Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. B. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties, kuria J. B. Ž. skundas netenkintas ir paliktas nepakeistas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato viršininko S. V. 2015-04-13 nutarimu Nr. 25N-28920061-15 Janina B. Ž. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį 30 eurų bauda už tai, kad ji 2015-03-12, apie 15.00 val., viešoje vietoje, būdama gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, įžeidžiamai kibo prie kaimynės D. B., pastarąją garsiai išvadino necenzūriniais žodžiais ir tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką bei žmonių rimtį.

Teismas atliko įrodymų tyrimą, tačiau juos vertino visiškai nevertindamas rašytinio įrodymo - nutarimo, kuriuo buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla jos sūnaus E. Ž. naudai dėl to paties įvykio. Pareiškėja D. B. pirminiame paaiškinime policijai, pagal kurį buvo pradėta administracinė byla, kreipėsi į policiją akcentuodama labiau E. Ž. veiksmus bei prie pareiškimo pridėdama iš laikraščių publikacijas (niekaip nesusijusias su D. B.) apie pastarąjį. Pareiškime buvo paminėta ir ji, o policijoje po paaiškinimo buvo nubausta už tai, kad 2015-03-12, apie 15.00 val., įžeidžiamai kibo prie kaimynės D. B. ir pastarąją išvadino necenzūriniais žodžiais. Apeliantė pažymi, kad 2015-03-12, apie 15.00 val., jokio incidento tarp D. B., jos ir jos sūnaus E. Ž. nebuvo, nes jos sūnui administracinė teisena buvo nutraukta paaiškėjus aplinkybei, kad tokiu laiku jis buvo darbe ir niekaip negalėjo konfliktuoti su D. B.. Teisme buvo išreikalauta ir nutrauktoji administracinė byla, su ja teismas susipažino, tačiau jos niekaip nevertino, tik nutartyje nurodė, jog E. Ž. atžvilgiu byla nutraukta. Teismas nevertino aplinkybės, kad dalis D. B. parodymų dėl įvykio, už kurį ji yra nubausta, nepasitvirtino, nes nurodytas neva konflikto laikas su ja ir E. Ž. buvo paneigtas tiek jos paaiškinimais, tiek E. Ž. parodymais, kaimynų D. J. ir V. T. paaiškinimais, buvusiais nutrauktoje administracinėje byloje.

Galimai laikotarpiu nuo 16.00 iki 17.00 valandos kaimynė D. B. laužė tvorą ir laužgalius mėtė į jos sūnui priklausantį kiemą, garsiai nesuprantamai rėkavo. Apeliantė kaimynę perspėjo, kad baigtų šiukšlinti ir nerėkautų. Tuo pat metu iš darbo grįžo sūnus ir paklausė, kas čia vyksta. Tarp Danguolės ir sūnaus galėjo būti kelių metrų atstumas. Ji nepatenkinta dar labiau ėmė rėkauti, vadinti sūnų mušeika ir t.t. Apeliantė su sūnumi nueidami garsiai pasakė, kad „baigtų turgų ir skirstytųsi į namus“. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas kurios prieštarauja logikai, teisei, nes sunkiai suvokiama situacija, kai nesant nustatytam laikui, nesant jokių objektyvių įrodymų, jog ji įžeidžiamai kibo prie D. B., vartojo necenzūrinius žodžius, yra nubausta.

Teismo apklaustos liudytojos D. J. R., Z. T., B. M. ir D. B. vis papildė žodžius, kuriuos neva apeliantė yra sakiusi D. B.. Atkreipiamas dėmesys, kad Z. T. teigė girdėjusi, kaip neva išsakomi nepadorūs žodžiai D. B. atžvilgiu, kai pačio įvykio teigia nemačiusi, buvusi miegamajame. Tai jeigu girdėjo tokius žodžius, kuriuos nurodė, kaip nusprendė, jog jie buvo skirti D. B., o ne J. R.. Apylinkės teismas pripažino tarp apeliantės ir D. B. konfliktiškus santykius, esančius asmeniškumus, kuriuos įvardijo J. R., tačiau vertinant tiek pastarosios, tiek Z. T., B. M. parodymus teigė, jog pastarosios neturi pagrindo jos apkalbėti. Tačiau, dar nesant išnagrinėtam jos skundui teisme, nesant įsiteisėjusio nutarimo, šios liudytojos davė interviu laikraščio korespondentei, apkalbėdamos ne tik apeliantę, bet ir jos mirusius tėvus. Tikėtina, kad taip buvo daroma įtaka ir teismui, formuojant apie ją neigiamą nuomonę.

