- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-03
- Bylos Nr.
- 2-4185-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00597-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- N. V.
- Atsakovas
- Bankrutuojančiam AB bankui SNORAS
- Trečiasis asmuo
- VĮ Indėlių
dalyvaujant ieškovės atstovei J. C., atsakovo atstovui O. K., trečiojo asmens atstovui adv. E. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovui Bankrutuojančiam AB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo niekiniu, dėl teisės gauti indėlio draudimo išmoką pripažinimo, trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti jos ir atsakovo sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį sudaryta dėl suklydimo, todėl negaliojančia, pripažinti jos teisę į 26000 Lt indėlių draudimo išmoką, taip pat priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-02-28 su atsakovu sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kurią įsigijo 26000 Lt vertės indėlio sertifikatą su 3,2 procentų dydžio fiksuota palūkanų norma, indėlio sertifikato išpirkimo data – 2012-03-05. 2011-02-28 atvyko į banką pratęsti terminuotą indėlį, nes savo santaupas nuolat laiko banke pagal terminuoto indėlio sutartis. Nors buvo nuolatinė atsakovo klientė, šį kartą atsakovo darbuotoja primygtinai siūlė sudaryti ne terminuoto indėlio sutartį, bet indėlio sertifikato sutartį, aiškindama, kad indėlio sertifikatas yra tas pat terminuotas indėlis, tik su garantuotomis fiksuotomis ir gerokai didesnėmis palūkanomis. Apie indėlio sertifikato investavimo rizikas atsakovo darbuotoja jai nepaaiškino. Kartu su indėlio sertifikato sutartimi atsakovas jai pateikė pasirašyti papildomą dokumentą „kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, kuriame glaustai pateikiama, anot atsakovo darbuotojos, klientui svarbi informacija apie sandorį. Šiame patvirtinime nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Todėl sudarant sutartį, ieškovei negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl indėlio sertifikato rizikos atsakovo nemokumo atveju. Ieškinį grindžia Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 22 d., 22 str. 1 ir 3 d., nurodo, kad atsakovas pažeidė minėtose normose nustatytas pareigas, nesupažindino su esmine indėlio sertifikato rizika, kad jo išpirkimas nėra garantuotas, priešingai aukščiau minėtu patvirtinimu sudarė ieškovei klaidingą įspūdį, kad indėlio sertifikatas yra apdraustas. Su indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr.78 (LTL) ji nebuvo supažindinta. Pažymi, kad nėra teisininkė, todėl jai sudėtinga suprasti kurios sutarties sąlygos yra bendros, kurios specialios. Ateidama pas atsakovą tikėjosi pratęsti terminuotą indėlį, todėl nebuvo susipažinusi su jokia banko reklamine informacija, atsakovo darbuotoja įkalbėjo ją sudaryti indėlio sertifikato sutartį. Todėl nurodo, kad ginčijamą sutartį sudarė esant esminiam suklydimui. Žinodama, kad indėlio sertifikatas nėra draustas įstatymų nustatyta tvarka, niekuomet nebūtų sudariusi ginčijamos sutarties dėl visų savo gyvenimo santaupų, iki tol ji visuomet investavo konservatyviai – į terminuotus indėlius. Todėl prašo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.), o pritaikius restituciją jos pervestos už indėlio sertifikatą lėšos turėtų būti prilyginamos banko sąskaitoje laikomoms lėšoms (CK 6.913 str.). Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau –IĮIDĮ) 2 str. 4 d., 3 str. 1 d. šios lėšos pripažintinos indėlių draudimo objektu, todėl trečiasis asmuo turi jai išmokėti 26000 Lt indėlio sumą. Teismo posėdyje ieškovės atstovė ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės ieškinyje nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į patikslintą ieškinį nurodo, kad šalys 2011-02-28 sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsigijo 26000 Lt vertės indėlio sertifikatą. Tą pačią dieną, vadovaujantis LR Vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr.1K-22 patvirtintų taisyklėmis ir Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 13 p., tarp ieškovės ir atsakovo 2011-02-28 buvo sudaryta tipinė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios 3 p. nurodyta, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, ir tai nereiškia, kad absoliučiai visi AB banko SNORAS įsipareigojimai neprofesionaliam klientui yra apdrausti. IĮIDĮ 3 str. 2 d. ir 4 d. numato, kad draudimo objektu negali būti draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Indėlio sertifikato sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovė įsigijo indėlio sertifikatą iš banko indėlių sertifikatų emisijos Nr.78, o išleidimo sąlygos nurodytos šios emisijos išleidimo bendrųjų sąlygų apraše Nr.78. Pasirašydama sutartį ieškovė patvirtino, kad visos sutarties sąlygos aptartos ir paaiškintos, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia jos valią, bei yra susipažinusi su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr.78 (toliau – aprašas) ir visiškai sutinka su jo sąlygomis. Šiame apraše buvo aiškiai nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Ieškovės teiginiai, kad ji nebuvo supažindinta su aprašu, kad atsakovo darbuotoja sudaromą sandorį įvardino kaip panašų į terminuotą indėlį tik su fiksuotomis palūkanomis, prieštarauja rašytiniams įrodymams, todėl laikytina, kad ieškovė žinojo apie indėlių draudimo netaikymą indėlio sertifikatams, tačiau sąmoningai sutiko prisiimti su tuo susijusią riziką. Ieškovė, sudarydama sutartį, veikė laisva valia, suvokdama sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Pažymi, kad ieškovei galioja įrodinėjimo pareiga, pareiškusi, kad sudarė sutartį dėl esminio suklydimo, ji nepateikė jokių jos esminį suklydimą patvirtinančių įrodymų. Sudarydama indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, ieškovė siekė finansinės naudos sau, nes šiuo atveju buvo mokamos didesnės palūkanos nei terminuoto indėlio atveju. Daug kartų sudarydama su atsakovu terminuoto indėlio sutartis, ieškovė negalėjo nematyti indėlio sertifikato sutarties skirtumų nuo terminuoto indėlio sutarties. Ieškovės klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl ieškovės neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškovės ieškinį atmesti.
