- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-20
- Bylos Nr.
- eI2-2665-1063/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00210-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- S. L.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) 2021 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 128-33 „Dėl Ukrainos pilietės S. L. grąžinimo į Ukrainą“ (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškina, kad į Lietuvos Respubliką buvo komandiruota vykdyti paslaugų sutarties, sudarytos tarp Lietuvos ir Lenkijos įmonių, t. y. į Lietuvos Respubliką atvyko turėdama teisėtą ir pagrįstą tikslą. Pareiškėja taip pat pažymi, kad jai buvo suteikta Lenkijos D tipo viza, galiojanti nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. birželio 7 d. Patikrinimo metu Migracijos skyriui buvo pateikti visi su komandiruote susiję dokumentai. Atvykus į Lietuvą, buvo laikomasi atvykimo metu nustatytų reikalavimų bei rekomendacijų dėl saviizoliacijos ir testavimosi.
Nurodo, kad priimant Sprendimą liko neįvertintos aplinkybės, jog pareiškėja Šengeno sieną kirto atvykdama į Lenkijos Respubliką. Pareiškėja buvo įdarbinta Lenkijoje veikiančioje įmonėje. Priimant Sprendimą turėjo būti vertinama, ar pareiškėja turėjo teisę į Lietuvą atvykti iš Lenkijos. Duomenys apie pareiškėjai išduotą Lenkijos Respublikos D tipo vizą įrodo, kad ji turėjo teisę būti Šengeno zonoje, t. y. atvyko teisėtai ir įgijo teisę laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. spalio 20 d. laikinai gyventi ir dirbti Lenkijoje bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 11 straipsnio 2 ir 6 dalimis teisę 2020 m. gruodžio 25 d. atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvoje, neviršijant UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų buvimo terminų. Priimant Skundžiamą sprendimą buvo įvertinti duomenys tik dėl Pareiškėjos pilietybės, tačiau neįvertinta ir nepasisakyta dėl leidimo atvykti į Lietuvą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja Sprendimu įpareigota išvykti iš Lietuvos į Ukrainą. Jeigu jos atvykimas būtų pripažintas neteisėtu, ji galėtų būti įpareigota išvykti į Lenkiją (šalį, iš kur atvyko), o ne į Ukrainą. Sprendime iš viso nepasisakyta ir nevertinta aplinkybė dėl pareiškėjai išduotos ir galiojančios Lenkijos D tipo vizos bei aplinkybės, jog pareiškėja turi teisėtą pagrindą būti (gyventi) Šengeno zonoje.
Pažymi, jog pareiškėjos atvykimas į Lietuvos Respubliką turi būti kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.1.2.1. papunktį arba 2.1.2.4. papunktį, todėl pripažintas teisėtu. Priimant skundžiamą Sprendimą liko tinkamai neįvertintos aplinkybės dėl pareiškėjos teisinio statuso pagal Nutarimą traktavimo. Pareiškėjos įsitikinimu, Sprendimas pripažintinas nemotyvuotu bei nepagrįstu, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Nutarimo 2.1.2 papunktyje nustatytas valstybės sienos kirtimo apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką bei šio draudimo taikymo išlygos nustatytos 2.1.2.1–2.1.2.18 papunkčiuose. Nutarimo 2.1.2.1 papunktyje nurodyta, kad Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims nutarimo 2.1.2 papunktis netaikomas.
Pažymi, jog viza nėra dokumentas, leidžiantis teisėtai gyventi Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Pripažįsta, kad asmuo gali turėti kelias gyvenamąsias vietas, tačiau tai nėra skundo objektas. Asmens turėjimas kelių gyvenamųjų vietų nepatvirtina fakto, jog asmuo teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybėse.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainos Respubliką per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėti, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Ukrainos pilietė S. L. 2020 m. gruodžio 25 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja turėjo Ukrainos Respublikos pasą ir Lenkijos Respublikos išduotą „D“ tipo vizą, galiojančią nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. birželio 7 d.
Atsakovė, nustačiusi, kad pareiškėja, pažeisdama Nutarimo 2.1.2 punkto reikalavimus, neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, priėmė ginčijamą Sprendimą dėl jos grąžinimo į Ukrainos Respubliką.
Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką.
Pagal UTPĮ 11 straipsnio 1 dalį, užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (UTPĮ 11 straipsnio 4 dalis). Užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. (UTPĮ 11 straipsnio 5 dalis).
Visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje 2020 m. vasario 26 d. paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės, buvo apribotas valstybės sienos kirtimas, uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką (2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“). Pagal šio nutarimo 2020 m. birželio 10 d. redakciją Nr. 588 buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės nustatant trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. priėmė nutarimą Nr.1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“. Pagal šio nutarimo 2.1.2. punktą valstybės sienos kirtimas buvo apribotas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Nutarimo 2.1.2.1. papunktyje nurodyta, kad valstybės sienos kirtimo apribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims.
Nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. gruodžio 25 d. iš Lenkijos Respublikos, todėl darytina išvada, kad pareiškėja kirto valstybės sieną tuo metu, kai galiojo ribojimas užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis ribojimas netaikomas asmenims, kurie teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje. Pažymėtina, kad pagal UTPĮ nuostatas buvimas ir gyvenimas Lietuvoje yra skirtingos teisinės sąvokos, skirtingas yra ir jų teisinis statusas bei režimas. Asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu suteikia teisę nustatyta tvarka išduota viza (Įstatymo 2 straipsnio 33 dalis; 17 straipsnio 1 dalis), o teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje asmeniui suteikia nustatyta tvarka išduoti atitinkamai laikinas arba ilgalaikis leidimas gyventi (UTPĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys; 24 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvą ekstremalios situacijos metu atvyko turėdama jai Lenkijoje išduotą vizą (ne leidimą gyventi). Tai reiškia, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, dėl ko atsakovo sprendimas grąžinti ją į Ukrainą atitinka UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 128 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus.
UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis).
UTPĮ 130 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. UTPĮ 130 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. UTPĮ 130 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei.
Prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja siekia paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, jog ją sieja darbo santykiai su Lenkijoje esančia įmone. Pažymėtina, jog ši aplinkybė nelaikytina tokia, kurios pagrindu pareiškėja negalėtų būti grąžinama į Ukrainos Respubliką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2021 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 128-33 „Dėl Ukrainos pilietės S. L. grąžinimo į Ukrainą“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2685/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.