Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2014-04-30 · Civilinė byla Nr. 2-36-744/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-30
Bylos Nr.
2-36-744/2014
Teisminio proceso Nr.
2-31-3-00903-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laisvydas Zederštremas
Ieškovas
O. R.
Atsakovas
S. U.
Trečiasis asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Civilinė byla Nr. 2-36-744/2014 m.
(Nr. 2-984-744/2013 m.)
Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00903-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 43: 43.2; 99.5; 99.7; 99.9; 113.1; 116; 116.1; 116.11. (S)
PAKRUOJO RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 30 d.,PakruojisPakruojo rajono apylinkės teismo teisėjas Laisvydas Zederštremas,sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant: ieškovei O. R.,ieškovės atstovui advokatui M. Š.,atsakovui S. U.,atsakovo atstovui advokatui V. M.,

trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos - atstovei Simonai Stanevičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės O. R. ieškinį atsakovui S. U. ir trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nepagrįsto praturtėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė O. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama išreikalauti jai iš atsakovo S. U. 19,8200 ha žemės sklypą, esantį Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurį, ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai įgijo. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 1999 m. gegužės 14 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo S. U. tėvas J. U. nuosavybės teise valdė 15,40 ha žemės Pakruojo rajone, T. kaime. Šis faktas nustatytas paveldėjimo teisei į žemę realizuoti. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, vadovavosi tik suklastotu mirties liudijimu bei melagingais parodymais. Iš Šiaulių II Notaro J. B. 1936 metų aktų knygos nuorašo (Akto Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad 1936 m. balandžio 27 d. V. B. 15,7284 ha žemės sklypą, esantį T. kaime, pardavė Dr. J. P. – P. už 6000 litų su sąlyga, kad jis ją išlaikys iki gyvos galvos. J. P. – P. buvo pareiškėjos mamos A. Ž. (P.) brolis. J. P. – P. žemės, nupirktos iš V. B., nedirbo, ją perdavė dirbti savo tėvui L. P., J., gimusiam 1863 metais, kuris žemę dirbo nuo 1936 metų iki 1941 m. birželio 12 d., nes su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Po L. P. ištrėmimo žemę perėmė ir ją dirbo jo sūnus L. P., gimęs 1894 metais, kuris 1948 metais taip pat buvo ištremtas į Sibirą. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad L. valsčiaus žiniose apie žemės ūkio 1942 metais naudojamus žemės plotus įrašyta T. kaimo ūkio naudotoja (šeimininkė) V. B., turėjusi 15,46 ha žemės, be to, L. valsčiaus 1940-1944 žemės mokesčių knygoje įrašyta T. kaimo mokesčių mokėtoja V. B., valdžiusi 15,46 ha žemės. 1941 m. gegužės 21 d. V. B. pateikė Šiaulių apskrities Vykdomajam komitetui prašymą, kuriuo prašė nutraukti jos skriaudimą bei žemės nusavinimą, tačiau gavo atsakymą, kad jos valdytas ūkis buvo perduotas naujakuriams. V. B. mirė (duomenys neskelbtini) T. kaime, o ne 1939 metais, kaip nurodyta 1999 m. balandžio 23 d. Šiaulių vyskupijos Pakruojo dekanato L. Š. M. M. Š. parapijos rašte Nr. 33, kuris, kaip nurodyta 2005 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos prokuratūros išvadoje, yra suklastotas. Kadangi atsakovas S. U. pateikė teismui suklastotą V. B. mirties įrašą, kurio pagrindu teismas, būdamas suklaidintas, priėmė neteisingą sprendimą, tačiau dėl senaties termino S. U. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Be to, teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad 15,46 ha žemės sklypas, esantis Pakruojo rajone, T. kaime, niekada nepriklausė S. U. tėvui J. U., todėl šį žemės sklypą S. U. yra įgijęs neteisėtai. Minėto žemės sklypo paveldėjimo teisė priklauso ieškovei, kadangi L. P., J. yra jos senelis (1-5, 42-46 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovė O. R. teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė pilna apimtimi ir patvirtino ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes.

Atsiliepimas

Atsakovas S. U. per teismo nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi ieškinyje minimą žemės sklypą jis įgijo teisėtai ir pagrįstai, be to, prašė taikyti ieškinio senatį (68-70 b.l.).