Tam, kad patraukti asmenį atsakomybėn, vien prielaidų nepakanka. Tarp apeliantės ir jos kaimynės D. B. yra susiklosčiusi konfliktinė situacija dėl sklypus skiriančios tvoros bei žalios zonos prieš sūnaus valdą, dėl teritorijos šiukšlinimo, tačiau tai yra ne viešosios tvarkos ar žmonių rimties sutrikdymo požymis. Jeigu asmuo provokuoja konfliktą, mėto šiukšles į sūnaus kiemą, pats garsiai rėkauja, perspėjimas ir drausminimas nesudaro ATPK 174 straipsnio sudėties. Apeliantė teigia, kad tokių žodžių, kuriuos nurodė D. B., D. R., B. M. savo paaiškinimuose, niekada nevartoja ir tokioje situacijoje jie net negalėtų būti vartojami, nes ji jokių priekaištų nei vienai iš jų, dėl jų gyvenimo būdo, neturi, ir jos nedomina jų asmeninis gyvenimas, jų elgesys tiek, kiek jis neliečia jos ir jos sūnaus gyvenimo. Kaip pilietė, sudrausminti ir paprašyti nelaužyti sumedėjusių krūmų, neardyti sklypus skiriančios tvoros, nešiukšlinti ar nekelti turgaus, ji turi teisę.

J. B. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.

Administracinėn atsakomybėn patraukta J. B. Ž. ginčija faktą, kad padarė jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, taip pat nurodo procesinių teisių pažeidimus.

Apygardos teismas, išsamiai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus bei apeliantės skundo teiginius, konstatuoja, kad administracinėn atsakomybėn patraukta J. B. Ž. yra pagrįstai nubausta pagal ATPK 174 straipsnį – už nedidelį chuliganizmą. Jos kaltė padarius šį teisės pažeidimą yra įrodyta visiškai, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidos nepadarė, tinkamai išaiškino minėto straipsnio sudėties požymius ir pagrįstai nustatė šiuos požymius atitinkantį J. B. Ž. elgesį.

ATPK 174 straipsnio dispozicijoje nedidelis chuliganizmas apibūdinamas kaip necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešoje vietoje ir pažeisti viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje neteisėtos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartys Nr. N62-2206/2011; Nr. N575-93/2012). Analizuojamu atveju veika buvo padaryta gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, taigi ši vieta atitinka viešos vietos kriterijų.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tarp asmenų esant konfliktui dėl atitinkamų asmeninių santykių, veikos teisinį įvertinimą kaip smulkų chuliganizmą lemia asmens pasirinkta tokių santykių aiškinimosi vieta bei nepriimtinas visuomenei tokių santykių aiškinimosi būdas, kuriais asmuo netiesiogiai parodo savo nepagarbą visuomenei. ATPK 174 straipsniu yra saugomos tokios bendrabūvio vertybės kaip tinkamas elgesys viešosiose vietose bei viešoji tvarka ir žmonių rimtis. Taip pat pagal ATPK 174 straipsnio dispoziciją, chuliganizmas laikomas padarytu tada, kai pažeidžiama viešoji tvarka ir žmonių rimtis, nepriklausomai nuo to, ar šiais veiksmais konkretiems asmenims padaryta žalos, tad nėra svarbu nustatyti, ar tokia asmens veika sukėlė neigiamų išgyvenimų kitiems asmenims, ar ne. Svarbus yra pats veikos nepriimtinas visuomenei pobūdis. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, J. B. Ž. išsakyti necenzūriniai žodžiai aiškiai žeidžia žmogaus orumą, žemina jį, be to, įvertinus tai, kad tokio pobūdžio žodžius girdėjo ir kaimynai, spręstina, jog toks santykių aiškinimosi būdas nėra priimtinas visuomenei ir pažeidžia viešąją tvarką bei rimtį.

