Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteista 50 MGL, t. y. tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų (1883 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. Š. nuteista už tai, kad 2017 m. balandžio 2 d., apie 21 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, kitaip smurtaudama, t. y. suimdama nukentėjusiosios mažametės V. Š. surištus plaukus ir tyčia juos vieną kartą stipriai patempdama į apačią, sukėlė mažametei fizinį skausmą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina L. Š. kaltę, įvykdžius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.Nuteistoji L. Š. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog ji inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, o nuosprendis paremtas prielaidomis. Apeliantės manymu, teismas nepakankamai atsižvelgė į liudytojų parodymus, charakterizuojančius nukentėjusiąją V. Š., todėl nepagrįstai jos parodymus vertino kaip objektyvius ir atitinkančius tikrovę, o apeliantės parodymus atmetė. Pažymi, jog liudytojai, o taip pat ir pati V. Š. tvirtino, kad ji norėjo nuolatos gyventi pas savo mamą D. Š., nors jos gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu J. Š., ir tik po šioje byloje nagrinėjamo įvykio V. Š. vėl pradėjo gyventi su savo mama.Apeliantė taip pat skunde teigia, jog byloje nėra patikimų įrodymų, kad ji panaudojo kokius nors fizinius (smurtinius) veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, kuriais būtų sukeltas fizinis skausmas. Byloje remiamasi V. Š. parodymais, kurie neatitinka tikrovės. Apeliantė teigia, jog ji nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes ir jokių fizinio smurto V. Š. atžvilgiu nenaudojo, aptariamo įvykio metu jokio fizinio kontakto su nukentėjusiąją nebuvo, jos tik susiginčijo. V. Š. melavo sakydama, kad nuteistoji ją tampė už plaukų, nes norėjo grįžti gyventi pas mamą. Jų tarpusavio santykiai su nukentėjusiąją buvo normalūs, pasibardavo tik dėl tvarkos, problemų buvo dėl V. melavimo. Apeliantės teigimu, liudytojų D. Š. (nukentėjusiosios mama), D. P., D. Z. (klasės auklėtoja), D. N. K. (buvusi pradinių klasių mokytoja), S. M. (apeliantės kaimynė), E. Š. (nukentėjusiosios krikšto motina), K. D. (mokyklos socialinė pedagogė) parodymai patvirtina, jog mergaitė norėjo gyventi su mama, jos atžvilgiu smurto vartojimo faktų nepastebėta, mergaitė tuo niekada nesiskundė, be to, ji linkusi meluoti, fantazuoti ir neklausyti. Apeliantė pažymi, jog nukentėjusiosios priežiūra ir elgesys keitėsi į teigiamą pusę tik gyvenant su nuteistąja ir J. Š., mergaitės tėvu. L. Š. manymu, nukentėjusioji melavo dėl smurto, nes jai nepatiko apeliantės auklėjimo būdai, mergaitei trūko laisvės, manė, kad jai bus geriau pas mamą. Nuteistoji akcentuoja ir tai, kad nukentėjusioji nenorėjo policijos, nes pati melavo dėl plaukų tampymo. Teismas remiasi V. Š. būsena, kai ji išėjo iš namų 2017 m. balandžio 2 d., tačiau, apeliantės įsitikinimu, nukentėjusioji buvo susijaudinus tik dėl to, kad ji melavo dėl plaukų tampymo.Apibendrinant skunde teigiama, jog byloje nėra jokių patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistoji naudojo fizinį smurtą prieš V. Š.. Net jei ir būtų tempimas už plaukų, nuteistosios manymu, tuo būtų sukelti tik nemalonūs pojūčiai, tačiau negalėtų būti laikoma fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliantė prašo ją išteisinti, nes ji nepadarė inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.Nuteistosios L. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, todėl atmetami.