Atsakovas S. U. teismo posėdžio metu nesutiko su ieškinio reikalavimais ir paaiškino, kad ieškinyje minimą žemės sklypą jis įgijo teisėtai. Kiek jis žino iš savo tėvų bei sesers pasakojimų, šį žemės sklypą jo tėvas J. U. gavo iš V. B. su sąlyga, kad jis ją išlaikys. Šią aplinkybę teisme patvirtino liudytojai. Prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį žemės sklypą jo vardu pateikė sesuo, ji gavo ir pažymą dėl V. B. mirties.

Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos per teismo nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą, kadangi atsakovas S. U. ieškinyje minimą žemės sklypą įgijo nenuginčyto administracinio akto bei teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindu (62-65 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

Šio trečiojo asmens atstovė Simona Stanevičiūtė teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais nesutiko ir paaiškino, kad pagal turimus dokumentus nacionalizacijos metu ieškinyje minimas žemės sklypas priklausė V. B., kuri buvo ieškovės O. R. mamos A. Ž. teta, todėl ieškovė, kaip V. B. dukterėčios duktė, neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į V. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Be to, atsakovas S. U. ieškinyje minimą žemės sklypą įgijo nenuginčyto administracinio akto bei teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrindu, tai yra teisėtai.

Atsiliepimas

Iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių (1-5, 42-46 b.l), atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose į ieškinį išdėstytų aplinkybių (62-65, 68-70 b.l.), šalių bei trečiojo asmens atstovės paaiškinimų teismo posėdžio metu, byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 1999 m. gegužės 14 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo (šios bylos atsakovo) S. U. tėvas J. U. nuosavybės teise valdė 15,40 ha žemės Pakruojo rajone, T. kaime, šis faktas buvo nustatytas paveldėjimo teisei į žemę realizuoti (16-17 b.l.). Šio fakto pagrindu 2001 m. liepos 9 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 65-10493 S. U. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. U. nuosavybės teise valdytą 15,40 ha žemės sklypą, esantį Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 15,20 ha žemės sklypą, esantį Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), bei suteikiant neatlygintinai nuosavybei 4,62 ha žemės (47 b.l.). Šio sprendimo pagrindu atsakovas S. U. įgijo nuosavybės teisę į 19,8200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurio vertė 34249 Lt (48 b.l.). 2005 m. rugsėjo 26 d. į Šiaulių apskrities viršininko administraciją kreipėsi O. R., prašydama išsiaiškinti, ar teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės S. U. į J. U. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (15,40 ha) (8-13 b.l.). 2005 m. spalio 7 d. Šiaulių apskrities viršininko administracija kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, prašydama išsiaiškinti O. R. prašyme nurodytas aplinkybes. 2005 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė R. D. surašė išvadą dėl atlikto tyrimo pagal 2005 m. spalio 7 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos raštą, kurioje nurodė, kad tyrimo metu surinkti duomenys duoda pagrindą abejoti 1999 m. gegužės 14 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. U. nuosavybės teise valdė 15,40 ha žemės Pakruojo rajone, T. kaime, pagrįstumu ir teisėtumu, tačiau jo peržiūrėti nėra galimybės, nes Lietuvos Respublikos CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei penkeri metai (24-25 b.l.). Išvadoje taip pat nurodyta, kad civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. esantis Šiaulių vyskupijos Pakruojo dekanato L. Š. M. M. Š. parapijos 1999 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 33, kuriame nurodyta, kad Linkuvos bažnyčios metrikų alfabetinėje (1935-1963) knygoje yra įrašas, kad 1939 m. 10 Nr. L. kapuose yra palaidota V. B. (26 b.l.), yra suklastotas, o tokia veika atitinka tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau baudžiamasis procesas šiuo atveju negalimas, nes yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (24-25 b.l.). Iš prokuratūros atlikto tyrimo bei byloje esančių archyvinių dokumentų matyti, kad V. B. nuo 1927 m. balandžio 23 d. nuosavybės teise valdė 15,7280 ha žemės Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini), kurią paveldėjo iš S. B. (18-20 b.l.). 