Kas sukėlė J. B. Ž. nepasitenkinimą – šiuo atveju, kaip nurodo pati apeliantė, konfliktas kilo dėl prie tvoros augančių medžių, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Įvykęs konfliktas, nepaisant to, kokie konkretūs veiksmai jį inicijavo, galėjo ir turėjo būti išspręstas visuotinai priimtinais būdais, nepažeidžiant bendrabūvio taisyklių. iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, kad joje apibrėžto pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio pažeidimo sudėties požymiai (pvz., LVAT nutartis byloje Nr. N438-59/2011), todėl analizuojamu atveju visai nesvarbus apeliantės aiškinimas, kas sukėlė jos pasipiktinimą. Asmuo, esantis viešoje vietoje, turi suvokti, kad yra ne privačioje erdvėje ir savo elgesiu negali iššaukti nepagarbą kitų asmenų teisėms, o kartu ir visai supančiai aplinkai.

Tai, kad dėl to paties įvykio J. B. Ž. sūnaus atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, neeliminuoja pačios J. B. Ž. kaltės. E. Ž. įvykio metu atlikti veiksmai neturi įtakos sprendžiant apeliantės kaltės įrodytumo klausimą. Kiekvienas asmuo privalo individualiai atsakyti už savo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. B. parodymais, liudytojų D. J. R., Z. T., B. M. paaiškinimais. Minėtos liudytojos aiškiai girdėjo J. B. Ž. išsakytus nepadorius, necenzūrinius žodžius, kurie buvo adresuoti būtent D. B.. Skundžiamoje nutartyje liudytojų parodymai yra detaliai aptarti, todėl apygardos teismas jų išsamiau nekomentuoja. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog šie parodymai pagrįstai pripažinti patikimais. J. B. Ž. skunde teigia, kad minėtų liudytojų parodymais remtis negalima, nes šios liudytojos davė interviu laikraščio korespondentei, apkalbėdamos ją ir jos mirusius tėvus. Ši aplinkybė aukštesnės instancijos teismo negali būti patikrinta, kadangi bylos medžiagoje tokio pobūdžio informacijos nėra. Be to, nurodyta aplinkybė visiškai nesusijusi su analizuojamu 2015-03-12 incidentu.

Apeliantei neaišku ir tai, kodėl D. B. delsė ir į policiją kreipėsi tik 2015-03-19, kai konfliktas vyko 2015-03-12. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. B. skundas Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatui datuotas 2015-03-16, o komisariate gautas 2015-03-18, tuomet ir buvo pradėtas galimo pažeidimo tyrimas. Pažymėtina, jog pareiškėja D. B. fiziškai nenukentėjo, tik morališkai, psichologiškai, todėl būtinybės nedelsiant kreiptis į teisėsaugos institucijas nebuvo. Kadangi pažeidimas buvo įvykdytas savaitės pabaigoje, todėl, tikėtina, D. B. per savaitgalį permąstė nekorektišką, netinkamą kaimynės elgesį bei šio elgesio išraiškos būdą ir iš karto pirmą savaitės darbo dieną kreipėsi į atitinkamą instituciją dėl įvykio teisinio įvertinimo. Nepranešimas apie kilusį konfliktą tą pačią įvykio dieną, neeliminuoja J. B. Ž. kaltės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų asmens kaltei pagrįsti. Nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų visiškai pakanka patikimų išvadų dėl J. B. Ž. netinkamo elgesio viešoje vietoje padarymui. Tai, jog apeliantė yra sunkaus charakterio, nuolat įžeidinėja aplinkinius asmenis, pažymėjo ne tik įvykį tiesiogiai stebėjusios liudytojos, bet ir aplinkinių namų gyventojai, kuriuos apklausė pažeidimą tyrusi pareigūnė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. B. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.