Sandžio Povilausko apeliacinį skundą atmesti.