1936 m. balandžio 27 d. V. B. turėtą žemę ir trobesius pardavė J. P. – P. už 6000 litų su sąlyga, kad jis ją išlaikys iki gyvos galvos (18-20 b.l.). 1941 m. gegužės 21 d. V. B. kreipėsi į Šiaulių apskrities vykdomąjį komitetą su prašymu apginti ją nuo savivalės vietinių valstiečių, kuriame išdėstė, kad du vietiniai valstiečiai be jos sutikimo pradėjo jos žemę savarankiškai dirbti, ir nori ją iš jos namų išvaryti (28 b.l.). Iš 1941 m. birželio 20 d. Šiaulių apskrities vykdomojo komiteto pranešimo V. B. matyti, kad V. B. ūkis įstatymo nustatytu pagrindu buvo perduotas naujakuriams, nes ši nesugebėjo jo pati tvarkytis (29 b.l.). Iš 1943 m. vasario 6 d. mirties akto įrašo Nr. 19 matyti, kad V. B. mirė (duomenys neskelbtini) (23 b.l.), o ne 1939 metais, kaip buvo nustatyta nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2³-234/1999 m. 2006 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros civilinių bylų skyriaus prokurorė V. Š. surašė išvadą, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras A. V., kurioje nurodyta, kad, nors Pakruojo rajono apylinkės teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m., padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą, dėl kurio būtų Lietuvos Respublikos CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje, tačiau dėl to, kad buvo praleistas CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas penkerių metų naikinamasi terminas, kuris jokiomis aplinkybėmis negali būti atnaujintas, nuspręsta neteikti prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. (8-13 b.l.). 2011 m. spalio 21 d. Pakruojo rajono apylinkės teisme buvo gautas 2011 m. spalio 14 d. O. R. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. pagal pareiškėjo S. U. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo buvo prašoma atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą paduoti prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m., kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir O. R. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, ginančiu viešą interesą (valstybės), tačiau 2012 m. sausio 10 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartimi buvo atsisakyta atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje (8-13 b.l.). Ši nutartis įsiteisėjo 2012 m. kovo 26 d., kai tos dienos Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo atmestas O. R. atskirasis skundas (teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys). 2012 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos O. R. pareiškimas suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir S. U. dėl prokuroro išvados atsisakyti kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo panaikinimo, kuriuo ji prašė panaikinti 2006 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintą išvadą atsisakyti kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo Pakruojo apylinkės teisme civilinėje byloje ir įpareigoti kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-3-234/1999 pagal pareiškėjo S. U. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl išskirtinės situacijos, tačiau 2012 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi O. R. skundas (prašymas) buvo atmestas (teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys). 2013 m. gegužės 8 d. O. R. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą prašymui ir nuosavybės teisių atkūrimui reikalingiems dokumentams paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau 2013 m. lapkričio 8 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu šis O. R. prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas (teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys). Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės V. B. turėtą žemę Pakruojo rajone, T. kaime (15,40 ha), kreipėsi vienintelis S. U. Kitų pretendentų iš J. P. – P., L. ar kitų L. P. įpėdinių, kurie nustatytais terminais būtų kreipęsi dėl V. B. žemės susigrąžinimo, nebuvo (8-13 b.l.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio sumos ir bylos teismingumo