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių vertindamas įrodymus nepažeidė, išsamiai išanalizavo tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje tinkamai įvertino jų patikimumą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pagrįstumu teismo išvadų tiek dėl faktinių veikos padarymų aplinkybių, tiek dėl nuteistosios kaltės.Nors apeliantė kategoriškai neigia aptariamo konflikto metu vartojusi fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, kategoriškai neigia buvus bet kokį fizinį sąlytį, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog L. Š. kaltinime nurodytoje vietoje ir kaltinime nurodytu laiku iš tiesų vieną kartą patempė nukentėjusiajai V. Š. už surištų plaukų ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Šią aplinkybę patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kurie kartu su taip pat nuosekliais ir nekitusiais viso proceso metu liudytojų D. P. bei S. P. parodymais, taip pat ir liudytojų K. V. ir A. K. parodymais, policijos pareigūno J. G., netrukus po įvykio bendravusio su nukentėjusiąja ir jos motina, parodymais bei bendrojo pagalbos centro skambučių išklotinėmis, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji pakankamai nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme paaiškino įvykio aplinkybes. Abiejų apklausų metų ji patvirtino iš esmės tas pačias aplinkybes, kad kilus konfliktui L. Š. jai būnant namuose vieną kartą patempė už surištų plaukų, dėl to jai labai skaudėjo. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys nukentėjusiosios seserų D. P. ir S. P. parodymai. Jos abi nuosekliai parodė, jog ketino aplankyti seserį V., važiavo su ja susitikti, tačiau V. paskambino ir pasakė, kad jos nevažiuotų, nes pamotė neleidžia susitikti, kad ją tampė už plaukų, prašė nekviesti policijos. Liudytojos nurodė, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė pasikūkčiodama, atvykus pasiimti sesers, ši, atėjusi į automobilį, verkė, pasakojo, kad pamotė ją tampė už plaukų. Nors šios liudytojos yra nukentėjusiosios seserys, tačiau netikėti jų parodymų nėra jokio pagrindo, nes jie tarpusavyje sutampa ir neprieštarauja, atitinka nuoseklius nukentėjusiosios parodymus. Be to, pagrindą tikėti jomis suteikia ir Bendrojo pagalbos skambučio įrašų išklotinės, iš kurių matyti, jog seserys nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, t. y., kad važiavo susitikti su seserimi, tačiau pastaroji paskambinusi pasakė, jog tarp jos ir pamotės įvyko konfliktas, kad prieš seserį buvo smurtaujama. Kaip matyti iš bylos duomenų, skambutis įvyko dar joms neatvykus į įvykio vietą, tad netikėti tiek nukentėjusiosios, tiek ir šių liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo. Be to, analogiškai įvykius nupasakojo ir liudytojai K. V. bei A. K., kartu vykę automobiliu. Šių liudytojų parodymai kartu su seserų P. parodymais viena skitą papildo. Liudytojų S. ir D. P. parodymus vertinti kaip patikimus ir objektyvius pagrindą suteikia ir tai, jog jos pakankamai objektyviai apibūdino tiek pačią kaltinamąją, tiek ir nukentėjusiąją. Jos nurodė, kad apie kitus smurto atvejus iš sesers V. nėra girdėjusios, taip pat pripažino, jog sesuo V. yra linkusi meluoti, yra sunkus vaikas, tačiau šiuo atveju joms neatrodė, kad sesuo apsimetinėja. Pagrindą tikėti šiais parodymais suteikia ir pati įvykių eiga – seserys eilinį kartą važiavo aplankyti nukentėjusiosios ir ją nusprendė išsivežti tik sulaukus skambučio apie smurtą, ir tik po to kai pasikonsultavo apie tokią galimybę su Bendrojo pagalbos centro darbuotojomis. Policiją iškvietė tik nuvykusios pas seserį ir pamačiusios pačią nukentėjusiąją, Bendrojo pagalbos centro darbuotojams nuosekliai, nuoširdžiai, nieko neslėpdamos nurodė visas aplinkybes.Apie tai, kad viskas vyko spontaniškai, spręstina taip pat ir iš pačios nukentėjusiosios bei kaltinamosios parodymų. Be to, liudytojas policijos pareigūnas J. G. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog vyko į iškvietimą dėl to, jog pamotė tampė už plaukų mažametę mergaitę. Jam mažametės motina nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir nukentėjusioji bei liudytojos D. bei S. P.. Jis patvirtino, jog girdėjo kaip mamai mažametė sakė, jog pamotė ją tampė už plaukų ir jai skaudėjo. Mergaitė buvo susijaudinusi, jai drebėjo rankos. Liudytojui nepasirodė, kad mergaitė meluoja.Iš tiesų liudytojos D. Z., D. N. K., S. M., E. Š., K. D. patvirtino, jog nėra girdėjusios ar mačiusios, kad prieš V. Š. būtų smurtaujama. Visos patvirtino, jog gyvendama tėvo šeimoje ji buvo prižiūrėta, ja buvo tinkamai rūpinamasi. Iš šių liudytojų parodymų taip pat matyti, kad mergaitė buvo gana sudėtingo charakterio ir jai trūko motiniškos šilumos, tačiau tai savaime nesuteikia besąlyginio pagrindo tikėti nuteistąja, o nukentėjusiosios parodymus atmesti. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs duomenys apie šį konkretų įvykį, tačiau nei viena iš minėtų liudytojų apie šį įvykį jokios konkrečios informacijos suteikti negalėjo. Šių asmenų parodymai iš tiesų svarbūs vertinant nuteistosios bei nukentėjusiosios asmenybę, tačiau nepakankami paneigti buvus smurto vartojimo faktą, kuris nustatytas vadovaujantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais šį konkretų įvykį liečiančiais ir apie jį informacijos suteikiančiais duomenimis, t. y. pačios nukentėjusiosios parodymais bei jau aptartų liudytojų S. bei D. P., K. V., A. K. parodymais, Bendrojo pagalbos centro įrašo duomenimis, liudytojo J. G. parodymais.Gynybos nurodytas argumentas, jog nukentėjusioji melavo, siekdama gyventi pas motiną, taip pat paneigta iš dalies pačios V. Š., o taip pat ir nukentėjusiosios tėvo J. Š. parodymais ir kitais duomenimis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek nukentėjusiosios tėvas J. Š., tiek ir motina D. Š. pripažino, jog V. Š. buvo leidžiama bendrauti tiek su seserimis, tiek ir su motina, taip pat žinojo, kad už bausmę nukentėjusiajai būdavo neleidžiama išvykti su seserimis ir tiek šeimos nariai, tiek pati V. Š. tam neprieštaraudavo. Be to, nustatyta, jog jokių didelių ginčų dėl gyvenamosios vietos nustatymo, mažametei priklausančio turto ar jos išlaikymo tarp buvusių sutuoktinių nebuvo kilę. D. Š. siekė, kad dukra galėtų gyventi su ja ir buvo pradėjusi tam tvarkyti dokumentus dar iki šio konflikto. Ji taip pat nurodė, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios su ja negalėjo anksčiau gyventi dukra V. Š., yra tai, kad ji neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Kai tik šios aplinkybės pasikeitė, ji ėmė siekti susigrąžinti dukrą. Be to, sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog aplinkybė, kad nukentėjusioji seserų telefonu prašė nebevykti, nes jai neleidžiama susitikti, nekviesti pareigūnų ir apie įvykį niekam nepranešti, taip pat leidžia pagrįstai teigti, jog visos nukentėjusiosios emocijos ir elgesys po įvykio buvos reakcija į jos atžvilgiu panaudotą smurtą, o ne siekis bet kokiomis priemonėmis gyventi su mama. Kartu šios aplinkybės taip pat leidžia tikėti nukentėjusiąją, jos nuoširdumu, jos parodymus patvirtinusiomis liudytojomis, ir paneigia gynybos versiją, kad nukentėjusioji tokiu būdu siekė apšmeižti pamotę ir taip elgėsi vedino noro gyventi su motina.Nuteistoji skunde taip pat ginčija veikos pasekmes, teigia, jog jeigu ir buvo patempta už plaukų, tai galėjo sukelti tik nemalonius pojūčius ir negalėtų būti laikoma fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi šiuos skundo argumentus, konstatuoja, jog jie nepagrįsti ir turi būti atmesti.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014).Teismų praktikoje taip pat pasisakyta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014).Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, surinktų duomenų pakanka konstatuoti pasekmes – sukeltą fizinį skausmą. Nukentėjusioji apie sukeltą fizinį skausmą žodžiu pasakė seserims, teisme taip pat patvirtino, jog jai labai skaudėjo. Nors į medikus ir nebuvo kreiptasi, skausmas ilgai nesitęsė, tačiau jis buvo sukeltas. Kad tai buvo pakankamai stiprus neigiamas fizinis pojūtis, patvirtina nukentėjusiosios būsena iš karto po įvykio. Ji buvo susijaudinusi, verkė net pasikūkčiodama, parvežta pas mamą vis dar nebuvo nusiraminusi. Šios aplinkybės, turint omenyje, kad ir anksčiau už bausmę nukentėjusiajai nebuvo leidžiama pasimatyti su seserimis, tačiau tokių pasekmių nebūdavo, tik patvirtina, jog nagrinėjamu atveju tai nebuvo vien eilinis draudimas susitikti su seserimis, o konfliktas, kuris baigėsi tyčiniu smurto naudojimu mažametės atžvilgiu, kurio pasekoje šiai neabejotinai buvo sukelti ne nemalonūs pojūčiai, o fizinis skausmas. Taip pat vertinant bylos duomenis šiuo aspektu, atsižvelgtina ir į tai, kad fizinis poveikis padarytas į skausmui jautrų ir gyvybiškai svarbų organą – galvos sritį. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog, nors ir vizualinių smurto naudojimo požymių nefiksuota, į medikus nesikreipta, byloje pagrįstai nustatyta, jog mažametei nukentėjusiajai L. Š. veiksmais patempiant už surištų plaukų buvo sukeltas fizinis skausmas.Atsižvelgiant į aptartus duomenis, konstatuojama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad L. Š. buitinio konflikto metu 2017 m. balandžio 2 d. apie 21 val. suimdama mažametės V. Š. surištus plaukus ir tyčia juos vieną kartą stipriai patempdama į apačią sukėlė mažametei fizinį skausmą. Nuteistoji veikė netiesiogine tyčia, nes būdama suaugusi, pakaltinama neabejotinai suvokė, kad toks veiksmas sukels pasekmes – nukentėjusysis mažametis asmuo mažiausiai patirs fizinį skausmą, ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti, todėl jos veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu L. Š. pagrįstai pripažinta kalta padariusi BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau jai skirta savo dydžiu per griežta bausmė.Pažymėtina, jog bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, visais atvejais skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi, t. y. turi būti skiriama tokia bausmė, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, juos nubaustų, atimtų galimybę asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas, paveiktų taip, kad jie vėl nenusikalstų bei užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.Šiuo atveju skiriant bausmę L. Š., teisėjų kolegijos vertinimu, tik abstrakčiai įvertintas tokios rūšies nusikalstamų veikų pavojingumas, neatsižvelgiant ir neįvertinant šios konkrečios nusikalstamos veikos pobūdžio, aplinkybių, trukmės, smurto intensyvumo, be to, nepakankamai įvertinta ir nuteistosios teigiamai charakterizuojama asmenybė. Esant šioms aplinkybėms, nuosprendis dalyje dėl L. Š. paskirtos bausmės keistinas ir L. Š. skirtina nauja bausmė.Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad padarytas vienas tyčinis baigtas smurtinis nusikaltimas. Nagrinėjamu konkrečiu atveju fizinio smurto vartojimas pasireiškė tuo, jog buvo ne suduota ranka ar kitu kokiu daiktu, ne spirta koja, tačiau vieną kartą patempta žemyn už surištų plaukų. Pats veiksmas truko vos 5-10 sekundžių, fizinis skausmas ilgai netruko, jokių vizualių sužalojimų požymių (paraudimo, plaukų išpešimo) nefiksuota. Via tai rodo, jog smurtas nebuvo intensyvus, sukeltas skausmas nebuvo ilgalaikis. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad L. Š. charakterizuojama teigiamai. Ji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruota, VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Aleksoto skyriuje nesilankė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų, ji rūpinosi šeima, vaikais taip pat ir pačia nukentėjusiąją. Visa tai rodo, jog šis įvykis buvo atsitiktinis, neapgalvotas, spontaniškas poelgis, kuris nėra būdingas nuteistajai. Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, atsižvelgtina ir įvertintina taip pat ir tai, kad nukentėjusioji pykčio nuteistajai nelaiko ir jos toliau įprastai bendrauja. Įvertinus šių aplinkybių visumą, aukštesniojo teismo vertinimu, bausmės tikslams pasiekti L. Š., vadovaujantis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), skirtina 15 MGL, t. y. 564,9 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 eurocentų), dydžio bauda. Taip pat įvertinus, jog tai vienkartinis, spontaniškas poelgis, pasireiškęs netiesiogine tyčia ir toks elgesys nuteistajai nėra būdingas, anksčiau už panašaus pobūdžio veikas L. Š. neteista, jokių kitų duomenų dėl fizinio smurto vartojimo nefiksuota, aukštesniojo teismo vertinimu, bausmės tikslai bus pasiekti ir netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose programose, todėl ši priemonė panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios L. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį dalyje dėl L. Š. skirtos bausmės pakeisti.

L. Š. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį skirti naują bausmę – 15 MGL, t. y. 564,9 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 eurocentų) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, panaikinti.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.