Trečiasis asmuo atsiliepimo tiek į pirminį, tiek į patikslintą ieškinį nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas dėl ieškinio nenurodė, bet pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė, sudarydama ginčijamą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, žinojo, kad indėlio sertifikatas nėra draustas IĮIDĮ nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas 2011-02-28 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l.6-13), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį ieškovė ir atsakovas tą pačią dieną (2011-02-28) sudarė indėlių sertifikato įsigijimo sutartį (b.l.5), pagal kurią ieškovė nupirko 26000 Lt vertės indėlio sertifikatą su 3,2 procentų dydžio fiksuota metine palūkanų norma, kurio įsigaliojimo data – 2011-03-02, išpirkimo data – 2012-03-05. Ieškovė teigia, kad ji nebuvo supažindinta su indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje minimu indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr.78 (LTL) (toliau – aprašas) bei tuo, jog minėtas indėlio sertifikatas nėra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka, atsakovas suklaidino ją, veikė nesąžiningai, nesilaikė pareigos suteikti visą reikiamą ir teisingą informaciją, neatskleidė su tuo susijusios rizikos.
Atsakovas yra komercinis bankas, t.y. kredito įstaiga, iki 2011-11-16 turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas (Bankų įstatymo 2 str. 2 d.), todėl jis yra finansų įmonė Finansų įstaigų įstatymo 2 str.7 d. prasme ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas Finansų įstaigų įstatymas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d.). Ieškovė yra neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 str. 30 d.), o santykyje su ieškovu - neprofesionali klientė (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 22 d.). Šią aplinkybę patvirtina ir tarp šalių sudaryta neprofesionalaus kliento aptaravimo sutartis. Atsakovas kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypatingai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypatingai nepalankias pasekmes. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 3 d. atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 d. įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Nagrinėjamu byloje atveju atsakovas pažeidė minėto įstatymo 22 str. 5 d. nustatytas pareigas, kadangi nesurinko įrodymų apie ieškovės finansinę padėtį, jos tikslus sudarant indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, jos patirtį investavimo srityje. Tai paneigiančių įrodymų į bylą atsakovas nepateikė. Ieškovė yra vyresnio amžiaus asmuo, pagal bylos įrodymus neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, negalėjo tinkamai įvertinti visų galimų rizikų. Įvertinus aplinkybes, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartis buvo sudarytos tą pačią dieną, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje atsakovas informavo ieškovę, jog siekiant užtikrinti ieškovės lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, atsakovo įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, šią sutartį vykdant buvo sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, kurioje tiesiogiai nėra nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ieškovės asmenį, ieškovei galėjo susidaryti klaidingas įspūdis apie tai, jog jos įsigyjamas indėlio sertifikatas yra apdraustas. Nors indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje yra nuoroda apie tai, kad ieškovė buvo supažindinta su aprašu, tačiau toks įrašas nagrinėjamu atveju nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovė iš tikrųjų buvo supažindinta su visomis su indėlio sertifikato įsigijimu susijusiomis rizikomis bei kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka, nes tai yra standartinė sutarties sąlyga, nepašalinanti atsakovo darbuotojų netinkamo pareigų atlikimo galimybės ir visų rizikų neatskleidimo. Aprašo kopija ieškovei nebuvo įteikta, ieškovė neturėjo galimybės apsvarstyti atsakovo pasiūlymą dėl indėlio sertifikato įgijimo, atsakovas vykdė agresyvią rinkodarą jos atžvilgiu. Įvertinus ieškovės asmenį, sutarties sudarymo aplinkybes, atsakovo informacijos pateikimo būdą, nagrinėjamu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į įrodymų pakankamumo taisyklę, labiau tikėtina, todėl laikytina įrodyta, kad ieškovė buvo suklaidinta atsakovo, sudarant indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, sudarant ieškovei įspūdį, jog jos įsigyjamas indėlio sertifikatas yra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka. Tokiu būdu atsakovas pažeidė finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 3 d. reikalavimus. Ieškovė nurodo, kad už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos yra jos viso gyvenimo santaupos. Ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, tikėjosi, jog indėlio sertifikatas yra apdraustas, ir būtent tai sąlygojo jos valią sudaryti tokią sutartį. Priešingu atveju ji indėlio sertifikato įsigijimo sutarties nebūtų sudariusi. Toks ieškovės suklydimas pripažintinas esminiu, todėl 2011-02-28 indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažintina negaliojančia (CK 1.90 str.). Pripažinus sutartį negaliojančia taikytina restitucija (CK 1.90 str. 3 d., 1.80 str. 2 d., 6.145 str.), tačiau kadangi atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla, todėl restitucijos būdas pakeistinas (CK 6.145 str. 2 d.), nes atsakovas negali būti įpareigojamas grąžinti ieškovei lėšas, išvengiant įmonių bankroto įstatymo nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką. Taikant restituciją, laikytina, kad ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos (26000 Lt) grąžinamos į jos sąskaitą atsakovo banke ir jos yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kurioms pagal IĮIDĮ 2 str. 4 d., ,3 str. 1 d. taikoma minėtame įstatyme nustatyta draudimo apsauga, neviršijant 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Kadangi byloje nėra duomenų apie ieškovei išmokėtas draudimo išmokas pagal minėto įstatymo nuostatas, todėl pagal esamas faktines aplinkybes nėra galimybės nustatyti, ar ieškovei priklauso išmokėti 26000 Lt dydžio draudimo išmoka. Be to, teisę į draudimo išmoką reglamentuoja IĮIDĮ nuostatos imperatyviai ir atskiro tokios teisės pripažinimo teismo tvarka nereikia. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės reikalavimas dėl teisės į 26000 Lt draudimo išmoka priteisimo negali būti tenkinamas, todėl jis atmetamas.
Tačiau, nutarčiai įsiteisėjus, atsakovo bankroto administratorius privalo įvertinti ar ieškovės banko sąskaitoje turėtoms lėšom taikomas IĮIDĮ reglamentuota draudiminė apsauga, jeigu taip – pranešti apie VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atitinkamai po draudimo išmokos išmokėjimo pakeičiant kreditorių bankroto byloje.
Kadangi pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, todėl šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, todėl nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir išsprendžiama nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).
Ieškovė nurodo, kad patyrė 800 Lt dydžio išlaidas už teisines konsultacijas ir dokumentų teismui parengimą. Atsižvelgiant į patenkintą ieškinio dalį ieškovei iš atsakovo priteistina 700 Lt jos patirtų minėtų bylinėjimosi išlaidų, kurios turi būti apmokėtos iš atsakovo administravimui skirtų lėšų (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str.).
Kadangi ieškovė pagal CPK 83 str. 1 d. 9 p. yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl jai grąžintinas jos sumokėtas 140 Lt žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 290-291 str., teismas
nutarė:
civilinę bylą pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovui bankrutuojančiam AB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo niekiniu, dėl teisės gauti indėlio draudimo išmoką pripažinimo prijungti prie civilinės bylos Nr.B2-2361-611/2012 ir laikyti minėtos bylos dalimi.
Ieškovės N. V. ieškinį patenkinti iš dalies ir pripažinti negaliojančia ieškovės N. V. ir atsakovo bankrutuojančio AB banko SNORAS 2011 m. vasario 28 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S 003537 dėl 26000 (dvidešimt šešių tūkstančių) litų vertės indėlio sertifikato įsigijimo. Taikyti tarp šalių restituciją ir pripažinti ieškovės N. V. sumokėtą 26000 Lt sumą ieškovės lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS, kurioms taikomos IĮIDĮ 2 str. 4 d. ir 3 str. 1 d. nuostatos.
Likusioje dalyje ieškovės N. V. ieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei N. V. iš atsakovo BAB banko SNORAS 700 (aštuonis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš atsakovo administravimui skirtų lėšų.
Grąžinti ieškovei N. V. 140 (vieną šimtą keturiasdešimt) litų žyminio mokesčio, įmokėto pagal 2012-03-20 mokėjimo nurodymą Nr.249. Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti atskiruoju skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.