Bylos dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo priskiriamos turtinių ginčų kategorijai. Ieškinio suma tokio pobūdžio bylose nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 2 p.). Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad jos teismui pateikto ieškinio suma (kaina) yra 34249 Lt (42-46 b.l.), nes nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išraše (48 b.l.) nurodyta būtent tokia 19,8200 ha žemės sklypo, esančio Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė nori išreikalauti iš atsakovo, vertė. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas V. M. pateikė teismui UAB „Ober-Haus“ išduotą pažymą (rašytinę konsultaciją), kurioje nurodyta, kad žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), 1 hektaro kaina 2014 metų I ketvirtyje galėtų siekti nuo 10000 iki 14000 litų (viso sklypo kaina nuo 198200 iki 277480 litų). Jei būtų nustatyta, kad ginčo žemės sklypo vertė yra tokia kaip nurodyta atsakovo atstovo pateiktoje UAB „Ober-Haus“ rašytinėje konsultacijoje, ši byla būtų teisminga ne apylinkės teismui, o Šiaulių apygardos teismui (CPK 27 str. 1 d. 1 p.). Tačiau pačioje UAB „Ober-Haus“ rašytinėje konsultacijoje yra aiškiai konstatuota, kad ši konsultacija yra tik informacinio pobūdžio dokumentas (neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui), kuris neatitinka turto vertinimo dokumento (turto vertinimo ataskaitos) turinio, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas bei kiti su juo susiję norminiai aktai. Ši konsultacija nėra ir negali būti laikoma turto vertinimo dokumentu (ataskaita), kaip tai numato Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21-23 straipsniai, kadangi šiuo aptariamu atveju UAB „Ober-Haus“ pagal šio įstatymo reikalavimus neatliko turto vertinimo, nesudarė turto vertinimo sutarties, nesurašė turto vertinimo ataskaitos ir nenustatė turto vertės. Esant nurodytoms aplinkybėms teismui pateikta UAB „Ober-Haus“ pažyma (rašytinė konsultacija) dėl ginčo žemės sklypo vertės negali būti laikoma patikima, todėl teismas šį įrodymą atmeta ir juo nesivadovauja. Kadangi nepateikta jokių kitų įrodymų dėl žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), vertės, teismas vadovaujasi ieškovės pateiktu įrodymu - nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (48 b.l.), kuriame nurodyta šio žemės sklypo, dėl kurio kilo ginčas, vertė yra 34249 Lt.

Dėl senaties

Kadangi atsakovas S. U. prašė taikyti ieškinio senatį, teismas pasisako ir dėl šio reikalavimo. Ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Įstatymas numato skirtingus ieškinio senaties terminus. Kadangi reikalavimams dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo nenumatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, vadinasi šiems reikalavimas taikomas bendrasis ieškinio terminas – dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškovė O. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad apie tai, jog atsakovui S. U. buvo atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, sužinojo tik 2005 metais. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad O. R. tik 2005 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją, prašydama išsiaiškinti, ar teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės S. U. į J. U. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) turėtą žemę (15,40 ha) (8-13 b.l.). Nors byloje yra duomenų, kad O. R. ir iki tol rinko archyvinius dokumentus apie jos giminaičius bei jų turėtą žemę, tačiau nėra jokių įrodymų, kad ji iki jos nurodyto laiko (2005 metų) žinojo, jog atsakovas S. U. įgijo nuosavybės teisę į ginčo sklypą. Tokių duomenų teismui nepateikė ir atsakovas, nors privalėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 str.). Kadangi nėra jokių įrodymų, paneigiančių ieškovės O. R. paaiškinimus, kad apie tai, jog atsakovui S. U. buvo atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą, ji sužinojo tik 2005 metais, konstatuotina, kad ieškovė apie šį faktą sužinojo 2005 metais, todėl ji į teismą kreipėsi nesuėjus ieškinio senačiai. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių ieškinio senaties teismas netaiko.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Ieškovė O. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama išreikalauti jai iš atsakovo S. U. 19,8200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), kurį, ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai įgijo. Nustatyta, kad atsakovas S. U. ginčo žemės sklypą nuosavybės teise įgijo individualaus administracinio akto - 2001 m. liepos 9 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 65-10493 – pagrindu. Šiuo sprendimu S. U. buvo atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko J. U. nuosavybės teise valdytą 15,40 ha žemės sklypą, esantį Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 15,20 ha žemės sklypą, esantį Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), bei suteikiant neatlygintinai nuosavybei 4,62 ha žemės (47 b.l.). Juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjo (šios bylos atsakovo) S. U. tėvas J. U. nuosavybės teise valdė 15,40 ha žemės Pakruojo rajone, T. kaime, buvo nustatytas 1999 m. gegužės 14 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. (16-17 b.l.). Nei 2001 m. liepos 9 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 65-10493, nei 1999 m. gegužės 14 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. iki šiol nėra panaikinti.

Nepagrįstu praturtėjimu pagal Lietuvos Respublikos CK 6.237 straipsnio 1 dalį laikomas asmens įgijimas to, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti ir tai padaroma be teisinio pagrindo savo veiksmais arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo. Nepagrįstas praturtėjimas nelaikomas sutartine prievole ir sudaro atskirą nesutartinių prievolių rūšį. Tam, kad teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, turi būti nustatyta atitinkamų įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant šio savarankiško civilinės teisės instituto paskirtį bei esmę, yra pasisakyta, kad prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje kasacinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010 m., konstatavo, kad tuo atveju, kai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima ginti civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Kol nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (administraciniai aktai) nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, tol jie yra teisėti, todėl ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.

Kadangi atsakovas S. U. nuosavybės teisę į 19,8200 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 6501-0003-0040, esantį Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), įgijo individualaus administracinio akto - 2001 m. liepos 9 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 65-10493 – pagrindu, šis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl konstatuotina, kad atsakovas nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą įgijo teisėtai, todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi toks turto įgijimas negali kvalifikuojamas kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.

Nors trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, - Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos – atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad ši tarnyba yra nustačiusi, kad 15,40 ha žemės, esančios Pakruojo rajone, T. kaime, iki nacionalizacijos valdė V. B. – ieškovės O. R. mamos A. Ž. teta, todėl O. R., kaip V. B. dukterėčios duktė, teisių į nuosavybės teisių atkūrimą į V. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę neturi (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis), todėl negalima teigti, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai S. U. praturtėjo O. R. sąskaita (62-65 b.l.), teismas dėl šios aplinkybės nepasisako, kadangi įsiteisėjusiu ir iki šiol nepanaikintu 1999 m. gegužės 14 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2³-234/1999 m. nustatyta, kad 15,40 ha žemės, esančios Pakruojo rajone, T. kaime, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ne V. B., kaip teigiama atsiliepime į ieškinį, o atsakovo S. U. tėvas J. U. Be to, nustačius, kad atsakovas S. U. nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą įgijo teisėtai, nėra pagrindo kalbėti apie tai, kieno sąskaita jis praturtėjo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

2014 m. sausio 9 d. teismo nutartimi šioje byloje ieškovės O. R. prašymu jos reikalavimo užtikrinimui buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė - įrašas viešame nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atsakovui S. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), uždraudžiant perleisti nuosavybės teisę į jo vardu registruotą 19,82 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškinys atmestinas, nesant pagrindų šios laikinosios apsaugos priemonės panaikiunti nedelsiant, ji paliktina galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas S. U. neprašė priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės, tačiau teismas privalo bylinėjimosi išlaidas paskirstyti (CPK 270 str. 5 d. 3 p.). Atsakovas S. U. kartu su UAB „Ober-Haus“ pažyma (rašytine konsultacija) pateikė PVM sąskaitą faktūrą Nr. SIAU86974, pinigų priėmimo kvitą ir darbų atlikimo aktą, iš kurių matyti, kad I. J. už konsultaciją dėl galimos turto kainos UAB „Ober-Haus“ sumokėjo 121 litą. Kadangi teismas UAB „Ober-Haus“ pažymą (rašytinę konsultaciją) kaip įrodymą atmetė ir juo nesivadovavo, teismas konstatuoja, kad šios išlaidos nebuvo būtinos, todėl jos nepriskirtinos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ir iš ieškovės O. R. atsakovui S. U. nepriteistinos (CPK 88 str.).

Iš teismo pažymos matyti, kad teismas turėjo 40,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškinys atmestinas, šios išlaidos išieškotinos į valstybės biudžetą iš ieškovės O. R.. Ieškovė O. R. 2014 m. sausio 9 d. nutartimi iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimą, tačiau tai nereiškia, kad ji yra atleista nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos CPK 83 straipsnio 1-3 dalys reglamentuoja atleidimą tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2014 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu ir Lietuvos Respublikos CPK 259-260, 263-271, 275, 279, 281-282 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės O. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), 40,44 Lt (keturiasdešimt litų ir 44 centus) bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas, sumokant jas į biudžeto pajamų surenkamą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos), įmokos kodas 5660.

2014 m. sausio 9 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atsakovui S. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), uždraudžiant perleisti nuosavybės teisę į jo vardu registruotą 19,82 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Pakruojo rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui apeliacine tvarka, skundą paduodant Pakruojo rajono apylinkės teisme.

Teisėjas Laisvydas Zederštremas